Tačiau ar tikrai būti šventam šiandien neįmanoma? Ar būnant moderniam būtinai reikia nepaisyti biblinių standartų ir krikščioniškų vertybių? Nemanau. Matydami, kaip nuodėmė vis agresyviau reiškiasi modernioje kultūroje, Dievo vaikai gali užsidegti šventumo troškuliu. Gausėjant nuodėmei, daugėja ir Dievo malonės. Visai sutemus, žvaigždės švyti skaisčiau. Gilioje paskutinių dienų naktyje Kristaus nuotaka suspindės neregėtu šventumo grožiu. Pats laikas krikščionims siekti šventumo, „be kurio niekas neregės Viešpaties" (Hbr 12, 14).
Būti šventais, nes Dievas šventas
Dievo pažinimas prasideda nuo susilietimo su Dievo šventumu. Nusidėjėlis net nežino, kad toks yra ir savo tragišką būklę išvysta tik Dievo šventumo šviesoje. Ši esminė Dievo savybė apsprendžia Dievo ir žmogaus bendravimo pobūdį. Kadangi Dievas yra šventas, besiartinantys prie Jo turi ateiti šventi. Tai buvo pirma tiesa, kurios Dievas ėmėsi mokyti Izraelį. Kai Mozė prisiartino prie liepsnojančio krūmo, jis iškart išgirdo šiuos žodžius: „Neik arčiau! Nusiauk apavą, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!" (Iš 3, 5). Kodėl Mozei nebuvo leista prisiartinti arčiau tos vietos, iš kur kalbėjo Dievo angelas? Todėl, kad Dievas yra šventas, o žmogus - ne. Dievo šventumo ir žmogaus nuodėmingumo sąveikos rezultatas vienas - mirtis. Nepaisantys Dievo šventumo miršta. Tuo netruko įsitikinti Mozė ir visa iš Egipto išvesta tauta. Bene viena skaudžiausių netekčių buvo dviejų Aarono sūnų mirtis. Jie Dievo akivaizdon atėjo savu keliu [1] ir už tai brangiai sumokėjo (Kun 10, 1-10). Iš pradžių Mozė mokomas nesutepti šventos vietos - todėl jis privalo nusiauti apavą. Po to visa tauta įspėjama, jog nesiartintų prie Dievo kalno, kad nežūtų (Iš 19, 9-12, 20-24). Galiausiai Izraelis gauna daugybę preciziškų nurodymų, kaip tinkamai artintis prie Dievo. Jų esmę nusako net keturis kartus Kunigų knygoje pasikartojanti frazė: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas" (Kun 11, 44-45; 19, 2; 20, 7). Kadangi savo tautą Dievas nori regėti arti savęs, Jis moko ją šventai gyventi.
Šventa stovykla
Visas Izraelio stovyklos išdėstymas ir Susitikimo palapinės sąranga liudijo Dievo šventumą bei tai, kad artėjant prie Dievo, privaloma palikti visa tai, kas netyra ( žr. 1 diagramą).
Už stovyklos gyvenusios pagonių tautos darė nuodėmes, kurias Dievo įstatymas įvardino kaip pasibjaurėjimą (Kun 18, 6-30). Izraelitams nevalia buvo sekti nei Egipto, iš kurio jie išėjo, nei Kanaano, į kurį keliavo, papročiais. (Kun 18, 3-4). Už stovyklos buvo nešvaru - ten izraelitams buvo įsakyta įrengti išvietes (Įst 23, 12), ten būdavo išgabenami gyvulių viduriai bei mėšlas ir išpilami aukuro pelenai (Kun 4, 11-13). Sergantiems raupsais irgi buvo skirta vieta už stovyklos (Kun 13, 45-46). Nesuklystume sakydami, jog Dievas šiuos patvarkymus davė higienos sumetimais, saugodamas stovyklą nuo užkrečiamų ligų. Tačiau jie turėjo ir dvasinę prasmę. Visa, kas nešvaru, neturėjo patekti į stovyklą. Stovyklos riba, kaip ir ta, kurią Mozė apibrėžė aplink Sinajaus kalną, žymėjo nuodėmės ir tyrumo atskyrimą.
Stovyklos viduryje Mozei buvo liepta pastatyti šventyklą - Susitikimo palapinę. Įėjus pro jos vartus, žmogus patekdavo į dar tyresnę erdvę - čia prasidėdavo tarnystė Dievui. Palapinės kieme stovėjo aukuras, ant kurio buvo aukojamos aukos už nuodėmes, už kaltę ir dar kitokios aukos. Eilinis izraelitas negalėdavo čia pasilikti, jis tik atvesdavo gyvulį ar atsinešdavo paukštį, kad jie būtų paaukoti už jo nuodėmes.
