Siūlome paskaityti ištrauką iš paties Dž. Sitserio knygos „Užslėpta malonė", kurioje atskleidžiamas išgijimo procesas.
Kartą su žmona kalbėjomės apie vieną vietiniame laikraštyje aprašytą įvykį. Skaudi nelaimė ištiko mamą, važiavusią traukiniu kartu su savo šešiais vaikais: atitrūkęs vagonas nuriedėjo nuo bėgių ir, įkritęs į vandenį (kur buvo beveik 2 metrai gylio), nuskendo. Trys vaikai iš šešių žuvo. Mes su žmona abu sutikome, jog skaudžiausia ne tai, kad kažkas bloga nutiko nekaltiems žmonėms, bet kad tai įvyko taip netikėtai ir atsitiktinai. Šiurpas perbėgo mūsų kūnais, nes suvokėme, kad niekaip negalime pažaboti ar sukontroliuoti paties tragedijos fakto. Jeigu ateityje mūsų ir laukia skausmas, mes norėtume žinoti to priežastį, sugebėti nuspėti, kada tai nutiks, ir pasiruošti tai ištverti.
Tą pokalbį prisimenu su skaudžia ironija... Kelerius paskutiniuosius metus vyraujančios mano nuotaikos - nervingumas, graudulys ir liūdnumas. Ilgesnė pauzelė prie STOP linijos, stipresnis ar silpnesnis greičio pedalo paspaudimas važiuojant iš už posūkio, ir mes būtume išvengę tų be galo skaudžių išgyvenimų...
Bandžiau svarstyti, kaip yra sudėliotas gyvenimas, kokia tvarka vyksta vieni ar kiti įvykiai... Nors visi procesai gamtoje vyksta pagal tam tikrą dėsningumą, ir mokslininkai tuos dėsningumus aptinka vos ne kiekvieną dieną, vis dėlto ne visada įvykiai klostosi pagal nustatytą tvarką. Gyvename tokiais laikais, kai ima atrodyti, jog mūsų planeta turi tiek pat sveiko proto, kiek maža mergaitė, mananti, kad trumpas jos pyktis ar pagieža brolio atžvilgiu ir nulėmė tai, jog brolis susirgo tymais.
Atsitiktinumų baimė
Vienas skaudžiausių aspektų, netekus artimųjų, buvo būtent jausmas, kad viskas įvyko visiškai atsitiktinai. Aš niekaip negalėjau tos situacijos suvaldyti. Įvyko, kaip tokiais atvejais įprasta sakyti, „nelaimingas atsitiktinumas". Baimė, kad gali nutikti kas netikėta, yra išlikusi iki šiol, ir man sunku tai pakelti. Į visą pasaulį ir jo absurdiškumą ėmiau žvelgti cinišku žvilgsniu: gal iš tiesų pasaulyje nėra Dievo ir šis gyvenimas yra beprasmis? Mane vargino ir neramino, kad nesugebu rasti atsakymo į klausimą, kodėl įvyko toji tragedija. Atsakymo, deja, taip ir neradau...
Tokie skaudūs atsitiktinumai gali iššaukti mūsų pyktį ir įniršį, nes jaučiamės emociškai palaužti. Tais atvejais, kai vis dėlto pavyksta sužinoti, tegul ir labai žiauraus nusikaltimo, priežastis, ateina šioks toks nusiraminimas. Kai žmogus, lipdamas į pavojingą kalną be jokių apsauginių virvių, nuo jo nukrenta, mes stebimės įvykusia tragedija, tačiau suvokiame, jog prieš kopdamas jis turėjo tinkamai pasirūpinti apsaugomis arba laipiojimui pasirinkti mažiau pavojingas vietoves. Tačiau visiškai kitokie išgyvenimai persmelkia žmogų, kai įvykusiai tragedijai nėra jokio racionalaus paaiškinimo, jokio modelio: atsitiktinai trenkia žaibas, perveria atsitiktinė kulka... Mirtis tiesiog ištinka. Auka tiesiog buvo netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje.
