Šis tarnavimas reiškia naują pradžią. Naujos evangelinės bažnyčios Dubline pradžią.
Susirinkome ne tik pašlovinti Viešpaties, kuriuo tikime, ne tik pasiklausyti Dievo žodžio, kuriuo esame gyvi. Šiuo susirinkimu pradedame burti vietinę Dievo vaikų, kalbančių (ir mąstančių) lietuviškai, bažnyčią - Evangelišką Dublino lietuvių bendruomenę.
Esu įsitikinęs, jog šios bažnyčios gimimas yra Dievo valia. Savo vaidmenį suvokiu kaip pasiuntinio, kaip šauklio, ganytojo ir mokytojo - todėl raginsiu, drąsinsiu ir kviesiu jus atsiliepti į Dievo kvietimą tapti Dievo šventyklos gyvais akmenimis (1 Pt 2, 4-5) ir veikliais Kristaus kūno nariais (Ef 4, 16), melsiuosi, kad Dievas teiktų geros valios ir ryžto kiekvienam sąmoningai apsispręsti tapti šios bendruomenės nariu.
Prieš kelerius metus esu rašęs: „Tikinčiajam niekas negali atstoti bažnyčios. Tam tikri esminiai krikščionio poreikiai patenkinami tik bažnyčioje. Ji - kaip placenta naujai užsimezgusiai gyvybei, kaip kamienas naujai įskiepytai šakai, kaip siena senoviniam miestui, kaip armija į kovą einančiam kariui, kaip namai beaugančiam vaikui... Tokį sąrašą galima būtų tęsti be galo, nes visa Biblija nusėta įvaizdžiais, metaforomis ir teiginiais, kalbančiais apie vieną ar kitą bažnyčios aspektą. Vien tik Naujajame Testamente randame 96 analogijas, kuriomis apibūdinama bažnyčia: Kristaus kūnas, Kristaus laiškas, Dievo dirva, Dievo statinys, žemės druska, pasaulio šviesa, tiesos ramstis ir pamatas ir t.t. Šiandien pakalbėsime apie pirmąjį iš šių įvaizdžių, šiek tiek aptarsime ir dar kelis.
Vienybė įvairovėje
Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose. Bet kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos saiką. Todėl sakoma: „Pakilęs aukštyn, nusivedė belaisvius ir davė žmonėms dovanų". Ką reiškia „Jis pakilo", jeigu ne tai, kad Jis pirma ir nusileido į žemesniąsias žemės vietas. Tas, kuris nužengė, yra ir Tas, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų. Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva - Kristus. Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje (Ef 4, 1-16).
Tikėjimas sujungia su Dievu ir su bažnyčia. Kiekvienas, patikėjęs Jėzumi Kristumi, tampa Bažnyčios dalimi: Nes viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną, - žydai ar graikai, vergai ar laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia (1 Kor 12, 13). Šventoji Dvasia, kurią gauname atsigręžę į Kristų, panardina mus į Jo kūną - Bažnyčią. Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!" Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai (Rom 8, 15-16). Ta pati Dvasia, kuri liudija krikščioniui, kad jis yra Dievo vaikas, sykiu slėpiningai jį sujungia su kitais tikinčiaisiais. Tad individualiai Dievui sakome „Aba, Tėve", o drauge - „Tėve mūsų".
Tačiau būti Kristaus kūno dalimi ir veikti kaip kūno nariui nėra vienas ir tas pats. Iš Jo [Kristaus kaip galvos] visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje (Ef 4, 16). Mistinė priklausomybė visuotinei Bažnyčiai sudaro prielaidas jau realiai veikti vietinėje bendruomenėje. Ir atvirkščiai - veikiančiais visuotinės Bažnyčios nariais tampame tik tuo atveju, jei dalyvaujame konkrečios bendruomenės gyvenime. Būtent tuomet, kai kūno nariai veikia sulig kiekvieno gauta dovana, bažnyčia ugdo save meilėje. Kūnas gyvena ir tuo atveju, jei jam nieko neduodame. Visgi tuomet esti skurdesnis, silpnesnis nei galėtų būti. Galime net sakyti, jog, nepriklausydami vietinei bendruomenei, apvagiame Kristaus kūną, nes talentai, skirti kitų ugdymui taip ir lieka nepanaudoti. Įmanoma būti pakrikštytam Dvasia į visuotinę Bažnyčią, tačiau merdėti, nieko neatiduodant vietinei bendruomenei. Paralyžius ištinka atskiras kūno dalis, kai merdėja daugiau nei vienas narys.
