Abejonės nauda
Apie šį testą Johnas Warwickas Montgomery rašė, jog literatūrinė kritika tiesiog pažodžiui seka Aristotelio posakiu: „Abejonės privalumą reikia palikti pačiam dokumentui, o ne arogantiškai į ją pretenduoti kritikui" (Montgomery, EA, 29).
Todėl „analizuojant privalu įsigilinti į paties dokumento teiginius, o ne iškart įtarinėti dėl apgaulės ar klaidos, nebent pats autorius save diskvalifikuoja įveldamas prieštaravimų ar žinomų faktų iškraipymų" (Montgomery, EA, 29).
Hornas dar labiau išplėtoja šią mintį teigdamas:
„Bent trumpam susimąstykite, kokio dydžio „keblumas" turėtų iškilti tekste, kad būtų galima jį priskirti kategorijai rimtų argumentų, prieštaraujančių priimtai doktrinai. Tai turėtų būti nemenkas prieštaravimas. Pirmiausia turime įsitikinti, ar teisingai supratome ištrauką, tą prasmę, kuria joje vartojami žodžiai ir skaičiai. Antra - ar esame gerai išanalizavę viską, kas susiję su šia medžiaga? Trečia, ar negalime išnagrinėti medžiagos dar geriau tobulėjant mūsų pažinimui, tekstiniams tyrinėjimams, archeologijai ir t.t. [...]
Keblumai nesudaro prieštaravimų. Neišspręsti dalykai nebūtinai turi būti klaidos. Aišku, tai nesumenkina keblumų srities; tiesiog reikėtų žiūrėti į juos iš tam tikros perspektyvos. Sunkumus reikia įveikti, o problemos egzistuoja tam, kad paskatintų mus ieškoti dar didesnio aiškumo. Bet jei kiekvienu ginčytinu klausimu galutinai visko neišsiaiškinome, tai jokiu būdu negalime tvirtinti: „Tai jau įrodyta klaida, aiškus prieštaravimas neklystamai Biblijai". Juk visi žinome, kiek daug „prieštaravimų" buvo visiškai išsiaiškinta, vos prasidėjus šiam šimtmečiui" (Horn, BTSI, 86-87).
Ar dokumente nėra aiškių prieštaravimų?
Seminarijoje dr. Gleasonas Archeris buvo žinomas kaip žmogus, mokantis per trisdešimt kalbų, dauguma jų buvo Senojo Testamento laikų kalbos, paplitusios Artimuosiuose Rytuose. Jis daugiau kaip trisdešimt metų dėstė Biblijos kritiką seminarijos magistrantams bei doktorantams. Archeris yra taip apibūdinęs savo kvalifikaciją:
„Studijuodamas Harvardo universiteto paskutiniame kurse, susidomėjau apologetika ir biblinių tekstų patikimumu; taigi labai stengiausi kuo daugiau sužinoti apie tas kalbas ir kultūras, kurios prisidėjo prie biblinio mokymo formavimo. Kolegijoje mano specializacija buvo klasikinė literatūra, todėl gerai išmokau lotynų, graikų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Seminarijoje gilinausi į hebrajų, aramėjų ir arabų kalbas; baigęs mokslus dar mokiausi senosios sirų ir akadų (asirų-babiloniečių) kalbų, pasirinkdamas fakultatyvinius šių dalykų kursus. Anksčiau, vidurinės mokyklos paskutiniaisiais dvejais mokslo metais, mane labai sudomino Viduriniosios Egipto karalystės kalbos studijos, kurias tęsiau toliau, nes vėliau dar dėsčiau šios srities kursus. Čikagos Orientalistikos institute specializavausi negrinėdamas istorinius Aštuonioliktosios dinastijos įrašus, taip pat studijavau koptų ir šumerų kalbas. Bedirbdamas šių senovinių kalbų srityje, intensyviai studijavau teisę."