Palapinės kieme tarnaudavo levitai ir kunigai. Iš dvylikos Izraelio giminių tik viena Levio giminė turėjo teisę tarnauti Dievui palapinėje (Sk 8, 11-26). Kitiems kelias į Dievo artumą buvo uždarytas. Atskirdamas Levio giminę nuo likusių, Dievas pabrėžia, jog „taip izraelitai bus apsaugoti nuo sunaikinimo, kuris ištiktų juos, jei kas iš jų išdrįstų artintis prie šventyklos" (Sk 8, 19). Levitai buvo laikomi šventesni už kitus izraelitus, nes pasilikdavo arčiau Viešpaties. Levitų palapinės žiedu juosė šventyklą, taip atskirdamos ją nuo kitų giminių (Sk 1, 53). Levitai saugojo šventą vietą nuo suteršimo. Tačiau ne visiems jiems buvo leista atnašauti aukas ir patekti į šventyklos vidų. Ten tarnauti eidavo tik Aarono palikuonys. Juos Dievas išskyrė iš kitų levitų kaip savo kunigus ir tarpininkus tarp savęs ir tautos. Ir tik vienas iš kunigų - vyriausiasis kunigas - ir tik kartą per metus įeidavo į švenčiausiąją šventyklos vietą (Kun 16 sk.). Vyriausiojo kunigo rūbai ženklino ypatingą šventumo laipsnį. Jo galvos apdangale buvo įtaisyta auksinė plokštelė su užrašu „Pašvęstas Viešpačiui" (Iš 28, 36). Viešpaties akivaizdon kunigas įeiti galėjo tik su paaukotų gyvulių krauju, kurį kartą šlakstydavo už savo nuodėmes, o kitą - už visos tautos.
Šventumo pakopos
Visi šie potvarkiai aiškiai pabrėžė Dievo šventumą ir žmogaus nuodėmingumą. Kelias Dievo link buvo šventėjimo kelias. Tai vaizdžiai iliustravo užbrėžtos ribos, kurių kiekviena žymėjo vis šventesnę teritoriją. Kuo šventesnė teritorija, - tuo griežtesni reikalavimai. Esantys arčiau Viešpaties privalėjo būti tyresni. Pavyzdžiui, eiliniai izraelitai galėjo liesti mirusį žmogų, tačiau levitai - ne (Sk 9, 6-12). Kunigams buvo leista liesti tik mirusių artimųjų kūnus (Kun 21, 1-4). Tačiau iš vyriausiojo kunigo ir ši teisė buvo atimta [2]. Šventumo reikalavimai buvo grindžiami paprasta logika: „Jis neturi susitepti, nes jis yra vyresnysis savo tautoje <...> Jie turi būti šventi savo Dievui ir nesutepti savo Dievo vardo, nes jie aukoja man smilkalus" (Kun 21, 4. 6).
Šventėjimo kelią simbolizavo ir medžiagos, iš kurių buvo padaryta palapinė ir liturginės paskirties daiktai. Palapinės viduje viskas buvo tik iš gryno aukso, o išorėje, pavyzdžiui, aukuras ir praustuvė - iš vario. Taigi eilinio izraelito akimis tarnystė asocijavosi su variu, o kunigams - su auksu. Šventyklos viduje jie uždegdavo auksinę menorą, ant auksu padengto stalo išdėliodavo duoną ir smilkydavo auksiniu smilkytuvu. Šventų švenčiausioji, kurioje stovėjo Sandoros skrynia, buvo tokia šventa vieta, jog net vyriausiasis kunigas neturėjo į ją žiūrėti. Jis smilkydavo, „kad kvapūs dūmai apdengtų Liudijimo skrynios dangtį ir kad jis nemirtų" (Kun 16, 13).
Galiausiai ne tik žmonės ir vietos skyrėsi šventumo pakopomis, bet ir dienos. Jau nuo sukūrimo pradžios Dievas buvo išskyręs sabatą iš kitų savaitės dienų (Pr 2, 3) [3] . Šventą dieną tauta privalėjo palikti visus savo darbus. Ne tik, kad pailsėtų, bet ir kad mokytųsi pripažinti savo priklausomybę nuo Dievo, kuris teikia ir maisto, ir jėgų jam įsigyti. Dėl to šeštą dieną manos iš dangaus iškrisdavo dvigubai daugiau (Iš 16, 22-30). Maistas, beje, irgi buvo skirstomas į švarų ir nešvarų. Nors kriterijai, kodėl vieni gyvuliai maistuibuvo laikomi švarūs, o kiti - ne, nėra aiškūs, Rašto komentatoriai sutaria, jog tai buvo nuolatinis priminimas Izraelio tautai, kad ją Dievas išskyrė iš kitų tautų. Pagonių ir Dievo tautos maistas skyrėsi. Šis potvarkis, kurio ir šiandien laikosi žydai, primindavo, jog netyri dalykai sutepa, o šventieji turi maitintis tik tuo, kas Dievo akyse tyra.
