LIUDIJIMAS APIE NAUJĄJĮ TESTAMENTĄ
Jėzaus brolis Jokūbas
Juozapas Flavijus apie Jėzų kalba kaip apie nukankinto Jokūbo brolį. Užsimindamas apie vyriausiąjį kunigą Ananiją, rašo:
„[...] jis surinko teisėjų Sinedrioną ir atvedė priešais juos Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolį, vardu Jokūbas, ir kai kuriuos kitus [ar keletą jo draugų], apkaltino juos įstatymo laužymu ir nuteisė užmėtyti akmenimis" (Josephus, AJ, 20.9.1).
Ši 93 metais užrašyta citata patvirtina Naujojo Testamento teiginius, kad Jėzus buvo realus pirmojo amžiaus asmuo, kad kiti jį vadino Kristumi ir kad jis turėjo brolį Jokūbą, mirusį kankinio mirtimi pasmerkus vyriausiajam kunigui Ananijui ir jo Sinedrionui.
Jonas Krikštytojas
Juozapas Flavijus mini ir Joną Krikštytoją, Jėzaus šauklį - kaip realų asmenį, ir jo kankinystę (Ant. XVIII. 5.2). Atsižvelgiant į šios citatos formuluotę, nebelieka jokio pagrindo įtarti krikščionis dėl interpoliacijų:
„Taigi kai kurie žydai mano, jog Erodo armijos sutriuškinimą lėmė Dievo valia, toks buvo teisingas atpildas už tai, ką jis padarė Jonui, vadinamam Krikštytoju, - nes Erodas jį nužudė, nors šis buvo geras žmogus, liepęs žydams gyventi dorai, teisingai elgtis vienas kito atžvilgiu, būti dievobaimingiems, ir todėl kvietė juos krikštytis" (Josephus, AJ, 18.5.2).
Skirtumai tarp Juozapo požiūrio į Jono Krikštytojo krikštą ir evangelijose aprašytojo yra tokie: Juozapas rašė, kad Jono krikštas buvo ne nuodėmėms atleisti, o Biblija (Mk 1, 4) tvirtina kaip tik priešingai; ir kad Jonas buvo nužudytas dėl politinių priežasčių, o ne dėl jo nepritarimo Erodo ir Erodiados santuokai. Kaip pastebėjo Bruce'as, visai gali būti, jog įkalindamas Joną Erodas tikėjosi vienu šūviu nušauti du zuikius. Dėl prieštaringų Jono krikšto traktavimų Bruce'as sako, kad „religiniu istoriniu" požiūriu evangelijose pateikiama labiau tikėtina versija ir jose užrašytas liudijimas yra senesnis už Juozapo darbą, todėl ir gerokai tikslesnis. Vis dėlto svarbiausia, kad Juozapo raštų medžiaga iš esmės patvirtina tai, kas užrašyta evangelijose (Bruce, NTD, 107).
Jėzus
Ginčijamame tekste Juozapas trumpai aprašo Jėzų bei Jo misiją:
„Maždaug tuo metu buvo Jėzus, išmintingas žmogus, jei teisinga jį vadinti žmogumi, nes darė stebuklingus darbus, mokydavęs tuos žmones, kurie su džiaugsmu priimdavo tiesą. Jis savo pusėn patraukė tiek žydus, tiek ir daugelį pagonių. Jis buvo Kristus; ir kai Pilotas, pasiūlius mūsų viršininkams, nuteisė jį mirti ant kryžiaus, tai tie, kurie iš pradžių jį mylėjo, jo neišsižadėjo. Nes trečią dieną jis vėl jiems pasirodė gyvas, kaip tai buvo išpranašavę dieviškieji pranašai, ir jį lydėjo dar dešimt tūkstančių kitų stebuklingų dalykų; o būrys krikščionių, taip pavadintų dėl jo vardo, neišnyksta iki šiol" (Josephus, AJ, 18.3.3).