Savo „Sunkesnių biblinio teksto vietų enciklopedijos" (Encyclopedia of Bible Difficulties) įžangoje dr. Archeris rašo apie vidinę Biblijos teksto darną:
„Kai tik susidurdavau su tariamais neatitikimais ir išnagrinėdavau galimus prieštaravimus tarp biblinių įrašų ir lingvistinių, archeologinių ar mokslinių įrodymų, aš vis labiau įsitikindavau Šventojo Rašto patikimumu, nes paaiškėdavo, jog beveik su kiekviena Biblijoje žmogaus aptikta problema, nuo senųjų iki pat dabartinių laikų, puikiausiai „susitvarkydavo" pats Biblijos tekstas arba tai padarydavo gauta objektyvi archeologinė informacija. Išvados, kurias buvo galima daryti iš senųjų egiptiečių, šumerų ar akadų dokumentų, puikiausiai derėdavo su bibliniais įrašais; ir joks deramai pasirengęs mokslininkas evangelikas neturi bijoti priešiškų argumentų ir iššūkių ar humanistų racionalistų ir Biblijos niekintojų skleidžiamų įtikinėjimų."
Dr. Archeris daro tokią išvadą: „Pačioje Biblijoje gausu gerų ir pakankamų atsakymų, galinčių atmesti bet kuriuos prieš ją iškeltus kaltinimus. Tai tik patvirtina, kuo Biblija skiriasi nuo kitų knygų - joje užrašytas neklystamas gyvojo Dievo žodis" (Archer, EBD, 12).
Skaitantys Bibliją dažnai susirūpina radę joje vietų, kurios, atrodytų, prieštarauja kitiems toje pačioje Biblijoje esantiems teiginiams. Pavyzdžiui, vienas iš mano kolegų visuomet stebėdavosi, kodėl Mato evangelijoje ir Apaštalų darbų knygose prieštaringai aprašoma Judo Iskarijoto mirtis. Matas pasakoja, kad Judas nusižudė pasikardamas. Tačiau Apaštalų darbuose sakoma, jog Judas „stačia galva puolė žemyn, plyšo pusiau, ir visi jo viduriai išėjo". Mano draugas niekaip negalėjo suprasti, kaip abudu variantai gali būti teisingi. Jis svarstė, kad galbūt Judas pasikorė ant stataus skardžio, virvė atsileido ir jis žemyn galva nukrito apačion. Juk tik taip galima kristi stačia galva, kad plyštų viduriai. Iš tiesų po kelerių metų keliaujant po Šventąją Žemę mano draugui buvo parodyta vieta, kuri tradiciškai laikoma Judo mirties vieta - laukas stačios uolos papėdėje už Jeruzalės sienų.
Pretenzijos dėl klaidų Biblijoje paprastai atsiranda nežinant ar neteisingai suprantant pagrindinius senosios literatūros interpretavimo principus. Štai kokiais principais remiantis galima atskirti, ar iš tiesų literatūroje, mūsų atveju - Biblijoje, yra tikra klaida ar prieštaravimas:
1 principas. Nepaaiškintas dalykas nebūtinai yra nepaaiškinamas. Joks žmogus negalėtų skelbtis galįs visiškai paaiškinti visas abejotinas Biblijos vietas. Tačiau kritikas padarytų didelę klaidą manydamas, jog tai, kas dar nėra išaiškinta, niekada ir nebus išaiškinta. Juk mokslininkas, susidūręs su keista gamtos anomalija, niekada neatsisako tolesnių šio reiškinio tyrinėjimų. Veikiau atvirkščiai, tas neišaiškintas reiškinys jį skatina ieškoti paaiškinimų.
Pavyzdžiui, kadaise mokslininkai negalėjo paprastai paaiškinti, iš kur randasi meteoritai, saulės užtemimai, tornadai, uraganai ar žemės drebėjimai. Dar iki šiol mokslininkai negali paaiškinti, kaip kamanė gali skraidyti. Bet nė vienas mokslininkas nepasiduoda ir nešaukia: „Prieštaravimas!" Visos šios gamtos mįslės patikėjo savo paslaptis begalinei mokslo kantrybei.
