Svarbesnieji Naujojo Testamento rankraščiai
Žemiau pateikiama kai kurių svarbiausių rankraščių suradimo chronologija. Kai kurie faktoriai, padedantys nustatyti rankraščio amžių, yra tokie:
• Rašymo pagrindui naudotos medžiagos
• Lapo dydis ir forma
• Skyryba
• Teksto padalijimas
• Ornamentika
• Rašalo spalva
• Pergamento tekstūra ir spalva
(Geisler, GIB, 242-246)
Johno Rylandso rankraštis (130 m. po Kr.) saugomas Johno Rylandso Mančesterio bibliotekoje (Anglija). Tai seniausias Naujojo Testamento teksto fragmentas. „Dėl ankstyvos parašymo datos ir vietos (Egiptas) - tai šiek tiek toliau nei tradicinė rašymo vieta (Mažoji Azija) - ši Jono evangelijos dalis patvirtina jau tradiciškai priimtą evangelijos parašymo datą - tai maždaug pirmo amžiaus pabaiga" (Geisler, GIB, 268).
Apie pasenusią kritiką Bruce'as Metzgeris kalba taip: „Jeigu šis mažas fragmentas būtų buvęs žinomas praėjusio (XIX a.) šimtmečio viduryje, tai Naujojo Testamento kritika, kurią inspiravo Tiubingeno universiteto profesorius Ferdinandas Christianas Bauras, nebūtų tvirtinusi, kad ketvirtoji evangelija buvo parašyta ne anksčiau kaip 160-ais metais" (Metzger, TNT, 39).
Bodmero II papirusas (150-200 m. po Kr.) buvo nupirktas 1950 ir 1960 metais iš vieno Egipto prekybininko ir dabar saugomas Bodmero pasaulinės literatūros bibliotekoje. Jame užrašyta didžioji Jono evangelijos dalis. Vienu pačių svarbiausių Naujojo Testamento papirusų atradimu nuo pat Chesterio Beatty rankraščio (apie jį skaitykite žemiau) laikoma Bodmero kolekcija, kurią įsigijo Culagny mieste netoli Ženevos esanti Pasaulinės literatūros biblioteka. p66 datuojamas maždaug 200 m. ar net anksčiau ir jame yra 104 lapai iš Jono Evangelijos (Jn 1,1-6,11; 6, 35b-14, 26) ir keturiasdešimties kitų puslapių fragmentai, Jn 14-21. Tekstą sudaro aleksandriškojo ir vakarietiškojo stilių mišinys. Be to, čia tarp eilučių yra apie dvidešimt pakeitimų, kurie neginčytinai priklauso vakarietiškajai šeimai (Geisler, GIB, 390). Savo straipsnyje „Dėl Bodmero II papiruso datos nustatymo" (Zur Datierung des Papyrus Bodmer II (p66), „Anzeiger der osterreichischen Akademie der Wissenschaften", phil.-hist., kl., 1960, Nr. 4, p. 12033) Vienos nacionalinės bibliotekos papirusų skyriaus direktorius Herbertas Hungeris 66 rinkinį priskiria ankstyvesniam laikotarpiui, t.y. maždaug viduriui ar netgi pirmai antro amžiaus pusei; žr. jo straipsnį (Metzger, TNT, 39-40).
„Papiruse p72, kuris taip pat yra rinkinio dalis, užrašyta ankstyviausia Judo laiško kopija ir du Petro laiškai. p75 - kitas ankstyvasis M. Bodmero įsigytas biblinis rankraštis, kuriame sudėti Luko ir Jono Evangelijų rankraščiai. [...] Redaktoriai Victoras Martinas ir Rodalphe'as Kasseris mano, jog šis nuorašas datuotinas tarp 175 ir 225 metų. Tai ankstyviausias iš žinomų evangelijos pagal Luką nuorašų ir viena iš ankstyviausių evangelijų pagal Joną" (Metzger, TNT, 41). Taigi Metzgeris jį apibūdina kaip „svarbiausią atrastą Naujojo Testamento rankraštį nuo pat Chesterio Beatty papiruso nupirkimo" (Metzger, TNT, 39-40).
