Gerai, jei krikščionis žvelgia į ateitį. Ateityje mūsų laukia karūna, mūsų tikslas - priešakyje. Ar tai būtų viltis, ar džiaugsmas, paguoda ar meilės įkvėpimas, - ateitis, turi būti svarbiausias dalykas, į kurį nukreiptos tikėjimo akys.
Žvelgdami į ateitį, matome nublokštą šalin nuodėmę, nuodėmės ir mirties kūną - sunaikintą, sielą - tobulą ir tinkamą paveldėti šventųjų dalį šviesoje. Žiūrėdamos dar toliau, apšviestos tikinčiojo akys mato perkirstą mirties upę, perbristą niūrią srovę ir pasiektas šviesos kalvas, ant kurių stovi dangiškas miestas. Tikintysis mato save, įžengiantį pro perlo vartus, sveikinamą kaip „daugiau nei nugalėtoją", vainikuojamą Kristaus ranka, stovintį Jėzaus glėbyje, Jo pašlovintą ir pasodintą su Juo soste, kaip ir Jis nugalėjo ir atsisėdo su Tėvu Jo soste. Mintys apie tokią ateitį gali visiškai išsklaidyti praeities tamsą ir dabarties niūrumą. Dangaus džiaugsmai tikrai atlygins visus žemės sielvartus. Nurimkit, mano baimės! Šis pasaulis tėra trumpa atkarpa, kurią greitai būsiu nuėjęs. Nutilkit, nutilkit, mano abejonės! Mirtis tėra siauras upokšnis, kurį netrukus būsiu perbridęs. Koks trumpas laikas ir kokia ilga amžinybė! Kokia trumpa mirtis ir koks nesibaigiantis nemirtingumas! Man atrodo, jau dabar valgau Eškolio vynuoges ir geriu iš šaltinio, kuris trykšta už vartų. Kelias juk toks trumpas! Netrukus aš būsiu tenai.
Kai pasaulis mano širdį drasko
Didžiausių rūpesčių audromis,
Linksmos mano mintys dangų mato
Ir atranda sau užuovėją naktimis.
Tikėjimo aiškus regėjimas sustiprins mane,
Kol gyvenimo sunki kelionė liks praeityje.
Nors patirsiu aš galbūt čia baimę ir skausmus,
Tikiu, kad vieną dieną pasieksiu dangiškus namus.
***
„Jie visi mirė tikėdami..." (Hebr 11, 13)
Žiūrėkite, koks įrašas visų šventųjų, užmigusių prieš mūsų Viešpaties atėjimą, antkapyje! Visiškai nesvarbu, kaip jie mirė (ar nuo senatvės, ar nuo žiaurumų), apie juos visus byloja pats vertingiausias įrašas: „Jie visi mirė tikėdami". Jie gyveno tikėdami - tikėjimas buvo jų paguoda, vadovas, motyvas ir parama; su ta pačia dvasine nuostata jie ir mirė: pabaigė savo gyvenimo giesmę saldžia melodija, kurią taip ilgai giedojo. Jie nemirė dėdami viltis į kūną ar savo laimėjimus; jie nepajudėjo iš to kelio, kuriuo buvo atėję pas Dievą, kad Jis juos priimtų; jie išlaikė tikėjimą iki galo. Tikinčiųjų mirtis lygiai tokia pat brangi kaip ir gyvenimas.
Tikinčiųjų mirtis turi aiškią nuorodą į praeitį. Jie tikėjo anksčiau gautais pažadais, buvo tikri, kad jų nuodėmės buvo ištrintos per Dievo malonę. Tikinčiųjų mirtis turi ryšį ir su dabartimi. Šie šventieji buvo užtikrinti, kad Dievas juos priėmė, jie džiaugėsi Jo meilės spinduliais ir ilsėjosi Jo ištikimybėje. Tikinčiųjų mirtis žvelgia ir į ateitį. Jie užmigo, patvirtindami, kad Mesijas tikrai ateis, o kai Jis paskutinėmis dienomis pasirodys žemėje, jie pakils iš savo kapų ir pamatys Jį. Mirties skausmai jiems tebuvo gimimo į geresnį pasaulį skausmai. Būk drąsi, mano siela, skaitydama šią epitafiją. Tavo kelias dėl malonės yra tikėjimo kelias, ir regėjimas retai pradžiugina tave: šviesiausi ir geriausi taip pat ėjo šiuo keliu. Tikėjimas buvo orbita, kurioje šios ryškiausios žvaigždės judėjo visą savo švytėjimo laiką; būk laiminga, kad tikėjimas yra ir tavo orbita. Iš naujo šiandien pažvelk į Jėzų, savo tikėjimo pradininką ir užbaigėją, ir padėkok Jam už tai, kad davė tau tokį pat brangų tikėjimą kaip ir tų sielų, kurios dabar yra šlovėje.
***
,,Pabaiga geriau negu pradžia..." (Ekl 7, 8)
Pažvelkime į Dovydo Viešpatį ir valdovą, pažiūrėkime, kokia buvo Jo pradžia. Jis buvo žmonių paniekintas ir atstumtas, skausmų ir liūdesio vyras. Norite pamatyti pabaigą? Jis sėdi savo Tėvo dešinėje, kol priešai bus patiesti po Jo kojomis. ,,Koks Jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje". Turi nešti kryžių, kitaip negausi karūnos. Reikia perbristi purvyną, kad galėtum žengti aukso gatvėmis. Tad džiūgauk, vargšas krikščioni, nes „pabaiga geriau, negu pradžia". Pažvelk į šliaužiantį vikšrą, kokia niekinga jo išvaizda! Tai tik pradžia. Atkreipk dėmesį į drugelį spalvingais sparnais, žaidžiantį saulės spinduliuose, geriantį žiedų nektarą, kupiną gyvenimo džiaugsmo, - tokia yra pabaiga. Tu esi tas vikšras, dar neapsivilkęs lėlytės - mirties - drabužiais. Kai apsireikš Kristus, būsi kaip ir Jis, nes matysi Jį akis į akį. Būk patenkintas, jog esi panašus į Jį (kaip vikšras, ne žmogus), kad galėtum džiaugtis, kai tapsi panašus į Jį. Neapdirbtas deimantas padedamas ant šlifuotojo stalo. Jis nušlifuoja visas jo puses. Deimantas daug praranda to, kas jam buvo brangu. Kai karalius karūnuojamas, aidint džiaugsmingiems trimitų garsams, ant jo galvos uždedama karūna. Ji visa žėri spinduliais. Spindi ir deimantas, kurį ką tik dorojo šlifuotojai. Išdrįsk sulyginti save su tokiu deimantu, nes esi vienas iš Dievo tautos, o šiuo metu kaip tik esame šlifuojami. Lai tikėjimas ir kantrybė atlieka savo tobulą darbą, nes diena, kai karūna bus uždėta ant Amžinojo, Nemirtingojo, Neregimojo Karaliaus galvos, vienas šlovės spindulėlis liesis ir iš tavęs. „Jie bus mano, - sako Viešpats. - Tą dieną Aš padarysiu juos savo brangenybėmis". „Pabaiga geriau negu pradžia".
Iš kn. „Rytas ir vakaras"
Nuotr. Vaido Lečo
