Pastoriaus tinklaraštis

Šiandien bažnyčioje paminėjome, kad ir kukliai, Reformacijos dieną. Pradėdamas pamokslą, paklausiau susirinkusių, kokia proga, jų nuomone, užsirišau kaklaraištį?  „Duonos laužymo", - nuskambėjo pirmas atsakymas.

Taip, šiandien laužėme duoną ir dalinomės Naujosios Sandoros taure, bet ne dėl to pasipuošiau. Niekas nedrįso ištarti, jog pasipuošiau Helovyno proga, nors būtent čia, Dubline, Helovynas labai skambiai ir su laužais švenčiamas. Sakoma, jog būtent airiai nusivežė Helovyną už Atlanto, o iš ten jis jau baigia apkeliauti visą modernųjį pasaulį. Šiandien eidamas į bažnyčią, iš tikrųjų pasipuošiau ne airiško Helovyno, ne Vėlinių ir net ne artėjančių Visų šventųjų, o Reformacijos dienos proga.

Spalio 31 diena man tikra šventė, ir ypač sekmadienį. Esu protestantas, evangelikas ir tuo didžiuojuosi, kaip šiandien mėgstama sakyti... Smagu šią dieną prisiminti Martyno Liuterio tiesos troškulį, šventą pyktį melo atžvilgiu ir ryžtą savo plunksna bei pamokslais už Dievo tiesą ir šviesą kovoti. 1517 m. spalio 31 d. Martynas Liuteris prikalė 95 tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų, kviesdamas savo kolegas profesorius disputui. Tačiau Apvaizdos dėka tekstas buvo išverstas į vokiečių kalbą, o tuomet jau iš tiesų virto kibirkštimi parako statinėje. Štai kodėl spalio 31-ą, kaip Reformacijos dieną, ir mini ne viena evangeliška bažnyčia. Kai kuriose Vokietijos federalinėse žemėse, kaip antai, Brandenburge, Saksonijoje, Turingijoje, taip pat Slovėnijoje Reformacijos diena yra valstybinė šventė.

Iš meilės tiesai, ir kad jį išvystų dienos šviesą - taip savo motyvą apibūdina Liuteris keliuose įžanginiuose 95 tezių sakiniuose.

Skardus Reformacijos trimito garsas - pirmoji Liuterio tezė - yra kitoks nei įprasta manyti. Ne protestui ir ne kovai jis šaukia, bet atgailai: Kai mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus pasakė „Atgailaukite!" Jis nurodė, jog visas tikinčiojo gyvenimas turi būti atgaila. Ne atsitiktinė išpažintis. Ne vienkartinė nusipirkta popiežiaus patvirtinta indulgencija. Bet nuolatinis gilinimasis į save, savo širdies tyrimas ir vidinių nuostatų bei minčių keitimas - atgaila. Liuteris visą krikščionio gyvenimą suvokė kaip atgailą. Skausmingą mirtį sau, atsižadėjimą teisintis, leidimą būti pasmerktam Dievo... ir prikeltam. Štai kaip apie pamatinę krikščioniško tikėjimo savybę jis mąsto kitoje vietoje:

Atgaila, kuri remiasi raminančiomis mintimis, yra veidmainystė. Reikia didžiulių pastangų ir skausmų, kol senasis žmogus numarinamas ir gimsta naujas.<...>Mes trokštame būti išgelbėti, ir Dievas, prieš gelbėdamas mus, pirma pasmerkia... Tiek kurie stengiasi pabėgti nuo pasmerkimo, bus tikrai pasmerkti, nes juk Kristus labiausiai iš visų šventųjų buvo pasmerktas ir apleistas.

Atgailos tema įrėmina 95 tezes. Jos baigiasi, kaip ir prasideda, panašia gaida:

Šalin, visus tuos pranašus, sakančius Kristaus tautai „taika, taika", ir nėra jokios taikos. Palaiminti visi tie pranašai, sakantys Kristaus tautai: „kryžius, kryžius", o kryžiaus nėra. Krikščionis reikia raginti, kad jie uoliai sektų Kristų, savo Galvą, per bausmes, mirtis ir pragarą; ir taip būtų užtikrinti, kad įeis į Dangaus karalystę per daug suspaudimų, o ne per taikos laidavimą.

Tarp tų klaidingų pranašų, nešančių netikros taikos žinią, Liuteris be abejo visų pirma numano Tetzelį, ugningąjį Romos pamokslininką, pardavinėjusį popiežiaus bule patvirtintas indulgencijas, kurios jas įsigijusiųjų giminaičiams žadėjo sutrumpinti laiką skaistykloje.

Pabaigai šiek tiek istorinių trupinėlių. Indulgencijų doktrina galutinai susiformavo 1343 popiežiaus Klemenso VI bulės tekste Unigenitus - „Viengimis". Indulgencijos - oficialūs popiežiaus raštai, sutrumpinantys laiką, praleidžiamą skaistykloje. 1476 m. Romos katalikų teologas Raimundas Peraudi „patobulino" indulgencijų doktriną, praplėsdamas jų galiojimo lauką: jos esą gali padėti ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems, kenčiantiems skaistykloje. Ši doktrina, patvirtinta popiežiškos bulės, anot Oksfordo profesoriaus D. MacCulloch‘o buvo, „paruošta pražūtingam susidūrimui su Martyno Liuterio vulkanišku charakteriu". Turima omeny 1515 m. popiečiaus Leono X bulė Sancrosanctis - „Švenčiausioji", lydėjusi naują indulgencijų partiją, už kurią surinktos lėšos buvo skirtos Petro bazilikos statybai Romoje. Būtent su šia misija Tetzelis ir atvyko į Vokietijos žemes. Tačiau Vitenberge jo laukė „šernas Viešpaties vynuogyne" - taip Liuterį vėliau pavadino popiežius Leonas X. Šis vulkaniško charakterio šernas, augustionų vienuolis Martynas Liuteris, 95 tezėmis ir pradėjo savo protestą, kuris, kaip pamatėme, buvo toks evangelinis: Kai mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus pasakė „Atgailaukite!" Jis nurodė, jog visas tikinčiojo gyvenimas turi būti atgaila.