Ilgą laiką norėjau pakeisti tos lemtingos dienos įvykius taip, kad likimas smogtų man pačiam. Tačiau vienas mano giminaitis Džekas patarė man dar kartą apmąstyti, ar aš iš tiesų noriu patirti tokią jėgą. Ar aš iš tiesų norėčiau žinoti, kas manęs laukia, kad savo veiksmais galėčiau tų įvykių išvengti, nors lemtingų atsitiktinumų neišvengia nė vienas žmogus šiame pasaulyje? Ir jeigu aš vis dėlto turėčiau tokią privilegiją žinoti iš anksto, ar tas žinojimas manęs neslėgtų? Tokias mano mintis Džekas įvardijo kaip norėjimą pačiam būti Dievu.
Kodėl aš?
Klausimą „Kodėl aš?" esu uždavęs šimtus kartų, turbūt kaip ir kiekvienas stiprų netekties skausmą išgyvenantis žmogus. Dauguma iš mūsų norėtų savo gyvenime kontroliuoti visus įvykius. Gyvename tokiu laiku, kai Vakarų civilizacijos išsivystymo lygis suteikia mums didžiules galimybes valdyti įvairius procesus. Tačiau apima begalinis nusivylimas, kai suvokiame, jog ne viską savo gyvenime galime kontroliuoti.
Praradimai padeda suprasti, jog tikrai ne viską laikome savo rankose: vėžys, žiaurūs užpuolimai, skyrybų pasekmės, gniuždanti bedarbystė ir mirtis dažnai smogia be jokio įspėjimo. Staiga suvokiame, kad mūsų galimybės labai ribotos. Dėl tokio įsibrovimo į mūsų gyvenimą, dėl atsiradusių sunkumų, dėl skaudžių netikėtų katastrofų jaučiamės įžeisti, piktinamės. Pripažinkime: netekčių ar praradimų savo gyvenime neplanuojame nė vienas.
Po skaudžių įvykių esame linkę permąstyti ir teisingumo sąvoką (Ar tai, ką išgyvenome, buvo teisinga ir sąžininga mūsų atžvilgiu?). Dažniausiai ir lieka neaišku, kodėl vieni vargsta ir kenčia, o kiti džiaugiasi laime. Mūsų planetą sunku būtų pavadinti saugia vieta. Gana dažnai mes susiduriame su pykčiu, neteisybe, nenuspėjamomis situacijomis ir vis klausiame: „Kodėl? Kodėl tai nutiko būtent man?".
Kartą man teko išgirsti ir priešingą klausimą: „Kodėl tai nutiko ne man?". Šį klausimą uždavė vyras po vėžiu sirgusios žmonos mirties, skausmą ir kentėjimus pripažindamas kaip neatsiejamą gyvenimo dalį. Santuokoje jie gyveno 30 metų ir kartu patyrė daug gražių akimirkų, bet atėjo kitoks laikas, teko susidurti ir su skaudžia patirtimi. Tas žmogus neieškojo atsakymo į klausimą, kodėl staiga jo gyvenimas tapo toks sunkus, kaip ir prieš šį etapą jis niekuomet neklausinėjo savęs, kodėl jo gyvenimas buvo toks gražus ir laimingas. „Kodėl tai nutiko ne man?" - prasmingas klausimas, tikrai vertas mūsų apmąstymų.
Pasauliniai karai, maro epidemijos nusinešė milijonų žmonių gyvybes. Skurdas ir nepriteklius vargina dar didesnį skaičių žmonių. Milijonai kitų susiduria su įvairiausiomis smurto ir žiaurumo formomis. Todėl šiame kontekste klausti „Kodėl aš?" būtų tiesiog neteisinga. Kai mūsų žvilgsnis apima daugiau nei vien tik mus pačius, suprantame, jog tikslingiau būtų užduoti klausimą „Kodėl ne aš?".