Taip ir krikščionis mokslininkas žvelgia į Bibliją su ta pačia prielaida: jei kas nebuvo išaiškinta iki šiol, tai dar nereiškia, kad apskritai tai nepaaiškinamas dalykas. Pasitaikančių nesutapimų jis nelaiko prieštaravimais. O jei randa ką nors nepaaiškinama, tai tiesiog tęsia tyrinėjimus, tikėdamasis atrasiąs reikiamą atsakymą. Jei jis mąstytų priešingai, turėtų atsisakyti savo tyrimų. Kam ieškoti paaiškinimo, jei žinai, kad tokio nėra?
Biblijos tyrinėtojas, panašiai kaip ir minėtasis jo kolega mokslininkas, galiausiai gaus atlygį už savo tikėjimą ir tolesnius tyrimus. Dėl daugelio sudėtingų Biblijos teiginių, kuriems kadaise mokslininkai nerado paaiškinimų, teko atkakliai ieškoti atsakymų ir pasikliauti istoriniais, archeologiniais, lingvistiniais ar kitais šaltiniais. Pavyzdžiui, savo metu kritikai teigė, kad Mozė negalėjo parašyti pirmų penkių Biblijos knygų, nes jam esant gyvam nebuvo rašto. Dabar žinome, kad raštas egzistavo jau keletą tūkstantmečių iki Mozės. Panašiai kritikai kalbėjo ir apie Biblijoje minimus hetitus, nes istorikai visiškai nieko apie juos nežinojo. Dabar istorikai žino apie jų egzistavimą, nes Turkijoje rasta visa hetitų biblioteka. Šie faktai leidžia tikėtis, jog dar neišaiškintos sudėtingos Biblijos vietos gali būti paaiškintos.
Kai pradedame nagrinėti tariamus prieštaravimus Biblijoje patvirtinančius pavyzdžius, pamatome, kad juos galėtume priskirti prie sudėtingų, bet ne prie neįmanomų suderinti. Juk aišku, kad pirmiausia reikia įrodyti, jog neįmanoma suderinti tam tikrų dviejų teiginių kokių nors natūralių prielaidų pagrindu, ir tik po to juos paskelbti esant prieštaringus. Tai visuotinai pripažintas istorinių tyrimų principas, ir tai vienintelis logiškai įmanomas principas, nebent mes ketintume pripažinti, kad du teiginiai būtinai apima visus reikiamus faktus ir atmestume prielaidų suderinamumo galimybę (p. 54). (Geisler, DY, 52).
2 principas. Klaidingos interpretacijos dar nereiškia, kad klaidingas ir apreiškimas. Žmonės yra riboti, o ribotos būtybės klysta. Štai kodėl kitame pieštuko gale yra trintukas, o kompiuteriuose - delete klavišas. Ir kol egzistuos netobulos žmogiškos būtybės, tol bus ir neteisingų Dievo žodžio interpretacijų bei klaidingų požiūrių į Jo pasaulį. Negalima manyti, jog pastaruoju metu dominuojantis mokslo požiūris jau yra galutinis žodis šiuo klausimu. Anksčiau vyravusias įvairias mokslo teorijas šiuolaikiniai mokslininkai laiko klaidomis. Taigi galima tikėtis prieštaravimų tarp populiarių mokslo nuomonių ir plačiai priimtų Biblijos interpretacijų. Tačiau tų konfliktų neužtenka įrodymui, jog esama tikrų prieštaravimų tarp Dievo sukurto pasaulio ir Dievo žodžio.
Trumpas sąrašas principų, kuriais remiantis paaiškinami Biblijoje aptinkami neatitikimai
• Nepaaiškintas dalykas nebūtinai yra nepaaiškinamas.
