Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną - tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje.
Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu (Ef 6, 1-4).
Tėvų pareigos (Ef 6, 4)
Liepimas vaikams klausyti savo tėvų pabrėžia tėvų autoritetą. Tačiau Paulius neragina jį demonstruoti, bet imasi jį apriboti. Mat to meto tėviško autoriteto tradicijos buvo visiškai priešingos krikščioniškoms (Romos imperijoje tėvas galėjo nužudyti nelauktą naujagimį, galėjo vaiką išvaryti iš namų, atiduoti svetimiems, parduoti kaip vergą, surakinti ir versti dirbti vergų darbus, galėjo savo nuožiūra bausti net ir mirties bausme).
Krikščionis tėvas buvo ir yra visai kitoks, ypač jei jis neužmiršta, jog jo tėvystė iš „vieno Dievo ir Tėvo" (Ef 3, 14-15; 4, 6). Tai reiškia, kad tėvas privalo taip rūpintis savo šeima, kaip savaisiais rūpinasi Dievas Tėvas. Tiesa, tas pats galioja ir mamoms („tėvai" (orig. - pateres) žymi ne tik tėčius, bet ir mamas, t. y. abu tėvus).
Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų... Paulius gerai žinojo, kokios trapios yra vaikų asmenybės. Kaip lengva tėvams imti piktnaudžiauti savo autoritetu ir kankinti savo vaikus amžiaus ir brandos neatitinkančiais arba kvailais reikalavimais; kaip greitai galima perlenkti lazdą ir imti vaikus auklėti per daug autoritariškai, griežtai arba nepamatuotai lepinti ir pataikauti, arba net apleisti ir visai nesirūpinti... Kaip nesunku nuslysti į pyktį, įtūžį ir imti vaikus žeminti, terorizuoti arba iš jų šaipytis. Šie dalykai visuomet kelia vaikams pyktį, juos erzina. Dabar daug kalbama apie piktus ir žiaurius vaikus, bet kiek iš jų tą patį patyrė savo tėvų namuose? Disciplina turi būti, tačiau ji negali virsti nuotaikos reikalu, ambicingumu (vaikai instinktyviai jaučia teisingumą) ir beširdiškumu, kad vaikai nepasidarytų baukštūs: O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baukštūs (Kol 3, 21).
Dauguma tėvų gerai žino, kaip puikiai vaikus veikia mylintis ir supratingas padrąsinimas ir pagyrimas. Kaip vyro meilė žmonai pasireiškia pastangomis padėti jai vystytis, tobulėti ir suklestėti, taip ir tėvų meilė savo vaikams reiškiasi pagalba jiems atsiskleisti, reikštis ir vystytis.
Tėvų autoriteto ribojimas pagrįstas supratimu, kad vaikai, nors ir privalo paklusti savo tėvams, yra asmenybės ir turi savo asmeninį gyvenimą. Tai reiškia, kad negalima nepaisyti vaikų interesų, negalima jų išnaudoti, draudžiama jais manipuliuoti. Tėvas, savanaudiškai naudojantis savo autoritetą vaikams, niekuo nesiskiria nuo užsispyrusio vaiko: vienas autoritetu piktnaudžiauja, kitas jo nepaiso.
Kiekvienas vaikas turi turėti galimybę būti pats savimi. Išmintingi tėvai žino, kad ne visus užsispyrimo atvejus reikia laikyti neklausymu. Vaikiškais „eksperimentais" vaikai tikrina savo laisvės ribas ir tėvų meilės kokybę. „Eksperimentų" reikia ir kad jie taptų suaugusiais bei savarankiškais. Todėl kartais vaikai siekia ne paminti tėvų autoritetą, bet tik išbandyti savąjį.
Raginimą tėvams Paulius toliau pratęsia naudingu patarimu: bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu. Jonas Kalvinas tai verčia taip: „Su meile rūpinkitės jais..., elkitės draugiškai". Matome, kad šimtmečius prieš moderniosios vaikų psichologijos atsiradimą, žmonės žinojo, kokie yra vaikai, kad jiems reikia meilės ir švelnumo. Auklėjant vaikus tai svarbu akcentuoti. Tai rodo, kad krikščionys tėvai turi labai sąmoningai ir aiškiai suvokti savo atsakomybę, žinoma, šiek tiek ją dalydamiesi su krikščionių bendruomene bei mokykla, ir niekada niekam jos neatiduoti. Tėvystės atsakomybė yra Dievo duota užduotis, ir niekas negali jos atlikti geriau už tėvus. Taip pat šie Pauliaus žodžiai reiškia, kad tėvai vaikams turi skirti laiko ir pastangų. Kai laiko ir pastangų skiriama per mažai, kyla įvairių problemų. Jei tėvai savo vaikams skirtų tiek dėmesio, kiek jie skiria darbui, karjerai ar savo pomėgiams, manau, padėtis galėtų iš esmės būti kitokia.
