Norėčiau pasidalinti kai kuriomis įžvalgomis, kurios gimė mąstant apie maldą „Tėve mūsų".
Turiu pripažinti, kad iki tam tikro laiko nesupratau, kokią gilią bei turtingą prasmę turi kiekvienas šios maldos žodis.
O juk tai taip unikalu, kad pats Viešpats moko mus melstis. Jėzus geriausiai pažįsta Tėvo širdį, taigi Jis ir pasako mums, ko turėtumėm prašyti. Tad melsdamiesi „Tėve mūsų" niekada nepasakysime kažko netinkamo, nes melsime to, ką Viešpats nori matyti vykstant mūsų gyvenime.
Tikinčiuosius vienijanti malda
Manyčiau, jog malda „Tėve mūsų" pirmiausia skatina mus mąstyti bendruomeniškai - jausti atsakomybę už šalia esantį, nepamiršti, kad Dievo akivaizdoje esu ne tik aš: šioje maldoje skamba vien „mūsų", „mums", „mes", o ne „aš", „mano", „man". Galbūt todėl melsdamiesi „Tėve mūsų" natūraliai užtariame ir savo šeimą - žmones, su kuriais esame susaistyti meilės bei atsakomybės ryšiais. Tačiau akivaizdu, kad šios maldos žodžiai apima daug daugiau, nei mūsų šeimos ir patys artimiausi draugai - ji primena apie didelę Dievo šeimą - tikinčiuosius, gyvenančius visame pasaulyje, krikščionis, lankančius skirtingas bendruomenes.
Įstabu, kad „Tėve mūsų" taria visų konfesijų tikintieji - ir man atrodo, jeigu mes visi labiau pasistengtume įgyvendinti tai, dėl ko meldžiamės, jei labiau įsigilintume, ko prašome tardami šios maldos žodžius, - sumažėtų susiskaldymų tiek tarp bažnyčių, tiek bažnyčių viduje.
Esu tikra, kad gairės, skambančios „Tėve mūsų" maldoje, turi tapti viso mūsų gyvenimo siekiamybe. Kitu atveju ši malda skambės veidmainiškai. Kaip kad skaitome įspėjantį Viešpaties žodį: „Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs" (Mt 15, 8). Tad norisi, kad ši malda sklistų ne vien iš mūsų lūpų, bet ir iš širdžių, o kiekvienas prašymas taptų didžiausiu mūsų troškimu, lūkesčiu bei siekiamybe.
Trumpai apžvelkime kiekvieną maldos dalį.
Tėve mūsų, kuris esi danguje
Nuo pirmų eilučių esame raginami mąstyti apie Dievą kaip Tėvą. „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Dievas - mes ne tik vadinamės Dievo vaikai, bet ir esame!", - sako apaštalas Jonas (1 Jn 3, 1). Mes esame Jo sūnūs ir dukterys - tai svarbu suvokti, kad suprastume, kaip Dievas mus myli. Kad ir kaip kartais bekristume, nusidėtume, Jis nori mus pakelti, apvalyti mūsų nuodėmes ir vesti savo keliais. Dievo, kaip Tėvo, meilę mums nuostabiai atskleidžia sūnaus palaidūno istorija - nors jaunėlio kritimas sukėlė daug skausmo, jis tebemyli savo sūnų, jo laukia ir pasitinka išskėstomis rankomis, nė kiek nepriekaištaudamas už iššvaistytą turtą.
Taigi nepamirškime - Dievas nori dalintis su mumis savo tėviška meile. „Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo" (Mt 7, 11). „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!" (Lk 12, 32).
Tačiau taip pat noriu atkreipti dėmesį į tai, jog žodelis „mūsų" ir įpareigoja - kad „Tėve mūsų" galėtume tarti tyra širdimi, be sąžinės priekaišto. Mat, jeigu kokį žmogų laikome neapykantoje, jei kažką niekiname, nepriimame, kaip tuomet tarti „Tėve MŪSŲ"? Mūsų dangiškas Tėvas turi daug vaikų ir, deja, ne visi jie sutaria tarpusavyje. Apie tai mums vėlgi byloja ir sūnaus palaidūno istorija: tėvo namuose auga du sūnūs, abu skirtingi ir abu neteisūs. Nors jų neteisumas pasireiškia ne tuo pačiu metu: iš pradžių jaunėlis palieka namus, bet vyriausiasis lieka su tėvu, tačiau palaidūnui sugrįžus, ištikimasis sūnus pažeria priekaištus tėvui. Tad abu jie išgyvena laikotarpį, kai negali sutartinai tarti „Tėve mūsų", nes vienas jų turi netikusį santykį į savo brolį, o ir tėvo širdį abu menkai pažįsta. Tačiau tėvas myli bei priima juos abu.