• Klaidingos interpretacijos dar nereiškia, kad klaidingas ir apreiškimas.
• Supraskite teksto kontekstą.
• Sudėtingas vietas interpretuokite remdamiesi aiškiomis vietomis.
• Mokydami nesiremkite miglotomis ištraukomis iš Biblijos.
• Biblija yra žmogiška knyga su žmogiškomis savybėmis.
• Jeigu pranešimas yra neišsamus, tai dar nereiškia, kad jis klaidingas.
• Naujajame Testamente naudojamos citatos iš Senojo Testamento ne visada yra tikslios.
• Biblija nebūtinai patvirtina visus joje esančius įrašus.
• Biblijos kalba yra kasdienė, o ne techninė.
• Biblijoje gali būti naudojami tiek apytiksliai, tiek ir tikslūs skaičiai.
• Atkreipkite dėmesį, kada Biblijoje naudojamos skirtingos literatūrinės priemonės.
• Kopijos klaidos negalima prilyginti originalo klaidai.
• Bendri pareiškimai nebūtinai reiškia visuotinius pažadus.
• Vėlesnis apreiškimas pranoksta ankstesnįjį.
3 principas. Supraskite teksto kontekstą. Dažniausiai kritikai klysta kai atsieja tekstą nuo jo konteksto. Jau tapo priežodžiu šis posakis: „Tekstas be konteksto yra pretekstas". Taikant tokią klaidingą „procedūrą" Šventame Rašte galima rasti bet ką. Biblijoje pasakyta: „Nėra Dievo!" (Ps 14,1) Tačiau kontekstas toks: „Kvailys pasakė savo širdyje: „Nėra Dievo!" Galima sakyti, kad Jėzus mums patarė „nesipriešinti piktam" (Mt 5, 39), tačiau nereikia ignoruoti „neatsakyti tuo pačiu" konteksto, kuriame Jis iškėlė šį įsakymą. Panašiai daugelis nesupranta ir Jėzaus priesako „prašančiam duok" konteksto. Argi tai iš tiesų reiškia, kad reikia duoti užtaisytą ginklą jo prašančiam vaikui arba branduolinę bombą jos prašančiam Sadamui Huseinui? Nesugebėjimas ar nenoras įžvelgti posakio reikšmės jo kontekste, tikriausiai yra pagrindinė klaida tų, kurie randa „trūkumų" Biblijoje.
4 principas. Sudėtingas vietas interpretuokite remdamiesi aiškiomis vietomis. Kai kurios Šventojo Rašto vietos yra sunkiai suprantamos. Kartais sunkumų atsiranda dėl neaiškumo. Kartais vienas mokymas prieštarauja kitam Biblijos tekstui. Pavyzdžiui, atrodo, kad Jokūbas kalba apie išgelbėjimą darbais (Jok 2,14-26), nors Paulius aiškiai moko, jog išgelbėjama malone (Rom 4, 5; Tit 3, 5-7; Ef 2, 8-9). Šiuo atveju Jokūbo negalima interpretuoti taip, tarytum jis prieštarautų Pauliui. Paulius kalba apie išteisinimą prieš Dievą (kuris įgyjamas vien tikėjimu), o Jokūbas turi omenyje išteisinimą prieš žmones (kurie nemato mūsų tikėjimo, tik darbus).
Kitas pavyzdys yra Fil 2,12. Paulius rašo: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami". Paviršutiniškai žiūrint atrodo, kad kalbama apie išganymą darbais. Deja, tai aiškiai prieštarauja Šventojo Rašto esmei, nes jame tvirtinama, kad mes esame „išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų" (Ef 2, 8-9). Ir dar: „O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, teisumu įskaitomas jo tikėjimas" (Rom 4, 5). Kai šis sudėtingas teiginys dėl „darbavimosi savo išganymui" yra suvokiamas atsižvelgiant į minėtas aiškias Biblijos vietas, tuomet matome: kad ir ką tai reikštų, jokiu būdu nereiškia mūsų išgelbėjimo per darbus. Iš tiesų jo prasmė matoma jau kitoje eilutėje. Mes turime išreikšti savo išgelbėjimą darbais, nes Dievo malonė veikia mūsų širdyse. Pauliaus žodžiais tariant - „Nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!" (Fil 2,13).
