Klausiausi radijo pokalbių laidų, kurių vedėjai ištisus rytus paskyrė šiam įvykiui. Vietiniuose laikraščiuose buvo publikuotas išskirtinis nekrologas, per TV rodyta pusės valandos trukmės laida jam atminti. Mačiau šią laidą, - jis mojavo į kamerą, simboliškai pasitraukdamas į šešėlį. Keista, kad mieste, pramintame šalies žmogžudžių sostine, kuriame kasdien žūva daugybė nusikaltėlių smurto aukų, vieno 44 metų amžiaus vyro mirtis sukėlė tokią sumaištį...
Tų pokalbių laidų metu žmonės skambino, norėdami išsakyti savo sukrėtimą. Dažniausiai skambėdavo tokie žodžiai: „Jo mirtis - tokia netikėta. Jis buvo toks jaunas, puikios sveikatos ir staiga... Man sunku tuo patikėti".
Manau, mus sukrėtė ne tai, kad kažkas mirė, bet pati mirtis. Ji atėjo tarsi netikėtas įsibrovėlis, primindama mums, kad ji ne visada laukia, kol žmogus sulauks devyniasdešimties. Nerimą miestui - tai neramino ir mane, - kėlė mirties įsiveržimo grubumas.
Daug žmonių retkarčiais bent viena akimi žvilgteri į nekrologus, norėdami sužinoti, kokio amžiaus žmogus mirė. Pamatę, kad mirė mūsų bendraamžis ar net jaunesnis, mes sudrebame. Mes verčiami pripažinti, kad mirtis neklausia mūsų leidimo. Ji tiesiog ateina. Kiekviena diena kam nors yra paskutinė.
Tačiau mes esame linkę ignoruoti arba neigti šį suvokimą. Tuo mes nesiskiriame nuo ankstesnių kartų. Tačiau būtent senieji raštai man padėjo naujai pažvelgti į mirtį. Rašytojai klasikai, rašantys dvasinio gyvenimo temomis, matė didžiulę dvasinę naudą žvelgti mirčiai į akis, įvertinti jos realumą ir „pasidaryti ją savo tarnaite". Jie pasitelkė mirtį, kad ji išmokytų juos gyventi.
XVII a. prancūzų mistikas Francois Fenelonas, parašęs kūrinį „Krikščionio tobulumas", išraiškingai kalbėjo apie mirties neigimą: „Mes manome esą nemirtingi arba bent jau galvojame gyventi šimtmečius. Koks žmogaus dvasios kvailumas! Kiekvieną dieną mirštantys eina jau mirusiųjų pramintu taku. Tas, kuris netrukus baigs savo kelionę, neturėtų manyti esąs labai atsilikęs nuo to, kuris baigė ją prieš dvi dienas. Gyvenimas tarsi potvynis".
Daugelis suvokiame, kad galiausiai mirsime ir mes, tačiau tai nukeliame toli į ateitį, už kelių dešimtmečių - ne šiandien, ne šią savaitę, ne šį mėnesį ir ne šiais metais... Mirtis mums yra tarsi svetimšalis, o ne šalia gyvenantis kaimynas. Taip mes ir gyvename, bailiai kabindamiesi į šią iliuziją. Kaip dar galėtume paaiškinti faktą, kad tiek daug žmonių miršta neparašę testamento? Paprastai nerašome testamento ne todėl, kad tikimės niekada nemirti, bet todėl, kad nesitikime mirti šią savaitę. Yra daug svarbesnių dalykų, kuriais turime pasirūpinti, susirinkimų, kuriuose turime sudalyvauti, daiktų, kuriuos reikia nusipirkti ...
Žvelgiant į ateitį
Kodėl mes neigiame mirtį? F. Fenelono manymu, mes vengiame net minties apie mirtį - kad ji mūsų nenuliūdintų. Tačiau tai, sako jis, labai trumparegiška: „Mirtis nuliūdins tik tuos, kurie apie ją negalvojo".