Kūno metafora, kurią bažnyčios dinamikai apibūdinti pasitelkia Paulius, pabrėžia du aspektus: įvairovę ir vienybę. Vienybę įvairovėje. Tokia, beje, buvo universiteto idėja (angliškai „unity in diversity - university"). Tikėta, jog studentas, supažindintas su įvairiomis disciplinomis vienoje vietoje ir vienu metu, pažins pasaulį ir suvoks tikrovę tokius, kokie jie iš tiesų yra. Bažnyčios atveju skirtingos disciplinos esame mes patys, o Kristus - mūsų vieta ir laikas. Bažnyčia nesunaikina asmens autentiškumo. Priešingai, padeda jam atsiskleisti. Kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos saiką (Ef 4, 7). Nėra nei vieno, kuris nebūtų gavęs malonės, t.y. tam tikrų sugebėjimų, kurių dėka darome gerus darbus ir taip praturtiname kitus. Vis dėlto akivaizdu ir tai, kad bažnyčią kaip kūną vienija galva - Kristus, o ne atskiro nario unikalumas. Todėl, nepaisant skirtybių, bažnyčia ugdoma tiek, kiek sugeba gyventi Dvasios vienybėje, puoselėdama taikos ryšius (Ef 4, 3). Kita vertus, jei sureikšminamas atskiras individas, vidiniai ryšiai nebūna stiprūs. Pastebėtina, kad Paulius tikėjimo vienybę, Kristaus pažinimą ir krikščionio brandą tampriai susieja (Ef 4, 13). Kuo labiau pažįstame Viešpatį, tuo vieningesni tampame.
Paulius įvardina dvi pagrindines nuostatas, ardančias bendruomenės narių vienybę - nevisavertiškumą ir pasiaukštinimą: Juk kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja sakytų: „Kadangi nesu ranka, todėl nepriklausau kūnu", argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis sakytų: „Kadangi nesu akis, todėl nepriklausau kūnui", argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jeigu visas kūnas būtų akis, tai kur būtų klausa? Jeigu visas kūnas būtų klausa, tai kur būtų uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo. Ir jei visi būtų vienas narys, kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia", ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia". Priešingai, tie kūno nariai, kurie atrodo silpnesni, yra būtini. Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame didesne pagarba, ir mūsų gėdingi nariai gaubiami didesnio padorumo, kurio nereikia mūsų padoriesiems nariams. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems kūno nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymų, bet patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Ir jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui - nariai (1 Kor 12, 14-27).
Ir šiandien galima sutikti krikščionių, pateisinančių savo atsiskyrimą nuo bendruomenės tuo, kad jie yra kitokie. Kitokie negu pastorius, kitokie negu bažnyčios vyresnieji, kitokie negu joje tarnaujantys. Bet juk skirtybė, kuri neva trukdo jungtis draugėn, iš tiesų labai reikalinga bendruomenei. Galimas dalykas, kad kiti tokių sugebėjimų visai neturi, arba turi mažiau. Tad tenka įveikti nevisavertiškumo barjerus, nugalėti save. Nevisavertiškumas ir išdidumas yra dvi tos pačios monetos pusės. Pasiduodami nevisavertiškumui, patys save atskiriame nuo bendrystės, o pasiaukštinę pradedame atskirti kitus. Pastaroji nuostata labiau būdinga esantiems bendruomenės branduolyje, o prieš tai aptarta - esantiems bendruomenės pakraštyje. Vienybė nereiškia vienodumo. Neturime tikėtis, jog sutarsime kiekvienu klausimu. Pasiaukštinę krikščionys nesugeba gyventi drauge su kitaip mąstančiais, vienu ar kitu klausimu turinčiais savo tvirtą nuomonę ar kitokią patirtį. Vienybė bendruomenėje pasiekiama atsisakant tiek užsisklendimo savyje, tiek religinio užsiangažavimo. Tad tikrai verta įsiklausyti į šį Pauliaus raginimą: Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais (Ef 4, 2-3).