Chesterio Beatty papirusas (200 m.). Rankraščiai buvo nupirkti 1930 m. iš vieno Egipto prekeivio ir dabar yra C. Beatty įkurtame Dublino muziejuje. Dalis jų yra Mičigano universiteto nuosavybė. Šį rinkinį sudaro papiruso rankraščiai, iš jų trijuose užrašyta didžioji Naujojo Testamento dalis (Bruce, BP, 182). Leidinyje „Biblija ir šiuolaikinis mokslas" (The Bible and Modern Scholarship) seras Fredericas Kenyonas rašė: „Šio atradimo reikšmė - nepaisant vien to, kad tai svarbiausias radinys po Sinajaus (Sinaiticus) rankraščių atradimo - iš tiesų yra ta, kad laiko tarpsnis, skyręs Naujojo Testamento knygų originalus nuo turimų ankstyviausių rankraščių, sumažėja tiek, jog diskutuoti dėl dokumentų autentiškumo nebėra prasmės. Jokia kita senovinė knyga negali pasigirti tokiais ankstyvais ir gausiais teksto patvirtinimais, ir joks nešališkas tyrinėtojas negalės paneigti, kad mus pasiekęs tekstas yra patikimas" (Kenyon, BMS, 20). (Išsamų papirusų sąrašą galima rasti Biblijos draugijos ir Nestle-Alando išleistuose graikiškojo Naujojo Testamento leidimuose. Abu išleisti Štutgarte.)
Diatesaronas reiškia „keturių dalių harmonija". Graikiški žodžiai dia Tessaron pažodžiui išvertus reiškia „per keturis" (Bruce, BP, 195). Šią Evangelijų harmoniją (maždaug 160 m. po Kr.) sudarė Tatianas.
Eusebijus „Bažnyčios istorijoje" (IV, 29 Loebo leid., 1, 397) rašė: „Ankstesnis jų lyderis Tatianas tam tikru būdu surinko ir sudėjo evangelijas į vieną rinkinį ir pavadino jį DIATESSARON, tokiu pavidalu kai kuriose vietose jis naudojamas iki šiol". Manoma, kad asirų krikščionis Tatianas pirmasis sudėjo evangelijas į harmoningą visumą; iki šių dienų išliko tik maža to rinkinio dalis (Geisler, GIB, 318-319).
Codex Vaticanus (Vatikano kodeksas) (325-350 m.) yra Vatikano bibliotekoje; jame surašyta beveik visa Biblija. Po ištisą šimtmetį trukusios tekstų kritikos, daugelis neabejoja, jog Vatikano kodeksas yra vienas patikimiausių Naujojo Testamento teksto rankraščių.
Codex Sinaiticus (Sinajaus kodeksas) (350 m. po Kr.) saugomas Britų muziejuje. Šį rankraštį, kuriame išliko beveik visas Naujasis Testamentas ir daugiau nei pusė Senojo Testamento, 1859 metais Sinajaus kalno vienuolyne surado daktaras Constantinas von Tischendorfas. Vienuolynas jį padovanojo Rusijos carui, o per 1933 metų Kalėdas šį rankraštį iš Sovietų sąjungos už 100000 svarų nupirko Britų vyriausybė.
Nuostabi ir šio rankraščio suradimo istorija. Bruce'as Metzgeris pasakoja:
„Tischendorfas 1844-aisiais, neturėdamas nė trisdešimties metų ir būdamas Leipcigo universiteto docentu, pradėjo gana plačiai keliauti po Artimuosius Rytus ieškodamas biblinių rankraščių. Apsilankius šv. Katerinos vienuolyno Sinajaus kalne, jam nusišypsojo laimė pastebėti kelis pergamento lapus krepšyje, pilname popieriaus šiukšlių, skirtų vienuolyno krosnies prakuroms. Juos patikrinus paaiškėjo, kad tai septuagintiškasis Senojo Testamento variantas, kurio rašymo stilius buvo panašus į graikiškąjį uncialinį šriftą. Iš krepšio jis ištraukė ne mažiau kaip keturiasdešimt tris panašius lapus, o lydėjęs vienuolis pastebėjo, jog du tokių pat lapų prikrauti krepšiai jau sudeginti! Vėliau, kai Tischendorfui buvo parodytos kitos to paties kodekso dalys (kur buvo surašyta visa Izaijo bei 1 ir 2 Makabiejų knygos), jis perspėjo vienuolius, kad panašūs daiktai būtų per brangūs jų krosnies prakuroms. Į tuos keturiasdešimt tris lapus, kuriuos jam leido pasilikti, buvo surašytos 1 Metraščių, Jeremijo, Nehemijo ir Esteros knygų dalys. Grįžęs į Europą, Tischendorfas atidavė juos Leipcigo universiteto bibliotekai, kur jie saugomi iki šiol. 1846 metais jis išspausdino jų turinį, pavadindamas leidinį Frederiko Augusto kodeksu (Saksonijos karaliaus Frederiko Augusto, atradėjo valdovo ir patrono garbei) (Metzger, TNT, 43).
