Kenterberio arkivyskupas, vadovavęs karališkoms princo Čarlzo vestuvėms, tą dieną pasakė nuostabų pamokslą. Jis kalbėjo: „ Princo ir princesės vestuvių diena - apie tai sekamos pasakos. Tačiau pasakos paprastai čia ir pasibaigia sakiniu „Jie ilgai ir laimingai gyveno". Turbūt taip yra todėl, kad pasakose į santuoką žiūrima kaip į atokvėpį po romantiško asistavimo laikotarpio. Tačiau toks požiūris nėra krikščioniškas. Mes, tikintieji, į vestuvių dieną žiūrime ne kaip į tikslą, bet kaip į nuotykių pradžią".
Skyrybų skaičius mūsų kultūroje itin išaugo. Kas gi atsitiko tam „ilgai ir laimingai gyveno"? Kodėl taip sunku išlaikyti viltis ir svajones su visais jų meilės ir ištikimybės, pasiaukojimo ir tarnavimo pažadais, kurie gaubė nuostabias vestuves?
Vedybų konsultantai Le-sas ir Leslė Parrotai puikioje savo knygoje „Kaip išsaugoti santuoką dar prieš jai prasidedant" atskleidžia keturis mitus, kurie dėl nerealių lūkesčių ir neteisingų supratimų sugriovė daugelį santuokų. Pažvelkime į keturis labiausiai paplitusius ir didžiausią žalą darančius mitus apie santuoką:
• iš santuokos mes tikimės vienodų dalykų;
• geri dalykai santuokoje tik gerės;
• visa, kas buvo bloga, pasitrauks iš mano gyvenimo;
• sutuoktinis suteiks man pilnatvę.
„Per daug ilgai santuoka buvo apkrauta nerealiais lūkesčiais ir klaidingais supratimais, - rašo Parrotai. - Sugriovusios šiuos keturis mitus, poros gali atrasti šeimoje tikrą gyvenimą - su visais džiaugsmais ir vargais, aistromis ir skausmais".
Daug žmonių suvokia, kad kažkas negerai, bet nežino kas, o jei nežinai, kas iš tikrųjų blogai, to negali pataisyti ar pakeisti. Daug problemų santuokoje sukelia žalingi lūkesčiai ir įsitikinimai, kurie neatitinka tikro gyvenimo. Vienas skyrybų advokatas Parrotams papasakojo, kad dažniausiai poros skiriasi dėl to, kad žmonės „atsisako susitaikyti su faktu, kad jis ar ji susituokė su gyvu žmogumi". Šiame straipsnyje mes sugriausime mitą „ilgai ir laimingai gyveno".
Pirmasis mitas - iš santuokos mes tikimės vienodų dalykų
Kai žmonės įsimyli, lengva manyti, kad kito asmens vertybės ir lūkesčiai yra tokie patys. Tačiau kiekviena šeima turi savo nuostatas, ir mes esame linkę tikėtis, kad gyvenimas ir toliau tekės taip pat, kaip ir iki santuokos. Kiekviena šeima turi savų nerašytų taisyklių, todėl naują šeimą kuriantys žmonės ir turi skirtingų lūkesčių.
Dažniausiai mes to nesuvokiame, kol kitas žmogus kurios nors iš tų taisyklių nesulaužo. Neseniai išgirdau labai išmintingą posakį: „Lūkestis gimdo nusivylimą". Argi tai ne tiesa? Jei sutuoktinis neatsako į mūsų įsivaizduojamus lūkesčius, galime nusivilti ir susierzinti, ir dažnai net nežinome, kodėl esame nusivylę, nes nesuprantame, kas yra negerai. Naudinga iš naujo apmąstyti savo šeimos „nerašytas taisykles" ir į dienos šviesą iškelti, ištirti lūkesčius. Štai kelios įvairių šeimų taisyklės:
• Neprašyk pagalbos, kol tikrai jos neprireikia.