XVIII a. gyvenęs anglikonas Williamas Law darbe „Rimtas kvietimas gyventi pašvęstą ir šventą gyvenimą" rašė, kad pasaulio spindesys apakina mus, ir mes nebematome amžinybės, nesuvokiame mirties realybės: „Mūsų kūno sveikata, proto troškimai, triukšmas, skubėjimas, malonumai bei kiti pasaulio užsiėmimai patraukia nematančias akis ir negirdinčias ausis".
Iš dalies šis neigimas priklauso ir nuo to, kokioje aplinkoje gyvename, su kuo bendraujame. Mokydamasis koledže ir seminarijoje, septynerius metus aš lankiau vieną bažnyčią. Bendruomenėje buvo daug jaunimo. Per šiuos septynerius metus mirė tik vienas žmogus, ir tai buvo didelis įvykis. Baigęs seminariją, gavau paskyrimą į bažnyčią, kurią daugiausia lankė vyresnio amžiaus žmonės. Pirmojoje mano bažnyčioje kūdikių priežiūrai reikėjo net dviejų kambarių, o šioje džiaugėmės turėdami vos keletą kūdikių. Per pirmus šešis mano buvimo čia mėnesius turėjome net trejas laidotuves.
Jauni žmonės gali pamiršti, kad po vestuvių, kūdikių gimimo visiems tenka susidurti ir su laidotuvėmis. Kai mes atsiskiriame - jei nepažįstame nė vieno artrito ar Alzhaimerio ligos varginamo žmogaus, - mus „užliūliuoja" ir mes užmiegame. Netikėtai užklumpanti mirtis turėtų mus padrąsinti dar kartą pažvelgti ir iš naujo apsvarstyti mums malonų neigimą, kad pripažintume: „Taip, mirtis gali mus aplankyti bet kada, net šią savaitę".
Pilietinio karo Sąjungininkų armijos generolas Williamas Nelsonas dalyvavo daugybėje mūšių, tačiau buvo sužeistas šūviu į krūtinę, kai su savo vyrais ilsėjosi. Jis buvo pagautas visiškai nepasiruošęs. Kai žmogus užbėgo laiptais jam padėti, generolas paprašė: „Pakvieskite kunigą; aš noriu pasikrikštyti".
Nei jaunystėje, nei vėliau jis neturėjo laiko. Tiek dirbdamas privačiai, tiek tapęs generolu jis ir vėl neturėjo laiko. Jo sužeidimas nesustabdė ir nesulėtino karo eigos, niekas iš esmės nepasikeitė - pakito tik generolo prioritetai. Likus vos kelioms minutėms prieš įžengiant amžinybėn, jam rūpėjo viena - pasiruošti amžinybei. Jis norėjo pasikrikštyti. Po pusvalandžio jis mirė.
Kaip prisiminimas apie mirtį patarnavo šiam generolui? Vargu ar patarnavo daug, nes jis prisiminė tai pernelyg vėlai.
Norėdamas padėti mums išvengti tokio neapsižiūrėjimo, Tomas Kempietis ragino: „Turi taip elgtis ir mąstyti, tarsi šiandien turėtumei mirti".
Džordžas Bušas, tuo metu buvęs viceprezidentu ir atstovavęs Jungtinėms Amerikos Valstijoms buvusio Sovietų Sąjungos vadovo Leonido Brežnevo laidotuvėse, buvo giliai sujaudintas tylaus Brežnevo našlės protesto: ji nejudėdama stovėjo prie karsto iki pat jo uždengimo. Vos tik kariai prisilietė prie dangčio, Brežnevo našlė parodė didžiulę drąsą ir viltį, padarydama ženklą, kuris turėjo būti laikomas vienu didžiausiu kada nors įvykdytu kraštutiniu pilietinio nepaklusnumo veiksmu - ji palinko virš savo vyro krūtinės ir jį peržegnojo. Pasaulietinės, ateistinės valdžios tvirtovėje, ją valdžiusio žmogaus žmona vylėsi, kad jos vyras buvo neteisus. Ji vylėsi, kad egzistuoja kitas gyvenimas, kurio geriausias atstovas yra Jėzus, kuris mirė ant kryžiaus, ir kad tas pats Jėzus vis dar gali pasigailėti jos vyro.