Kita vertus, ir netyrumas turėjo skirtingas dimensijas. Lengvai susitepęs žmogus nešvarus būdavo vieną dieną, kaip antai prisilietęs prie negyvo gyvulio (Kun 11, 39), labiau susitepęs - savaitę, pvz., prisilietęs prie žmogaus lavono (Sk 19, 11). Vienus nešvarumus galima buvo nuplauti vandeniu (Kun 17,15-16), kitus reikėjo sudeginti ugnimi (Įst 13,12-16). Didžiųjų nuodėmių, pvz., homoseksualizmo ar zoofilijos apvalyti apskritai nebuvo įmanoma (Kun 18, 22-24). Jas praktikuojantys turėjo mirti (Kun 18, 29).
Be abejo, Naujojo Testamento metu dauguma šių potvarkių tiesiogiai nebegalioja krikščionims. Pasikeitus šventyklai - ja tapo Jėzus Kristus ir Jo kūnas, bažnyčia, - keitėsi ir liturginiai pasitvarkymai. Tačiau šventėjimo ir netyrumo principas, apreikštas Senajame Testamente ir formuojantis krikščionišką dorovę, išlieka (žr. 2 diagramą).
Senojo Testamento metu sutepdavo išoriniai dalykai, Naujojo - sutepa vidiniai. Bene aiškiausiai tai įvardina pats Jėzus, aiškindamas, kas iš tiesų sutepa žmogų:
Sušaukęs visus žmones, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš išorės patekęs į žmogų, galėtų jį suteršti. Žmogų suteršia vien tai, kas iš žmogaus išeina. <...> Jis jiems sako: „Nejaugi ir jūs nesuprantate? Argi neaišku jums, kad visa, kas patenka į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan, ir taip išvalomas visas maistas? <...> Žmogų suteršia tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų (Mk 7, 14-15, 18-23).
Nuodėmės sutepa. Krikščionys turi suvokti šią tiesą. Neįmanoma nuodėmiauti ir išlikti tyram. O būnant netyram, neįmanoma gyventi su Dievu. Jeigu siekiame Dievo, privalome siekti ir šventumo.
Šventas miestas
Baigdamas šią tiesą norėčiau pailiustruoti apokaliptiniais štrichais. Apaštalui Jonui dar būnant žemėje, Jėzus leido žvilgterėti į ateities pasaulį. Štai ką jis mums parašė: „Ir aš, Jonas, išvydau šventąjį miestą - naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo pasiruošusi kaip nuotaka, pasipuošusi savo sužadėtiniui" (Apr 21, 1). Puošnūs Jėzaus nuotakos rūbai yra teisaus ir švento gyvenimo įvaizdis: „Jai buvo duota apsirengti spindinčia, tyra drobe, o ta drobė - tai šventųjų teisūs darbai" (Apr 19, 8). Bažnyčia, kaip nuotaka, nekantriai laukianti savo vestuvių dienos, neturi leisti laiko tuščiai. Ji dabinasi ir tyrina save, kad pradžiugintų Jaunikį, taptų verta jo partnerė (Ef 5, 27). Kita vertus, nemylintys Jėzaus ir nelaukiantys Jo pasirodymo, nepaiso Dievo valios ir gyvena netyrai. Tačiau jiems, kaip ir Senojo Testamento pagonims, kelias į šventą vietą yra uždarytas. Dievo miestas yra šventas: „Ir ten niekados nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje. <...> O lauke lieka šunys, burtininkai, ištvirkėliai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro" (Apr 21, 27; 22, 15).
Apokaliptinis regėjimas patvirtina Mozės penkiaknygėje aprašytą šventėjimo dėsnį. Nuodėmė ir šventumas nesuderinami. Pasirinkimai tik du: arba žmogus grimzta į nuodėmės liūną, arba eina šventumo keliu. Šiuos iš esmės skirtingus gyvenimo apibūdinimus sutinkame pačioje Apokalipsės pabaigoje: „Neteisusis toliau tesielgia neteisiai, kas susitepęs, ir toliau tebūna susitepęs, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja" (Apr 22, 11). Kuriuo keliu pasukti, tenka spręsti mums patiems.
[1] Araono sūnų kaltė buvo ta, kad jie aukojo Viešpačiui svetimą ugnį. Hebr. žodis hr'z'(zārāh) reiškia „svetimas, nukrypęs, neteisėtas, uždraustas". Frazės „svetima ugnis" prasmė išlieka neaiški, tačiau tyrinėtojai sutaria, jog šiuo žodžiu nusakomos liturginės apeigos. Vieni mano, kad Nadabas ir Abijus elgėsi savavališkai, paniekindami Dievo nurodymus, - ugnį paėmė ne nuo aukuro; kiti įžiūri dar didesnę nuodėmę - ugnis buvo uždegta pagal pagoniškus stabmeldiškus ritualus.
[2] Aaronas neina į šventyklą išsinešti savo mirusių sūnų kūnų. Tam pakviečiami artimi giminaičiai. Aaronui ir jo likusiems dviem sūnums, uždraudžiama net gedėti ir apraudoti šios netekties (Kun 10, 1-7).
[3] Verta pastebėti, jog žodis „pašventino" Biblijoje pirmą kartą vartojamas būtent dienos, o ne žmogaus atžvilgiu.
