Rašiusieji Naująjį Testamentą patys buvo jo įvykių liudytojai arba naudojosi tiesioginių liudytojų suteikta informacija. Štai kaip apie tai kalbama Naujojo Testamento knygose:
Lk 1,1-3: „Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili."
2 Pt 1,16: „Mat mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę Jo didybę."
1 Jn 1,3: „Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi."
Apd 2,22: „Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote."
Jn 19,35: „Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte."
Lk 3,1: „Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui - Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui - Abilenės tetrarchu."
Apd 26,24-26: „Jam taip aiškinant, Festas garsiai sušuko: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto." Paulius atsiliepė: „Ne, nesikraustau iš galvos, prakilnusis Festai, bet kalbu tiesos ir sveiko proto žodžius. Šiuos dalykus žino karalius, kuriam aš taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, juoba kad šitai dėjosi ne kur nors užkampyje."
F.F. Bruce'as, buvęs Mančesterio universiteto Biblijos kritikos ir egzegetikos katedros profesorius, apie Naujojo Testamento pirminių šaltinių svarbą rašė:
„Pirmieji Evangelijos pamokslininkai gerai žinojo [...] pirmųjų lūpų liudijimo reikšmę ir kartas nuo karto jais naudojosi. Posakis „Mes esame tų dalykų liudytojai" buvo jų nuolatinis tvirtas teiginys. Tikrai nebuvo taip paprasta, kaip kad atrodo kai kuriems kritikams, prasimanyti Jėzaus žodžius ar darbus, kai aplinkui buvo tiek daug Jo mokinių, puikiausiai prisimenančių, kas buvo, o ko nebuvo nutikę.
Pirmieji pamokslininkai susidūrė ne vien su draugiškai nusiteikusiais liudytojais; buvo ir kitų, priešiškai nusiteikusių, kurie taip pat žinojo pagrindinius faktus apie Jėzaus tarnavimą ir mirtį. Mokiniai negalėjo rizikuoti leisdami įsivelti netikslumams (jau nekalbant apie sąmoningą manipuliavimą faktais), kurie būtų tuoj pat su piktdžiuga atskleisti jų priešininkų. Priešingai, apaštališkieji pamokslai buvo stiprūs tuo, kad rėmėsi ir pačių klausytojų žinomais faktais; pamokslininkai pabrėždavo: „Mes esame tų dalykų liudytojai", ir taip pat - „Kaip jūs patys žinote" (Apd 2, 22) (Bruce, NTD, 33,44-46).
Tačiau kai kas galėtų ginčytis: „Eik jau, Džošai, juk taip tvirtino tik rašytojai. Tie pseudoautoriai, rašę praėjus šimtmečiui ar net daugiau po tikrų atsitikimų, galėjo prasimanyti bet ką."
Deja, iš tiesų Naujojo Testamento knygos parašytos praėjus ne šimtmečiui ar daugiau laiko po tikrų įvykių, bet buvo rašomos pačių tų įvykių dalyvių. Todėl šiandien Naująjį Testamentą mokslininkai turėtų vertinti kaip kompetentingą pirminį pirmo amžiaus dokumentą (Montgomery, HC, 34-35).
Šiame puslapyje esančių lentelių duomenys paimti iš šių šaltinių: Werner Georg Kümmel „Įvadas į Naująjį Testamentą" (Introduction to the New Testament), vert. į anglų kalbą Howard Clark Kee, Abingdon Press, 1973; Everett Harrison „Įvadas į Naująjį Testamentą" (Introduction to the New Testament), William B. Eerdmans Publishing Co., 1971; D. Edmond Hiebert „Įvadas į Naująjį Testamentą" (Introduction to the New Testament), II tomas, Moody Press, 1977; T.W. Manson ir F.C. Baur raštai bei paskaitos.
Williamas Foxwellas Albrightas, vienas garsiausių biblinių archeologų pasaulyje, sakė: „Dabar visiškai neabejodami galime teigti, kad nėra jokio rimto pagrindo manyti, jog bent viena Naujojo Testamento knyga buvo parašyta po 80-ųjų metų (po Kr.). Ištisom dviem kartom anksčiau nei metai tarp 130 ir 150, kuriuos pateikia radikalesnieji nūdieniai Naujojo Testamento kritikai" (Albright, RDBL, 136).
