Mes mėgstame pasigirti, kad esame dvasingi. Tačiau ar reikia tuo girtis?
Pasaulis nori mus įtikinti, kad visų svarbiausia gyvenime yra įvaizdis. Pagrindinis klausimas, nulemiantis bet kurį mūsų sprendimą yra: Ar gerai atrodysiu ir pasirodysiu, jei taip pasielgsiu? Mes gyvename save aukštinančioje kultūroje, kuri nuo pat vaikystės moko mus girtis. Ir norėtume, kad niekas nieko nežinotų tik apie vieną dalyką - mūsų nesėkmes. Krikščionys taip pat patenka į tokias situacijas.Iš esmės su mumis yra dar blogiau: mes ne tik norime, kad mums sektųsi ir mes gražiai atrodytume, bet visa tai norime suderinti ir su dvasingumu.
Jėzus nuolat primindavo savo mokiniams, kad pirmieji bus paskutiniai, o paskutinieji taps pirmaisiais. Jeigu nori būti didis, visų pirma tapk tarnu. Dievo karalystė nieko bendra neturi su savęs aukštinimu ar įvaizdžio formavimu, - sako Jis. Tai kodėl mes nerimaujame dėl to, ką kiti apie mus galvoja, ir būtinai stengiamės pasirodyti dvasiškai subrendę?
Mes visi norime žinoti, kad esame mylimi ir priimtini, norime būti pastebėti, ir tai nėra blogai. Jeigu neperžengiame ribų, mūsų troškimas būti mylimiems yra sveikas. Tačiau tenka pripažinti, kad kartais, vaidindami dvasinius žmones, mes manipuliuojame kitais.
Žmones, kurie, nerimaudami, ką kiti apie juos pagalvos, vaidino dvasingesnius, Jėzus vadino veidmainiais. Užuot stengęsi patikti Dievui, savo dvasingumu jie norėjo pelnyti bendruomenės pripažinimą. Tačiau Jėzus įspėjo, kad žmonių dėmesys ir bus vienintelis jų atlygis (Mt 6, 1-8).
Aš pats taip pat noriu, kad žmonės galvotų apie mane kaip apie dvasiškai subrendusį, išmintingą ir, žinoma, nuolankų žmogų. Jėzus žinojo, kad kiekvienam iš mūsų teks kovoti tokią kovą, todėl nurodė, kaip laimėti kovą su išdidumu ir pagilinti savo bendravimą su Juo, - reikia vystyti gyvenimą „slaptojoje".
Slaptumos galia
Į maldą, apmąstymus, pasninką bei kitus dvasinius dalykus mes įpratę žvelgti kaip į priemones augti dvasia. Tai veda mus į gilesnį bendravimą su Dievu. Deja, tie patys dalykai gali tapti ir suklupimo akmeniu mūsų dvasinėje kelionėje.
Įmanoma tobulėti šiose sferose, bet neartėti prie Dievo. Pavyzdžiui, labai gerai retkarčiais pabūti vieniems ir pasimelsti. Tačiau jeigu apie savo dvasinius išgyvenimus visuomet norime papasakoti kitiems, galime patekti į pasididžiavimo ir išdidumo spąstus.
Paprastai mūsų motyvai nebūna visiškai blogi. Galime nebūti pilni išdidumo, tačiau kovoti su tuo mums tenka. Kova yra geras dalykas. Kai suprantame, jog Jėzus nori mums padėti, nors mes ir esame linkę didžiuotis, žengiame žingsnį nuolankumo link.
Slaptuma nėra tik gražus priedas prie mūsų dvasinio gyvenimo. Anot Henrio Nouweno, tai yra svarbiausia. Savo knygoje „Bread for the Journey" („Duona kelionei") Nouwenas rašė, kad tik slaptojoje galime atrasti tikrą artimą bendravimą su Dievu ir tikrą meilę žmonėms. Jeigu neturime slapto gyvenimo su Dievu, regimas mūsų gyvenimas dėl Dievo neneš vaisių.
Šeštame evangelijos pagal Matą skyriuje Jėzus moko mus slaptai aukoti, melstis ir pasninkauti. Kitaip tariant, šie dvasiniai veiksmai turėtų būti atliekami slaptoje. Jėzus nenuolaidžiauja tiems, kurie meldžiasi, pasninkauja arba aukoja, ignoruodami Jo įspėjimą daryti tai tyliai.
Jėzus nenorėjo atimti iš mūsų drąsos viešai melstis, tačiau, kai meldžiamės, aukojame ar pasninkaujame, Jis stebi mūsų širdis ir ketinimus. Jėzus nori apsaugoti mus nuo išdidumo. Dar daugiau, Jis žinojo, kokią didelę jėgą turi gyvenimas slaptojoje.
Slaptuma yra nepaprastai svarbi mūsų dvasiniame gyvenime; tai skatina mus Dievo akivaizdoje ištirti savo sąžinę ir apsivalyti nuo troškimo būti pripažintam. Išdidumas ir gyvenimas slaptojoje negali egzistuoti kartu.