Šią ištrauką dabartiniu jos variantu citavo Euzebijus (325 m.) (Bažnyčios istorija, 1.11), ir rankraštyje esantys įrašai tai patvirtina. Ištrauka įdėta į visus išlikusius šio teksto nuorašus. Vis dėlto daugelis tai laiko interpoliacija, nes neatrodo, kad Juozapas, būdamas žydas, patvirtintų, jog Jėzus buvo Mesijas ir įrodė tai išpildydamas pranašystę, darydamas stebuklingus darbus ir prisikeldamas iš numirusių. Netgi Origenas rašė, kad „Juozapas netikėjo Jėzumi kaip Mesiju ir jo taip nevadino" (Contra Celsus 2.47; 2.13; Bruce, NTD, 108).
F.F. Bruce'as pastebi, kad frazė „jei teisinga jį vadinti žmogumi" galėtų priklausyti autentiškam tekstui, bet čia Juozapas rašo ironizuodamas, sarkastiškai užsimindamas apie krikščionių tikėjimą, kad Jėzus yra Dievo Sūnus (Bruce, NTD, 109). Kiti mokslininkai siūlė pakoreguoti tekstą taip, kad būtų išlaikytas jo autentiškumas be implikacijos dėl asmeninio Juozapo tikėjimo, jog Kristus buvo Mesijas (žr. Bruce, NTD, 110-111).
Gali būti, kad ketvirto amžiaus arabiškas tekstas (rastas dešimto amžiaus arabiškame rankraštyje) atspindi tikruosius tikslus:
„Tuo metu čia buvo išmintingas žmogus, kurį vadino Jėzumi. Ir jo elgesys buvo geras, ir [jis] buvo žinomas kaip doras. Daugelis iš žydų ir kitų tautų tapo jo mokiniais. Pilotas pasmerkė jį nukryžiavimui ir mirčiai. O buvusieji jo mokiniai nemetė jo mokinystės. Jie pranešė, kad jis pasirodęs jiems praėjus trims dienoms po nukryžiavimo ir kad buvęs gyvas; taigi tikriausiai jis buvo mesijas, kuriam pranašai buvo priskyrę stebuklus". (Ši ištrauka rasta arabiškame rankraštyje, vadinamame Kitab Al-Unwan Al-Mukallal Bi-Fadail Al-Hikma Al-Mutawwaj Bi-Anwa Al-Falsafa Al-Manduh Bi-Haqaq Al-Marifa.)
Daugiau apie Juozapą Flavijų galima paskaityti:
Bruce, F.F. The New Testament Documets: Are They Reliable?
Feldman, L.H. Studies on Philo and Josephus
Josephus. Against Apion
Josephus. Antiquities of the Jews
Josephus. Jewish Wars
Pines, S. An Arabic Version of the Testimonium Flavianum and Its Implications
Shutt, R.J.H. Studies in Josephus
Thackeray, H.St.J. Josephus the Man and the Historian
Talas
Talas rašė maždaug 52 m. po Kr. Nė vienas jo darbas neišliko, nors keletas citatų fragmentų buvo išsaugota kitų rašytojų kūriniuose. Vienas iš tokių rašytojų buvo Julijus Afrikietis, kuris apie 221 m. citavo Talą diskusijoje apie tamsą, užėjusią po Kristaus nukryžiavimo: „Tada visą pasaulį prislėgė baisiausia tamsa ir uolos skilo nuo žemės drebėjimo, o daugelyje Judėjos vietų ir kitur buvo sugriovimų. Trečioje savo Istorijos knygoje Talas šią tamsą vadina, nors man atrodo nepagrįstai, saulės užtemimu" (Julius Africanus, Chronography, 18.1, cit. Roberts, ANF).
Julijus Afrikietis tamsą, kurią Talas traktuoja kaip saulės užtemimą, sutapatina su tamsa, užslinkusia po nukryžiavimo (Lk 23, 44-45).
Plinijus Jaunesnysis
Antikos laikų valstybės tarnautojai dažnai užimdavo pareigas, leisdavusias jiems gauti informacijos, kuri būdavo viešai neprieinama. Plinijus Jaunesnysis buvo romėnų rašytojas ir administratorius. Maždaug 112 m. savo laiške imperatoriui Trajanui Plinijus aprašo pirmųjų krikščionių garbinimo papročius:
„Jie turi įprotį susirinkti prieš aušrą konkrečiai nustatytą dieną, tada gieda įvairius himnus Kristui, kaip dievui, duoda iškilmingus pažadus nedaryti blogų darbų, niekada neapgaudinėti, nevogti ir nesvetimoteriauti, niekada melagingai neliudyti, neneigti savo tikėjimo, kai bus įsakyta prisipažinti; po to jie pagal tradiciją išsiskirstydavo, o vėliau vėl susirinkdavo pasivaišinti maistu - bet maistas tas visai paprastas ir atrodo nekaltai" (Pliny the Younger, L, 10, 96).