5 principas. Neremkime mokymo neaiškiomis ištraukomis iš Biblijos. Kai kurios Biblijos vietos yra sunkiai suprantamos, nes jų prasmė neaiški. Paprastai taip yra todėl, kad pagrindinis teksto žodis buvo parašytas tik vieną kartą (arba naudojamas retai), tad sunku suprasti, ką nori pasakyti autorius, nebent galima suvokti iš konteksto. Pavyzdžiui, vienoje iš geriausiai žinomų Biblijos ištraukų yra žodis, kurio nerasi jokioje kitoje graikiškoje literatūroje iki pat to meto, kai buvo parašytas Naujasis Testamentas. Šis žodis yra tekste, kuris visiems žinomas kaip Viešpaties malda (Mt 6,11). Paprastai eilutė verčiama taip: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien". Abejotinas žodis yra išverstas kaip „kasdienės" - epiousion. Graikų kalbos ekspertai dar ir dabar nesutaria nei dėl jo kilmės, nei dėl tikslios reikšmės. Skirtingi aiškintojai bando jį susieti su gerai žinomais graikų kalbos žodžiais ir pasiūlyta daug reikšmės variantų. Buvo ir tokių:
• Nuolatinės mūsų duonos duok mums šiandien.
• Antgamtinės (t.y. iš dangaus, angl. supersubstantial) mūsų duonos duok mums šiandien.
• Duok mums duonos, kad turėtume kuo maitintis.
• Kasdienės (kurios mums reikia šiandien) mūsų duonos duok mums šiandien.
Kiekvienas variantas turėjo savo gynėjų, kiekvienas prasmingai siejosi su kontekstu ir kiekvienas rėmėsi ribota turima informacija. Neatrodo, jog čia būtų buvusi įtikinama priežastis išskirti tai, kas priimta kaip visuotinai pripažintas vertimas. Tačiau šis pavyzdys tinka iliustruoti mūsų požiūriui. Kai kurios Biblijos ištraukos yra sunkiai suprantamos, nes svarbiausio žodžio reikšmės aptinkamos tik vieną kartą arba labai retai.
Kitais atvejais žodžiai gali būti aiškūs, bet neaiški jų reikšmė, nes mes nesame tikri, ką jie nurodo. Pavyzdžiui, Paulius 1 Kor 15, 29 kalba apie tuos, kurie „krikštijasi vietoj mirusiųjų". Ar jis čia turi omeny mirusių nekrikštytų tikinčiųjų išgelbėjimą pakrikštijant gyvus jų atstovus (taip tvirtina mormonai)? O gal kalba apie kitų žmonių krikštą (panardinimą) į Bažnyčią, idant jie užpildytų jau išėjusiųjų gretas? O gal jis turi omeny tikinčiojo krikštijimąsi savo paties mirtyje ir palaidojime kartu su Kristumi? O gal čia kalbama dar apie ką nors kita?
Kai nesame tikri:
• Neturėtume formuluoti doktrinos remdamiesi neaiškia Rašto vieta. Svarbiausia taisyklė aiškinant Bibliją yra tokia: „Pagrindiniai dalykai yra aiškūs dalykai, ir aiškūs dalykai yra pagrindiniai dalykai". Tai vadinama Šventojo Rašto suprantamumu (aiškumu). Jei kas nors yra svarbu, tai Biblija turi aiškiai mokyti, ir greičiausiai dar ne vienoje jos vietoje.
• Jei viena ištrauka nėra aiški, tai niekuomet nedarykime išvados, jog ji reiškia ką nors, kas prieštarauja kitam aiškiam Šventojo Rašto mokymui.
