Mes sugalvojame daug įvairiausių pasiteisinimų, pavyzdžiui: „Aš nežinau, kaip melstis", „Neturiu laiko", „Mano darbas atima visą laiką ir jėgas", „Nuolatos jaučiu skausmą", „Dievas yra visagalis Dievas" ir t. t. Ir visa tai, kad tik išvengtume Malonės sosto... Tačiau tokie pasiteisinimai yra nieko verti. Būkime sąžiningi ir prisipažinkime. Ką mes rasime „išlukštenę grūdą"? Klaidinantį išdidumą, giliai įsišaknijusį netikėjimą ir šaltą, abejingą širdį. Visa tai tikrai trukdo, tiesa?
Taip, išdidumas tikrai neleidžia nuolankiai suklupti ant kelių, pripažįstant, kad esi priklausomas nuo Dievo. Dažnai mes stipriai kimbame į darbus, mėgaudamiesi savarankiškumu, pasitikėdami tik savimi, bet visos mūsų pačių pastangos liudija aroganciją ir išdidumą. Kaip greitai mes pasiraitome rankoves, tačiau kaip sunkiai klumpame ant kelių!
Kartais, kaip rašė Bunjanas, artėti prie Dievo mums neleidžia ir baltas netikėjimo velnias. Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam? (Job 21, 15). Mes tiesiog netikime, kad gausime ką nors gero! Netikėjimas yra šėtono pirmagimis vaikas, - „Ar tikrai Dievas tai pasakė?" Šis blogis artinasi prie mūsų pačiais įvairiausiais būdais ir pavidalais, todėl turime nuolatos budėti prie savo širdies durų ir jas saugoti.
Deja, malda susilpnėja ir dėl paprasto beširdiško abejingumo. Mes per daug įsitraukiame į šio pasaulio rūpesčius. Žemiški rūpesčiai užgožia mūsų širdis, atitraukdami mūsų dėmesį nuo dvasinių dalykų, mus užvaldo abejingumas.
Iškreiptas malonės suvokimas taip pat atneša šaltį į maldos kambarėlį. Tingus ir abejingas požiūris sako: „Jeigu Dievas nori išgelbėti, savo laiku Jis tai ir padarys". „Aukščiausia Dievo malonė" daugelio mūsų gyvenime nustelbė pareigą ir atsakomybę.
Mūsų teologija tampa nieko verta, jei supratimas apie Dievo suverenumą atneša tingumą, vangumą ir apsileidimą į mūsų maldos kambarėlius. „Dievas vis tiek padarys tai, ką ketina" - daugybė žodžių, tačiau tai - ne malda. Ir mes pasijuntame kalti, braudamiesi ten, kur mums nepriklauso: Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta - mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šito įstatymo žodžius (Įst 29, 29). Dievo reikalus palikime Dievui! Mūsų reikalas yra sekti Viešpatį, kuris dažnai karštai melsdavosi (Lk 6, 12; Jn 17). Apaštalas Paulius kaip niekas kitas pamokslavo apie aukščiausią Dievo valdžią, tačiau jis ir meldėsi kaip niekas kitas. Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, - tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis. Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną <...> Mano širdies troškimas ir malda Dievui yra už Izraelį,- kad jie išsigelbėtų (Rom 9, 2-3; 10, 1). Dievas nori, kad kalbėdami apie išgelbėjimą mes pripažintume Jo aukščiausią valdžią, uoliai ieškotume Jo ir pažintume Jo keičiančią jėgą!
Nuoširdų Dievo ieškojimą apibūdina trys bruožai: karštumas, pastovumas ir laukimas.
Karšta malda
Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda (Jok 5, 16). Žodis zeelos reiškia „karšta" ir kalba apie proto, uolumo sužadinimą siekti ir priimti. Kas gali geriau apibūdinti maldą? Vangiai ir miegančiai dvasiai nėra vietos prie malonės sosto, todėl turime lavinti savo širdį ir protą aktyviai dalyvauti šioje šventoje veikloje. Malda, kuri pasiekia dangų, nėra drungna, negyva ar tik formali; ji turi jėgą, energiją ir gyvenimą! Tai suprantanti ir entuziastingai ieškanti žmogaus dvasia nesustos nepasiekusi tikslo. Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!