Šis aprašymas aiškiai liudija, kad krikščionys nuo ankstyvųjų laikų garbino Jėzų Kristų kaip Dievą ir toliau praktikavo duonos laužymą, kaip rašoma Apd 2, 42 ir 46.
Imperatorius Trajanas
Atsakydamas į Plinijaus laišką, imperatorius Trajanas duoda tokius nurodymus krikščionims nubausti: „Dėl šių žmonių nereikia atlikti tyrimo. Jei jie yra demaskuojami ir pripažįstami kaltais, tai turi būti nubausti, išskyrus tuos, kurie paneigs esą krikščionys ir galės įrodyti tokie nesą (t.y. pagarbindami mūsų dievus). Tokiems bus galima atleisti, jei atgailaus, nors anksčiau gal ir buvo užsitraukę įtarimą" (Pliny the Younger, L, 10, 97).
Talmudas
Talmudo raštai, kuriuose yra vertingiausių istorinių įrašų apie Jėzų, buvo parašyti tarp 70 ir 200 m., vadinamuoju Tanajų (angl. Tannaitic) laikotarpiu. Svarbiausias tekstas yra Sanehederin 43a: „Paschos išvakarėse Ješūva buvo pakabintas. Nes keturiasdešimt dienų iki egzekucijos buvo pasiųstas šauklys, kuris skelbė: „Jis yra nuteistas užmėtyti akmenimis, nes užsiiminėjo raganavimu ir gundė Izraelį atsimesti nuo Dievo. Jei kas nori jį užtarti, teišeina į priekį ir temeldžia jam pasigailėjimo." Bet kadangi užtarti niekas į priekį neišėjo, tai Paschos išvakarėse jis buvo pakabintas!" (Babilono Talmudas)
Taigi šia ištrauka patvirtintos tokios Naujojo Testamento detalės kaip pats nukryžiavimo faktas ir laikas; taip pat ir žydų religinių vadų ketinimas nužudyti Jėzų.
Lukianas Samosatietis
Lukianas Samosatietis, antro amžiaus po Kr. graikų rašytojas, savo darbuose sarkastiškai kritikavo krikščionybę:
„Krikščionys, kaip žinote, iki šios dienos garbina žmogų - žymų asmenį, kuris įvedė naujus papročius ir už tai buvo nukryžiuotas. [...] Matote, tie suklaidinti padarai pradėjo nuo bendro įsitikinimo, kad yra nemirtingi per amžius, ir tai paaiškina jų panieką mirčiai bei savanorišką pasiaukojimą, kurie taip paplitę tarp jų; ir dar originalusis jų įstatymų leidėjas jiems visiems įteigė, kad jie esą broliai nuo pat savo atsivertimo. Ir jie visi neigia Graikijos dievus, garbina nukryžiuotąjį išminčių ir gyvena pagal jo įsakymus. Visa tai jie priima vien tikėjimu ir todėl atsisako visuotinai pripažintų gėrybių, paprasčiausiai jas laikydami bendra nuosavybe" (Lucian of Samosata, DP, 11-13).
Dr. Gary Habermasas, vienas iš svarbiausių istorinių Jėzaus laikotarpio įvykių tyrinėtojų ir aprašytojų, išvardija keletą patikslintų įvykių, kuriuos galima nustatyti pagal minėtą tekstą: „Jėzus buvo krikščionių garbinamas. [...] Jėzus įvedė naują mokymą Palestinoje [...] Dėl šio mokymo Jis buvo nukryžiuotas. [...] Taip pat po atsivertimo ir netikrų dievų išsižadėjimo visi tikintieji tampa broliais. [...] Be to, tas mokymas reiškė Jėzaus garbinimą ir gyvenimą pagal Jo įsakymus" (Habermas, HJ, 206-207).
