Visa tai atspindi ir laikraščių bei žurnalų straipsnių antraštės.
Plačiai aprašyti konfliktai (nuo mokyklos tarybos sprendimų Kanzase iki teismo nutarčių Pensilvanijoje) patvirtina, kad tarp mokslo ir krikščioniško tikėjimo egzistuoja atotrūkis. Dažnai mokslas yra vaizduojamas kaip kovojantis su krikščionybe, supriešinant objektyvumą ir realybę su subjektyvia mistika ir pamaldumu.
Tačiau antraštės neatskleidžia visos tiesos. Aš dirbu Amerikos mokslininkų draugijoje (ASA), kuriai priklauso beveik du tūkstančiai mokslininkų, pritariančių ortodoksiškiems krikščionių įsitikinimams. Mano kolegos iš ASA nesistengia atskirti mokslo nuo tikėjimo, bet aktyviai siekia sujungti savo tikėjimą ir pašaukimą. Jie nevengia prieštaringų sričių, bet stengiasi išlaikyti sveiką dialogą tarp daugelio krikščioniško tikėjimo tiesų ir mokslo.
Kaip šie mokslininkai susidoroja su akivaizdžia dichotomija tarp mokslo ir krikščionybės? Kaip mes reaguojame į aštrius nuomonių skirtumus ginčytinais klausimais? Kaip šie konfliktai gali būti sprendžiami mūsų pliuralistinėje visuomenėje?
Ne taip paprasta
Mes esame įsitikinę, kad pagrindinės mokslo ir krikščioniško tikėjimo prielaidos bei įsipareigojimai iš esmės yra suderinami. Jei mokslas ir tikėjimas iš tiesų būtų nesuderinami, tuomet bet kokios pastangos tai suderinti būtų beviltiškos. Taikingas ir atsargus koegzistavimas būtų geriausia, ko galima tikėtis. Bet šiuolaikinis mokslas susiformavo ypatingai teistinėje aplinkoje, kuri ir padėjo jam sėkmingai vystytis.
Jei žvelgtume iš teistinio požiūrio taško, pasaulis turi prasmę, nes jis yra dieviškojo proto produktas. Gamta yra sukurta kaip visuma, o ne kaip dieviška būtybė, ir tai reiškia, kad žmonės gali tyrinėti gamtą ir naudoti ją savo labui, suvokdami, kad jiems patikėta tai prižiūrėti. Kūrėjo laisvė reikalauja, kad mokslas ieškotų galimos tvarkos, o ne mūsų proto primestų tiesų.
Neįmanoma paneigti konflikto, egzistavusio tam tikrais istoriniais laikotarpiais, kaip, pavyzdžiui, Galilėjo bylos atveju, arba tai, kad fundamentalistai atmeta didžiąją dalį šiuolaikinio mokslo. Konfliktai egzistuoja, bet tai yra sudėtingi reiškiniai, kurių negalima supaprastinti iki standartinio posakio, kad mokslas ir religija neišvengiamai nuolatos kovoja tarpusavyje.
Galilėjus ir pagrindinis jo oponentas Vatikane kardinolas Robertas Belarminas sutarė, kad Biblija neturėtų būti interpretuojama kitaip, neturint absoliučių žemės judėjimo įrodymų. Galilėjus manė, kad jis turėjo tokių įrodymų, bet jo argumentai, pagrįsti Veneros fazėmis ir potvynių priežastimis, buvo logiškai ydingi. Proceso metu jis asmeniškai įžeidė savo ilgametį draugą popiežių Urboną VIII, kuris pakvietė jį į Romą ir apkaltino erezija. Trumpai tariant, jis buvo apkaltintas dėl daug ko, ir tai buvo ne tik dėl mokslo ir religijos priešpriešos.
Dėl mokslo pažangos Galilėjus tapo kankiniu, ir tai buvo tarsi įspėjimas, kas atsitiks su darbščiais mokslininkais, kurie paprasčiausiai sieks Tiesos, pasisakydami prieš įsigalėjusius, neapsišvietusius religinius fanatikus. Tačiau kai istoriškai nepagrįstos interpretacijos yra iškeliamos kaip faktai, tiesa yra pametama.
Norint suprasti, kaip mokslas ir krikščioniškas tikėjimas gali būti ir yra susiję, būtina kruopščiai siekti suprasti mokslo istoriją ir teologiją.