Konservatyvusis datavimas | ||
(Kai kuriais atvejais [pvz., Mato evangelijai], dabar laikomas nepakankamai konservatyviu) | ||
Pauliaus laiškai | 50-66 m. | (Hiebert) |
Mato Evangelija | 70-80 m. | (Harrison) |
Morkaus Evangelija | 50-60 m. 58-65 m. | (Harnack) (T.W. Manson) |
Luko Evangelija | 7-ojo dešimtmečio pradžia | (Harrison) |
Jono Evangelija | 80-100 m. | (Harrison) |
Liberalusis datavimas | ||
(Kai kuriais atvejais data laikoma neįmanoma [pvz., Jono evangelijos]; kitais - retai pripažįstama kompetentingų nūdienos mokslininkų) | ||
Pauliaus laiškai | 50-100 m. | (Kümmel) |
Mato Evangelija | 80-100 m. | (Kümmel) |
Morkaus Evangelija | 70 m. | (Kümmel) |
Luko Evangelija | 70-90 m. | (Kümmel) |
Jono Evangelija | 170 m. 90-100 m. | (Baur) (Kümmel) |
Šį savo požiūrį jis pakartojo 1936 m. vasario 18 d. duodamas interviu žurnalui Christianity Today: „Mano nuomone, visos Naujojo Testamento knygos buvo parašytos apsikrikštijusių žydų maždaug tarp 40 ir 80 pirmo amžiaus metų (labai tikėtina, jog tai įvyko laikotarpiu tarp 50 ir 75 metų)."
Ir Albrightas užbaigia taip: „Būtent Kumrano radiniai patvirtino, jog Naujasis Testamentas iš tiesų yra tas, kuo ir anksčiau jį laikėme - tai Kristaus ir pirmųjų Jo pasekėjų tarp 25 ir 80 metų po Kr. mokymas" (Albright, FSAC, 23).
Ir kai kurie liberalūs mokslininkai yra linkę apsvarstyti ankstyvesnę Naujojo Testamento parašymo datą. Dr. Johnas A.T. Robinsonas, pats būdamas ne konservatyvių pažiūrų atstovas, savo novatoriškoje knygoje Naujojo Testamento datų peržiūrėjimas (Redating the New Testament) daro gerokai stulbinančias išvadas. Jo tyrimas leido jam padaryti išvadą, kad visas Naujasis Testamentas buvo parašytas dar prieš Jeruzalės žlugimą 70 m. po Kr. (Robinson, RNT).
Išorinių požymių testas Naujojo Testamento patikimumui nustatyti
„O kita istorinė medžiaga patvirtina ar paneigia vidinį pačių dokumentų pateikiamą liudijimą?" (Montgomery, HC, 31). Kitaip tariant, kokie dar šaltiniai, be pačios nagrinėjamos literatūros, pateikia nenuginčijamų įrodymų dėl jos tikslumo, patikimumo ir autentiškumo?
Ankstyvųjų krikščionių pateikti liudijimai
Eusebijus savo Bažnyčios istorijoje (Ecclesiastical History) III. 39 užfiksavo Hierapolio vyskupo Papijo (130 m.) žodžius, kuriais šis, kalbėdamas apie „Vyresnįjį" (apaštalą Joną), sako:
„Vyresnysis taip pat sakydavo: „Morkus, būdamas Petro vertėju, tiksliai užrašė tai, ką šis (Petras) paminėdavo, ar tai būtų Kristaus žodžiai, ar darbai, deja, nebūtinai išlaikydamas nuoseklią tvarką. Nes jis pats nebuvo nei Kristaus pašnekovas, nei klausytojas; jis tik lydėjo Petrą, panaudodamas Jo mokymus pagal aplinkybes; jis nedarė (kaip yra manoma) Viešpaties kalbų rinkinio. Taigi Morkus nė kiek nesuklydo tokiu būdu užrašydamas kai kuriuos dalykus taip, kaip jam sakė jis (Petras); nes jis tik stengėsi, kad nepraleistų nieko iš to, ką išgirdo, ir jokiu būdu nebandė įterpti kokio nors klaidingo sakinio."
Papijas taip pat yra pasakęs apie Mato evangeliją: „Matas užrašė žodžius hebrajų (t.y. aramėjų) kalba."
