Sulaikę kvėpavimą stebime išsilavinusį žmogų, bandantį įrodyti, kad jis gali atsakyti į bet kurį penktoko lygio klausimą, kai jam prieš akis guli milijonas dolerių. Mes pamename, kad kartą Dievas pasiūlė išpildyti vieną Saliamono norą. Jis galėjo prašyti turto, titulų, valdžios ar keršto savo priešams, tačiau jis panorėjo turėti girdinčias ausis, ir pasirodė, kad tai - puikus pasirinkimas. Jis išgarsėjo kaip išmintingiausias to meto žmogus. Žinoma, jis ir turėjo būti išmintingas, jei jo ausys visuomet buvo nukreiptos į išmintingąjį visatos Dievą.
Ko gi mes turėtume prašyti? Vis prisimenu Rašto vietas, kurios tarsi paaiškina, kodėl kartais mes nesulaukiame atsako iš Dievo. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote - tik savo įnoriams patenkinti (Jok 4, 3). Dažnai, prisidengdamas šia eilute, aš nieko neprašau. Dažnai tikriausiai prašau vedinas netinkamų motyvų... Bet ar įmanoma žinoti, jog prašau tinkamai?
Nemanau, kad prašant labai svarbu teisingai parinkti žodžius. Maža mergaitė vėlyvą popietę gali nuolankiai maldauti savo mamos: „Ar galėčiau suvalgyti keletą šokoladinių sausainių? Prašau..." Ji kreipėsi į tinkamą asmenį, yra tinkamai nusiteikusi, pasakė tinkamus žodžius. Mamos valioje yra dubenyje esantys sausainiai, mama turi valdžią ir autoritetą, tačiau savo brangiai dukrai ji neduos to, kas prieš pat vakarienę sugadintų jos apetitą. Galiausiai, turime pasitikėti išmintingo Dievo dosnumu.
Istorija, užrašyta evangelijoje pagal Morkų, gali mums padėti suprasti, kaip reikia tinkamai prašyti. Evangelijos pagal Morkų 10 skyriuje pasakojama, kaip Jėzus mėgino padėti savo mokiniams, bandantiems suvokti naują, Jėzaus kuriamą karalystę. Buvo sudėtinga pakeisti jų suvokimą ir padėti pamatyti gyvenimo ritmą Dievo karalystėje. Jėzus jau tris kartus jiems buvo pasakojęs apie artėjantį Jo atmetimą ir mirtį. Mokiniai negalėjo suprasti, kaip tai siejasi su jų suvokimu apie atstatytą Dievo karalystę žemėje. Jiems keliaujant į Jeruzalę, Jokūbas ir Jonas paklausė, ar Jėzus galėtų išpildyti jų prašymą. Jis atsakė žodžiais, kuriuos jie (ir mes) trokštame išgirsti: O ko norite, kad jums padaryčiau? (Mk 10, 36). Jie paprašo ir gauna atsakymą. Kiek toliau pasakojamoje istorijoje ir vėl pasikartoja tas pats klausimas: kai Jėzus su mokiniais atėjo į Jerichą, prie kelio sėdintis aklas žmogus šaukė Jėzaus pagalbos ir sulaukė tokio Jėzaus atsako: Ko nori, kad tau padaryčiau? (Mk 10, 51).
Duodantis Dievas
Neįmanoma būti šalia Jėzaus ir nejausti, jog Jis nori, kad mes prašytume. Jis nėra abejingas turintiems poreikių ir niekada jų neatstūmė. Nors dažnai priekaištaujame dviem mokiniams, paprašiusiems prestižinių pozicijų, tačiau negalime nepastebėti, kad būdami šalia Jėzaus jie jautėsi saugūs ir drąsūs, ir tai paskatino juos prašyti ypatingos paslaugos. Jo tikslas yra ne gauti iš mūsų, bet duoti, kad mes patirtume džiaugsmą ir malonumą. Jis džiaugiasi pilnatve ir Jam patinka duoti tiems, kurie prašo. Apaštalas Jokūbas buvo teisus, sakydamas, kad mes neturime dėl to, kad neprašome: Geidžiate ir neturite; žudote ir pavydite - ir negalite pasiekti; kovojate ir kariaujate; neturite, nes neprašote (Jok 4, 2).
Neprašome dėl to, kad mums pakanka to, ką turime, ar todėl, kad bijome būti atstumti? Galima rasti daugybę mūsų nesėkmių paaiškinimų, tačiau viena tikra - jei neprašome, tai ir negauname.
