Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų". Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?" Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus". Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje" (Mt 16, 13-19).
Noriu pasidalinti mintimis apie šias, daugeliui tikinčiųjų gerai žinomas, Rašto eilutes. Krikščioniškoji tradicija jas vadina Petro išpažinimu. Į Viešpaties klausimą „Kuo jūs mane laikote?", Jo mokinys tvirtai įsitikinęs atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus".
Šiandien Petro atsakymą tikintieji supranta įvairiai, dažnai apaštalo žodžiams primesdami savo sampratą apie Kristų - Dievo Sūnų. O kartais Petro žodžiai mums suskamba kaip daug kartų girdėta krikščioniško paveldo frazė, nebepasiekianti širdies. Tačiau tuomet, kai Petras ištarė šiuos žodžius, jo lūpose jie suskambėjo kaip nepajudinama amžinybės uola. Buvęs žvejys žiūrėjo į priešais jį stovintį jauną vyrą ir aiškiai suvokė, jog mato tą Asmenį, apie kurį kalbėjo visi Senojo Testamento pranašai - didįjį Izraelio valdovą, visų tautų Viešpatį, kurio pranašiškais atšvaitais buvo šlovingi praeities karaliai Dovydas ir Saliamonas.
Tuometinis Izraelis laukė Kristaus - paties Dievo pažadėto Izraelio valdovo. Per ilgus krikščionybės šimtmečius daugumos žmonių sąmonėje žodis „Kristus" tapo religinio žodyno dalimi. Tik retas žmogus, sakydamas žodį „Kristus", supranta, jog kalba ne apie religinę legendą ar mistinę būtybę, bet apie realią aukščiausią visatos valdžią, o sakydamas „aukščiausia visatos valdžia" - apie Kristų, iš tiesų esantį, iš numirusių prisikėlusį visatos Valdovą. Tuo tarpu pirmojo amžiaus izraelitai, mąstydami ir kalbėdami apie Kristų, turėjo omeny ne mistinę būtybę, bet konkretų Dievo siųstą žmonijos karalių, teisingąjį visų žmonių teisėją ir tikrąjį gyvenimo mokytoją.
Atsakydamas į Jėzaus klausimą, Petras tarsi pakartojo evangelijoje pagal Luką užrašytus Simeono žodžius, kai tas šventykloje pamatė tėvų atneštą kūdikį Jėzų: Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį paruošei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir Tavo Izraelio tautos šlovę (Lk 2, 30-32). Apaštalas prabilo iš gilaus vidinio įsitikinimo, žinodamas, jog sako tiesą. Jis palaimintas, nes ne paties susigalvotas prasimanymas ar kažkur girdėtas gandas sklandė jo mintyse, bet Dievo apreikšta realybė persmelkė visą jo esybę. Žinojimas sušvito kaip ryški šviesa. Tai buvo esminis Petro gyvenimo momentas. Apaštalas aiškiai suprato ir išsakė, kas toks yra Jėzus iš Nazareto. Šis suvokimas pakeitė Petro tapatybę. Jis pats tapo amžinosios uolos dalimi ir jam buvo pažadėti dangaus karalystės raktai.
Tačiau, ar evangelisto Mato papasakotas epizodas reikšmingas tik apaštalui Petrui, ir ar Jėzaus ištartas palaiminimas skirtas tik jam? Nemanau. Naujojo Testamento autoriai moko mus skaityti Šventąjį Raštą, turint omenyje, kad praeities tikintiesiems Dievo išsakyti žodžiai skirti ne tik jiems, bet ir mums. Jis [Abraomas] nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti. Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu. Tačiau ne vien apie jį parašyta, kad „buvo įskaityta", bet ir apie mus, - nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikime Tą, kuris prikėlė iš numirusių Jėzų, mūsų Viešpatį, paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti (Rom 4, 20-25). Jeigu apaštalas Paulius, skaitydamas Pradžios knygos pasakojimą apie patriarchą Abraomą, gali pasakyti, jog tai, kas buvo parašyta apie iškilųjį protėvį, skirta ne tik jam, bet ir mums, manau, nenusižengsime Rašto logikai, teigdami, jog kiekvienas, kuriam Šventoji Dvasia atveria tai, kas buvo apreikšta Petrui, tampa to paties palaiminimo dalininku.