Habermasas priduria: „O dėl krikščionių, tai mums pasakyta, kad jie yra Jėzaus pasekėjai, kurie tiki esą nemirtingi. [...] Jie priėmė Jėzaus mokymą tikėjimu ir savo tikėjimą praktikavo išsižadėdami medžiaginių turtų" (Habermas, HJ, 207).
Kalbėdamas apie Lukianą, dr. Geisleris daro tokią išvadą: „Lukianas, nors ir buvęs vienas garsiausių Bažnyčios kritikų, pateikia vieną informatyviausių Jėzaus ir ankstyvosios krikščionybės aprašymų, nepriklausančių Naujajam Testamentui" (Geisler, BECA, 383).
Mara Bar-Serapionas
Siras Mara Bar-Serapionas rašė savo sūnui Serapionui maždaug tarp pirmo amžiaus pabaigos ir trečio amžiaus pradžios. Laiške yra akivaizdi užuomina apie Jėzų:
„Kokią naudą gavo atėniečiai, nužudę Sokratą? Kaip atpildas už šį nusikaltimą užklupo juos badas ir maras. Ką laimėjo Samono žmonės, sudeginę Pitagorą? Netrukus jų kraštą padengė smėlis. Kokią naudą patyrė žydai po išmintingo savo karaliaus egzekucijos? Tuoj po to jų karalystė buvo sunaikinta. Dievas teisingai atlygino už tuos tris išminčius: atėniečiai mirė iš bado; samoniečiai buvo užlieti jūros; žydų valstybė virto griuvėsiais, o jie patys buvo ištremti, gyvena išsklaidyti. Bet Sokratas nemirė už gėrį; jis tebegyvena Heros statuloje. Ir išmintingasis karalius nemirė amžiams; jis tebegyvenąs savo perteiktame mokyme" (Britų muziejus, siriškasis rankraštis 14, 658; cit. Habermas, HJ, 200).
Tiesos Evangelija
Netrukus po Kristaus laikų atsirado kelios nekrikščionių grupės, nutraukusios ryšius su Bažnyčia. Viena iš žinomiausių buvo gnostikų grupė. „Tiesos Evangeliją" tikriausiai parašė Valentinas (135-160 m.). Jis čia ne kartą patvirtina, kad Jėzus buvo realus istorinis asmuo:
„Nes kai jie jį pamatė ir išgirdo, jis leido jiems jį ragauti ir užuosti jo kvapą, ir paliesti mylimą Sūnų. Kai jis pasirodė mokydamas juos apie Tėvą [...]. Nes jis atėjo turėdamas kūno pavidalą" (Robinson, NHL, 30,27-33; 31,4-6).
„Jėzus kantriai priėmė kančias, nes žinojo, kad jo mirtis atneš gyvenimą daugeliui. [...] Jis buvo prikaltas prie medžio; ant kryžiaus jis paskelbė Tėvo įsakymą. [...] Jis prisiėmė mirtį dėl gyvenimo. Nusirengęs pranykstančius drabužius, jis apsivilko nepranykstamybe, kurios niekas negali iš jo atimti" (Robinson, NHL, 20,11-14.25-34).
Poncijaus Piloto darbai
Greta išlikusių nekrikščioniškų šaltinių apie Kristaus gyvenimą užsimenama apie kai kuriuos, deja, nerastus dokumentus. Nors neva oficialus dokumentas „Poncijaus Piloto darbai" neišliko, jis yra minimas Justino Kankinio maždaug 150 m. ir Tertuliano apie 200 m. Justinas rašo:
„Posakis: „Jie perdūrė mano rankas ir pėdą" pavartotas užsimenant apie vinis, kuriomis jo rankos ir pėda buvo prikaltos prie kryžiaus. O po jo nukryžiavimo jie metė burtą dėl jo rūbų, ir jį nukryžiavusieji juos pasidalijo. O kad šie dalykai tikrai įvyko, jūs galite įsitikinti iš „Poncijaus Piloto darbų" (Kankinys, FA, 35). „Justinas taip pat teigia, kad šiame dokumente patvirtinami ir Jėzaus stebuklai" (Kankinys, FA, 48).