Mintis apie mirtį per vėlai aplankė Amerikos pilietinio karo generolą ir sovietų valstybės vadovą. Ar taip nenutiks ir mums?
Septintojo amžiaus asketas Jonas Climacus ragino krikščionis pasitelkti mirties realumą savo naudai: „Neįmanoma praleisti dieną dievotai, jei negalvoji, jog ji tau gali būti paskutinė", - rašė jis. Apmąstymus apie mirtį jis vadino „pačiais svarbiausiais iš visų darbų", Dievo dovana: „Žmogumi, kuris kasdien gyvena mąstydamas apie mirtį, bus žavimasi, o tas, kuris kas valandą tai prisimena, iš tiesų bus šventasis".
Mirties prisiminimas veikia tarsi filtras, padedantis mums laikytis esminių dalykų ir palikti tai, kas nelabai svarbu. Jonas Climacus sakė: „Žmogui, išgirdusiam mirties nuosprendį, nerūpės, kas vyksta teatre".
Kas iš tiesų vertinga
Pamiršdami mirtį mes tarsi prarandame perspektyvą. Apmąstymai apie amžinybę padeda mums tą perspektyvą išlaikyti. Prisimenu tai kiekvienais metais, skaičiuodamas mokesčius. Ištisus metus aš džiaugiuosi atlyginimu bei papildomomis įplaukomis ir kartais susiraukiu nepatenkintas, kai turiu paaukoti auką ar dešimtinę. Aš stengiuosi būti linksmas davėjas, tačiau, prisipažinsiu, tai ne visada lengva, ypač kai yra kitų pastebimų poreikių bei norų.
Be abejo, baigiantis metams situacija pasikeičia. Skaičiuodamas savo mokesčių dydį, aš purtausi kiekvienos įplaukos ir džiaugiuosi kiekviena paaukota dešimtine ar auka, mat daugiau įplaukų reiškia daugiau mokesčių, o kiekviena auka ir dešimtinė reiškia mažiau mokesčių. Viskas apsiverčia aukštyn kojom, o tiksliau sakant - sustoja į vietas.
Įtariu, kad panašiai bus ir teismo dieną. Tai, kas dabar mus erzina ar „išmuša" iš tvarkaraščio - atima mūsų laiką, kad ką nors paguostume ar kam padėtume, - bus įvertinta kaip svarbiausi dalykai. Mes tikriausiai neprisiminsime, kokio filmo nepamatėme, kai padėjome nudažyti pagyvenusio žmogaus namą, ar kokį susirinkimą praleidome, lankydami kalinį ar ligonį, tačiau amžinybėje mes prisiminsime gerumo bei meilės veiksmus ir būsime patenkinti, kad visgi skyrėme jiems laiko.
Mirtis patikrina ne tik mūsų prioritetus, bet ištiria ir mūsų troškimus. XVII a. prancūzų matematikas ir teologas Blezas Paskalis rašė: „Kad mūsų troškimai nepridarytų žalos, elkimės taip, tarsi mums būtų likę gyventi tik savaitę". Visi esame apimti įvairių troškimų; vieni jų geri, kiti blogi, - kurių laikysimės? Williamas Law pataria mums atsirinkti pagal tai, kaip jaustumės mirties akivaizdoje: „Geriausias būdas kiekvienam sužinoti, kaip labai jis turėtų trokšti šventumo, yra pasvarstyti ne apie tai, kaip tai palengvins jo dabartinį gyvenimą, bet paklausti savęs, kaip labai, jo manymu, tai padės jam mirties valandą".
Koks vyras ar moteris, būdami sveiko proto, tęstų savo aferas, jei suvoktų, kad kitą rytą jie gali ir nepabusti? Kas rizikuotų iškeliauti amžinybėn apgirtęs ir be nuovokos? Koks kvailys ignoruotų savo mylimus žmones ir Dievą paskutinę naktį, tarsi prieš mirtį turėtų dar dešimt tūkstančių dienų? Tomas Kempietis sutinka su tokiais argumentais, teigdamas, jog prisiminimas apie mirtį skatina augti dvasia: „Jei dažniau galvosi apie savo mirtį nei apie ilgą gyvenimą, tikrai būsi uolesnis tobulėti ir keistis. Jei tai darydamas, širdyje dar apsvarstysi pragariškas kito pasaulio kančias, manau, tu lengviau iškęsi bet kokius šio pasaulio vargus ir liūdesį, ir nebijosi griežtesnio pabarimo. Tačiau dažnai tai nepasiekia mūsų širdies, mes vis dar mylime malonumus, todėl liekame šalti ir religinis gyvenimas mums atrodo nuobodus".