• Sumenkink savo nuopelnus.
• Būk nematomas.
• Priversk kitus nudirbti sunkius ir purvinus darbus.
• Nesusirk.
• Niekada nepyk.
• Nekalbėk apie savo kūną.
• Neik miegoti, kol nesutvarkei virtuvės.
• Nekalbėk apie savo jausmus.
• Niekada restorane neužsisakinėk deserto.
• Niekada neliūdink tėčio.
Ar galite įsivaizduoti, kokią sumaištį gali sukelti panašios nerašytos taisyklės, jei sutuoktinis jų nežino?
Kitas nesutampančių lūkesčių šaltinis - pasąmoningi vaidmenys, kuriuos vaidina sutuoktiniai (panašiai kaip aktoriai, vaidinantys pagal scenarijų). Iš savo tėvų ir kitų suaugusių mes paveldime suvokimą, kaip elgiasi vyrai ir žmonos, ir dažnai vaidiname tuos vaidmenis, kol sąmoningai nenusprendžiame jų pakeisti. Pavyzdžiui, vienas neseniai vedęs vyras nustebino savo žmoną, kai per pietus ėmė barškinti tuščioje stiklinėje buvusius ledo gabaliukus. Jo tėvas taip visada motinai parodydavo, kad norėtų dar arbatos. Žmona nemaloniai nustebo, kad jos vyras tikėjosi vaidinti išlepusio karaliaus, kurio kiekvienas įgeidis bus tenkinamas, vaidmenį!
Mitas, kad iš santuokos mes tikimės lygiai tų pačių dalykų, sugriaunamas, kai išsiaiškinami ir aptariami neišsakyti lūkesčiai ir pasąmoningi vaidmenys. Kuo atviriau poros apsvarsto skirtingus savo lūkesčius, tuo labiau tikėtina, kad jos sukurs tokią santuokos sampratą, dėl kurios sutars.
Antrasis mitas - geri dalykai santuokoje tik gerės
Daug įsimylėjusių žmonių tikrai tiki, kad jų meilė tęsis amžinai, nes ji labai stipri ir svaiginanti. Sunku netikėti, kad visa, kas gera santykiuose, einant laikui vis gerės ir gerės. Tačiau iš tikrųjų gerėja ne viskas. Vis artimiau bendraujant daugelis dalykų iš tiesų gerėja, tačiau kai kuriuos dalykus pakelti tampa sunkiau. Kiekviena, net ir sėkmingai susituokusi pora, patirs praradimų, ir nusprendę tuoktis neišvengsite randų.
Kai kuriems žmonėms vedybos reiškia vaikystės pabaigą. Tai reiškia, jog daugiau nebebūsi tėvų saugomas ir globojamas vaikas, - laikas tapti tikru suaugusiuoju! Dievas tai patvirtina, sakydamas: Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu (Iš 2, 24). Vedybos reiškia vaikystės pabaigą, ir tai gali reikšti tam tikrą netektį, kurią verta apraudoti.
Santuoka taip pat reiškia nerūpestingo gyvenimo pabaigą ir santykių su kitokiomis ribomis pradžią. O tai žada ir netikėtų nepatogumų. Vedybos visada reiškia, kad į vieno žmogaus - mano - planus ir pasirinkimus bus žvelgiama iš mūsų perspektyvos. Kai du tampa viena, daugelis net kasdienių mūsų gyvenimo pasirinkimų daro įtaką kitam žmogui. Tai taip pat gali būti priežastis raudoti.
Parrotai rašo: „Išsisklaidžiusios idealizuotos iliuzijos apie partnerį - bene skaudžiausia naujos santuokos patirtis. Tai buvo stipriausias mitas, su kuriuo susidūrėme ir mes. Kiekvienas mintyse buvome susikūrę įsivaizduojamą vienas kito paveikslą, tačiau vedybinis gyvenimas pareikalavo pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti faktą, kad susituokėme ne su tokiu žmogumi, su kokiu manėme susituokę".