Tischendorfas per antrąjį savo vizitą į vienuolyną 1853 metais nerado nė vieno naujo rankraščio, nes po jo parodytos iniciatyvos radus rankraštį per pirmąjį apsilankymą 1844 metais vienuoliai pasidarė įtarūs. Trečią kartą vienuolyne jis apsilankė 1859 metais Rusijos caro Aleksandro II įsakymu. Išvykdamas iš vienuolyno Tischendorfas vienuolyno sargui padovanojo Septuagintos, kurią pats buvo išleidęs Leipcige, egzempliorių. Tuomet šis prisiminė, kad taip pat turi kažką panašaus į Septuagintą, ir iš savo celėje buvusios skrynios ištraukė į raudoną medžiagą susuktą rankraštį. Taigi prieš nustebusio tyrinėtojo akis gulėjo lobis, kurį jis taip ilgai troško išvysti. Tischendorfas, slopindamas savo emocijas, paprašė leidimo tą vakarą dar kartą pažvelgti į rankraštį. Jam buvo leista, ir, grįžęs į savo kambarį, Tischendorfas visą naktį džiaugėsi studijuodamas tą rankraštį, nes, kaip jis į savo dienoraštį (kuris kaip tikro mokslininko buvo lotynų kalba) įrašė: quippe dormire nefas videbatur („miegas atrodė tikra šventvagystė!"). Veikiai jis pastebėjo, kad dokumentas gerokai pranoko net didžiausius lūkesčius: čia buvo ne tik beveik visas Senojo Testamento tekstas, bet ir nė kiek nepaliestas, puikiausiai išsilaikęs Naujasis Testamentas. Be to, čia buvo dar du antrame amžiuje parašyti ankstyvosios krikščionybės laikotarpio darbai - Barnabo laiškas (anksčiau žinomas tik iš labai prasto lotyniško vertimo) ir didelė Hermo Ganytojo dalis (iki tol žinotas tik jo pavadinimas) (Metzger, TNT, 44).
Codex Alexandrinus (Aleksandrijos kodeksas) (400 m.) saugomas Britų muziejuje. Britanijos enciklopedijoje (Encyclopaedia Britannica) teigiama, kad jis buvo parašytas Egipte graikiškai. Jame išlikęs beveik visas Biblijos tekstas.
Codex Ephraemi (Efraimo kodeksas) (400 m.) yra Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. Britanijos enciklopedijoje teigiama, kad „jis parašytas penktame amžiuje ir jame esanti medžiaga labai svarbi aiškinantis tam tikras Naujojo Testamento dalis" (EB, 3 t., 579; Bruce, BP, 183). Šis rankraštis apima visas Naujojo Testamento knygas, išskyrus 2 Laišką tesalonikiečiams ir 2 Jono laišką. „Tai penkto amžiaus dokumentas, dar vadinamas palimpsestu (palimpsestas - tai rankraštis, kurio pirminis tekstas buvo nutrintas ir po to užrašytas kitas). Tyrinėtojai, panaudoję specialius chemikalus ir labai kruopščiai atlikę darbą, gali perskaityti senąjį tekstą, esantį po naujuoju" (Comfort, OB, 181).
Codex Bezae (Bezos arba Bizantijos kodeksas) (vėliau nei 450 m.) yra saugomas Kembridžo bibliotekoje. Jame yra evangelijos ir Apaštalų darbai ne tik graikų, bet ir lotynų kalba.
Codex Washingtonensis arba Freericanus (Vašingtono kodeksas) (450 m.) yra keturios evangelijos (Greenlee, INTTC, 39). Jis saugomas Vašingtone esančiame Smitsono institute (Smithsonian Institution).
Codex Claromontanus (Klaromontano kodeksas) (500 m.) surašyti apaštalo Pauliaus laiškai. Tai dvikalbis rankraštis.
