Vakarėja. Einu kur kojos veda tol, kol išgirstu bažnyčios varpus.
Dabar jau kojos veda jų gaudesio link. Į taisyklingo kryžiaus formos bažnyčią įsmunku per kairįjį kryžiaus skersinio kraštą. Tik išeidamas suvokiu, jog šis įėjimas specialiai įrengtas neįgaliesiems. Matyt, jiems Airijoje dėmesio skiriama daugiau nei Lietuvoje. Viduje kur kas šviesiau ir minkščiau nei mūsuose. Šviesiau dėl daugelio gražių šviestuvų, kabančių ant sienų, o minkščiau dėl pagalvėlių ant klauptų. Malda motinai Marijai, kurią prie mikrofono kalba parapijietė su lietpalčiu, primena, jog tuoj prasidės mišios, į kurias renkasi Romos katalikai. Veidai šviesesni nei Lietuvoje, kaip ir pati bažnyčia. Meldžiuosi Kristui (nesižegnoju, vis dar negaliu priversti savęs, nors gerai prisimenu liuteronų kunigo Ričardo raginimą gerbti kitų konfesijų tradicijas), prašydamas Dievo palaiminimo visoms Dublino bažnyčioms, o dauguma jų, kaip ir Lietuvoje, katalikiškos, ir skubu namo, kol dar visai nesutemo, nes vietovės, kurioje yra mano butas, nepažįstu ir nenorėčiau pasiklysti.
Pastebiu, jog šventoriuje prie pat bažnyčios sienos puikuojasi keletas labai prabangių automobilių. Dar stabteliu jau kitoje tvoros pusėje perskaityti reklaminio užrašo, kviečiančio į rekolekcijas: „Taip sako mūsų rožinio Motina Marija: ko tik beprašytumėte manęs, suteiksiu". Klausydamas savo batų taukšėjimo į airišką gatvės grindinį, kurio neužgožia net kylantis vakarinis vėjas, mąstau apie klestėjimo doktrinos paveiktą mariologiją. Su tokia modifikacija dar nebuvau susidūręs.