Kaip anais laikais, taip ir šiandien kiekvienam Viešpaties pasekėjui būtina aiškiai matyti, kas toks yra Jėzus iš Nazareto. Toks matymas išvaduoja nuo bereikalingos įtampos ir beatodairiško kitų įtikinėjimo (nes dažniausiai žmonės labai uoliai įtikinėja kitus, kai patys nėra užtikrinti, tikri dėl savo įsitikinimų). Kai aiškiai suvokiame, kas iš tiesų yra Jėzus, mūsų giliausi įsitikinimai tampa tvirti kaip uola. Sąmonėje į vientisą visumą susijungia Kūrėjas ir mus supanti aplinka. Kad ir kas ką kalbėtų, žinome, kaip yra iš tiesų, nes matome Tą, per kurį viskas sukurta ir kuriuo viskas palaikoma. Matome pirmąjį ir paskutinįjį - Tą, kuriam atiduota visa valdžia danguje ir žemėje, kuris turi mirties ir pragaro raktus, kuris yra visų žmonių šviesa. Jame atsiveria dieviškos išminties pilnatvė, Jis - Dievo Tėvo paskirtas būti visų žmonių Mokytoju ir Ganytoju, Jis teis gyvuosius bei mirusiuosius. Tai suvokdami imame dėmesingai įsiklausyti į Jėzaus bei Jo mokinių žodžius, jiems paklusti ir be nereikalingo supriešinimo bendrauti su įvairių pasaulėžiūrų žmonėmis bei tinkamai jiems patarnauti.
Aiškus vidinis žinojimas, kas toks yra Jėzus, įgalina suvokti, kas esame mes patys ir kam esame pašaukti. Į apaštalo Petro išpažinimą Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Viešpats atsakė: Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.
Jeigu iš tiesų žinome, kas toks yra Jėzus Kristus, pradedame suprasti, kodėl neliks be atlygio nė vienas, kuris vienam iš Kristaus mokinių, žinodamas, kam duoda, paduos nors stiklinę šalto vandens.
Kristus - tai aukščiausia žmonijos valdžia ir vienintelė viltis. Jo žodžiai atveria amžinąjį gyvenimą ir nusako vienintelį būdą iš tiesų tinkamai gyventi čia, žemėje. Be nuoširdaus, gilaus, tikro tikėjimo Jėzumi Kristumi žmonės neturi jokios vilties suprasti savo būties prasmę, surasti išliekamą vidinę ramybę, tarpusavio santarvę bei supratimą. Jėzus atveria dievišką išmintį, kurios atspindžių galime pamatyti įvairių išminčių mintyse, tačiau tai tik tikrojo šaltinio atspindžiai. Jie perteikia atskiras gyvenimo išminties dalis, bet neatveria visumos. (Kam nors iš skaitančių šiuos teiginius gali pasirodyti, jog aš stengiuosi įrodyti Kristaus pranašumą kitų žmonijos mokytojų atžvilgiu. Anaiptol, neturiu tokio tikslo. Tiesiog bandau praplėsti ir išsamiau įvardinti tai, kas buvo apreikšta Petrui ir šiandien turėtų būti matoma kiekvienam krikščioniui).
O dabar pagalvokime apie tokio Mokytojo mokinius. Žmonijos istorijoje nėra jokių kitų žmonių, kurie kada nors būtų buvę arčiau gyvenimo šaltinio. Kristaus mokiniai - tai žemės druska ir pasaulio šviesa. Jie tokie ne dėl savo išskirtinių sugebėjimų, bet tik dėl vienos priežasties - jie mato ir suvokia, kas toks yra jų Mokytojas. Jie supranta, kad Dievo Sūnus atėjo į šį pasaulį gelbėti pražuvusios žmonijos, kurios dalis buvo ir jie patys. Todėl jiems nėra kuo didžiuotis prieš kitus žmones. Prasmingas tampa tiktai vienas siekis - kiek įmanoma padėti kitiems pamatyti tikrąją viltį bei gyvenimo Kelią ir netapti kliūtimi trokštantiems tiesos pažinimo.
Taigi, viena vertus, Jėzaus Kristaus mokiniai yra gyvi Dievo šventyklos akmenys, paties Dievo Sūnaus kūno nariai, šviesos nešėjai, susitaikymo su Kūrėju šaukliai, vienintelė žmonijos viltis. Kita vertus, jie - dvasios vargšai, suvokiantys visišką savo priklausomybę nuo Dievo, žmonės, kurie neturi nieko savo - vienintelė jų vertė, kad iš neužtarnautos malonės mato šviesą, apie kurią kalba kitiems. Abidvi pusės labai svarbios ir neišeina atmesti nė vienos. Tikram Kristaus mokiniui tenka suvokti ir vieną, ir kitą. Būtina suprasti ir patikėti, kad esi neįveikiamos Kristaus Bažnyčios dalis, ir tuo pačiu niekuomet nepamiršti, kad nors truputį pasidavęs pagundai susireikšminti, gali išgirsti ne tik Viešpaties Petrui ištartus palaiminimo žodžius, bet ir kitus, pasakytus apaštalui kiek vėliau: Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių (Mt 16, 23).