Įvairių vertimų rankraščių tikslumas
Kitas svarus garantas, sąlygojantis teksto aiškumą ir tikslumą, yra senieji vertimai į kitas kalbas. „Senoji literatūra labai retai būdavo verčiama į kitas kalbas" (Greenlee, INTTC, 45).
Nuo pat savo pradžios krikščionybė buvo misionieriškas tikėjimas. „Ankstyviausi Naujojo Testamento vertimai buvo parengti misionierių, idant padėtų skelbti krikščioniškąjį tikėjimą žmonėms, kurių gimtoji kalba buvo sirų, lotynų arba koptų" (Metzger, TNT, 67).
Siriškoji ir lotyniškoji Naujojo Testamento versijos (vertimai) buvo padarytos apie 150 m. Šie vertimai mus gerokai priartina prie originalo laikų. Dabar priskaičiuojama daugiau kaip 15000 rankraščių įvairiomis kitomis kalbomis.
Vertimai į senąją sirų kalbą
Senoji sirų versija sudaryta iš keturių evangelijų apie ketvirtą amžių. Reikėtų paaiškinti, kad „senąja sirų kalba dažniausiai būdavo pavadinamas krikščionių aramėjiškas dialektas. Rankraštis parašytas specialiu aramėjų abėcėlės variantu" (Bruce, BP, 193). Teodoras Mopsuestijietis (V a.) rašė: „Tai (Biblija) buvo išversta į senąją sirų kalbą" (Bruce, BP, 193).
Sirų Pešita. Pagrindinė žodžio pešita reikšmė yra „paprasta". Tai buvo standartinis vertimas, atliktas maždaug 150-250 m. Šiuo metu priskaičiuojama daugiau kaip 350 rankraščių, datuojamų nuo 400 m. (Geisler, GIB, 317).
Palestinos senąja sirų kalba versija. Dauguma tyrinėtojų šią versiją priskiria maždaug 400-450 m. po Kr. (V a.) (Metzger, TNT, 68-71).
Filokseno versija (508 m.). Polikarpas iš naujo išvertė Naująjį Testamentą į senąją sirų kalbą Mabugo vyskupui Filoksenui (Greenlee, INTTC, 49).
Heraklėjos (Harkelio) sirų versija (616 m.). Išvertė Tomas Harkelietis.
Lotyniškosios versijos
Senoji lotynų. Nuo pat ketvirto iki trylikto amžiaus sklandė liudijimai, jog trečiame amžiuje „Šiaurės Afrikoje ir Europoje buvo naudojami vertimai į senąją lotynų kalbą".
Codex Babbiensis (Afrikos senoji lotynų) (400 m.). Metzgeris rašo, kad „E.A. Lowe'as aptiko paleografinių žymių, rodančių, kad šis vertimo nuorašas buvo padarytas nuo antro amžiaus papiruso" (Metzger, TNT, 72-74).
Codex Corbiensis (Corbie kodeksas) (400-500 m.) sudarytas iš keturių Evangelijų.
Codex Vercellensis (360 m.).
Codex Palatinus (V a.).
Lotyniškoji Vulgata (reiškia „bendroji arba populiarioji"). Jeronimas buvo Romos vyskupo Damazo sekretoriumi. Jis įvykdė vyskupo reikalavimą ir atliko šį vertimą tarp 366 ir 384 m. (Bruce, BP, 201).
Koptiškosios (arba egiptietiškos) versijos
F.F. Bruce'as rašo, kad visai galimas dalykas, jog pirmasis egiptietiškas Biblijos vertimas buvo atliktas trečiame ar ketvirtame amžiuje (Bruce, BP, 214).
Sahidų dialektu - trečio amžiaus pradžioje (Metzger, TNT, 79-80).
Bochairų dialektu. Redaktorius Rodalphe'as Kasseris mano, kad šis vertimas padarytas maždaug ketvirtame amžiuje (Greenlee, INTTC, 50).
Vidurio Egipto dialektu - ketvirtas ar penktas amžius.
Kitos ankstyvosios versijos
Armėnų (400 m.). Greičiausiai buvo išversta iš graikiškos Biblijos, gautos iš Konstantinopolio.
Gotų. Ketvirtas amžius.
Gruzinų. Penktas amžius.