Kai rikiuojame savo prioritetus ir siekiame patenkinti savo troškimus, visiškai nemąstydami apie amžinybę, mes paprasčiausiai žvelgiame ne pro tą teleskopo galą. Užuot ėmus aiškiau matyti dalykus, mums viskas apsiblausia, mes nebematome visumos. „Šventės, verslas, malonumai ir pasilinksminimai mums atrodo tokie svarbūs, kol galvojame tik apie juos; tačiau vos tik pagalvojame apie mirtį, jie visi sumenksta; ir siela, kuri atsiskiria nuo kūno, nerauda dėl versle patirtų nuostolių ar praleistos puotos", - rašė Law.
Neigdami mirtį mes sukylame prieš Dievą. Mes tikimės turėsią šiek tiek laiko ateityje sudėlioti viską į vietas. Kai kuriuos mūsų nustebins mūsų pasitikėjimas savimi: galiausiai mūsų dvasia atbuks tiek, kad mes pamiršime, ko tikėjomės, ir mirtis pagaus mus netikėtai, kaip ir visus kitus.
Štai kodėl Tomas Kempietis ragino: „Dabar darbuokitės ir gyvenkite taip, kad mirties valandą galėtumėte džiaugtis, o ne bijoti".
Ta valanda ateina. Jei ji ateis šiąnakt, ar tu galėsi džiaugtis? O gal vien tik mintis apie mirtį baugina tavo sielą? Kalbame ne tik apie mūsų amžinąjį likimą. Dievo malonės dėka mes galime patekti Jo akivaizdon ir džiaugtis Jo artumu, bet ar mes norime nueiti dangun ištikimai tarnavę Dievui visomis savo jėgomis, ar po beviltiško, paskutinės minutės išpažinimo, suvokę, kad iššvaistėme savo gyvenimą?
Aš noriu patekti ten pavargęs. Noriu išeikvoti visą man Dievo skirtą energiją. Tarptautinėse lenktynėse, kurios teikia man didžiausią pasitenkinimą, laimėti nėra lengva, bet čia aš atiduodu visas jėgas, kad laimėčiau. Nuovargis po sunkaus, kruopštaus darbo yra apdovanojimas, o ne prakeikimas. Amžinas poilsis laukia visų, kurie pažįsta Kristų, tai kodėl mes dabar užsiimame kitais dalykais?
Mirtis tampa mūsų „tarnaite", kai mes, mąstydami apie ją, pertvarkome savo prioritetus ir Viešpaties malonės dėka augame šventumu.
Mirtis gali ir paguosti
Mirtis gali būti ir paguoda tiems, kurie susiduria su ypač sunkiais praradimais ar išbandymais. Mylimas žmogus, kurio netekome ir taip stipriai ilgimės, laukia mūsų kitoje laiko pusėje. Į dangų mes įžengsime turėdami naują kūną: mes džiaugsimės „nauju, pagerintu modeliu" be skausmų ir polinkio nuodėmei.
Ir, kas dar svarbiau, mirtis suteiks galimybę akis į akį susitikti su Tuo, kurio šaukiasi mūsų širdis, mes džiaugsimės vienintelio tikrojo Dievo artumu, ir tai - didžiausia mūsų paguoda. Bet kuris nuoširdus krikščionis daugiau ar mažiau išgyvena vienatvę - mes ilgimės artimesnio ryšio su savo Dievu, ilgimės gyvenimo, kuris taps realybe, kai peržengsime amžinybės slenkstį.