Netinkamas prašymas
Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas, prašę Jėzaus leisti sėdėti Jam iš kairės ir iš dešinės, neteisingai suprato Jo karalystės prigimtį. Jie tapatino Jo karalystę su visomis kitomis jiems žinomomis karalystėmis, nes teturėjo vieną karalystės valdymo sampratą. Jų manymu, viskas buvo paprasta: situacija, be abejonės, pagerėtų, jei valdžia atitektų jiems. Jie sugebėtų geriau valdyti nei dabar esantys valdžioje ar bent jau valdytų taip pat gerai, kaip ir kiti galimi kandidatai.
Jiems nelengva buvo suprasti Jėzaus sakomus palyginimus. Tai atskleidžia švelnūs Jėzaus priekaištai: „Jei nesuprantate šio palyginimo, tai kaip suprasite kitus?" Jie išsigando audros, nors Jis buvo šalia; suabejojo, ar Jis gali pamaitinti 4000 alkstančiųjų, nors neseniai viena žuvimi ir keliais duonos kepalėliais Jis pamaitino 5000 žmonių. Prisikėlimas ir tikrasis turtas jiems taip ir liko paslaptimi. Jie klausinėjo, remdamiesi ribotu karalystės, kurią Jis atnešė į žemę, suvokimu. Iš tiesų jiems reikėjo šviesos, aiškaus matymo, tik to jie nesuprato.
Kadangi visi politiniai režimai veikė remdamiesi vienu principu - norint ką nors pakeisti, reikia keisti tuos, kurie yra valdžioje, - tie patys principai buvo taikomi ir Dievo karalystei. Štai kodėl daug žmonių vis dar varžosi dėl aukščiausiųjų valdžios pozicijų. Jei tik galėtume aukščiausius postus skirti tinkamiems žmonėms, visuomenė būtų visai kitokia... Kandidatams į aukštas pozicijas lengva save įtikinti, kad vienintelis jų motyvas yra tarnauti tiems, kurie yra „po jais". Pagonių karalystės modelį mes esame linkę įtvirtinti ir tikinčiųjų bendruomenėje. Atrodo, kad Jėzaus žodžius priskiriame tik „akliems" mokiniams.
Jėzus pasikvietęs juos, tarė: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi pagonių valdovais, viešpatauja jiems ir jų didieji juos valdo. Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų norėtų būti didžiausias, tebus jūsų tarnas (Mk 10, 42-43).
Ankstyvoji bažnyčia buvo Dievo sukurta, kad prasiskverbtų į kiekvieną žemėje egzistuojančią kultūrą, nešdama paprastą, bet greit plintančią Jėzaus Kristaus Evangeliją. Šios Evangelijos dėka nauji tikintieji, kuriuos įkvepia Dievo meilė, agape, kuria naujo tikėjimo bendruomenes. Tokia, visai kitos kokybės, dangiška meilė turi galią keisti tai, ko jokios struktūros pakeisti negali. Panašu, kad savo karalystės sėkmę Dievas pagrindė meilės galia, gebančia pakeisti žmoniją ir kartu visuomenę.
Krikščionys yra naujosios sandoros kūriniai. Giliai viduje jie žino Dievo Tėvo valią ir trokšta ją vykdyti. Žinoma, jie vis dar apsivilkę senuosius savo buvusios tapatybės drabužius (Ef 4, 17), tačiau pradeda suprasti, kas jiems nutiko Kristuje. Bažnyčios dėmesys sutelkiamas į vidinio žmogaus ugdymą - Kristus per tikėjimą apsigyvena jo širdyje ir jis padeda vadovautis agape. Kristus siūlo tokį Karalystės modelį: visi Jo vaikai yra patepti ir paskirti padėti aplinkiniams tapti mokiniais, nes visi turime galimybę tarnauti ten, kur esame. Jo karalystėje nėra „elito". Didžiausias (kurį taip pavadinti gali tik Jis) yra tarnas, kuris dažniausiai nepastebėtas vaikšto minioje.
Tinkamas prašymas
Du mokiniai nesuvokė savo tikrojo poreikio, nors ir manė kitaip. Evangelistas Morkus greta užrašė dvi istorijas, norėdamas parodyti skirtumą tarp dviejų prašymų. Aklasis Bartimiejus suvokė, ko jam iš tiesų reikia. Jo aklumas buvo akivaizdus, tad, norėdamas atgauti regėjimą, jis prašė dieviškos pagalbos. Galbūt visi taip turėtume pradėti - turėtume prašyti, kad praregėtume.
