Viešpats trokšta dar artimiau su mumis bendrauti. Prisiminkime palyginimą apie dešimt mergaičių, - iš jo daug ko galima pasimokyti. Šios mergaitės simbolizuoja tikruosius Jėzaus sekėjus ir mokinius - jų žibintai dega ir jos yra pasiruošusios.
Šviečiantys žibintai kalba apie tai, kad jos visos buvo „apšviestos", t.y. priėmė į savo širdis Jėzų ir buvo pripildytos Šventosios Dvasios. Jų troškimas ir tikslas - sutikti Jaunikį. Jos visos manė, kad yra pasiruošusios šiam susitikimui. Tačiau yra vienas „bet" - penkios mergaitės buvo išmintingos, o penkios - kvailos. Jėzus pasakoją šią istoriją evangelijoje pagal Matą: Su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios savo žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo protingos ir penkios kvailos. Kvailosios pasiėmė žibintus, bet nepasiėmė aliejaus. Protingosios kartu su žibintai pasiėmė induose ir aliejaus. Jaunikiui vėluojant, visos pradėjo snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: ‚Štai jaunikis ateina! Išeikite jo pasitikti!' Tada visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Kvailosios prašė protingųjų: ‚Duokite mums savo aliejaus, nes mūsų žibintai gęsta!‘ Protingosios atsakė: ‚Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau eikite pas pardavėjus ir nusipirkite‘. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašyti: ‚Viešpatie, Viešpatie, atidaryk mums!‘ O Jis atsakė: ‚Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!‘ Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos, kurią Žmogaus Sūnus ateis" (Mt 25, 1-13).
Mergaičių panašumai
Šioje istorijoje visos 10 mergaičių buvo gavusios malonę. Tačiau penkios iš jų buvo protingos, o penkios - kvailos. Protingosios pasiėmė ne tik žibintus, bet ir indus su aliejumi, o kvailosios pasiėmė tik žibintus. Tai jas ir skyrė! Aliejaus indas tapo esminiu faktoriumi, nulėmusiu, dalyvaus mergaitės vestuvėse ar ne. Per Jėzų ir Jo auką ant kryžiaus mes visi gavome malonę gyventi ir visi mokomės, kaip šios stebuklingos malonės neiššvaistyti.
Įdomu pastebėti, kad užsnūdo ir užmigo visos mergaitės. Mes gyvename laiku, kai darosi vis tamsiau ir tamsiau, todėl kyla pavojus pavargti. Užtarėjai ir garbintojai uoliai dirba, kad surinktų derlių, ir jiems kyla ypatingai didelis pavojus pavargti ir užmigti, kaip Getsemanės sode laukdami Jėzaus užmigo Jonas, Jokūbas ir Petras.
Evangelijoj pagal Matą užrašytame palyginime mergaites pažadino šūksniai: „Jaunikis ateina!"
Visos mergaitės ruošė žibintus. „Taisytis" žibintus arba „ruoštis" reiškia puoštis, gražintis, tarsi ruoštumeisi vestuvėms. Kai neliko nieko kita, kaip tik bėgti pasitikti jaunikį, kvailosios pastebėjo, kad jų žibintuose baigiasi aliejus. Išmintingosios, supratusios, kad jų turimo aliejaus visoms neužteks, patarė joms eiti ir nusipirkti aliejaus. Kai kvailosios mergaitės grįžo, atsitiko baisus dalykas - Jaunikis joms pasakė: Aš niekada jūsų nepažinojau! Galbūt jos dar aiškino: Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?! Tuomet Viešpats galėjo atsakyti: Ne kiekvienas, kuris man sako: ‚Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje (Mt 7, 23).
Mergaičių skirtumai
Ar gali būti, kad pačios to nesuvokdamos kvailosios mergaitės statė savo karalystes? Įmanoma Dievo karalystės viduje pasistatyti savo mažą karalystę ir padaryti taip, kad iš išorės jos niekuo nesiskirtų. Mums visiems reikia įžvalgumo dvasios!
Ar gali būti, kad jos gyveno savo gyvenimą susikoncentravusios į save? Tikriausiai giliai širdies gelmėse jos nebuvo „susižadėjusios", nebuvo atsisakiusios savo laisvės, nebuvo atsidavusios Jaunikiui. Viešpats sako: „Aš pažadėjau Save tau visai amžinybei". Manau, kad tokio sutikimo, tokio „Taip" Jis tikisi ir iš mūsų. Jei su tuo sutinkame, tuomet mes nesame laisvi - mes esame nuotaka ir žinome, kad vieną dieną švęsime savo vestuves.