Jėzus meldėsi, kad Jo mokiniai, Jo sekėjai būtų viena (žr. Jn 17 sk.). Akivaizdu, kad ir malda „Tėve mūsų" turėtų tam pasitarnauti - juk jei maldoje prašome tų pačių dalykų, vadinasi, ir siekiame to paties, puoselėjame panašias vertybes, troškimus, nuostatas. O jei nesutariame tarpusavyje, jei sunkiai pakeliame savo artimą ar jį niekiname, kaip tuomet tarsime „Tėve MŪSŲ"?
Todėl priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė į savo šlovę, - moko apaštalas Paulius (Rom 15, 7), prieš tai apžvelgdamas kai kuriuos nuomonių skirtumus tarp tikinčiųjų bei ragindamas juos sutartinai, vienu balsu šlovinti Dievą.
Teesie šventas Tavo vardas
Nors esame Jo vaikai, negalime Dievo akivaizdoje elgtis familiariai - nes Viešpats yra šventas. Turime gerbti Jį, Jo vardą. Pripažindami Jo vardo šventumą, pripažįstame Jo autoritetą, didybę. Žodelis „teesie" liudija, kad Viešpats laukia šventumo ir mūsų gyvenime (1 Pt 1, 16). Juk vienaip skamba šie maldos žodžiai iš lūpų to, kuris trokšta ir siekia šventumo, ir kitaip - to, kuris netrokšta, nesiekia. Apreiškimo knygoje būtybės ir šventieji, esantys Dievo akivaizdoje, prieš Jo sostą, gieda: „Šventas, šventas, šventas..." (Apr 4, 8). Jiems nereikia sakyti „teesie šventas", nes jie jau danguje, jie jau nuskaistinti, ten nieko netyro nėra. Tačiau čia, žemėje, kur mes patys nešiojame savyje prigimtinę nuodėmę, kur pasaulis pilnas nešvaros, nes yra piktojo pavergtas, mes sakome - teesie šventas Tavo vardas. Teesie šventas čia, kur esame mes, tarp mūsų.
Tik patys siekdami šventumo deramai gerbsime Jo vardą.
Teateinie Tavo Karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje
Dievas nori, kad Jo karalystė plistų, o Jo valia būtų kaip danguje, taip ir žemėje. Visi mes linkę statyti savo „karalystes" ir „karalystėles". Visi turime ir pakankamai stiprią savo valią - norime, kad viskas gyvenime vyktų pagal mūsų pageidavimus bei norus. Ar ne todėl šioje žemėje tiek daug nesantaikos, karų, ginčų, barnių ir pan.? Nes visi stengiamės įgyvendinti savo siekius, o ne Dievo. Tačiau, jei labiau statytume Dievo Karalystę, jei daugiau rūpintumėmės Jo valios išsipildymu, patirtume daug palaiminimų ir nemažai problemų išsispręstų savaime. Dieviški dalykai mus jungia, o žmogiški - atskiria. Dievo karalystėje vietos atranda visi, kokie skirtingi bebūtų, o mūsų „karalystėse" dažnai tik tie, kuriems mes simpatizuojame ar kurie mums pritaria.
Dievui mes esame reikalingi ir kaip indai, per kuriuos pildytųsi Jo valia.
Viešpats ragino: „Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį" (Mt 9, 38).
O jei aptinkame, kad mums visai nerūpi nei Jo Karalystė, nei valia, prašykime, kad Viešpats keistų mūsų širdžių nusistatymą.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
Kasdienė duona nėra nereikšmingas dalykas mūsų gyvenime, ir Viešpats ne tik to neignoruoja, bet ir ragina dėl to melstis. Sykiu tai skatina mus suvokti, kad visi esame priklausomi nuo Jo malonės. O žodelis „mūsų" ragina mąstyti ne vien apie save, bet ir šalia esančius. Dievas nori, kad dalintumėmės su kitais, pagalvotume apie tuos, kurie stokoja, - juos užtartume Dievo akivaizdoje bei padėtume kuo galime. O kai rūpinamės kitais, Viešpats ir mumis pasirūpina: „Pirmiausia ieškokite Jo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta" (Mt 6, 33). Taigi ir šiuo maldavimu mes pirmiausia atsiduodame Dievo karalystės reikalams, ir tik tuomet prašome kasdienės duonos.
Evangelijose skaitome, kaip Jėzus pamaitino minią, sekusią ir klausiusią Jo tris dienas: „Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nepaleisiu jų alkanų, kad nenusilptų kelyje" (Mt 15, 32). Tai primena mums, kad Viešpats visuomet pasirūpina tais, kurie nuoširdžiai Juo seka bei pirmiausia siekia būti Jo reikaluose.