Svajonė, kad stiprus romantiškas santykių pradžios jaudulys tęsis amžinai, tėra iliuzija. Amžinos romantiškos meilės mito nuvainikavimas labiau nei bet kas kita padės sukurti visą gyvenimą trunkančią, amžiną santuoką. Tik tada, kai pamirštame mitą apie nuolatinę palaimą su nuostabiu partneriu, galime priimti tikrovę, kad susituokėme su kitu netobulu, kritusiu žmogumi. Tai gera žinia, nes Dievas suteikia malonę tik realiam gyvenimui, o ne iliuzijai ar laikinam susižavėjimui. Tai gera žinia ir todėl, kad išgyventi artumą įmanoma tik su tikru, o ne su idealizuojamu žmogumi.
Trečiasis mitas - tai, kas bloga, pasitrauks iš mano gyvenimo
Ar prisimenate pasaką apie Pelenę? Kaip neturtinga ir nekenčiama podukra, kuri buvo verčiama tarnauti piktai pamotei ir seserims, stebuklingai pavirto nuostabia princese. Ją išgelbėja puikusis princas, ir dabar jie gyvena... kartu... ilgai ir laimingai. Argi mes kiekvienas nesvajojame apie puikų princą ar žavią princesę, kurie padarys mus laimingus, kurie nušluostys kiekvieną ašarą nuo mūsų akių?
Mūsų širdys visiškai pagrįstai trokšta gyventi pagal šį mitą - „ilgai ir laimingai". Mes nepaprastai ilgimės rojaus, kai mūsų gyvenime nebebus jokio blogio. Taip, Dievas žada galiausiai viską sustatyti į vietas, tačiau to mes dar nepatirsime santuokoje tarp dviejų kritusių žmonių, gyvenančių kritusiame pasaulyje.
Šeima yra šlovinga, Dievo sukurta institucija, tačiau santuoka nepanaikina asmens skausmo ir nepašalina vienatvės. Kodėl? Todėl, kad žmonės tuokiasi pirmiausia siekdami savo pačių gerovės, o ne dėl to, kad labai rūpėtų partnerio poreikiai. Blogi bruožai ir jausmai, kuriuos turėjote prieš tuokdamiesi, liks ir tada, kai užversite santuokų rūmų duris. Santuokos liudijimas nėra stebuklinga stiklinė kurpaitė.
Parrotai rašo: „Vedybos negali iš karto išgydyti visų mūsų skaudulių, tačiau laikui einant santuoka gali tapti geru vaistu. Jei esi kantrus, vedybos gali padėti įveikti net pačius sunkiausius vargus". Turbūt didžiausią įtaką tam turi nuostabi meilės jėga. Aš tikiu, kad Dievo meilė yra geriausiai gydantis vaistas visoje visatoje. Kai esame susituokę, Jis gali tave mylėti per sutuoktinį, kiekvienam iš mūsų Jis gali būti „įsikūnijęs Jėzus".
Vystant sveikus santuokinius ryšius gali būti atsakyti neaiškūs, nuo vaikystės kamuojantys klausimai, gali išgyti iki tol neišgiję skauduliai. Dievas šią tiesą atskleidė man asmeniškai: prieš sutikdama savo vyrą, patyriau be galo daug atstūmimo. Vėliau vyras man pasakė, jog prireikė dešimties metų, kad aš, išgirdusi jo žodžius „Noriu su tavimi pasišnekėti", nesąmoningai nekrūptelčiau ir baimingai neatsitraukčiau. Laikui bėgant ištikima Rėjaus meilė ir palankumas išgydė mano širdyje šias atstūmimo žaizdas.
Įsivaizdavimas, kad viskas, kas bloga mūsų gyvenime, išnyks, vos tik ištarsime „taip", yra mitas. Tačiau Dievo malonė didesnė už šį mitą. Taip, mes vis dar gyvename kritusiame pasaulyje su kritusiu sutuoktiniu, tačiau ir kasdieniame gyvenime Dievas gali išlieti daug malonės.