Lijono vyskupas Ireniejus (180 m.), buvęs Polikarpo, Smirnos vyskupo, mokinys; nukankintas 156 m., 86-erius metus buvo krikščionimi ir yra buvęs apaštalo Jono mokiniu. Jis rašė: „Toks tvirtas yra pamatas, ant kurio pastatytos šios evangelijos, jog net patys eretikai apie jas liudija, ir, pradėdami nuo jų [tų evangelinių dokumentų], kiekvienas stengiasi sukurti savo atskirą doktriną" (Prieš erezijas, III dalis).
Keturios evangelijos tapo tokios įprastos krikščioniškajam pasauliui, jog Ireniejus galėjo ją [keturių dalių Evangeliją] nurodyti kaip nusistovėjusį ir pripažintą faktą, tapusį tokiu įprastu, kaip keturios pagrindinės kompaso rodyklės kryptys:
„Juk pasaulis, kuriame gyvename, yra skirstomas į keturias dalis, ir yra keturios vėjo kryptys, ir kaip Bažnyčia išplito po visą žemę, o Evangelija yra Bažnyčios stulpas ir pamatas, ir kaip gyvybei reikalingas oras, taip visai natūralu, jog reikia keturių stulpų, iš kiekvieno jų įkvepiant nemirtingumo ir užsidegimo naujam žmonių gyvenimui. Kaip yra skelbiama, kad Žodis, visų dalykų architektas, sėdintis ant cherubų ir viską išlaikantis, buvo apreikštas žmonėms, davė mums keturių dalių Evangeliją, tik visa tai kartu išlaikoma viena Dvasia.
Matas paskelbė savo Evangeliją tarp hebrajų (t.y. žydų) jų pačių kalba, o Petras su Pauliumi skelbė Evangeliją Romoje ir įsteigė ten bažnyčią. Jiems išėjus (t.y. po jų mirties, kurią griežta tradicija priskiria 64 - ais metais vykusiems Nerono pradėtiems krikščionių persekiojimams), Morkus, Petro mokinys ir vertėjas, pats pasirūpino mums užrašyti Petro pamokslų esmę. Pauliaus pasekėjas Lukas knygon surašė savo mokytojo skelbtą Evangeliją. Jonas, Viešpaties mokinys, kuris buvo prigludęs prie Jo krūtinės (atsižvelgiant į Jn 13, 25 ir 21, 20), pats parašė savo evangeliją tuomet, kai gyveno Azijos Efeze" (Irenaus, AH).
Klemensas Romietis (95 m.) naudojosi Šventuoju Raštu kaip patikimu ir autentišku šaltiniu.
Ignotas (70-110 m.). Šis Antiochijos vyskupas buvo nukankintas už savo tikėjimą Kristumi. Jis pažinojo visus apaštalus ir buvo mokinys Polikarpo, buvusio apaštalo Jono mokinio (Liplady, TIB, 209).
Elginas Moyeris knygoje „Kas kuo buvo Bažnyčios istorijoje" (Who Was Who in Church History) rašė, kad Ignotas „[...] pats pasakęs: geriau jau mirsiu dėl Kristaus, nei valdysiu visą žemę. Įmeskite mane žvėrims sudraskyti, kad tapčiau Dievo dalininku." Sakoma, jog jis buvo atiduotas sudraskyti laukiniams žvėrims Romos Koliziejuje. Jo laiškai buvo parašyti kelionės iš Antiochijos į nukankinimo vietą metu" (Moyer, WWWCH, 209).
Ignotas taip pasitikėjo Šventuoju Raštu, kad savo tikėjimą grindė Biblijos tikslumu. Jis turėjo daug medžiagos ir liudijimų, patvirtinančių Šventojo Rašto patikimumą.
Polikarpas (70-156 m.) buvo Jono mokinys, 86-erių metų sulaukęs mirė kankinio mirtimi dėl savo nepalaužiamo atsidavimo Kristui ir Šventajam Raštui. Polikarpas savo mirtimi įrodė savo pasitikėjimą Biblijos tikslumu. „Apie 155 metus, Antonijaus Pijaus valdymo metu, kai Smirnoje prasidėjo vietos krikščionių persekiojimai, ir keletas jo Bažnyčios narių buvo nužudyti, jis pats buvo atskirtas nuo kitų kaip Bažnyčios vadovas ir pasmerktas kankinystei. Kai jam buvo pasiūlyta atsižadėti Kristaus ir likti gyvam, jis atsakė: „Aštuoniasdešimt šešerius metus aš Jam tarnavau, ir Jis nėra man padaręs nieko blogo. Kaipgi aš galėčiau blogai kalbėti apie mane išgelbėjusį Karalių?" Jis buvo sudegintas ant laužo, mirdamas herojiška kankinio mirtimi už savo tikėjimą" (Moyer, WWWCH, 337).