Motina Teresė pasakoja neįtikėtiną liudijimą: Kasdien gaminame valgyti 9000 žmonių. Kartą atėjo viena sesuo ir pasakė: „Motina, nėra ko valgyti, nėra ką duoti šitiems žmonėms." Nežinojau, ką atsakyti. Bet paskui tą rytą, apie devintą valandą atvažiavo pilnas duonos sunkvežimis. Valdžia kiekvienam vargingųjų vaikui duoda riekę duonos ir pieno. Tą dieną - niekas mieste nesuprato, kodėl - staiga buvo uždarytos mokyklos ir visa duona buvo atvežta Motinai Teresei" (Iš knygos „Gailestingumo mokykloje. Mano maldos", Motina Teresė).
Taip pat manau, kad šie maldos žodžiai skirti ne vien stokojantiems, bet ir turtingiems, pasiturintiems. Visi mes priklausomi nuo Jo malonės - ir vargšai, ir turtingi.
Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams
Tie, kurie gyvenime nors kartą buvo įsiskaudinę, žino, kaip gali būti nelengva tarti šiuos žodžius. O išsakome juos nuoširdžiai tik tuo atveju, jei išties atgailaujame dėl savo nuodėmių bei iš širdies atleidžiame savo kaltininkams. Tačiau, jei tebesame įsiskaudinę - mūsų malda tampa netikra, paviršutiniška. Ką tuomet daryti?
Suprasdami, kad Dievui nepatinka mūsų įsiskaudinimas, ieškokime rakto į atleidimą. Prašykime Viešpaties pagalbos. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad Kristus išties gali suminkštinti mūsų širdis bei padėti eiti atleidimo keliu. Nes atleidimo kelias - tai meilės kelias. Meilės, kuri visa pakelia, viskuo tiki... Ir jei neturime šios meilės, anot apaštalo Pauliaus, esame tušti kaip žvangantis varis ar skambantys cimbolai. „Bet juk jis taip pasielgė! Tu nesupranti, KAIP jis/ji pasielgė...", - pasakytų ne viena įsiskaudinusi siela. Tačiau Šventasis Raštas kalba apie meilę, kuri pridengia artimo nuodėmes, o ne pasilieka jose, jas nuolat aptarinėdama, apmąstydama. Mūsų Viešpats netgi kabėdamas ant kryžiaus buvo kupinas tokios meilės: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro" (Lk 23, 34).
Jei ilgai neatleisime, greičiausiai subrandinsime neapykantą žmogui, ant kurio įsiskaudinome, ir nuo to patys tapsime nelaimingesni. Neatleidimas - lyg kalėjimas, kuriame skausmingus širdžiai kirčius patiria ne tas, kuris įskaudino, o tas, kuris negali atleisti. Nuoskauda dažnai uždeda mums ir vaizdą iškreipiančius akinius, griauna pasitikėjimą, skatina apkalbas, piktdžiugą ir kitas nuodėmes. Todėl visomis išgalėmis stenkimės ištrūkti iš neatleidimo gniaužtų bei melskimės už tuos, kurie mus įskaudino - laimindami juos, linkėdami jiems visa ko geriausio, nes dažnai būtent tokios maldos padeda pasveikti įsiskaudinusioms sieloms.
Kartą juokaudama vyrui tariau: „Atleisk man mano kaltes, kaip ir aš atleidžiu tau, savo kaltininkui". Abu smagiai pasijuokėm. Bet taip yra iš tiesų - visi mes daugiau ar mažiau kalti vieni prieš kitus. Jei manome, kad niekada nieko neįskaudinome, ar kad patys esame be nuodėmės - apsigauname.
Taip pat pastebėkime, kad Viešpats ragina mus užtarti ir kitus tikinčiuosius: „Atleisk MUMS MŪSŲ kaltes, kaip ir MES atleidžiame..." Taigi, kai atgailaujame ne tik už save, bet ir už kitus tikinčiuosius, mokomės mylėti bei priimti vienas kitą taip, kaip Kristus mus priėmė.
Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk nuo pikto
Ši maldos dalis moko mus priklausomybės nuo Viešpaties, Jo malonės. Pagundymai, kurių neatlaikome, atveria tai, kas iš piktojo tiek mūsų, tiek neretai ir kitų gyvenime, bei atitolina mus nuo Viešpaties. Nuodėmė, dažnai žadanti malonumą, džiaugsmą ir pasitenkinimą, niekuomet to nesuteikia, bet atvirkščiai - pamina tauriausias ir vertingiausias žmogaus vertybes, jo sielą paskandina dvasinėje tamsoje.
Suvokdami savo silpnumą, melskime, kad nenusidėtume, kad Viešpats iš savo malonės saugotų mus nuo pagundų.
Dail. B. Narbutas