Keliais sakiniais paminėjęs Kristaus mokiniams būtiną vidinę pusiausvyrą, sugrįžtu prie Jėzaus žodžių apie pergalę prieš pragaro vartus. Kodėl būtent tuomet, kai Petras išsakė aiškiai suvoktą apreiškimą Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Viešpats prabilo apie uolą ir ant jos statomą Bažnyčią, kuri stipresnė už visas tamsos jėgas?
Iki šių laikų daugelis krikščionių ginčijasi, kokią valdžią piktojo jėgoms turi tikintieji. Vieni pasipuikuodami giriasi Dievo suteikta galia išvarinėti demonus, kiti aiškina, kad Naujojo Testamento istorijos apie velnių išvarymus yra ano laiko pasaulėžiūros apraiška, dar kiti šią galią priskiria tik ypatingiems šventiesiems ar specialioms apeigoms. Tačiau pragaro vartai nėra vien piktosios dvasios, bet ir nuodėmė su visomis jos apraiškomis.
Nors aš pats tvirtai tikiu, jog dvasinis pasaulis realus, ir šiuo laiku tai ne vien Dievo karalystė, į savo iškeltą klausimą atsakysiu pasiremdamas labai paprastu principu - jeigu žmogus aiškiai pamato teisingą tikrovės vaizdą, įmantriausios melo pinklės praranda savo galią. Aiškiai suvokta tiesa visuomet išlaisvina žmogų iš melo jėgos. Tamsa valdo žmones tik tol, kol jie nemato šviesos, ir, priešingai, tikra šviesa išsklaido bet kokią tamsą. Tikintysis, kuris vidinėmis akimis aiškiai mato Kristų, yra apšviestas dvasinės šviesos, ir dvasinei tamsai tenka trauktis. Kaip materialiame pasaulyje šviesa naikina tamsą, taip ir dvasiniame. Tamsa mus gali suklaidinti tik tuomet, kai dėl kažkokių priežasčių bijome eiti į šviesą. O jeigu atsiveriame šviesai, viskas, kas atskleidžiama, tampa šviesos apšviesta, o kas tik apšviesta, yra šviesa (Ef 5, 13). Todėl kiekvienas, širdies akimis matantis Kristų, panašėja į savo Viešpatį ir turi galią tamsos dvasioms.
Na, ir dar kelios mintys apie „raktininko" tarnystę. Pamatęs Petrui suteiktą Tėvo malonę, Jėzus jam pažadėjo dangaus karalystės raktus. Nemanau, kad Matas užrašė šiuos Viešpaties žodžius tam, jog ateities kartų tikintieji apaštalą Petrą visuomet įsivaizduotų su raktais. Aprašytu atveju apaštalas Petras yra Dievo Bažnyčios pradžia, pirmasis akmuo. Jis širdies akimis mato Kristų, tikrąjį Karalių bei Viešpatį, ir tampa Kristaus įgaliotiniu bei atstovu. Tačiau būdamas pirmasis statinio akmuo jis tuo pačiu simbolizuoja ir visą statinį. Dangaus karalystės raktai duodami tiems, kurie atviromis akimis mato Dievo šlovę Kristaus veide, kurie nuolankiai žvelgia į savo tikėjimo pradininką bei atbaigėją ir tikėjimu tampa Jo bendrapaveldėtojai. Turintieji karalystės raktus nerėkauja, pūsdamiesi prieš kitus krikščionis: „Mes turime raktus!". Jie paprasčiausiai tuos raktus naudoja pagal paskirtį, elgdamiesi pagal Kristaus žodžius - melsdamiesi už tikėjimo brolius, neskleisdami apkalbų, išsakydami pastabas visų pirma prie keturių akių ir yra greiti atleisti. Jie aiškiai suvokia savo atsakomybę būti ištikimais durininkais, atpažįstančiais gerus dalykus, kuriems durys atidaromos, ir blogus, kuriems - uždaromos.
Tik matydami tai, ką pamatė apaštalas Petras, tampame to paties dieviško statinio dalimi. Mūsų stiprybė ne mumyse pačiuose, bet Tame, kurį matome širdies akimis, - Jėzuje Kristuje.
Il. Hagija Sofija. „Jėzus“, mozaika