Harmonijos šaknys ir šiuolaikinė agresija
Iki Švietimo amžiaus tarp teologijos, filosofijos ir mokslo nebuvo ryškaus profesinio skirtumo. Gamtos pasaulio tyrinėjimas buvo neatskiriama Dievo tiesos paieškų dalis.
Daugelis universitetų ir vyriausybių negalėjo leisti, kad kūrybingi protai paskirtų savo gyvenimą moksliniams tyrimams. Sistemingi gamtos pasaulio stebėjimai dažnai buvo atliekami dvasininkų ir nepriklausomų turtingų „gamtos filosofų mėgėjų".
Filosofiniu požiūriu, mokslas ir religija dažnai buvo suprantami pagal „dviejų knygų" modelį: į gamtos pasaulį ir Bibliją buvo žiūrima kaip į papildomus Dievo apreiškimus. V a. pr. Kr. graikų filosofas Heraklitas rašė apie logos, Dievo mintis ar žodžius, - pagrindinį pasaulio organizavimo principą. Vėliau apaštalas Jonas apibrėžė logos kaip visų dalykų Kūrėją ir Jėzų Kristų, įsikūnijusį Dievo Sūnų. Tai tarsi pamatas harmonijai tarp mokslo - to, kas buvo sukurta, - tyrinėjimo ir krikščioniškosios teologijos - Kūrėjo ir Jo įsikūnijusio Sūnaus pažinimo.
Supratimas, kad visa gamta buvo sukurta vienos dievybės, o ne kariaujančių dievybių grupės, buvo svarbus, ugdant pasitikėjimą mokslu, kad jis apskritai yra įmanomas. Gamtos pasaulis, reaguojantis į įvairių dievų užgaidas, sunkiai pasiduotų sistemingiems moksliniams tyrimams.
Švietimo epochoje agresyviai ėmė reikštis pasaulietiškumas. Sparčiai plito deizmas - požiūris, kad visatos Kūrėjas, kuris yra beasmenė pirmoji pasaulio priežastis, nesikiša į dėsningą pasaulio raidą. Galiausiai deizmas peraugo į agnosticizmą ir ateizmą. Ypač XIX a. į mokslą buvo žvelgiama kaip į alternatyvą teistiniam aiškinimui, o ne kaip į paprastų dalykų ar kasdienių dievybės veiksmų suvokimo būdą.
Antroje XIX a. pusėje religijos priešininkai tapo dar aršesni. Jie pasičiupo Darvino evoliucijos teoriją ir pateikė tai kaip pagrindinį įrodymą, siekdami atmesti dievybės vaidmenį formuojantis biologiniam pasauliui. Dawkinsas, Dennettas ir Provine'as teigia, kad mokslas paneigė dievybės egzistavimą ir kad religinis tikėjimas gali būti net žalingas visuomenei. Sunkiai galima paaiškinti faktą, kad metafizinės išvados jų kūriniuose yra gaunamos remiantis jų pačių prielaidomis ir tai nebūtinai yra mokslinės analizės rezultatai.
Reaguodami į šią provokaciją, kai kurie krikščionybės gynėjai teigia, kad šiandien praktikuojamas mokslas iš esmės yra paveiktas ateistinių prielaidų, todėl nėra objektyvus. Daugybe idėjų - nuo kreacionizmo iki pažangaus sukūrimo - yra siekiama parodyti, kad tikrasis mokslas neprieštarauja religijai. Tačiau dažnai krikščionys daro tą pačią klaidą kaip ir iškalbingieji ateistai, dieviškąją ranką matydami tik ten, kur gamtos įstatymams nėra kito paaiškinimo. Jie sutinka su teiginiais, kad mokslas veda prie Dievo egzistavimo atmetimo, tačiau yra skeptiškai nusiteikę pagrindinių mokslo krypčių atžvilgiu ir kaip alternatyvą siūlo teistinį ar Biblija grindžiamą mokslą. Rezultatas yra kovos eskalavimas, ypač viešojoje erdvėje. Šis konfliktas buvo pagrindinis veiksnys, nulėmęs privačių religinių mokyklų, kur gali būti dėstomos ir modifikuotos mokslo versijos, augimą.