Jėzus pasakė Nikodemui, jog tam, kad galėtume matyti dangaus karalystę, būtina gimti iš Dvasios. Melsdamas už Efezo tikinčiuosius, Paulius pirmiausia meldė, kad jų akys atsivertų ir jie pamatytų paveldėjimą, kurį jiems patikėjo Kristus. Jei norime tapti Jo dinamiškos karalystės žemėje dalimi, matyti yra būtina. Be aiškaus matymo, be apreiškimo mes negalime žinoti, ko turime prašyti.
Taip pat nesuklysite prašydami malonės. Bartimiejus turėjo tik vieną prašymą. Jis nieko nereikalavo, nes neturėjo tam teisės. Jis nieko negalėjo pasiūlyti mainais už palaiminimą, todėl paprašė, jausdamas, kad neturi ką prarasti. Dievui patinka malonės prašymai. Tai teikia šlovę Jo gailestingumui ir parodo bene svarbiausią žmonijos poreikį.
Įdomu, kad Bartimiejui, neturinčiam teisės į malonę, išsakyti savo prašymą padėjo teologija - jis tikėjo, kad Jėzus buvo „Dovydo Sūnus". Tai turėjo didelę įtaką. Pranašas Danielius buvo išpranašavęs, kad būtent Dovydo Sūnus taps atstatytos Karalystės žemėje valdovu. Jis bus Mesijas, kuris išgelbės Dievo žmones ir įkurs naują karalystę žemėje. Bartimiejus tikėjo, kad ta pranašystė kalbėjo apie Jėzų ir kad laikas jau atėjo.
Yra žmonių, verčiančių mus tikėti, jog teologija nėra svarbi. Jie sako, kad svarbiausia yra tikėjimas ir jėga, tačiau tikėjimas tiesa įkvepia Dievą veikti, o tikėjimas melu - ne. Jei nustumiame Dievo karalystę kažkur į ateitį, tuomet negalime tikėtis pamatyti, kaip tai veikia šiandien. Jei tikime, jog Jėzus yra Dovydo Sūnus, tuomet jau dabar galime matyti vis stiprėjantį Jo viešpatavimą. Jėzus nėra antgamtiška dvasia, apjungianti visas religijas, Jis - konkretus asmuo, išpildantis Senojo Testamento pažadus. Jis nėra „Dievas, kokį pasirenkate matyti", Jis - vienintelis per visą istoriją, galintis ir išpildysiantis visus Dievo pažadus.
Visuomet gausime daugiau nei prašome
Bartimiejus gavo daugiau nei prašė: jis atgavo regėjimą, o drauge ir gebėjimą dirbti. Dažnai mūsų „maldavimai" liudija mūsų aklumą. Bartimiejus gavo dar daugiau - galimybę tapti tikėjimo bendruomenės, siekiančios Jėzaus numatyto tikslo, dalimi. Jis džiaugėsi, galėdamas prisijungti prie tų, kurie su Jėzumi ėjo pasitikti Jo likimo. Dabar jis vėl matė, turėjo tikslą ir džiaugėsi bendryste su Dievu.
Jokūbas ir Jonas taip pat gavo daugiau nei prašė: jie norėjo valdyti su Kristumi, tai ir gavo. Jėzus pasakė, kad jie bus krikštijami tokiu pat krikštu kaip ir Jis, taip ir įvyko. Jis gėrė savo taurę dėl jų gerovės, ir jie tapo Jo kentėjimų dalininkais: paskyrę savo gyvenimus Evangelijos skleidimui, vienas jų buvo žiauriai nužudytas, o kitas daugybei metų ištremtas. Jų kentėjimai atnešė daug vaisių.
Kaip dėl noro sėdėti Jėzaus kairėje ir dešinėje? Na, kol kas vieninteliai, galėję tai padaryti, buvo du vagys. Galime būti tikri, kad Jokūbas ir Jonas šiandien mums pasakytų, jog jie gavo daugiau nei prašė, net jei jų prašymas ir buvo netinkamas. Manau, jie patartų mums būti greitiems atgailauti ir pakeisti savo supratimą apie Jo karalystės prigimtį. Jie pripažintų, kad Bartimiejus buvo arčiau tiesos nei jie. „Trokškite regėti ir to prašykite, - sakytų jie. - Tikėkite Jėzumi kaip Dovydo Sūnumi ir neatidėliokite rytdienai palaiminimų, kuriuos Dievas paskyrė šiai dienai".
Prašyk! Leiskis pataisomas ir prašyk vėl. Mūsų Viešpats yra duodantis Viešpats. Jam priklauso visa ir Jis linkęs duoti.
Iš žrn. „The Morning Star Journal" (Vol. 18, No. 2)
vertė Eglė Rimkienė