Tatianas (170 m.) sudėliojo Šventąjį Raštą tokia tvarka, kad gautų pirmąją „evangelijų harmoniją", Diatesaroną.
Naujojo Testamento istorija senovės nekrikščionių akimis
Neigiamai nusiteikę Biblijos kritikai prikiša arba leidžia suprasti, kad Naujojo Testamento dokumentai yra nepatikimi, nes parašyti Jėzaus mokinių ar ankstyvųjų krikščionių. Jie pabrėžia, kad su Jėzumi ar Naujuoju Testamentu susijusių įvykių patvirtinimo nekrikščioniškuose šaltiniuose nėra. Toks nepagrįstas tvirtinimas yra klaidingas:
„Priekaištas dėl to, kad (krikščionių) raštai yra šališki, implikuoja reikšmingą, bet kartu ir klaidingą prielaidą: liudytojai esą negali būti patikimi, jei jie artimai susiję su tuo, apie ką liudija. Tai akivaizdžiai klaidinga nuomonė. Išgyvenusieji žydų holokaustą buvo tiesioginiai dalyviai tų įvykių, kuriuos jie aprašė pasauliui. Būtent tai ir leido jiems tapti patikimiausiais įvykių liudytojais. Jie buvo ten, ir tai nutiko būtent jiems. Tas pat pasakytina ir apie žmogų, išgyvenusį žiaurų užpuolimą, jam liudijant teisme. Taip pat ir apie likusius gyvus Antrojo pasaulinio karo metais išsilaipinimo Normandijoje dalyvius ar Teto antpuolio Vietname karius. Taigi ir Naujojo Testamento liudytojai negali būti diskvalifikuojami dėl to, kad buvo arčiausiai tų įvykių, apie kuriuos pasakoja.
Įsivaizduokime, kad buvo keturi žmogžudystės liudytojai. Taip pat buvo vienas liudytojas, kuris atėjo jau po nužudymo ir matė tik aukos kūną. Kitas asmuo girdėjo kažkieno pasakojimą apie nužudymą. Nagrinėjant bylą teisme, gynybos advokatas savo argumentus dėsto taip: „Išskyrus tuos keturis liudytojus, daugiau jūs nieko neturite. Tai prastai sukurpta byla, ir kaltinimai turi būti atmesti dėl įkalčių stokos." Kiti pamanytų, kad taip advokatas bando atitraukti dėmesį. Teisėjo ir prisiekusiųjų dėmesys būtų nukreiptas nuo stipriausio prie silpniausio įrodymo - taigi toks samprotavimas aiškiai būtų klaidingas. Kadangi Naujojo Testamento liudytojai buvo vieninteliai asmeniškai matę ir girdėję Jėzų liudytojai, tai būtų didžiausia klaida dėmesį nukreipti į nekrikščioniškus pasaulietinius šaltinius. Vis dėlto labai pravartu parodyti, kokių patvirtinančių įrodymų apie Jėzų gali būti surinkta ne iš Naujojo Testamento" (Geisler, BECA, 381).
Žemiau pateikta informacija yra išsamiai aptarta mano ir Billo Wilsono knygoje „Jis vaikščiojo tarp mūsų" (He Walked Among Us) (McDowell, HWAU).
Tacitas
Romėnas Tacitas, gyvenęs pirmame amžiuje, yra laikomas vienu iš tiksliausių senojo pasaulio istorikų. Jis pateikia didžiojo Romos gaisro aprašymą, dėl kurio kai kas kaltina imperatorių Neroną:
„Dėl tos priežasties, siekdamas paneigti kaltinimą, Neronas visą kaltę suvertė klasei, kurios visi nekentė už jos šlykštybes, o liaudis juos vadino krikščionimis. Kristus, nuo kurio ir kilo jų pavadinimas, Tiberijaus valdymo metais kentėjo didžiausią bausmę nuo vieno iš mūsų prokuratorių - Poncijaus Piloto. Jr daugiausia žalingų prietarų, šiuo metu pristabdytų, vėl išplito ne tik Judėjoje, pirminiame blogio šaltinyje, bet ir Romoje, kur iš visų pasaulio kraštų suteka visi paslaptingi ir gėdingi dalykai ir netgi randa čia sau vietos bei tampa populiarūs" (Tacitus, A, 15, 44).
