Daug tautų ateis ir sakys: „Eikime prie Viešpaties kalno, į Jokūbo Dievo namus, kad Jis mokytų mus savo kelių ir mes vaikščiotume Jo takais". Nes iš Siono išeis įstatymas, o iš Jeruzalės - Viešpaties žodis. Jis teis tautas ir sudraus daugelį tautų. Jie perkals savo kardus į noragus ir ietis į pjautuvus. Tautos nebekariaus tarpusavyje ir nebesimokys kariauti. Jokūbo namai, ateikite ir visi vaikščiokime Viešpaties šviesoje! (Iz 2, 1-5).
Šioje Šventojo Rašto ištraukoje užrašyta pranašo Izaijo vizija apie reikšmingiausius žmonijos istorijos įvykius.
Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas iškils aukščiau už visus kalnus ir kalnelius. Šiandien sunku pasakyti, ką iš tiesų matė pranašo akys: ar aukštyn kylantį kalną, ant kurio karalius Saliamonas buvo pastatęs Izraelio Dievo šventyklą, o aplinkui daugybę žemesnių kalnų bei kalnelių su ant jų stovinčiais kitų tautų dievų namais, ar kiek kitokį vaizdą. Pranašas kalba apie ateities dienas, kai Jahvės namų šlovė pranoks visų kitų dievų šlovę, ir tai taps visiems matoma. Kas tie Viešpaties namai? Ar tai šventyklos pastatas, ar Izraelio tauta, ar Naujojo Testamento bažnyčia, ar ta šlovinga išpirktoji žmonija, kai įėjus pagonių visumai bus išgelbėtas visas Izraelis? Kad ir kaip ten būtų, tai Dievo pažadas, kuriuo galime tvirtai tikėti, turėdami omeny ir save kaip Dievo namų dalį, kad ir mumyse išryškės Viešpaties šlovė, jei pasitikėjimą ir tvirtą vilties pasigyrimą išsaugosime iki galo (Hbr 3, 6). Viešpaties šlovė visuomet buvo Jo namuose. Ją matė pranašas Balaamas, karaliai Dovydas ir Saliamonas, pranašas Ezechielis, Viešpaties apaštalai ir daugelis kitų Dievo žmonių. Tikint Dievo pažadais, širdies akimis Jo namuose visuomet matoma šlovė.
Dėl savo žmogiškų lūkesčių įvairiais laikais Viešpaties tauta įvairiai įsivaizdavo tą šlovę. Tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento tikintieji buvo linkę didžiuotis Viešpaties namų išaukštinimo viltimi kaip savo pasiekimu ir pelnytu atlygiu, matant pranašų išsakytuose pažaduose savęs, kaip Dievo namų, išaukštinimą. Tačiau galima nujausti, jog matomi taps ne pasipūtę tikintieji. Iškilęs Viešpaties namų kalnas bus stulbinanti bendruomenė, stebinanti tarpusavio meile, gailestingumu, pasitikėjimu ir tiesa, ramybe, nuolankiu atvirumu ir nuoširdumu - pasaulio šviesa, miestas, pastatytas ant kalno. Tai žmonės, įsiklausę ir įsižiūrėję į Viešpaties žodžius. Jie netrokšta sau šlovės, yra nenaudingi tarnai, atlikę tai, ką turėjo padaryti. Jie žino, kad šiuos namus stato pats Viešpats, o jie yra tik Jo malonės dėka pašaukti bendradarbiai bei Jo statybos dalis. Tai Kristaus žodžių suformuota bendruomenė. Jie susikalba, nors mato vienas kito kitoniškumą. Jie atsivėrė vienybei, kuri yra dieviškos gyvybės apraiška. Jie supranta Viešpaties siekius ir noriai juos vykdo. Neįmanoma, jog tauta, uoli geriems darbams, liktų nematoma.