Pamąstykite apie tai, prisimindami, kaip Kristus išvaikė pinigų keitėjus: Uolumas dėl Tavo namų sugrauš mane (Jn 2, 17). Taip Gelbėtojas parodė susirūpinimą ir pagarbą Tėvo namams! Vartodamas žodį zeelos, Jokūbas sako, kad veiksminga malda susijusi su sumišusiais jo Šeimininko jausmais - mūsų Gelbėtojo dvasia buvo taip sukrėsta, kad Jis išvaikė prekiautojus.
Artėdami prie Viešpaties dažnai sutinkame sielos ramybės drumstėjų, nepageidaujamų, protą trikdančių įsibrovėlių, ir niekas kitas, tik ryžtas ir karšta malda nugalės ir išvys priešus. Tada ir atrasime poilsį bei ramybę Aukščiausiojo glėbyje.
Pranašas Izaijas suprato, ką reiškia žodis zeelos, išgirdęs šiuos Jehovos žodžius: Nė vienas nesišaukia Tavo vardo, nepakyla, kad įsikibtų į Tave (Iz 64, 7).
Dovydas šaukė: Mano siela įsikibo į Tave (Ps 63, 8). Čia kalbama apie tokį pat „įsikibimą", apie kurį kalbėjo ir Paulius Laiško filipiečiams 3 skyriuje, sakydamas: Pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse (Fil 3, 13-14). Karšta malda yra veržli, siekianti „įsikibti į Jį" savo atkakliu tikėjimu, kurį skatina suvokimas, kad Dievas yra ir kad stropiai Jo ieškantiems Jis atlygina.
Atkaklumas
Tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia (Lk 11, 8). Dažnai atrodo, kad Dievas kažkur toli ir kad Jis mūsų negirdi. Tačiau Kristus moko, kad net jei taip ir atrodo, tai nėra blogai, mes neturime pasiduoti ir prarasti ryžto: Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir neprarasti ryžto (Luko 18, 1).
Kodėl atkaklumas yra toks svarbus? Argi mums trūksta Dievo meilės? Tikrai ne! Dievas mus myli, ir tai buvo įrodyta ir visiems laikams patvirtinta Jo Sūnaus mirtimi. Gal nepakanka Dievo gerumo ar išminties? O gal Jis paprasčiausiai tik valdo mus? Ne, Viešpats nemanipuliuoja ir netampo mūsų kaip lėlių už virvelių, kad galiausiai mes pasiduotume. Priešingai nei mes, Jis labiau linkęs duoti nei gauti. Mūsų Gelbėtojas sako, kad Dievas nedelsia ir trokšta apginti savo išrinktuosius (Lk 18, 7-8). Problemos šaknys ne danguje, o mumyse - mes paprasčiausiai nesame pasirengę būti palaiminti.
Pranašas Izaijas sako: Viešpats nori jūsų pasigailėti ir suteikti jums malonę. Viešpats yra teisingumo Dievas; palaiminti, kurie Jo laukia (Iz 30, 18). Jis laukia, kad pradėtume Jo ieškoti, kad tikėjimu įsikibtume į Jį ir pasiruoštume priimti palaiminimus. Jis yra išmintingas ir laukia, nes mūsų dvasia dar nepasirengusi priimti. Kai Jis tiria mūsų širdis, į paviršių išplaukia neteisingi motyvai, akivaizdus išdidumas, teisuoliškumas, netikėjimas. Mes galvojome, kad tik mes judame Dievo link, kad mes darbuojamės dėl Jo, o pasirodo, kad viskas yra atvirkščiai. Tai Jis juda mūsų link! Kokia puiki paskata melstis!
Tikėkime Gelbėtojo pažadais ir būkime kantrūs. Prisiminkime Jėzaus palyginimą: Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia (Lk 11, 8). Atkaklumas reikalingas, tačiau atsakymas yra visiškai aiškus: Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma (Lk 11, 8-10). Jei nesulaukiame atsako į mūsų maldas, atsakymas ateis reikiamu metu, jeigu tik nenustosime melstis.
Elijas nulenkęs galvą karštai meldėsi ir po to, kai šešis kartus iš eilės išgirdo „sausus" savo tarnų pranešimus: „Nieko nėra!" <...> Debesėlis vyro plaštakos pločio kyla iš jūros (1 Kar 18, 42-44). Verta paminėti ir Eliziejaus atkaklumą. Net tris kartus pranašas Elijas liepė jam jį palikti, tačiau Eliziejus tvirtai atsakydavo, kad niekur nuo jo nesitrauks. Galiausiai Elijas paklausė: „Ko norėtum, kad padaryčiau?" (2 Karalių 2, 9). Visi puikiai žinome šią istoriją ir suvokiame, kad Eliziejus nebūtų gavęs dvigubai Elijo dvasios, jei jis nebūtų buvęs toks atkaklus. Kitaip tariant, jei pasiduosime - galime prasilenkti su tuo, ką daro Dievas. Bunjanas sakė: „Tikėjimas padės sielai laukti, net jei Dievas ir uždelstų; bet netikėjimas nusivils ir spjaus į viską, jei Dievas bent truputį užtruktų".