Ar gali būti, kad kvailosios mergelės manė, jog svarbiausia yra pabaigti kokius nors projektus? Jos neskyrė pakankamai laiko pažinti jaunikį. Jos gyveno kartu su kitomis mergaitėmis, bet neprisiėmė visos atsakomybės už savo gyvenimą. Taip gali nutikti ir mums. Galbūt mes priklausome tam tikrai bažnyčiai ar tarnavimui, o gal gyvename ramindami save, kad vyras ar žmona tiki...
Išmintingosios gyveno kitaip. Jos viską darė atsižvelgdamos į Karaliaus planus. O tam, kad galėtume įgyvendinti Jo planus, turime gerai Jį pažinti ir suvokti, kad Jis visuomet yra Šeimininkas. Mūsų Karalius yra karalių Karalius. Dėl šios priežasties išmintingosios daugiau nebrangino savo gyvenimo - jos mokėsi nešti kryžių, tapatinosi su nukryžiuotu Kristumi, kad būtų palaidotos ir prisikeltų kartu su Juo. Joms svarbiausia gyvenime buvo ne projektai ar planai, bet bendravimas, santykiai.
Nors esu ištekėjusi jau per trisdešimt metų, kiekvieną kartą, kai mano vyras Geris pasako, kad mes kur nors eisime, aš su jauduliu imu tam ruoštis. Aš stengiuosi pasipuošti, apsirengiu tai, kas jam tikrai patinka. Man tai yra svarbu. Taip ir aliejus šiame palyginime nėra tik Šventosios Dvasios simbolis, bet tai kalba ir apie artimą ryšį su Viešpačiu.
Vystykime meilės santykius su Viešpačiu, nes niekada nežinome, kada Jis ateis. Kartais Jis pasibeldžia vidury nakties, pažadina anksti ryte arba neleidžia užmigti naktį. Kai iš tiesų ateina Jis, atidėkime visus darbus ir susitikime su Juo. Mes turime „pabusti" ir palikti kitus žmones, kitas mergaites, kad galėtume pabūti vieni su Jėzumi, kaip Jis būdavo su savo dangiškuoju Tėvu. Toks gyvenimas kalba apie negęstančią pirmąją meilę. Dievas sako, kad ši pirmoji meilė yra išlieta į mūsų širdis per Šventąją Dvasią. Būtent ši meilė ir pasireiškia mums bendraujant su Juo.
Kvailosios mergaitės taip pat mylėjo, ir tai turėjo liudyti jų darbai. Tačiau noras veikti turbūt gimdavo ne bendraujant su Jėzumi. Jos buvo tarsi Efezo bažnyčia, kuriai Jėzus sakė: Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę (Apr 2, 4).
Įdomu pastebėti, kad Jėzus ragina bažnyčią atgailauti ir imtis pirmykščių darbų, o jeigu ne, - sako Jis, - jei neatgailausi, - greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintuvą (Apr 2, 4-5). Ir čia Jėzus kalba apie šviesą, apie žibintą. Šviesa liudija, jog Jis gyvena bažnyčioje ir mumyse arba tai, kad mes gyvename Jame.
Paslaptis
Išmintingosios mergaitės turėjo paslaptį - jos turėjo pasislėpusios aliejaus, bet apie tai nekalbėjo. Tuos indus jos buvo paslėpusios.
Šios mergaitės tapo indais, kuriuose galėjo apsigyventi Dievas, kad galėtų įvykti pokyčiai. Kaip vyksta pokyčiai? Kai žvelgiame į Jo atvaizdą, mes esame keičiami. Tai vyksta, kai, būdami vienumoje su Juo, įsižiūrime į Jį. Mūsų širdis keičiasi, mes panašėjame į Kristų, kai būdami Karaliaus rūmuose sakome: „Kaip aš galiu Tave priimti? Kaip man priartėti prie Tavęs - To, kurio ieško visas pasaulis? Tu - mano sielos puošmena! O Jėzau, apšviesk mane, kad žinočiau, kuo Tu žaviesi".
Niekas negali prisiimti atsakomybės už mūsų santykius su Viešpačiu. Niekas. Niekas kitas negali prisiimti atsakomybės už jų vystymą ir išsaugojimą. Tai nėra toks dalykas, kurį atlikti galėtum ką nors įgalioti. Tokia yra šių santykių prigimtis. Tam tikru momentu, kai skamba šauksmas ir ateina Jaunikis, svarbu yra tik mūsų santykiai su Juo. Niekas kitas tuomet mums nepadės.