Į Viešpaties kalną plūs visos tautos. Jos ateis mokytis Izraelio Dievo kelių, klausysis Jahvės įstatymų ir pagal juos gyvens. Viešpaties įstatymas nuskambės iš Jeruzalės. Žmonija nebesimokys kariauti. Kelios Šventojo Rašto eilutės, kuriose telpa milžiniška daugelio tautų gyvenimo panorama, - būsimieji žmonijos istorijos tūkstantmečiai. Tai geroji naujiena visoms tautoms. Galiausiai ateis ramybės ir taikos laikai, kai mes ir mūsų artimieji bei tolimieji kaimynai nebesimokysime kautis, muštis, nebeieškosime kito žmogaus pažeidžiamumo, norėdami jį pavergti, juo pasinaudoti. Nebebus gynybos ministerijų, karo akademijų, kareivinių ir šaudyklų, nebebus žvalgybų ir kontržvalgybų, ginklų gamyklų ir sandėlių. Pabudusi nuovoka bei atsivėrusios širdies akys ves į Dievo namus, kur būsime mokomi gailestingumo ir tiesos kelių. Mus apstulbins ir sukrės pamatymas, jog Izraelio Dievas yra ir mūsų, visų tautų, Kūrėjas. Iš atgailos bei nusižeminimo kylantis noras mokytis atneš giliausias vidines permainas. Dievo namų šviesoje tautos pamatys save, savo žiaurumą ir nedorybę.
Ir negalima sakyti, kad šios vizijos išsipildymas dar neprasidėjo. Iš Siono jau išėjo įstatymas, o iš Jeruzalės - Viešpaties žodis : Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas (Lk 24, 46-47).
Tai, kad Izaijo vizija pradėjo pildytis, matė jau Bažnyčios tėvai. Teodoretas Kyrietis (apie 393-466), komentuodamas antrąjį Izaijo pranašystės skyrių, rašė, jog Izaijas aiškiai nurodo į Naująjį Testamentą, kai Viešpaties įstatymas visų pirma buvo duotas apaštalams, o po to jų paskelbtas visoms tautoms. Justinas Kankinys (g. apie 100 m. Samarijoje - 165 m.) - žymiausias II-ojo amžiaus krikščionių apologetas, kalbėjo apie Izaijo žodžių išsipildymą, sakydamas, kad dvylika vyrų, kurie buvo paprasti, iškalbos nemokyti žmonės, išėjo iš Jeruzalės ir Dievo jėga liudijo kiekvienai žmonijos rasei, jog Kristus juos siuntė visus žmones mokyti Dievo žodžio.
Tačiau užsisklendus savo tautinėje puikybėje įmanoma galvoti, kad pranašas Izaijas kalbėjo ne kaip matantis Visatos Kūrėjo šlovę, o kaip šovinistas, kuris siekė įtvirtinti savo tautos pranašumą prieš kitas tautas. Tarsi jis norėtų įrodyti Izraelio ir jo religijos pranašumą, tarsi jam rūpėtų apsigaubus puikybės skraiste kartu su savo tauta ir jos Dievu pakilti aukščiau visų kitų tautų bei dievybių.
Skaitant kitas Izaijo pranašystes tampa aišku, jog jis nesiekė girti bei aukštinti Izraelio tautą. Išaukštintas bus Viešpaties namų kalnas, o Dievo tautos žmones, nepaklususius Viešpaties žodžiams, ištiks sunkios negandos. Tautos eis pas Izraelio Dievą, o Jokūbo namų laukia skaudi ateitis. Pranašas atvirai įvardija savo tautos blogybes ir kviečia ją prisijungti prie kitų tautų, einančių į Viešpaties namų kalną : Jokūbo namai, ateikite ir visi vaikščiokime Viešpaties šviesoje! Tampa aišku, kad dieviška ateities vizija taps realybe tik ateinant į Viešpaties šviesą ir joje pasiliekant. Nors Izraelis yra Dievo tauta, puikuodamasi savo išskirtinumu ir išdidžiai laukdama į Viešpaties namus ateinančių tautų, ji nieko nesulauks. Jai pačiai reikia atgailauti.
Todėl Tu atmetei savo tautą, Jokūbo namus, kad jie pasidarė kaip rytiečiai, jie turi burtininkų kaip filistinai. Jie susideda su svetimaisiais. Jų kraštas yra pilnas sidabro ir aukso, ir nėra galo jų turtams. Jų šalis pilna žirgų ir kovos vežimų be skaičiaus. Jų kraštas taip pat pilnas stabų; jie garbina savo rankų darbus, kuriuos pagamino jų pačių pirštai. Ten lenkiasi žmogus, žeminasi vyras. Neatleisk jiems! Eik į uolą ir slėpkis dulkėse nuo Viešpaties baimės ir Jo didingumo šlovės. Išdidūs žmonių žvilgsniai bus pažeminti ir jų puikybė palaužta. Tik vienas Viešpats bus išaukštintas tą dieną (Iz 6, 8-11).