Pamąstykime apie Dievo didybę. Senovėje prašymų turėję žmonės ne tik išsakydavo savo prašymus, bet ir laukdavo prie didžiūnų rūmų durų, teiraudavosi ir išklausydavo atsakymą. Lygiai taip ir mes turime laukti atsakymo iš Dievo. Kodėl? Kad parodytume, jog suvokiame, koks Jis yra didis, pripažįstame, kad Jis yra už mus galingesnis, ir suvokiame, kad esame visiškai priklausomi nuo Jo. Prisiminkime Dovydo žodžius: Kaip žiūri tarnai į ranką savo valdovo, tarnaitė - į ranką valdovės, taip mūsų akys žvelgia į Viešpatį, mūsų Dievą, laukdamos Jo pasigailėjimo (Ps 123, 2).
Jis laukia, kad pašlovintume Jį ir suvoktume, kad esame visiškai priklausomi nuo Jo, kad patys esame bejėgiai. Jis nori mus įtikinti, kad išgelbėjimas ateis iš Dievo! Todėl, kad Jis įsikišo ir pasigailėjo. Atkakli malda atveda mus į visiško atsidavimo Jam vietą, kur nusilenkiame prieš Viešpaties, kuriam priklausome, valią, kur Jis yra pašlovinamas ir kur Jis laimina mus. Čia mes įgyjame išminties, išmokstame dėkoti už tai, kad mums nedavė to, kas galėjo mums pakenkti, jei palaiminimą būtume gavę per greitai ar per lengvai.
Laukimas
85 psalmėje matome nuostabią laukimo maldą. 1-3 eil. psalmistas kreipiasi į Viešpatį, pripažindamas, kad Jis išgelbėjo tautą. 4-7 eil. jis prašo Dievo atgaivinti, palaiminti tautą. Tačiau nuo 8 eil. jis tarsi atsisuka į žmones ir empatiškai išsako, kad jis tiki į maldas išklausantį ir atsakantį Dievą: Klausysiuos, ką kalba Viešpats Dievas! Jis juk skelbia taiką savo tautai <...> Tikrai, Jo išgelbėjimas arti tiems, kurie Jo bijo <...> Gausiai gėrybių duos Viešpats <...> ir nukreips mus į Jo kelią (Ps 85, 8-9. 12-13). Jis tiki ir turi tvirtą įsitikinimą, kad jo Dievas padarys tai, ko jis prašo! „Aš klausysiuos, ką kalba Viešpats Dievas, stebėsiu, kaip Jis tai įvykdys". Psalmės autorius yra tikras - Jis paskelbs taiką.
Toks laukimas, tvirtai įsitikinus, patinka Dievui, teikia Jam garbę ir atneša ramybę mums. Jei nesame pasiruošę kantriai su tikėjimu laukti atsakymo į prašymus, mes nelaviname tikėjimo. Pranašas Michėjas sako: O aš ieškosiu Viešpaties, lauksiu savo išgelbėjimo Dievo! Mano Dievas išklausys mane (Mich 7, 7). Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu niekada nebūna veltui. Apsišarvuokime kantrybe ir įsitikinsime, kad Dievas tikrai mus išgelbės, kai tik ateis tam laikas. Jei nesitikime Jo pagalbos, tuomet maldos praranda prasmę.