6 principas. Biblija yra žmogiška knyga su žmogiškomis ypatybėmis. Biblijoje tvirtinama, jog Dievas panaudojo žmones, idant šie priimtų ir perduotų amžinąsias tiesas. Todėl kalbos formos (kaip kad Jėzaus palyginimai) neturėtų būti visada priimamos pažodžiui, o po to priešinamos kitai Šventojo Rašto daliai.
7 principas. Jeigu aprašymas nėra išsamus, tai dar nereiškia, kad jis klaidingas. Pavyzdžiui, Mk 5,1-20 ir Lk 8, 26-39 kalbama tik apie vieną demonų apsėstąjį, o Mt 8, 28-34 aprašomi du. Atrodo, kad Morkus ir Lukas, naudodamiesi to paties liudytojo pranešimu apie įvykį, pateikia tik jo dalį, kurioje dėmesys nuo dviejų demonų apsėstųjų perkeliamas į vieną svarbesnįjį. Taigi pasakojimai nėra prieštaraujantys vienas kitam. Jie tik papildo vienas kitą ir, skaitomi drauge, pateikia išsamesnę informaciją.
8 principas. Naujajame Testamente naudojamos citatos iš Senojo Testamento ne visada yra tikslios. Kaip ir mūsų dienomis yra daugiau nei vienas Biblijos vertimas, taip ir pirmieji krikščionys dažnai cituodavo Septuagintą (graikišką Senojo Testamento vertimą), kuriame tas pats tekstas pateikiamas šiek tiek kitaip.
9 principas.Tai, kas Biblijoje užrašyta, dar nebūtinai reiškia, kad tai ir rekomenduotina. Klaidinga manyti, kad viskas, kas užrašyta Biblijoje, yra pačios Biblijos siūloma. Joje užrašytas ir melas - pavyzdžiui, šėtono (Pr 3, 4; plg. Jn 8, 44) ir Rahabos (Joz 2, 4). Visai nereikia toleruoti melo - čia tiesiog tiksliai ir teisingai užrašytos nuodėmingų būtybių melagystės ir klaidos. Šventojo Rašto tiesa išryškėja skaitant biblinius apreiškimus, o ne vien paskirus užrašytus žodžius. Nesilaikant tokio atskyrimo principo, galima padaryti klaidingą išvadą, jog Biblija, aprašydama Dovydo nuodėmę (2 Sam 11, 4), moko amoralumo, o daugybės Saliamono žmonų paminėjimas (1 Kar 11, 3) rekomenduoja poligamiją, arba pateisinamas ateizmas, kai cituojami kvailio žodžiai: „Dievo nėra" (Ps 14,1).
10 principas. Biblijoje vartojama ne specialioji, bet kasdienė kalba. Vien dėl to, kad Biblijoje nevartojama mokslinė terminologija, dar nereikia manyti, jog vienas ar kitas žodis yra netikslus. Pavyzdžiui, tokia mokslinė tiesa kaip Žemės sukimasis apie savo ašį gali būti nusakyta tų laikų frazeologizmu (pvz., „saulė pradeda žygį iš vieno dangaus skliauto, o jos kelias veda prie kito galo").
11 principas. Biblijoje gali būti nurodomi tiek apytiksliai, tiek tikslūs skaičiai. Apytikslius skaičius dažnai naudoja tiek senieji, tiek šiuolaikiniai raštai. Biblijoje laikomasi tos pačios įsigalėjusios lingvistinės tvarkos.
12 principas. Atkreipkite dėmesį, kada Biblijoje naudojamos skirtingos literatūrinės priemonės. Paprastai pats kontekstas nurodo, kaip žodis turėtų būti traktuojamas - tiesiogine ar perkeltine prasme.