Bendruomenė stipresnė už individą
Paminėsiu dar kelis įvaizdžius, primityviai paprastus, tačiau iškalbingus ir padedančius suvokti tikėjimo bendruomenės pranašumą prieš pavienius tikinčiuosius. Bendruomenę galime prilyginti armijai, o tikinčiuosius - kareiviams. Anot Pauliaus, nekovojame su kūnu ir krauju, bet su dvasinėmis blogio jėgomis (Ef 6, 12). Dėl įvairiais geiduliais pasireiškiančios nuodėmingos prigimties bei neapšviesto proto esame nuolatos spaudžiami elgtis priešingai Dievo valiai. Sunkumų ir išmėginimų metu ši dvasinė kova dar labiau suintensyvėja (2 Tim 2, 3). Teisingai lietuviai sako, jog „vienas lauke - ne karys". Esame per silpni pasipriešinti tamsos jėgoms pavieniui. Bažnyčiai, kaip kariuomenei, reikia daug pratybų. Be jų mūšio lauką užvaldo baimė ir būriai pakrinka. Bene pagrindinis ginklas, kurį, kovodamas prieš bažnyčią, taiko piktasis, yra tikinčiųjų išblaškymas ir bažnyčios suskaldymas. Tačiau šią taktiką geriau paaiškina jau kita biblinė metafora - kaimenės ir ganytojo.
Bendruomenė yra kaimenė, o Viešpats - vyriausiasis Ganytojas, buriantis mus draugėn ir saugantis nuo plėšrūnų. Rašte ne sykį regime Dievo kaimenę, virtusia plėšrūnu grobiu, pavyzdžiui: Mano avys tapo grobiu ir ėdesiu laukiniams žvėrims, nes nebuvo ganytojų, kurie mano kaimene rūpintųsi (Ez 34, 8). Viešpaties pasirinkta avių kaimenės metafora parodo, kokie patiklūs ir silpni iš tiesų esame. Viena avis - pražuvusi avis. Esu savo akimis regėjęs, kaip avys glaudžiasi viena prie kitos, ir jei vieną iš kaimenės kas nors pabaido, ji nusiveda paskui save visą būrį (kitos tiesiog seka inertiškai). Apie save esame linkę geriau manyti, galvojame esą stipresni, nelengvai suvedžiojami. Tačiau ši analogija turėtų pažeminti nepagrįstą pasitikėjimą savimi.
Kaimenės ganytojus (apaštalus, pranašus, evangelistus, pastorius ir mokytojus) Paulius įvardina kaip Dievo dovanas bažnyčiai, kurių dėka krikščionys yra lavinami ir ruošiami tarnystei (Ef 4, 8-16). Ganytojai saugo kaimenę nuo paklydimų, rodo jai kryptį, užtikrina darną ir, svarbiausia, - padeda pažinti Kristų. Pastebėtina, kad šis procesas bažnyčioje daugiausia vyksta Dievo žodžio mokymu, nors, be abejo, juo neapsiriboja: Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų (Mk 6, 34). Štai kodėl taip svarbu, kad bažnyčioje skambėtų sveikas evangelinis mokymas - nenugriebtas Dievo žodžio pienas, auginantis išgelbėjimui (1 Pt 2, 2). Tokiame kontekste naujai suskamba ir maldos Tėve mūsų prašymas - kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien (Mt 6, 11). Tokia galėtų būti vietinės bažnyčios malda prieš klausantis pamokslo. Smagu sėstis sekmadienį prie vieno stalo ir su tauria, dėkinga širdimi maitintis tuo pačiu dvasiniu maistu!
Dar bendruomenę galime prilyginti aukurui, arba tiesiog laužui. Tikintieji yra tarsi malkos. Kol esame pavieniui - smilkstame, kai susirenkame krūvon - užsidegame. Štai kodėl bendruomenė, kurios nariai drauge meldžiasi, tarnauja ir bičiuliaujasi, yra stipresnė už tą, į kurią ateinama formaliai ir lankytojai išlieka tik pasyviais stebėtojais.
Te pats Viešpats nutiesia tau kelią į šią bendruomenę. Ir te bažnyčia žingsnis po žingsnio tampa ne priedu, bet gyvenimo būdu.
Il. iš kino filmo „Jėzus iš Nazareto“