Tai matome, žvelgdami į pranašą Habakuką. 1 skyriuje jis meldžia, skųsdamasis dėl Nebukadnecaro tironijos, ir 2 skyriaus pradžioje pareiškia: Aš stovėsiu sargyboje, pakilsiu į bokštą ir stebėsiu, ką Viešpats man kalbės ir ką man atsakyti, kai esu baramas (Hab 2, 1). Habakukas niekada nėra padaręs šventesnio ir geresnio sprendimo - šis žmogus budriai žvelgė šventomis, Dievo atsakymo laukiančiomis akimis! Ne mažiau tikimasi ir iš mūsų. Ištikimai besimeldžiantis žmogus kartais negauna atsakymų į maldas ne dėl to, kad jo maldos yra ignoruojamos, bet dėl to, kad dažnai jis „nepakyla į tą bokštą", kur lauktų ir priimtų išsipildančius Dievo pažadus. Dievas nori palaiminti Jo laukiančius vaikus. Viešpats mus drąsina: Teisusis gyvens savo tikėjimu (Hab 2, 4), ir žada niekada neapleisti sargybos bokšto: Viešpats atsakydamas man tarė: <...> „Jei jis uždelstų - lauk, nes jis tikrai išsipildys ir nevėluos" (Hab 2, 2-3). Nurimkite ir pasitikėkite Dievu. Nors atsakymas kartais ir užtruktų, bet jis tikrai ateis pačiu laiku! Mums gali atrodyti, kad atsakymas vėluoja, bet Dievas visada yra numatęs ir geriausią laiką.
Malda yra nuostabus ir drąsus dalykas. Malda kuria, stato, drąsina ir paleidžia trapaus tikėjimo laivelį į gilią ir plačią Dievo suverenumo jūrą.
Pranašo Michėjo įsitikinimas: „Mano Dievas išklausys mane" ir psalmininko pasiryžimas: „Klausysiuos, ką kalba Viešpats Dievas" turi būti kiekvieno mūsų įsitikinimas ir pasiryžimas. Jei vengiame ieškoti Dievo atsakymų, tai reiškia, kad nebematome Dievo pažadėtų palaiminimų ir išgelbėjimo, netikime, jog malda yra efektyvi priemonė pasiekti tai, ko tikimės. Į maldą turėtume žiūrėti ne kaip į galutinę atvykimo vietą, bet kaip į „transporto priemonę", kuri pristato mus prie ištikimojo Dievo, kuris žada Kristaus vardu savo tikintiems vaikams tik tai, kas gera.
Viešpaties ranka nesutrumpėjo gelbėti ir Jo ausis neapkurto girdėti (Iz 59, 1). Tačiau jei maldos metu ar po jos mūsų širdis nėra nusiteikusi klausyti, ką Dievas kalbės, tuomet mes paniekiname vieną iš Kūrėjo vardų - Tu, kuris išklausai maldas (Ps 65, 2). Pagonys meldžiasi dievams, kurie turi burnas, bet nekalba, turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi ir kurie jiems neatsako (Ps 115, 1-8), kurie negali jų išgelbėti (Iz 45, 20). Jei nelaukiame atsakymo iš Dievo, jei meldžiamės netikėdami ir nepasitikėdami, kad Jis mus girdi, Elijas kaltina mus, kad esame panašūs į pagonis.
Te jūsų maldas lydi šventas laukimas, tikėjimas. Jei meldžiamės nesitikėdami atsakymo, esame kalti, kad be reikalo tariame Dievo vardą, kad iškreipiame šventą paraginimą melstis, kad abejojame Dievo buvimu, sumenkiname Dievą, prilygindami Jį pagonių stabams. Maldos be tikėjimo - tai Dievo įžeidimas ir nepagarba Jo šventam vardui. Jei meldžiatės Jėzaus vardu, tikėkite, kad Viešpats išgirs jūsų maldą, kaip ir Jūs išklausote duonos prašančius savo vaikus.
Būdami silpni kaip kirminai, kaip gali vargšai tikintieji išstovėti,
Kai ateina pagundos, apsupa priešai ir kyla audros, spaudžiančios juos iš visų pusių?
Jie tikrai jaučiasi silpni, bet jie pažįsta Malonės Sosto Viešpatį;
Ir Dievas, kuris atsako į maldas, padeda jiems, kai jie ieško Jo veido.
Nors Viešpats kurį laiką ir uždelsia, Jis padeda jiems laukti ir sulaukti;
Tas, kuris moko jų širdis melstis, neleis jiems tuščiai šaukti.
Karšta, kovinga malda gali daryti stebuklus, atnešti palengvėjimą net ir didžiausiame varge!
Malda gali prasiskverbti pro geležinius užtvarus ir prasiveržti pro varinius vartus.
Už Jo stebuklus atiduokime Jam šlovę,
Ir švelniai mokomi eikime pas Jį, šaukimės Jo, kol esame gyvi.
(John Newton)
Iš http://www.mountzion.org
vertė Asta Glinskaitė
Nuotr. Rūtos