Remiantys šias prieštaraujančias pažiūras kartais yra vadinami mokslo ir religijos fundamentalistais. Jų konfliktų tezės dažnai virsta antraštėmis, todėl atrodo, kad jų konfliktas yra plačiai paplitęs. Tačiau daugelis, jeigu ne dauguma, mokslininkų nepalaiko tokių kraštutinumų. Kai kurie, atstovaujantys vidurį, stengiasi išlaikyti mokslą ir religiją atskirai. Pavyzdžiui, Stephenas J. Gouldas teigė mokslą ir tikėjimą į Dievą turint priklausyti nesusijusioms atskiroms sritims. Daugeliui mokslininkų tai kasdienio gyvenimo aprašymas de facto. Religija neturi įtakos jų darbui laboratorijoje, o mokslas daro mažai įtakos pamokslams bažnyčiose.
Pažangesnis požiūris atmeta karo modelį ir pasisako už šiuolaikinio mokslo ir tradicinio krikščioniško tikėjimo suderinamumą. Dauguma ASA narių pripažįsta šią harmoniją ir siekia integruoti mokslą ir krikščioniškąjį tikėjimą, nepakenkiant kiekvieno jų vientisumui ir ortodoksijai. Tokia integracija atveria ne monolitinę, vienos minties perspektyvą, bet priimtinas yra visas spektras skirtingų nuomonių, kurias išryškino dialogas ir besiplečiantis supratimas.
Taip, tarp šių priešingų pasaulėžiūrų - metafizinio natūralizmo bei ateizmo ir monoteistinės krikščionybės - egzistuoja nesuderinamumas. Ir mokslas dažnai patenka į kryžminę ugnį: bandydamos sustiprinti savo pozicijas, jį pasitelkia abi pusės, tačiau mokslas nepateikia jokių aiškių įrodymų nei vienai pusei paremti.
Dialogas - kelias į supratimą
Mokslo ir krikščioniškojo tikėjimo problemos yra sudėtingos. Daugelis įsitikinimų yra įsišakniję tradicijose ir prielaidose, kurios nėra iki galo moksliškai patikrintos. Kaip galima apjungti tokias įvairias nuomones?
Mes ASA draugijoje matome reikalą įtvirtinti pagrindinius įsipareigojimus - iš vienos pusės, įsipareigojimus ortodoksinėms krikščioniško tikėjimo tiesoms, iš kitos - įsipareigojimą mokslo vientisumui. Be šių įsipareigojimų mes, kaip organizacija, vengiame užimti konkrečią poziciją dėl ginčytinų klausimų.
Suprantama, tokia politika turi trūkumų, įskaitant ir praktiškumą, - organizacija, neturinti konkrečios pozicijos ginčytinais klausimais, yra ne tokia patraukli. Dialogas ir diskusija gali pasirodyti nuobodūs ir banalūs, lyginant su džiaugsmingu savęs, kaip grupės, „turinčios atsakymą į tam tikrą problemą", pristatymu. Nuomonių įvairovės skatinimas turi ir savų trūkumų - daug laiko ir energijos prireikia derinant detales kol mes visi sutariame dėl bendrų teologinių ir metafizinių perspektyvų.
Vis tik privalumai nusveria trūkumus. Pagrindinis mūsų dėmesys - skatinti dialogą tarp įvairių perspektyvų. Tai padėtų giliau suprasti problemas ir skatinti vienybę, grindžiamą bendru pagrindu. Per daugelį metų pastebėjome, kad diskusija apie mokslo ir tikėjimo integraciją skyla į kelias pagrindines sritis. Pirmoji sritis yra filosofinė arba metafizinė - siekiama suprasti santykių tarp gamtos pasaulio, žmonijos ir Dievo bendrą vaizdą. Dievo egzistavimas, mokslo filosofija, teologinės tiesos, gyvenimo prasmės ir daugelis kitų klausimų buvo aptarinėjami tūkstantmečiais ir dar ilgai išliks diskusijų objektu. Dialogas šioje srityje reikalauja filosofijos, teologijos, ir bendrųjų mokslo pagrindų supratimo.
Antroji sritis susijusi su Biblijos aiškinimu. Dažniausias konflikto šaltinis yra specifinis Šventojo Rašto ištraukų aiškinimas. Žinomiausias pirmojo Pradžios knygos skyriaus aiškinimų skelbia, kad žemė ir jos gyventojai atsirado per 144 valandas maždaug prieš 6-10 tūkst. metų. Nors tai nėra nei istorinis, nei ortodoksinis interpretavimas, tačiau tai tapo skiriamuoju Biblijos neklystamumo ženklu tiems, kurie reaguoja į religinio modernizmo idėjų, abejojant Biblijos patikimumu, paplitimą.
