Sėkmingas, Dvasios kupinas tarnavimas yra gyvo asmeninio bendravimo su Viešpačiu pasekmė. 91-os psalmės autorius, apibūdindamas šiuos santykius, kalba apie gyvenimą nepaprastai saugioje,slaptoje vietoje - Aukščiausiojo akivaizdoje (angl. vert.) - Aukščiausiojo globoje.
Jis atskleidžia, kad gyvenantis Aukščiausiojo globoje patiria daug malonių, randa:
• saugumą: Tu mano priebėga ir mano tvirtovė (Ps 91, 2);
• išlaisvinimą iš velnio Žabangų ir nelaimių: Jis ištrauks mane iš medžiotojo kilpos, iš pražūtingo maro (3 eil.);
• apsaugą: Didysis skydas ir šarvas yra Jo tiesa! (4 eil.);
• laisvę nuo baimės, šmeižto, teroro, žlugimo ir staigios mirties: Tau nereikės bijoti nakties baisumų nė strėlių, švilpiančių dieną, nebaugins tavęs patamsyje slankiojąs maras nė vidudienį siaučiantis sunaikinimas (5-6 eil.);
• nepaprastą apsaugą didelių nelaimių metu: Tavo pašonėje kris tūkstantis ir dešimt tūkstančių - tavo dešinėje, bet tai nepriartės prie tavęs (7 eil.);
• tavęs neįveiks bėdos ir nelaimės: Tau neatsitiks nieko pikto (10 eil.);
• angelai visuomet rūpinsis ir saugos tave: Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose (11 eil.);
• tu turėsi valdžią piktosioms dvasioms: Tu mindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi jauniklį liūtą ir slibiną (13 eil.);
• Dievas išaukštins tave, atsakys į tavo maldas, Jis visuomet bus su tavimi ir apreikš savo išgelbėjimo pilnatvę (14-16 eil.)
Mūsų slaptoji vieta - Dievo akivaizdoje
Gyventi slaptojoje reiškia nuolatos gyventi Jo akivaizdoje, Jo artume. 31 psalmės autorius tai puikiai suvokė. Jis rašė: Viešpatie, koks didis yra Tavo gerumas Tavęs bijantiems, kurie pasitiki Tavimi žmonių akivaizdoje. Tu paslėpsi juos savo artume nuo žmonių išdidumo, saugosi juos savo palapinėje nuo liežuvių plakimo (Ps 31, 19-20).
Viešpaties sumanymai kelia nuostabą, nes Jis paslepia mus viešumoje - žmonių akivaizdoje, - taip atskleisdamas, kad mes turime slėptuvę ne tam tikroje geografinėje vietoje, bet dvasinėje plotmėje. Nėra pasaulyje vietos, kur žmogus galėtų pasislėpti nuo visų negandų. Tik asmeniškai pažindami Dievą ir artimai bendraudamas su Juo mes rasime tobulą saugumą: Tu esi mano slėptuvė, nuo pavojų apsaugosi mane, išgelbėjimo giesmėmis apsupsi mane (Ps 32, 7).
Kartais mes aptinkame save rūpesčių sūkury, tačiau jei rūpesčiai neužvaldo, „neapsigyvena" mumyse, mes liksime saugūs, nes pats Viešpats yra mūsų slėptuvė, Jame mes esame saugūs, kad ir kas vyktų, kad ir kur būtume.
Viešpaties paslaptis
Viešpaties paslaptis su tais, kurie Jo bijo, jiems Jis apreikš savo sandorą (Ps 25, 14).
Hebrajų kalbos žodžiai, čia išversti kaip „Viešpaties paslaptis", kalba apie santykius, kuriuos mes galime turėti su dangiškuoju Tėvu. Išplėstiniame Biblijos vertime ši eilutė išversta taip: Viešpaties paslaptis [malonaus, pasitenkinimą teikiančio bendravimo paslaptis] su tais, kurie Jo bijo [Jį gerbia ir garbina]. Jis parodys jiems savo išgelbėjimą, atvers jiems jo prasmę [jo gelmę ir esmę] (Ps 25, 14).
Senojo Testamento vertėjai apibūdina „Viešpaties paslaptį" kaip dviejų žmonių draugystę, kurie tariasi, neturi vienas nuo kito jokių paslapčių ir yra vienas kitam visiškai atviri. Adamas Clarke šią eilutę verčia taip: „Viešpats sudaro slaptą draugiją tiems, kurie Jo bijo". Dar kiti autoriai sako, jog Viešpats „visiškai atsiveria ir labai konfidencialiai bendrauja su tais, kurie Jo bijo".
Kas nenorėtų turėti tokių artimų santykių su Viešpačiu, kai Jis visiškai tau atsiveria ir nieko nuo tavęs neslepia?
Kodėl mes nuo Jo nutolstame?
Yra kelios akivaizdžios priežastys, kodėl mums nesiseka nuolatos gyventi slaptumoje - Viešpaties akivaizdoje. 24 psalmės autorius iškelia aiškius klausimus: Kas kops į Viešpaties kalną? Kas atsistos Jo šventoje vietoje? (Ps 24, 3). Čia pat jis ir atsako: Tas, kas turi švarias rankas ir tyrą širdį, kuris nenukreipė savo sielos į tuštybes ir neteisingai neprisiekė (Ps 24, 4).