Tad kaip turėtume auklėti vaikus? Atsakymas: drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu (Ef 6, 4). Mokyti (orig.- nouthesia) visų pirma reiškia žodinį mokymą, o drausminti (orig. - paideia) reiškia auklėjimą veiksmu, disciplinavimą ir netgi baudimą. Paideia (disciplina) yra auklėjimas, akcentuojant jaunų žmonių koregavimą. Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima". Jeigu jūs pakenčiat drausmę, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja? Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai. Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume? Juk anie savo nuožiūra mus drausmino neilgą laiką, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais. Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams (Hbr 12, 5-11).
Dėl disciplinos ir bausmių Senajame Testamente nekildavo jokių problemų. Kas gailisi rykštės, nekenčia savo sūnaus, bet kas jį myli, laiku jį baudžia (Pat 13, 24). Nepalik vaiko nenubausto, nes jei suduosi jam rykšte, jis nemirs. Tu nubausi jį rykšte ir išgelbėsi jo sielą nuo pragaro (Pat 23, 13-14). Rykštė ir pabarimas teikia išminties; vaikas, paliktas savo valiai, daro gėdą motinai (Pat 29, 15; 22, 15).
XIX a. antrojoje pusėje tėvai šią taisyklę naudodavo savo perdėtam griežtumui pateisinti, o mūsų laikais tėvai puolė į kitą kraštutinumą - įsigalėjo neribota tolerancija ir visiškas liberalizmas. Abiem pusėms būtų galima atsakyti: pirmiesiems - drausminimo nebuvimo priešingybė yra ne žiaurumas, o pasvertas ir kontroliuojamas drausminimas; antriesiems - griežto drausminimo priešingybė yra ne išvis jo nebuvimas, bet teisingas drausminimas. Tėvai visuomet turi gerai suvokti savo veiksmų motyvus. Vaikų drausminimas ar baudimas neturi virsti tėvų pykčio, įtūžio, nusivylimo išliejimu, kitaip tariant, agresyviu savų problemų „sprendimu ant vaiko kailio". Drausmindami vaikus tėvai pirmiausia turėtų „sudrausminti" save pačius.
Tačiau vaikų auklėjimas nėra vien tik drausminimas. Tai ir dvasinis bei moralinis mokymas. Pastaruoju laiku labai madinga mokant taikyti kuo mažiau direktyvų, leisti vaikui pačiam pasirinkti savo kelią. Bet apaštalas Paulius su tuo nesutiktų. Žinoma, yra nemažai valdingų ir viską nurodinėjančių tėvų, neleidžiančių savo vaikams išmokti patiems priimti sprendimus ir šitaip stabdančių jų pažangą. Tėvams reiktų atskirti gerą pedagogiką nuo blogos. Netinkama pedagogika yra tuomet, kai tėvai ir pedagogai vaikui perša savo nuomonę ir primeta savo valią. Teisinga - kai vaikas yra skatinamas, kai tėvai ir pedagogai drąsina vaiką patį ieškoti atsakymų. Tačiau tam jam reikia pagalbos ir būtinų pradmenų.
Tėvai ir pedagogai turi stengtis įdiegti vaikui krikščioniškas tiesas ir vertybes, tinkamą gėrio suvokimą, tačiau vengti spausti ar versti tuo naudotis. Visas auklėjimas, kaip Paulius rašo, turi vykti „Viešpaties vardu". Dėl šios apaštalo Pauliaus minties kai kurie tėvai mano, kad drausminimas ir disciplina priklauso tik krikščioniškam auklėjimui ir kad taip Paulius sako norėdamas pabrėžti skirtumą tarp krikščioniško ir nekrikščioniško vaikų auklėjimo. Tačiau atrodo, kad šiais dviem žodžiais išties pasakoma daugiau, būtent, kad greta drausminančių ir disciplinuojančių tėvų stovi pats Viešpats. Tai Viešpats yra tikrasis disciplinos mokytojas ir vykdytojas. Krikščionims tėvams svarbu išmokyti vaikus paklusti ne tik savo autoritetui, bet ir mokyti juos per tai pažinti Viešpatį ir paklusti Jam. Didžiulis krikščionių tėvų laimėjimas ir džiaugsmas, kai jų mokymas ir auklėjimas ne dirbtinai, bet natūraliai paskatina vaikus priimti Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymą ir auklėjimą.
Versta iš John Stott, „Die Botschaft des Epheserbriefes", 2001 (sutrumpinta)
Spausdinama iš http://www.lksb.lt/
Nuotr. V. Vaičiulio