Pasauliečiai priima šį aiškinimą kaip normą ir daro išvadą, kad moksliniai įrodymai apie 13,7 milijardus metų skaičiuojančią visatą paneigia Bibliją ir Dievo egzistavimą. Fundamentalistai ir kiti krikščionys, tikintys šio aiškinimo tikslumu, tvirtina, kad mokslininkai yra neobjektyvūs ir jiems nepavyko teisingai nustatyti metų. Tačiau tikroji problema yra hermeneutikos arba Rašto vietų aiškinimo metodai. Kai aiškinama, suvokiant to meto kalbos ir kultūros niuansus, nėra aišku, ar šioje ištraukoje dėstoma chronologija.
Bet kokioje religijoje šventų tekstų aiškinimas yra tikėjimo pagrindas, sužadinantis karštą apologetiką. Įvairūs religiniai lyderiai pabrėžia niuansus, susijusius su klausimais, kuriuos jie laiko svarbiais, todėl ir atsiranda daug interpretacijų. Dialogas šioje srityje reikalauja gilesnių originalių tekstų ir įvairių teologų raštų studijų.
Trečioji dialogo sritis - mokslo ir religinių perspektyvų taikymas etiniams klausimams. Šioje srityje neįmanoma (ir nepageidautina) atskirti mokslą ir religiją. Visiems yra žinomos kovos dėl abortų, eutanazijos, kamieninių ląstelių tyrimų ir ekologijos, kuriose ir mokslas, ir religija turi ką pasakyti. Norint suprasti ląstelių ir embrionų svarbiausias savybes, gilios mokslinės žinios yra būtinos, tačiau religinis požiūris į gyvenimą, teigiantis pagarbą įvairių tipų ląstelėms, yra gyvybiškai svarbi atsvara nepasotinamam mokslininkų apetitui.
Pačią didžiausią grėsmę kelia neišmanymas. Dialogas reikalauja ir mokslinės kompetencijos, ir aiškaus religinių ir socialinių etikos normų pagrindų supratimo.
Technologijos taip pat neapsaugo tos nuo diskusijų. Daug inžinierių mano, kad technologijos ir jų plėtra yra etiškai neutrali ir etikos problemos paliekamos spręsti tų technologijų kūrėjams ir vartotojams. Tačiau toks požiūris - tai atsakomybės kratymasis. Vystant dialogą šiais klausimais svarbu būti jautriems ir suvokti technologijos reikšmę mūsų globaliai ekonomikai.
Galiausiai, ketvirtoji sritis yra susijusi su žmogaus prigimtimi. Nors mokslininkai vis labiau pasitiki teorijomis apie rūšių kilmę ir užsidegę siekia išsiaiškinti gyvybės, sąmonės ir žmogiškumo kilmę, tačiau viso to mes dar negalime suvokti. Jei remtis tik mokslu, ne visai aišku, kodėl turėtų egzistuoti skirtingos rūšys, kokia jų egzistavimo prasmė ir t. t. Nors mokslininkai vis daugiau sužino apie smegenis ir jų veikimą, vis daugiau klausimų kyla apie kūno ir dvasios įtaką elgsenai. Šie klausimai ateityje gali kelti dar daugiau ginčų nei rūšių kilmė kelia šiandien. Noras ugdyti dialogą šioje srityje reikalauja daug žinių apie įvairius mokslinius žmogaus tyrimus, įskaitant psichologiją, neurologiją ir teologiją.
Pagarba ir sprendimas
Daug viešai išreikšto priešiškumo dėl įvairių anksčiau minėtų klausimų kilo dėl to, kad buvo tvirtai laikomasi tam tikrų pažiūrų ir trūko alternatyvų. Amerikos mokslininkų draugija dabar laikosi požiūrio, kuris apima plačią krikščionių teologinės sistemos perspektyvą ir leidžia siekti realios pažangos sprendžiant svarbius klausimus. Verta pastebėti, kad mes siekiame spręsti klausimus gerbdami skirtingas nuomones. Įprastai mokslinėse diskusijose išryškėja temperamentas, įkaitus diskusijoms vartojami karšti žodžiai, tačiau pastebėjome, kad pagarba įsiklausant į vienas kito nuomonę, yra būtinas kiekvieno sprendimo atspirties taškas.
Iš http://www.ttf.org/index/journal/detail/the-pursuit-of-science/
vertė Asta Glinskaitė