Tie „žalingi prietarai", kuriuos mini Tacitas, greičiausiai yra Jėzaus prisikėlimas iš numirusių. Apie tą patį kalba ir Svetonijaus užuomina.
Svetonijus
Svetonijus buvo vyriausiuoju imperatoriaus Hadriano (valdžiusio 117-138 m.) sekretoriumi. Jis patvirtina Apd 18, 2 esantį teiginį, kad Klaudijus 49 m. įsakė visiems žydams (tarp jų ir Priscilei su Akvilu) išvykti iš Romos. Čia svarbios dvi ištraukos:
„Kadangi Krestaus (lot. Chrestus, gr. Chrēstos) kurstomi žydai kėlė nuolatinius neramumus, jis išvarė juos iš Romos" (Suetonius, Life of Claudius, 25.4).
Kalbėdamas apie didžiojo Romos gaisro padarinius, Svetonijus praneša: „Bausmė buvo paskirta krikščionims, grupei žmonių, pamėgusių naujus ir žalingus prietarus" (Suetonius, Life of Nero, 16).
Kadangi Svetonijus apie šiuos įvykius rašė praėjus septyniasdešimt penkeriems metams po jų, tai jis negalėjo tiksliai žinoti, ar neramumus kurstė asmuo, vardu Krestus, ar jie kilo būtent dėl to vardo. Tikriausiai jis rašė apie tarp žydų kilusius ginčus dėl Jėzaus asmenybės.
Juozapas Flavijus
Juozapas (37-100 m.) buvo fariziejus iš kunigų giminės ir žydų istorikas. Jis dirbo esant romėnų valdžiai, todėl savo darbais stengėsi jų neįžeisti. Be savo autobiografijos jis parašė dar du didelius darbus: „Žydų karai" (77-78 m.) ir „Žydų senovė" (apie 94 m.). Taip pat parašė nedidelį darbą „Prieš Apioną". Jis užrašė daug faktų, kurie iš esmės arba detaliai patvirtina istorinę Biblijos - tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamentų - kilmę.
Liudijimas apie kanoną
Juozapas išvardija visų Senojo Testamento knygų pavadinimus, kurie visiškai sutampa su 39 protestantiškojo kanono Senojo Testamento knygomis. Jis sugrupuoja 39 knygas į 22, taip priderindamas jų skaičių prie hebrajiškos abėcėlės raidžių skaičiaus: „Nes mes turime ne nesuskaičiuojamą daugybę nesutariančių tarpusavyje ir prieštaraujančių viena kitai [kaip kad yra pas graikus] knygų, bet tik 22 knygas, kuriose surašyti visi praėjusių laikų įvykiai; kurios visai teisingai pripažįstamos dieviškomis; ir iš jų penkios priklauso Mozei, kuriose surašyti jo įsakymai. [...] Pranašai, gyvenę po Mozės, į trylika knygų surašė tai, kas buvo nuveikta jų dienomis. Į likusias keturias knygas yra surašyti himnai Dievui ir pamokymai kasdieniam žmogaus gyvenimui" (Josephus, AA, 1.8).
Užsimindamas apie tai, kad Danielius buvo pranašas šeštajame amžiuje prieš Kristų (Josephus, AJ, 10-12), Juozapas, anot Geislerio, patvirtina: „Antgamtinę prigimtį stulbinančių Danieliaus pranašysčių apie istorijos vingius, būsiančius po jo mirties. Skirtingai nei (vėliau radęsis) Talmudas, Juozapas akivaizdžiai priskiria Danielių prie pranašų, nes šios knygos nėra nei Mozės raštų, nei „Himnų Dievui" dalyse, kur yra Psalmynas, Patarlių knyga, Ekleziasto knyga ir Saliamono giesmių giesmė. Tai padeda nustatyti Danieliaus knygos ankstyvą parašymo datą" (Geisler, BECA, 254).
Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų
Biblijos unikalumas (VII)