Etiopų. Šeštas amžius.
Nubių. Šeštas amžius.
Lekcionarijuose esančių rankraščių tikslumas
Nors šis laukas yra labai apleistas, antroji didžiausia graikiškų Naujojo Testamento rankraščių grupė yra lekcionarijai.
Bruce'as Metzgeris taip aiškina lekcionarijų atsiradimą: „Sekdama sinagogose vyravusiu papročiu, pagal kurį kiekvieną Šabo dieną per pamaldas būdavo skaitomos atskiros dalys iš Įstatymo ir Pranašų knygų, krikščionių Bažnyčia perėmė ištraukų skaitymą iš Naujojo Testamento knygų Dievo garbinimo apeigose. Išsirutuliojo reguliari sistema pamokų, per kurias būdavo skaitomos ištraukos iš Evangelijų ir Apaštalų laiškų. Taip ir atsirado paprotys išdėstyti pamokų tekstus taip, kad jie atitiktų nusistovėjusią sekmadienių ir kitų šventų krikščioniškųjų metų datų tvarką" (Metzger, TNT, 30).
Anot Metzgerio 2135 lekcionarijai jau yra susisteminti, bet vis dėlto dauguma tekstų dar laukia kritinės analizės. (Šiame skyriuje jau buvo paminėta naujesnė statistika - 2396 vienetai.)
J. Haroldas Greenlee pastebi, jog „ankstyviausiųjų lekcionarijų fragmentai yra parašyti šeštame amžiuje, o visiškai sukomplektuoti rankraščiai sudaryti aštuntame amžiuje ar dar vėliau" (Greenlee, INTTC, 45).
Paprastai lekcionarijai buvo gana konservatyvūs ir naudodavosi senesniais tekstais, todėl šiuo aspektu jie yra labai vertingi tekstų kritikos šaltiniai (Metzger, TNT, 31). Tačiau pabrėžtina, kad nustatant Naujojo Testamento tekstų tikslumą lekcionarijai tėra antroje vietoje, ir taip yra mažiausiai dėl trijų priežasčių:
• Visas Naujasis Testamentas juose cituojamas labai dažnai, tačiau ten nėra Apreiškimo knygos ir kai kurių Apaštalų darbų skyrių.
• Pastaruoju metu, po išsamesnių lekcionarijų tyrimų, jiems priskiriamas vis reikšmingesnis vaidmuo nustatant tikrąjį Biblijos tekstą. Lekcionarijuose vyravo bizantiškasis teksto tipas, bet yra tam tikrų dalių, kurios būdingos Aleksandrijos ar Cezarėjos skaitiniams.
• Lekcionarijai taip pat turėjo įtakos kelių specifinių Naujojo Testamento ištraukų supratimui; pavyzdžiui, Jn 7, 53-8,11 ir Mk 16, 9-20 (Geisler, GIB, 418).
(Išsamus lekcionarijų sąrašas pateiktas Biblijos draugijos ir Nestle-Alando išleistuose graikiškojo Naujojo Testamento leidimuose. Abu išleisti Štutgarte.)
Ankstyvosios Bažnyčios tėvų rašytų rankraščių tikslumas
Tėvų pateiktos Šventraščio citatos nėra pirminiai Naujojo Testamento teksto liudytojai, tačiau jos atlieka du labai svarbius antraeilius vaidmenis. Pirmiausia jos labai aiškiai patvirtina, kad buvo 27 Naujojo Testamento kanono knygos. Tiesa, dažnos citatos būdavo gana apytikslės, nors kai kurie Tėvai cituodavo labai tiksliai, tačiau jie bent jau atkurdavo nemažą originalaus teksto dalį. Antra, citatų yra tiek daug ir jos tokios išsamios, kad jei ir nebūtų išlikęs nė vienas Naujojo Testamento rankraštis, tai Naująjį Testamentą būtų galima atkurti vien tik iš ankstyvųjų Tėvų raštų (Geisler, GIB, 430).