Išvados
Dr. Geisleris taip apibendrina nekrikščioniškuosius šaltinius, užsimenančius apie Jėzų:
„Pirminis šaltinis apie Kristaus gyvenimą yra keturios evangelijos. Be to, esama svarbių žinių ir nekrikščioniškuose šaltiniuose, pritariančių ir patvirtinančių tai, kas parašyta evangelijose. Daugiausia tokios informacijos yra graikų, romėnų, žydų ir samariečių pirmo amžiaus dokumentuose. Apibendrinant, galima teigti, kad jie mus informuoja apie tai, jog:
• Jėzus buvo iš Nazareto;
• Jis gyveno išmintingą ir dorą gyvenimą;
• Jis, kaip Žydų Karalius, buvo per Velykas nukryžiuotas, Palestinoje valdytoju esant Poncijui Pilotui Tiberijaus Cezario valdymo laikais;
• Jo mokiniai tikėjo, kad, praėjus trims dienoms po mirties, Jis prisikėlė iš numirusių;
• Jo priešai pripažino, kad Jis atliko neįprastų darbų, kuriuos jie vadino „burtais";
• mažas Jo mokinių ratas sparčiai plito pasiekdamas net Romą;
• Jo mokiniai neigė politeizmą, gyveno padorų gyvenimą ir garbino Kristų kaip Dievą.
Visi šie teiginiai patvirtina tą Kristaus paveikslą, kuris pateikiamas Naujojo Testamento evangelijose (Geisler, BECA, 384-385).
Dr. Habermasas priduria: „Senieji nebibliniai šaltiniai labai gausiai pateikia išsamių duomenų apie Kristaus gyvenimą ir apie ankstyvosios krikščionybės prigimtį." Jis dar priduria tai, ko daugelis nepastebi: „Reikia įsisąmoninti, tai tikrai neįtikėtina, jog daugumą pagrindinių Jėzaus gyvenimo faktų bendrais bruožais mes galime nustatyti vien iš „pasaulietinės" istorijos. Tai iš tiesų yra labai reikšminga". (Habermas, HJ, 224)
F.F. Bruce'as paaiškina: „Iš tiesų stebėtina, palyginti kiek mažai raštų išliko iš tų laikų, kada buvo galima tikėtis bent menkos užuominos apie Kristų. (Čia aš neskaičiuoju Pauliaus laiškų ir kelių kitų rašinių, priskiriamų Naujajam Testamentui)" (Bruce, JCO, 17).
Michaelas Wilkinsas ir J.P. Morelandas daro išvadą, jog jei mes ir neturėtume jokių krikščioniškų raštų, „iš tokių nekrikščioniškų raštų kaip Juozapo, Tacito, Plinijaus Jaunesniojo ir Talmudo galėtume nustatyti:
• Jėzus buvo žydų mokytojas;
• daugelis žmonių tikėjo, kad Jis gydė ir išvarinėjo demonus;
• Jo nepriėmė žydų lyderiai;
• Tiberijaus valdymo metais Jis buvo nukryžiuotas, valdytoju esant Poncijui Pilotui;
• nepaisant šios gėdingos mirties, Jo pasekėjai, tikėję, kad Jis tebėra gyvas, taip išplito už Palestinos ribų, jog jau 64 m. daugybė jų buvo Romoje;
• įvairiausi žmonės tiek miestuose, tiek kaimuose - vyrai ir moterys, vergai ir laisvieji - garbino Jį kaip Dievą antro amžiaus pradžioje" (Wilkins, JUF, 222).
Rekomenduojama tolesnėms studijoms
Anderson, J.N.D. Christianity: The Witness of History
Bruce, F.F. The New Testament Documents: Are They Reliable?
Bruce, F.F. Jesus and Christian Origins Outside the New Testament
Eusebius. Ecclesiastical History, į anglų k. vertė C.F. Cruse.
Flavius, Josephus. Antiquities of the Jews
McDowell, J., Wilson, B. He Walked Among Us
Habermas, G. The Historical Jesus, 9 sk.
Lucian of Samosata. The Works of Lucian of Samosata
Origen. Contra Celsus
Pliny the Younger. Letters, į anglų k. vertė W. Melmoth.
Roberts, A.J. Donaldson, red., The Ante-Nicene Fathers
Suetonius. Life of Claudius
Suetonius. Life of Nero
Tacitus. Annals
Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų
Biblijos unikalumas (VIII)