Nuodėmė sulaiko mus, atitraukia mus nuo gyvenimo Viešpaties akivaizdoje. Ne kartą apaštalas Paulius vardino nuodėmes, kurios neleidžia mums paveldėti Dievo karalystės. Štai Korinto bažnyčiai jis rašė: Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės (1 Kor 6, 9-10).
Jei norime gyventi Viešpaties artume, atgaila yra nepaprastai svarbi mūsų gyvenimo dalis.
Be to, žmonių baimė ir mūsų troškimas patikti žmonėms taip pat tolina mus nuo Viešpaties. Apaštalas Paulius suprato, kad jis negali tarnauti Dievui ir tuo pačiu siekti žmonių palankumo: Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi patikti žmonėms? Jei dar norėčiau patikti žmonėms, nebūčiau Kristaus tarnas (Gal 1, 10).
Jėzus mokė: Kaipgi jūs galite tikėti, jeigu vienas iš kito priimate šlovę, o tos šlovės, kuri iš vieno Dievo ateina, neieškote? (Jn 5, 44).
Jei siekiame žmonių garbės, mes negyvename tikėjimu. Jėzus sakė: Šlovės iš žmonių aš nepriimu (Jn 5, 41). Nors žmonės gali teikti Jėzui garbę, Jis priima tik Jo Tėvo Jam teikiamą garbę. Jei ieškosime žmonių garbės, krisime; nes kiekvienas veiksmas, kuriuo mes stengiamės patikti žmonėms, užima tą vietą mūsų širdyse, kuri yra skirta Dievo artumui.
Jėzus mokė savo mokinius kasdieniame gyvenime nesiekti įtikti žmonėms: Žiūrėkite, jog nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris danguje <...> Kai aukoji, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo gailestingumo auka būtų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai". "Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai (Mt 6, 1. 3-6).
Kaip mums gyventi slaptoje - Viešpaties globoje?
Viešpats numatė, kad mes visi gyventume slaptoje su Juo, tačiau savo kely mes susidursime su tam tikromis kliūtimis. Kartais priešas stengsis mus įtikinti, jog mums reikia stengtis, kovoti, kad patektume Jo akivaizdon, nors iš tikrųjų mes jau turime priėjimą ir galime būti Jo akivaizdoje tiesiog dabar. Priešas siekia įtikinti tikinčiuosius, kad turime ką nors ypatingo padaryti. Tačiau Aukščiausiojo prieglaudoje mes gyvename tikėjimu - tikėdami tuo, ką Dievas padarė dėl mūsų, išpirkdamas mus ant kryžiaus.
Mes galime ateiti pas Viešpatį dėl to, ką Jėzus padarė, o ne dėl to, ką galime padaryti mes. Jei galvojame, jog turime ką nors ypatingo padaryti, kad gyventume Viešpaties akivaizdoje, tai skatina sutelkti dėmesį į save, o ne į Viešpatį. Tuomet susikoncentravimas į save ir abejonės stengiasi užgožti, išstumti Jo artumo jausmą.
Apaštalas Paulius turėjo puikų apreiškimą apie Dievą ir dažnai kalbėjo apie tą poziciją, kurią mes turime Jame: Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi (Rom 5, 1-2). Jo dėka jūs esate Kristuje Jėzuje (1 Kor 1, 30). Bet Dievas, apstus gailestingumo <...> mus kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje (Ef 2, 6). Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo (Rom 8, 9).
Kaip laiške Romiečiams 5 skyriuje rašė apaštalas Paulius, tokią malonę mes pasiekiame tikėjimu. Dėl Dievo darbo mes esame Jėzuje Kristuje ir, kadangi Šventoji Dvasia yra mumyse, mes gyvename pagal Dvasią. Mes negalime dar arčiau priartėti prie Dievo, nei esame, nes Jis yra mumyse ir mes Jame. Tačiau kol netikime šia tiesa, tol iki galo nepatiriame Jo artumo.
Tam, kad gyventume slaptumoje - Viešpaties akivaizdoje, reikia tik tikėti.
Vynmedis ir šakelės
Pats Jėzus mūsų santykius su Juo apibūdino žodžiais: Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5).
Pasilikime Jame ir leiskime Jo gyvybei tekėti mumyse bei įgalinti mus daryti tai, kam Jis yra mus pašaukęs. Turime pasilikti ten, kur Jis jau mus pastatė. Daugelis iš mūsų dar netiki, kad be Jo mes negalime nieko. Todėl dažnai mes susiduriame su sunkumais ir išbandymais, kad suvoktume, kaip stipriai esame nuo Jo priklausomi. Pasimokykime iš šių išbandymų; mokykimės pasilikti Jame.
Pabaigai
Viešpats parūpino mums pačią saugiausią vietą pasaulyje - Jo akivaizdoje. Pranašas Izaijas sakė, kad Jis bus ūksmė dienos metu nuo karščio ir priedanga bei užuovėja nuo audros ir lietaus (Iz 4, 6).
Kai mes gyvensime slaptumoje - Aukščiausiojo akivaizdoje, Jo globoje, tie nepaprasti pažadai, užrašyti 91 psalmėje, išsipildys. Jei norime pasilikti ten, turime nuolatos žvelgti į Jį ir nepasiduoti lengvai apraizgančiai nuodėmei.
Pasitikėkime Viešpačiu ir gyvenkime Aukščiausiojo slėptuvėje.
Iš žrn. „The Morning Star Journal" (Vol. 17, No. 2)
vertė Žaneta Lazauskaitė