Tu atmetei savo tautą - tai labai skaudūs pranašo žodžiai, kurie netampa visiškos nevilties žinia tik todėl, kad galiausiai viskas baigsis Izraelio Dievo namų išaukštinimu. Mums, žmonėms, sunku suprasti tokias pranašystes, kurios istorijoje pildosi karais, tremtimis ir daugelio žmonių kančiomis. Nesame linkę matyti istorinius įvykius kaip savo pasirinkimų pasekmes. Kodėl Dievas taip žiauriai kalba? Negi Jam patinka žmonių skausmas? Kodėl Jis toks negailestingas tiems, kurie nenori Jo pažinti?
Atsakymas gali būti labai trumpas: sąmoningas Dievo nepažinimas yra visiška nedorybė. Visas žmonių blogis kyla iš Dievo nepažinimo. Nuo Adomo laikų žmogus nori pats būti dievas, kuris savo nuožiūra sprendžia, kas yra gera, o kas bloga. Tačiau, kai žmogus stojasi Dievo vieton, kančios tampa neišvengiamos. Tai neturėtų mūsų stebinti, nes Dievas yra gyvenimo ir išminties šaltinis, todėl Jį atmetus žmogaus laukia skausmas.
Atrodytų, kas čia blogo, siekiant valdyti savo ateitį, kreiptis į burtininkus, savo saugumo viltis sudėti į turtą, puoselėti stabmeldystę („Juk kiekvienas gali savaip garbinti Dievą"). Tačiau stabmeldystė nėra Dievo garbinimas. Mes esame sukurti ir pašaukti su savo Kūrėju bendrauti giliausia savo esybės dalimi, savo dvasia, suvokdami, jog ateiname pas Tą, kurio nesugebame aprėpti, kuris neįsivaizduojamai didesnis ir tobulesnis už mus. Tuo tarpu pasidarydami stabą, įtvirtiname savo turimą Dievo įvaizdį ir tokiu būdu teigiame, jog mes patys viską nulemiame. Todėl stabmeldystė iš tiesų yra ne Dievo, bet savęs garbinimas. Garbindami savo rankų darbus, mes garbiname save. Šiandien stabmeldystė yra įgavusi kitokias formas negu anuomet, tačiau tai visuomet tam tikras religingumas, kuris įtvirtina žmogų Dievo vietoje.
Kita blogybė - turtų apgaulė. Tarsi turtas gali užimti Dievo vietą, tarsi jis iš tiesų gali apsaugoti žmones. O tai, jog Dievo tautoje yra burtininkų ir jų paslaugos turi paklausą, reiškia visišką Jo žmonių apsigavimą. Kai Dievo žmonės apsigauna taip, kaip Jokūbo namai, jie yra pasirinkę blogį. Jie sakosi, kad garbina tikrąjį savo Kūrėją ir Juo pasitiki, o iš tiesų elgiasi priešingai, savo veidmainyste įtvirtindami nedorybę. Teisingas ir mylintis Dievas su tuo nesitaiksto. Davęs nuostabų pažadą tiek savo tautai, tiek visoms kitoms tautoms - jog galiausiai Jo šviesa taps matoma visiems žmonėms, - Viešpats siekia, kad tas pažadas išsipildytų. Todėl Jis visus savo tautos žmones kviečia ateiti ir vaikščioti Jo šviesoje kaip anuomet, taip ir šiandien.
Ką reiškia „vaikščioti Viešpaties šviesoje"? Dievo šviesą tam tikru aspektu galėtume palyginti su saulės šviesa mūsų platumose. Žiemą, kai saulė žemai ir šviesos nedaug, yra šalta, vandens telkiniai apsitraukia ledu, žemės paviršius sukietėja, pasidengia sniegu. Pavasarėjant saulė kyla aukščiau, šviesos daugėja, sniegas ir ledas ima tirpti, žemė minkštėja, atgyja visa gamta. Panašiai ir su Dievo šviesa mūsų širdyse: kuo jos daugiau, tuo mūsų širdys minkštesnės, tuo mes atviresni ir gailestingesni, tuo labiau branginame tiesą. Ateiti Viešpaties švieson, - tai pasitikėti Juo, pamatyti Jo gerumą ir savo kietumą, sudužti Jo akivaizdoje. Kaip augalai atgyja saulės šviesoje, taip mes išsiskleidžiame dieviškojoje.
Tai yra žinia, kurią išgirdome iš Jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės. Jei sakome, kad bendraujame su Juo, o vaikščiojame tamsoje, - meluojame ir nevykdome tiesos. O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių. <...> Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nėra nieko piktinančio (1 Jn 1, 5-7; 2, 10).
Nuotr. A. Šumskytės