Išsaugotos paslapties galia
Norėčiau papasakoti jums, kaip slapta aukojau, meldžiausi ir pasninkavau, bet negaliu. Negaliu ne todėl, kad taip visai nesielgiau, ir ne todėl, kad taip būčiau dariusi nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Priežastis, dėl kurios negaliu to papasakoti, yra štai kokia: jeigu jums apie visa tai papasakočiau, tai nebebūtų paslaptis.
Tačiau pasakysiu štai ką: patikėta saugoti paslaptis gali sutvirtinti mūsų santykius. Kai vaikystėje draugė man į ausį pašnibždėdavo savo paslaptį, pajusdavau kažką ypatinga. Patikėtos ir saugomos paslaptys - tai būdas palaikyti gerus santykius. Drauge iš-saugomos paslaptys sutvirtina draugystę.
Pamąstykite, kokia būtų jūsų draugystė su Dievu, jeigu nuolat atskleistumėte Jam savo paslaptis? Panašiai kaip vaikiškas pasitikėjimas, tokios paslaptys sutvirtintų mūsų santykius su Kristumi.
Mes trokštame būti arti Dievo, bet nežinome, kaip tai padaryti. Evangelijos pagal Matą 6 skyriuje Jėzus mums pateikia patikimą strategiją. Jis atkreipia dėmesį į tris ypatingus dalykus: aukas, maldą ir pasninką. Pasvarstykime, kodėl šie veiksmai turėtų būti atliekami slaptoje, ir tuomet pagalvokime apie būdus, kaip tai pritaikyti gyvenime.
Aukojimas. Jėzus pradeda: Kai aukoji... Atkreipkime dėmesį, jog Jėzus sako: kai aukoji, o ne jeigu aukoji... Jėzus yra užtikrintas, kad mes aukosime vargšams, padėsime stokojantiems ir remsime bažnyčios darbą. Tačiau buvo įprasta, kad pasiturintys žmonės garsiai skelbdavo apie savo dovanas ir su dideliu pasididžiavimu įmesdavo skatiką į elgetos kepurę.
Šiandieninėje kultūroje mes įsikibę laikomės savo nuosavybės. Pakankamai sunku ją atiduoti. Jeigu kam ką aukojame, tikimės, jog mažų mažiausiai mūsų vardas bus įrašytas sienoje.
Aukojimas yra veikla, ištirianti mūsų motyvus ir sustiprinanti pasitikėjimą Dievu. Atiduodami taip sunkiai uždirbtus pinigus, mes turime pasitikėti, kad Dievas mumis ir toliau rūpinsis.
Beje, tai reikalauja, kad mes klausytume Dievo. Ką ir kam Jis ragina paaukoti? Jeigu aukojame slaptai, švaria sąžine galime sakyti, kad darome tai ne norėdami susikurti gerą įvaizdį. Tai gali padėti mums suvokti ir savo tikslą: mes esame pašaukti atnešti Dievo atsakymus į stokojančių žmonių maldas. Tai stiprina tikėjimą labiau nei į paaukojimų krepšį įmestas čekis.
Dar viena priežastis, dėl kurios geriau aukoti slapta, - dovanos gavėjas paprastai jaučiasi skolingas savo geradariui. Aukodami slapta mes esame apsaugoti nuo pagundymo manipuliuoti arba reikalauti atlygio. O dovanų gavėjus tai veda į artimesnį ryšį su Dievu, nes jie gali padėkoti tiktai Jam.
Jeigu norite tobulėti šioje srityje, galite išmėginti štai ką. Pamąstykite, gal kasdien eidamas į darbą praeinate pro kokį benamį ar vargšą? Galbūt jis sėdi ant šaligatvio arba ištiesęs skarmaluotą ranką stovi prie šviesoforo. Šią savaitę, užuot nuleidęs akis ir praėjęs pro šalį, pasielkite kitaip. Nupirkite jam duonos, keletą pakelių sulčių, vaisių, riešutų ar kitų užkandžių. Jei lauke šalta, pridėkite porą šiltų pirštinių ir kepurę. Galite dar nupirkti maisto ar kitos parduotuvės dovanų čekį bei vienkartinių autobuso bilietų. Pamatęs tą žmogų, stabtelėkite, pažvelkite jam į akis, nusišypsokite ir paduokite tą krepšį. Tik nepamokslaukite. Ir niekam nepasakokite, ką padarėte.
Malda. Evangelijos pagal Matą 6 skyriaus 5 eilutėje Jėzus peikia veidmainius, kurie meldžiasi tik dėl to, kad būtų žmonių matomi. Viešpats nedraudžia mums melstis garsiai. Evangelijose yra daug pavyzdžių, kur Jėzus meldžiasi garsiai. Tačiau Rašte yra ir faktų, teigiančių, kad norėdamas pasimelsti Viešpats dažnai eidavo į nuošalią vietą. Svarbiausia - mūsų tyri motyvai. O fariziejams, kaip sakė Jėzus, labiau rūpėjo įvaizdis, o ne nuoširdus bendravimas su Dievu.