Geroji naujiena yra, kad mes gyvename malonės laiku! Galbūt jūs svarstote: „Nežinau, esu išmintingas ar kvailas..." Apreiškime Jonui skaitome ir žodžius, skirtus Laodikėjai: Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: „Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia. Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: ‚Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia‘, - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum" (Apr 3, 14-18).
Kvailosios mergaitės galėjo eiti ir nusipirkti aliejaus, tačiau būtų nespėję jo panaudoti. Ateis laikas, kai mes nebegalėsime nei pirkti, nei parduoti, kai bus per vėlu pirkti, parduoti, atiduoti ar skolinti. Šventajame Rašte skaitome, jog turime dirbti darbus To, kuris mane siuntė, kol yra diena. Ateina naktis, kada niekas negalės dirbti (Jn 9, 4).
Pirkite auksą
Visgi, mes turime viltį - mes dar galime nusipirkti aukso! Auksas simbolizuoja šventumą - brangenybių, kurias kaupiame danguje, išgryninimą; danguje vertinamus darbus. Galbūt jų niekas nemato, bet tai yra tas danguje vertinamas auksas. Mums reikia ištirti savo širdis, savo darbus ir savo santykius su Viešpačiu, žmonėmis, vaikais, draugais, Bažnyčia - Kristaus kūnu ir su izraelitais. Tai - darbai, kurių išmokstame stebėdami Tėvą, kaip to mokėsi Jėzus. Jis sakė: Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė (Jn 5, 30).
Mes dar galime nusipirkti baltų drabužių ir tepalo akims. Balti drabužiai - tai teisumo rūbai. Kaip galime juos įsigyti? Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje (Apr 7, 14). Tai kalba apie atsigręžimą į Viešpatį ir atgailą. Net jei suvokiame, kad esame tarp kvailųjų mergaičių, mes vis dar galime apsisukti ir grįžti prie kryžiaus. Jėzus sako: Neturite, nes neprašote (Jok 4, 2). Dabar laikas eiti pas Jėzų ir sakyti: „Viešpatie, aš noriu būti išmintingas. Noriu turėti indą aliejaus ir jį saugoti". Tai kalba ir apie apšviestas širdies akis. Laiško Efeziečiams 1 skyriaus 18 eilutėje Paulius prašo apšviesti bažnyčios žmonių akis. Visi priklausantys Jam: ir kvaili, ir išmintingi, yra Kristaus nuotaka. Bažnyčioms ir tarnavimams reikia šio paslėpto lobio, slaptojo aliejaus, kuris simbolizuoja tikrus, nuoširdžius, gilius santykius.
Laiške efeziečiams randame dar vieną maldą: Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per Dvasią vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės (Ef 3, 14-19). Tik akių tepalas padės mums pažinti, kas Jis iš tiesų yra, ir tuomet augs mūsų vidinis žmogus.
Mums patinka vilkėti užsienietiškus drabužius, kitų drabužius - tradicijų drabužius. Kartais moterys rengiasi kaip vyrai arba atvirkščiai. Yra žmonių, turinčių rytinius arba sėkmę nešančius drabužius. Kai kurie vilki ministro, artisto ar klouno rūbais (ir iš išorės atrodo laimingi, bet viduje rauda). Galbūt mes prisiimame klaidingą vaidmenį, todėl ir atitinkamai rengiamės. Tačiau jei norime teisumo rūbo, kuris būtų baltas, „spindintis ir tyras" (Apr 19, 8), turime nusirengti savo drabužius, kad Jėzus galėtų mus aprengti.
Kokia yra šių drabužių kaina? Jėzus už juos jau sumokėjo. Mums tai kainuos gyvybę: kasdieną turėsime mokėti savo valia ir savo susikurtais planais. Mes turime skirti laiko Dievui, vykdyti Jo planus ir įgyvendinti Jo valią. Tokia yra kaina, kurią teks sumokėti. Puoselėkime santykius su Viešpačiu, būkime pasiruošę paklusti ir leiskime mus keisti.
Trys susitikimo su Jaunikiu aspektai
1. Šventų švenčiausioji. Tik tie, kurie pirmiausiai įžengia į Šventų švenčiausiąją, gali pakilti ir saugiai išeiti. Būtent Šventų švenčiausioje mes tarnaujame Dievui. Tai - nematomas tarnavimas, apie kurį niekas nežino. Žmonės, kurie dažnai būna Šventų švenčiausioje, apie tai daug nekalba, tačiau kiti tai gali pamatyti ir jausti. Jei mes skirsime laiko pabūti vieni su Dievu Šventų švenčiausioje ir ugdysime santykius su Dievu, mes, kaip krikščionys, „sprogsime". Tai - vienintelis „ginklas", priartinsiantis pjūtį ir Kristaus atėjimą.