Ankstyvųjų Tėvų pateikiamos citatos iš Naujojo Testamento
Rašytojas | Evangelijos | Apaštalų darbai | Pauliaus laiškai | Visuotiniai laiškai | Apreiškimas | Iš viso: |
Justinas Kankinys | 268 | 10 | 43 | 6 | 3 (266 aliuzijos) | 330 |
Ireniejus | 1038 | 194 | 499 | 23 | 65 | 1819 |
Klemensas Aleksandrietis | 1107 | 44 | 1.127 | 207 | 11 | 2406 |
Origenas | 9231 | 349 | 7778 | 399 | 165 | 17992 |
Tertulianas | 3822 | 502 | 2609 | 120 | 205 | 7258 |
Ipolitas | 734 | 42 | 387 | 27 | 188 | 1378 |
Euzebijus | 3258 | 211 | 1592 | 88 | 27 | 5176 |
Iš viso: | 19368 | 1352 | 14035 | 870 | 664 | 36289 |
Trumpai tariant, J. Haroldas Greenlee buvo teisus rašydamas: „Tos citatos yra tokios gausios, kad Naujasis Testamentas galėtų būti atkurtas vien tik iš jų, visai nesinaudojant Naujojo Testamento rankraščiais" (Greenlee, INTTC, 54).
Aukščiau pateiktoje lentelėje palyginkime citavimų iš Biblijos skaičius, kurie pateikti Burgono rodyklėje, iliustravimui imdami tik ankstyvuosius arba svarbesnius rašytojus (Geisler, GIB, 431).
Apie Bažnyčios Tėvų pateiktas Naujojo Testamento citatas Bruce'as Metzgeris rašo: „Be graikiškuose Naujojo Testamento rankraščiuose ir ankstyvuosiuose vertimuose pateiktų teksto pavyzdžių, teksto kritikai gali pasinaudoti ir gausiomis Šventraščio ištraukomis, kurios cituojamos iš ankstyvųjų Bažnyčios tėvų parašytų komentarų, pamokslų tekstų ar įvairių traktatų. Iš tiesų tų citatų tiek daug, kad jeigu net būtų sunaikinti visi kiti mums žinomi Naujojo Testamento tekstų šaltiniai, tai praktiškai tik jų pakaktų viso Naujojo Testamento teksto rekonstrukcijai" (Metzger, TNT, 86).
Britanijos enciklopedijoje rašoma: „Kai tekstologas tyrinėtojas išstudijuoja rankraščius ir net atskiras jų versijas, tai dar nebūna išsėmęs visų Naujojo Testamento faktų apraiškų. Ankstyvosios krikščionybės Tėvų raštuose esti vieno ar kito rankraščio teksto skirtumų. [...] Taigi į jų citatas, ypač kai jas patvirtina kitų šaltinių tekstas, privalo atsižvelgti teksto kritikai prieš darydami savo išvadas" (EB, 3t., 579).
Davidas Dalrymple'as buvo suabejojęs dėl tokios Šventraščio tekstų gausos ankstyvųjų Tėvų rašiniuose. Kažkas jo paklausė: „Įsivaizduokite, kad Naujasis Testamentas buvo sunaikintas, o visi nuorašai prarasti jau trečiojo amžiaus pabaigoje. Ar galima būtų jį vėl atkurti pagal antrojo ir trečiojo amžiaus Bažnyčios tėvų raštus?" Po ilgų ir išsamių tyrimų Dalrymple'as padarė tokią išvadą: „Tik pažvelkit į tas knygas. Ar pamenate klausimą dėl Naujojo Testamento ir Bažnyčios tėvų? Šis klausimas sužadino mano smalsumą, o kadangi turėjau visus išlikusius antro ir trečio amžiaus Tėvų raštus, tai pradėjau tyrimą. Ir dabar jau esu suradęs visą Naująjį Testamentą, trūksta tik vienuolikos eilučių" (Dalrymple, cit. Leach, OBHWGI, 35-36).
Josephas Angusas 56-ame „Biblijos vadovėlio" (The Bible Handbook) puslapyje taip perspėja dėl ankstyvųjų Tėvų rašinių:
• Kartais citatose nesilaikoma pažodinio tikslumo.
• Kai kurie perrašinėtojai buvo linkę daryti klaidas arba sąmoningai keisti tekstą.
Vieni svarbiausių Naujojo Testamento ankstyvųjų rankraščių liudytojų tarp Bažnyčios tėvų buvo:
Klemensas Romietis (95 m. po Kr.). Origenas savo veikale „Apie pradus" II, 3 sk. vadina jį apaštalų mokiniu (Anderson, BWG, 28).