Nėra blogai padrąsinti draugą, pasakant jam, kad už jį meldiesi. Ir labai gerai yra melstis drauge su žmogumi, kuriam yra sunku. Tačiau kas atsitiktų, jeigu, užuot pasakęs: „Aš už tave pasimelsiu" (ir po to nesilaikęs savo žodžio), paprasčiausiai pasidomėtum, kaip jam sekasi, ir nuoširdžiai jį išklausytum? O kas, jeigu paprasčiausiai parodytum meilę ir užuojautą rūpesčių prispaustam žmogui, o tada ne vieną kartą, bet kartkartėmis vis prisimindamas nuoširdžiai už jį pasimelstum? Taip tavo draugas žymiai labiau jaustų Dievo pagalbą, nei tik girdėdamas pažadus už jį pasimelsti.
Pasninkas. Šiais laikais pasninkas yra visai nemadingas, ypač Amerikoje. Net ekonomiškai sunkiu laiku mes turime pakankamai daug maisto. Jėzus nesako: „Jeigu pasninkausite...". Jis sako: Kai pasninkausite... Pasninkas, kaip ir malda ar aukos, liudija tam tikrą brandą.
Pirmame amžiuje Jėzaus mokiniai pasninkaudavo nuolatos. Pasninkaujančius Jėzus ragino nusiprausti ir susišukuoti plaukus, nes tuo metu vyravo tendencija pasninkaujant pamiršti higienos reikalavimus. Kai kurie fariziejai pasninkaudami net stengdavosi atrodyti prasčiau, kad žmonės žinotų, kokie jie yra pamaldūs.
Kadangi mūsų dienomis pasninkas nėra labai įprastas reiškinys, pasninkaudami turime budėti, kad nepakliūtume į išdidumo spąstus. Įmanoma „apsivilkti" netikru nuolankumu, nuolat tai paminint arba kartojant: „Atleiskite, aš negalėsiu kartu su jumis pietauti, nes šiandien pasninkauju". Mūsų veidas gali ir nepasikeisti, bet dažnai mes esame linkę pasirodyti, kaip puikiai mes save disciplinuojame ir, žinoma, kokie dvasiškai brandūs esame.
Jeigu norite pabandyti pasninkauti slapta, atsisakykite ne maisto, o ko nors kito. Pavyzdžiui, pabandykite savaitę nežiūrėti televizoriaus arba „pasninkauti" nuo apkalbų. Nepasakokite visiems apie kitų žmonių problemas, nes tai taip pat yra apkalbos. Ir vėlgi, niekam neminėkite, kad pasninkaujate. Nesakykite: „Norėčiau papasakoti, ką girdėjau apie tą ponią, bet negaliu, - aš susilaikau nuo apkalbų".
Galite pamėginti niekam nežinant padaryti štai ką: per pietus nueikite į kavinę, suraskite žmogų, kuris atrodo ne taip puikiai kaip jūs. Nepietaukite, bet sumokėkite už jo pietus ir išeikite iš kavinės, jam dar nespėjus padėkoti. Visą dieną melskitės už tą žmogų. Ir niekam nepasakokite, ką padarėte. Taip suderinsite visus tris dalykus: aukojimą, maldą ir pasninką.
Ach, tie veidmainiai
Stebint, kaip Jėzus kritikuoja veidmainius ir fariziejus, kyla pagunda pagalvoti: „Kaip gerai, kad aš toks nesu". Tačiau jeigu skaitydami apie juos nematome savęs, praleidžiame galimybę augti. Evangelijose daug kalbama apie veidmainiaujančius religingus vadovus, ir tai - įrodymas, kaip greitai geri žmonės gali sugesti. Žmonės kaip mes... Jėzaus duoti nurodymai aukoti, melstis ir pasninkauti slaptoje buvo priešingi fariziejų įpročiams ir mūsų žmogiškajai prigimčiai.
Jeigu suprasime, kad fariziejai mums daugiau yra kaip veidrodis nei tik blogas pavyzdys, būsime labiau įkvėpti paklusti Jėzaus raginimui gyventi slaptojoje. Jėzus liepė melstis, aukoti ir pasninkauti slaptoje ne tik norėdamas apsaugoti mus nuo išdidumo, bet ir norėdamas, kad sustiprėtų mūsų santykiai su Juo. Jis to nori ne tik dėl mūsų, bet ir dėl savęs. Jis nori, kad tu Jį mylėtum, kad Jis galėtų patikėti tau savo paslaptis. Jis nori atskleisti tau slaptumos galią.
Iš www.moodymagazine.com
vertė Jurgita Tirūnienė