Išgyvenęs tragediją, aš pamačiau daugumai žmonių jau labai gerai pažįstamą gyvenimo pusę. Tačiau net ir dabar negaliu per daug skųstis, nes suprantu, kad daug metų aš mėgavausi gyvenimu ir buvau tarsi privilegijuotas. Ir šiandien aš taip pat galiu džiaugtis. Tas nelaimingas įvykis buvo tarsi trumpas (nors ir labai dramatiškas) įsiveržimas į mūsų susikurtą laimingą, saugų ir klestintį pasaulėlį. Todėl, kad sugebėjau atsitiesti po tokios tragedijos, kai kurie žmonės mane laiko didvyriu, tačiau man tai skamba ironiškai, nes jau daugybę amžių žmonės susiduria su panašiomis situacijomis ir jas ištveria. Tad kodėl gi ne aš? Kodėl aš galėčiau tikėtis gyventi ilgai ir laimingai, nepatirdamas jokių nusivylimų ir skausmų? Tokie lūkesčiai man asocijuojasi su nerealiomis ir arogantiškomis užgaidomis.
Malonės suvokimas
Žinoma, jei kalbėtume paviršutiniškai, gyvenimas tobulame pasaulyje žavi. Bet gilesni pamąstymai priverčia mane suabejoti: jeigu tobulai teisingame pasaulyje aš niekuomet nepatirčiau skausmo, vadinasi, nepatirčiau ir malonės. Tikroji malonė yra malonė tik tada, kai jos nenusipelnome.
Aš sutinku gyventi pasaulyje, kuriame galiu sulaukti to, ko nenusipelniau, nesvarbu - pozityvių ar negatyvių dalykų. Tai reiškia, jog galiu išgyventi skausmą, netektis, bet taip pat ir patirti malonę. Aš labai bijau nepelnyto skausmo, bet verta jį iškęsti, kad galėtum patirti ir nepelnytą malonę.
Per paskutiniuosius trejus metus suvokiau, kad didžiausias mano poreikis ir troškimas - Dievo malonė, kuri aplanko labai netikėtai. Nors aš ir priešinausi, draugai ištikimai tiesė man pagalbos ranką. Dabar, nors dar niekuomet nebuvau taip užimtas, mano sieloje tarpsta ramybė, pasitenkinimas ir paprastumas. Eidamas miegoti aš dėkoju už kiekvieną tos dienos įvykį, mąstau, analizuoju įvairias situacijas, kol galiausiai užmiegu, o ryte pabundu žvalus, pasiruošęs pasitikti naują dieną. Mano gyvenimas turtingas ir derlingas tarsi Ajovos laukai vėlyvą vasarą.
Mano vaikai yra nuolatinis mano džiaugsmo šaltinis, nors auginti vaikus vienam, žinoma, nėra lengva. Kiekvieną dieną stengiuosi atrasti laiko paklausyti, kaip jie mokosi groti muzikos instrumentais, pažaisti su jais kokį žaidimą, keletą kartų įmesti krepšinio kamuolį į krepšį, pakalbėti apie svarbiausius dienos įvykius ir garsiai paskaityti kokią istoriją. Kai jie ruošiasi miegoti, aš palydžiu kiekvieną į kambarį, paguldau į lovą ir apkamšau. O prieš įslinkdamas į savo lovą, dėkoju Dievui už kiekvieną iš jų ir paprašau Dievo juos palaiminti (šį įprotį perėmiau iš savo žmonos Lindos). Tai pačios nuostabiausios akimirkos - jas po išgyventos tragedijos išmokau branginti kur kas labiau.
Nors dar prieš įvykstant tragedijai Dievu tikėjau jau netrumpą laiką, tačiau toks realus Dievas man tapo tik dabar. Dabar esu romesnis, tačiau pasitikiu Dievu labiau. Nebejaučiu spaudimo sužavėti Dievą, įrodyti savo tikėjimą, bet noriu Jam tarnauti visa širdimi ir visomis jėgomis. Mano gyvenimas turtingas, nors vis dar jaučiu praradęs kai ką labai brangaus...
Malonė keičia mane, ir tai nuostabu. Pamažu atrandu ir leidžiu Dievui užimti Jam priklausančią vietą - pačiame mano gyvenimo centre, ne pakraštyje.
Dieve, suteik mums gyvenimą, kurį Tu esi numatęs. Gyvendami pasaulyje, kuriame Dievas lieja savo malonę, sulaukiame daugiau nei esame nusipelnę. Nors kartais tenka išgyventi ir skausmingų situacijų, Viešpats lieja gyvybę.
Iš www.ctlibrary.com
vertė Jurgita Ratautienė
Nuotr. Renatos