13 principas. Klaidos nuoraše negalima prilyginti klaidai originale. Kai teologai kalba apie Šventojo Rašto neklaidingumą, jie turi omenyje tokią Bibliją, kokia ji parašyta originaliai - rankraščio originalą - kaip priešpriešą nuorašui ar nuorašo nuorašui.
14 principas. Bendro pobūdžio pareiškimai nebūtinai reiškia visuotinį galiojimą. Kritikai dažnai daro išvadas, kad besąlygiški pareiškimai pripažįstami be jokių išimčių. Jie nusitveria eilučių, siūlančių bendras tiesas, o tada piktdžiugiškai baksnoja į aiškias išimtis. Tokiu atveju jie pamiršta, jog panašūs pareiškimai tik numato bendras taisykles.
Geras pavyzdys yra Patarlių knyga. Patarlės jau vien pagal savo prigimtį siūlo tik bendro pobūdžio pamokymą, o ne universalią garantiją. Jos yra tarytum gyvenimo taisyklės, tačiau pripažįsta ir išimtis. Patarlių 16, 7 yra geras pavyzdys. Joje patikinama: „Kai Viešpats patenkintas žmogaus elgesiu, Jis sutaiko su juo net jo priešus". Paprastai šis tvirtinimas nėra laikomas universalia tiesa. Paulius patiko Viešpačiui, bet priešai jį užmėtė akmenimis (Apd 14,19). Jėzus taip pat patiko Viešpačiui, o priešai Jį nukryžiavo! Vis dėlto iš esmės yra tiesa, kad tas, kuris savo elgesiu patinka Dievui, dažnai patraukia priešus savo pusėn. Tik pažiūrėkit, kaip Jėzus patraukė savo pusėn Paulių!
15 principas. Vėlesnis apreiškimas pakeičia ankstesnįjį. Biblijoje apsčiai pateikiama progresinio apreiškimo pavyzdžių. Dievas nieko neapreiškia per vieną kartą ir nenustato vienodų sąlygų skirtingiems laikotarpiams. Todėl kai kurie paskesni Jo apreiškimai pakeičia pirmesnius priesakus. Kartais Biblijos kritikai tokį apreiškimo pakeitimą interpretuoja kaip klaidą.
Pavyzdžiui, tai, kad mažam vaikučiui tėvai leidžia maistą imti pirštais, neprieštarauja faktui, kad vėliau jam sakys naudotis šaukštu. Taip pat tėvai neprieštarauja patys sau, kai tam pačiam vaikui vėliau liepia naudotis šakute. Tai progresinio apreiškimo pavyzdys - kiekvienas nurodymas atitinka to meto sąlygas.
Buvo laikas (Mozės Įstatymo dienomis), kai Dievas už žmonių nuodėmes liepė aukoti gyvulius. Tačiau, Kristui atlikus tobulą auką už nuodėmes (Hbr 10,11-14), šis Senojo Testamento įsakymas nebegalioja. Panašiai buvo ir tada, kai Dievas sukūrė žmoniją ir liepė maitintis vien vaisiais bei daržovėmis (Pr 1, 29). Vėliau, po tvano pasikeitus sąlygoms, Dievas liepė žmonėms valgyti ir mėsą (Pr 9, 3). Ši permaina iš žolėdžių į mėsėdžius yra progresinio apreiškimo pavyzdys, o ne joks prieštaravimas. Iš tiesų visi šie, vienas po kito einantys apreiškimai buvo tiesiog skirtingu laiku skirtingiems žmonėms duoti skirtingi įsakymai pagal bendrą Dievo sumanytą atpirkimo planą.
Rimtai Bibliją vertinantis asmuo, užuot bandęs bet kokia kaina išsiaiškinti visus neaiškumus, verčiau pritartų Markui Tvenui, pasakiusiam, kad jeigu jį ir neramino kai kurios Biblijos vietos, tai tik ne tos, kurių jis nesuprato! (Geisler ir Howe, WCA, 15-26).
Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų
Il. Toros detalė
Biblijos unikalumas (VI)