Tertulianas savo darbo Prieš erezijas 23 skyriuje rašo, kad jis (Klemensas) buvo paskirtas Petro.
Prieš erezijas III knygos 3 skyriuje Ireniejus priduria, kad jo (Klemenso) „ausyse dar tebeaidi apaštalų pamokslai, o jų doktrina tebėra jam prieš akis".
Jis citavo iš:
• Mato evangelijos
• Morkaus evangelijos
• Luko evangelijos
• Apaštalų darbų
• Pirmo laiško korintiečiams
• Laiško Titui
• Laiško hebrajams
• Pirmo Petro laiško
Ignotas (70-110 m.), buvęs Antiochijos vyskupu, nukankintas. Jis gerai pažinojo apaštalus. Septyni jo laiškai pilni citatų iš:
• Mato evangelijos
• Jono evangelijos
• Apaštalų darbų
• Laiško romiečiams
• Pirmo laiško korintiečiams
• Laiško filipiečiams
• Laiško kolosiečiams
• 1 ir 2 laiškų tesalonikiečiams
• 1 ir 2 laiškų Timotiejui
• Jokūbo laiško
• Laiško galatams
• Laiško efeziečiams
• Pirmo Petro laiško
Polikarpas (70-156 m.), nukankintas sulaukęs 86-erių metų, buvo Smirnos vyskupu ir apaštalo Jono mokiniu. Tarp kitų, citavusių Naująjį Testamentą, buvo Barnabas (maždaug 70 m.), Hermas (maždaug 95 m.), Tatianas (maždaug 170 m.) ir Ireniejus (maždaug 170 m.).
Klemensas Aleksandrietis (150-212 m.). 2400 jo pateiktų ištraukų yra beveik iš visų, išskyrus tris, Naujojo Testamento knygų.
Tertulianas (160-220 m.) buvo Kartaginos miesto bažnyčios presbiteriu ir Naująjį Testamentą citavo daugiau nei 7000 kartų; 3800 iš jų buvo ištraukos iš evangelijų.
Ipolitas (170-235 m.) citavęs daugiau nei 1300 kartų.
Justinas Kankinys (133 m.) grūmėsi su eretiku Marcijonu.
Origenas (185-253 m. arba 254 m.). Šis garsus rašytojas sukūrė daugiau nei 6000 darbų. Juose - daugiau nei 18000 Naujojo Testamento ištraukų (Geisler, GIB, 353).
Kiprijonas (mirė 258 m.) buvo Kartaginos vyskupu. Jis pacitavo maždaug 740 kartų iš Senojo Testamento ir 1030 - iš Naujojo Testamento.
Geisleris ir Nixas daro visai logišką išvadą: „Netgi glausta šių raštų apskaita parodytų, kad iki Nikėjos susirinkimo (325 m.) jau buvo 32000 Naujojo Testamento citatų. Citatos, įeinančios į tuos 32000, be jokios abejonės, yra labai išsamios, o į jų skaičių dar nė neįtraukti ketvirto amžiaus rašytojų darbai. Pridėjus citatas tik vieno iš tų rašytojų, Euzebijaus, rašiusio tiek ikinikėjiniu, tiek ponikėjiniu laikotarpiu, turėtume jau per 36000 Naujojo Testamento citatų" (Geisler, GIB, 353-354).
Prie visų jų dar galėtume pridėti Augustiną, Amabijų, Laitancijų, Joną Auksaburnį, Jeronimą, Gajų Romietį, Atanazą, Ambraziejų Milanietį, Kirilą Aleksandrietį, Efraimą Sirą, Hiliarą Puatjietį, Grigalių Nysietį ir t.t.
Rašydamas apie Bažnyčios tėvų pateiktas Naujojo Testamento citatas, Leo Jaganay'us pabrėžė: „Tarp didelio kiekio nepublikuotos medžiagos, kurią mirdamas paliko Deanas Burgonas, ypač paminėtina jo sudaryta Naujojo Testamento citatų, kurias naudojo Bažnyčios tėvai, abėcėlinė rodyklė. Ją sudaro šešiolika storų tomų, kuriuos saugo Britų muziejus. Rodyklėje surašytos 86489 citatos" (Jaganay, ITCNT, 48).
Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų
Iliustr. Codex Sinaiticus (Sinajaus kodeksas)
Biblijos unikalumas (V)