Šventų švenčiausioje mes galime pamatyti, kas yra brangu Tėvo širdžiai. Tai vieta, kur mes gauname instrukcijas ir mokomės. Kvailosios mergaitės jau nebesimokė, jos ėmė veikti.
Jėzus sako: Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jie įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras (Jn 10, 9). Pirmiausia mes turime įeiti, o tada galėsime ir išeiti.
2. Kiekvienas, kuris įeis, bus išsiųstas daryti Viešpaties darbus ir įgyvendinti Jo Didįjį Paliepimą - štai kas yra Dievo širdyje. Ir Jis nori patikėti šį pavedimą žmonėms, kurie Jį pažįsta. Jis nori, kad kiekvienas žmogus turėtų atsarginį indą aliejaus, nori, kad vestuvėse dalyvautų visi! Šis pranašiškas kvietimas šiandien skamba bažnyčiai. Įsigykite indų ir pripildykite juos aliejaus - tai brangus turtas. Vystykite, ugdykite savo santykius su Dievu. Išėję iš Šventų švenčiausios, jūs spindėsite ne tik tamsoje, bet ir šviesoje...
Net ir apie krikščionis mes sakome: šie yra pamaldesni - jie daugiau meldžiasi, arba jie yra kovotojai - jie eina ir užkariauja pasaulį. Žinoma, yra skirtingos dovanos ir tarnystės, tačiau šis palyginimas apie mergeles yra skirtas mums visiems. Mes negalime išeiti, jei neturime namų Šventų švenčiausioje.
Budėti, būti budriam reiškia nuolatos palaikyti ryšį. Pateiksiu pavyzdį. Kai dirbate kompiuteriu ir nenorite jo išjungti, galite įjungti budėjimo rėžimą. Taip, įsivaizduoju, vyksta ir tada, kai aš einu miegoti. Aš sakau Jėzui: „Prašau, Jėzau, dirbk su manimi, dovanok man svajones ir įkvėpimą. Jėzau, Tu gali pažadinti mane kasnakt. Aš noriu pasilikti su Tavimi. Nenoriu naktį atsitraukti, noriu pasilikti su Tavimi". Tai yra „budėjimo režimas". Tada mes, žinoma, užmiegame, tačiau Jėzus niekada nemiega! Pabandykite ir pamatysite, kad pirmoji jūsų mintis ryte bus: „Labas rytas, Jėzau. Šventoji Dvasia, kviečiu Tave".
Laiške Tesalonikiečiams skaitome: Jūs patys žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį (1 Tes 5, 2). O Apreiškime Jonui rašoma: Štai Aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi (Apr 16, 15).
Mes nežinome dienos ir valandos, bet galime pažinti Jėzų!
3. Viešpats trokšta dar artimiau su mumis bendrauti. Aš ilgai tylėjau, buvau tylus ir kantrus. Dabar šauksiu kaip gimdyvė, iš karto viską sugriausiu ir sunaikinsiu. Aš ištuštinsiu kalnus ir kalvas, upes padarysiu salomis, išdžiovinsiu tvenkinius ir žolę. Aš vesiu akluosius jiems nežinomais keliais, nepažįstamais takais; pakeisiu jiems tamsą šviesa, kreivus takus - tiesiais. Aš tai įvykdysiu ir jų nepaliksiu (Iz 42, 14-16).
Jis suteiks mums daugiau išradingumo ir valdžios vykdyti Jo planus. Jis naudos mus pačiais nuostabiausiais būdais ir ves nepramintais takais. Ateis laikas, kai daug žmonių ateis pas Viešpatį, matydami šventų krikščionių gyvenimo būdą, dėl jų artimo bendravimo su Viešpačiu.
Dabar yra laikas gilinti santykius su Karaliumi. Saugokite aliejaus indą pilną. Būkite budrūs ir pasiruošę išgirsti Karaliaus kvietimą. Atidarykite Jam, kai Jis bels. Eikite į Šventųjų švenčiausiąją ir ten susitikite su Karaliumi. Leiskite Jam apsigyventi jumyse. Pažinkite Jį ir Jo kelius, kad keistumėtės ir panašėtumėte į Jį. Dabar tam yra malonės laikas! Jau skamba žadinantis kvietimas! Eikime pasitikti Karaliaus!
Iš žrn. „The Morning Star Journal"
(Vol. 11; No.1) vertė Raimonda Jasinauskienė