Ketvirtasis mitas - sutuoktinis atneš man pilnatvę
Vienas nuostabiausių posakių visoje filmų istorijoje priklauso Tomui Kruzui, - jo herojus filme „Džeris Magvairas" sako savo žmonai: „Tu mane papildai". Tai romantiška ir glosto širdį, tačiau iš tikrųjų tai nėra tiesa.
Poroms, kurios patiki, kad sutuoktinis padės patirti pilnatvę, gresia nuklysti į vieną iš dviejų kraštutinumų. Vienas pavojus, kai sutuoktiniai tampa pavojingai priklausomi vienas nuo kito (Parrotai tai apibūdina kaip supainiotus santykius). Atsakomybę už jų gerovę jie nesąmoningai perkelia savo partneriui. Jie panašūs į erkes, kurios nuolat bando siurbti iš savo sutuoktinio gyvenimą, meilę ir prasmę. Tai tam tikra stabmeldystės forma, nes trokštama, kad partneris nuolat teiktų emocinį „gyvąjį vandenį", kurį gali duoti tik Dievas.
Kitas kraštutinumas - neįpareigojantys santykiai arba, kaip sako Parrotai, perdėtas pasitikėjimas savimi. Šiuo atveju sutuoktiniai yra taip atsiskyrę ir nepriklausomi vienas nuo kito, kad daugiau jie yra kaimynai ar bendradarbiai nei Dievo sukurta dviejų sielų sąjunga.
Pirmo tipo poros nariai ieško pilnatvės savo partneryje, antro tipo poros nariai ieško pilnatvės savo viduje. Tai taip pat stabmeldystės forma, nes gyvenimo prasmės ieškoma savyje, o ne Dieve.
Ir vieni, ir kiti čia paminėti santykiai nėra sveiki, ir nė vieni iš jų neleidžia žmonėms patirti pilnatvės. Pilnatvės pojūtį atneša tarpusavio priklausomybės santykiai, kai du save gerbiantys ir orūs žmonės įsipareigoja puoselėti dvasinį ir emocinį savo ir partnerio augimą.
Supainioti santykiai panašūs į didžiąją raidę A: sutuoktiniai taip stipriai remiasi vienas į kitą, kad jei vienas sujuda, viskas sugriūna. Jų saugumas priklauso ne nuo Dievo, o nuo kito asmens. Neįpareigojantys santykiai panašūs į raidę H: partneriai iš esmės stovi atskirai, ir jei vienas pasitraukia, kitas nieko net nepajunta. Tarpusavio priklausomybės santykiai panašūs į raidę M: abu sutuoktiniai galėtų stovėti atskirai, tačiau jie pasirenka sąjungą su kitu iš savo pilnatvės, o ne tuštumos. Jei vienas pasitraukia, kitas išgyvena netektį, bet gali atsigauti.
Kiekviena santuoka yra sąjunga tarp dviejų sudaužytų širdžių ir kritusių žmonių, kurie negali suteikti vienas kitam pilnatvės. Mes esame pašaukti mylėti ir gerbti vienas kitą, tarnauti ir laikyti vienas kitą aukščiau už save, tačiau tik Dievas gali suteikti mums pilnatvę.
Ilgai ir laimingai gyvenama pasakose, bet tai nereiškia, kad nėra tokio dalyko kaip laiminga, turtinga ir pasitenkinimą teikianti santuoka. Tačiau tai išgyventi gali tik tie, kurie gyvena tikrą gyvenimą realiame, o ne įsivaizduojamų mitų ar iliuzijų pasaulyje.
Te Dievas suteikia mums malonės patikėti Juo ir gyventi tiesoje, o ne iliuzijų pasaulyje.
Iš http://www.ctlibrary.com/
vertė Jurga Domarkaitė
Nuotr. V. Vaičiulio