Normalu ir sveika mirties akivaizdoje išgyventi skausmą - juk ir Jėzus verkė dėl Lozoriaus mirties. Tačiau mirtis gali atnešti ir viltį - ne dėl to, kas ji yra, bet dėl to, ką Dievas pažadėjo mums anapus. Krikščionio gyvenimui prasmę suteikia ir paguodžiančios mintys apie amžinąjį gyvenimą. Apaštalas Paulius sakė: Ir jei vien tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių (1 Kor 15, 19).
Dėl Kristaus, dėl Jo prisikėlimo, dėl Dievo gerumo ir gailestingumo mirtis, mūsų priešas, gali tapti paguoda. Liausis mūsų vargai dėl teisumo, pasibaigs mūsų skausmai, ir nesitęs amžinai mūsų vienatvė. Mūsų laukia kitas pasaulis.
Laikykime mirusius gyvais
Retkarčiais trečiadieniais aš apsilankau vienoje XVIII a. statytoje bažnyčioje. Kaip ir būdinga senesnėms bažnyčioms, pastatą supa kapinės, tad kiekvieną kartą, įeidamas ir išeidamas, aš turiu pro jas praeiti. Šis trumpas pasivaikščiojimas patarnauja man ne mažiau nei pamokslas. Savaitei įpusėjus man primenama, kad vieną dieną ir mano kūnas, mano kaulai gulės žemėje. Mano kelionė ir darbai žemėje pasibaigs. Kas bus svarbu tada? Ir kas šioje šviesoje svarbu dabar?
Man patinka vaikštinėti po senas kapines. Ne todėl, kad pernelyg žavėčiausi nemaloniais dalykais, bet todėl, kad jos įkvepia mane labiau nei kas nors kita: aš noriu žvelgti į mirtį kaip Tomas Kempietis: „Laimingas tas, kas mato savo mirties valandą ir kasdien ruošia save mirčiai. <...> Ryte galvoji, kad gali nebesulaukti nakties; o atėjus vakarui, nesitiki sulaukti ryto. Tu visada esi pasiruošęs ir gyveni taip, kad mirtis niekada tavęs nepagaus nepasiruošusio".
Mirties pamiršti man neleidžia ir juntama bendrystė su šventaisiais. Aš vis pasikabinu kokio nors žmogaus, kurio tikėjimas ir gyvenimas įkvėpė mane, nuotrauką ar citatą kaip priminimą, kad kiekvienas darbas turi pabaigą. Jei pasaulis gali apsieiti be Dietricho Bonhoeferio ar Blezo Paskalio, jis gali apsieiti ir be manęs. Ir vieną dieną taip bus. Mano laikas yra ribotas ir galbūt net trumpesnis, nei aš įsivaizduoju - Bonhoeferis ir Paskalis paliko šią žemę nesulaukę nė keturiasdešimties.
Kai miršta šių dienų šventieji, mąstau apie jų mirtį ištisas savaites. Dviejų Karališkojo koledžo profesorių Klauso Bockmuechlo ir Naujojo Testamento tyrinėtojo F. F. Bruce'o mirtis privertė mane stabtelėti. Aš žaviuosi jais dėl to, ką jie atliko, ir dėkoju Dievui, kuris įveikė jų sukilimą bei palaimino juos, pašaukdamas tapti Jo sūnumis ir tarnais. Išmintingi pirkėjai išsikerpa kuponus. Išmintingi krikščionys išsikerpa nekrologus.
Tačiau dažniausiai mirtį prisiminti man padeda mintys apie mūsų Viešpaties nukryžiavimą. Kiekvieną kartą, kai dalyvaujame Viešpaties Vakarienėje, turėtume prisiminti: kaip Kristaus darbas žemėje turėjo pradžią ir pabaigą (kai Jis tarnavo žmogaus kūne), taip ir misija, kurią Jis patikėjo mums, turi pradžią ir pabaigą. „Mirtis yra kiekvieno žmogaus likimas, - sako Ekleziastas, - ir gyvieji turėtų tai dėtis į širdį" (Ekl 7, 2).
Iš http://www.ctlibrary.com
vertė Lina Tamonytė
Nuotr. R. Bikulčiaus
