Priedas

Yra manančių, kad ir nekuriant bereikalingų diskusijų evangelikų įvaizdis kelia pakankamai problemų. Ar esmė yra Pradžios knygos interpretavimas? Jei taip, tegul šiuo klausimu diskutuoja teologai, o mane palieka ramybėje. Tačiau neužtemdykime paprastos Evangelijos žinios. Kiti svarsto, ar tai yra mokslinis ginčas. Jei taip, kodėl man tai turėtų rūpėti, juk aš nesu mokslininkas? Manau, kad ant kortos yra pastatyta daug daugiau. Tai susiję su Dievo prigimtimi ir charakteriu.

Mes turime suvokti, kad Pradžios knyga yra visos Biblijos pamatas. Knygos pavadinimas reiškia „pradžią". Pradžios knyga pasakoja istoriją apie visatos, saulės sistemos, žemės, gyvybės, žmogaus, nuodėmės, Izraelio, tautų pradžią ir išgelbėjimą. Šios knygos suvokimas yra labai svarbus, norint suprasti visą Šventąjį Raštą.

Pavyzdžiui, pirmi vienuolika Pradžios knygos skyrių vien Naujajame Testamente yra pacituoti daugiau nei 100 kartų. Šiuose skyriuose ir kyla pirmasis mūšis dėl Pradžios knygos istoriškumo. Kaip jau minėjau, visi pirmi 11 skyrių yra minimi Naujajame Testamente, visi Naujojo Testamento autoriai mini nors vieną iš pirmų 11 skyrių.

Pats Jėzus šešiomis skirtingomis progomis užsimena apie pirmus šešis Pradžios knygos skyrius, tuo įrodydamas savo tikėjimą jų istoriškumu. Gindamas savo poziciją dėl santuokos ir skyrybų, Evangelijos pagal Matą 19 skyriaus 3-6 eilutėse Jis mini Adomą ir Ievą, pabrėždamas: pradžioje Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Jėzus patvirtina, kad Adomas ir Ieva buvo tikri žmonės. Komentuodamas Jėzus pabrėžia istorinį kontekstą.

Evangelijos pagal Matą 23 skyriaus 29-36 eilutėse Kristus patvirtina Kaino ir Abelio istoriškumą. Šiose eilutėse Jėzus susieja teisiojo Abelio ir pranašo Zacharijo kraują. Prieš 400 metų Zacharijas buvo nužudytas prie šventyklos durų, ir tai buvo tikras, istorinis įvykis. Jei tai buvo istorinis įvykis, tai toks yra ir Abelio nužudymas.

Evangelijos pagal Matą 24 skyriaus 37-39 eilutėse Jėzus patvirtina Nojaus ir tvano realumą. Laikas iki Nojaus yra siejamas su laiku, kai grįš Kristus. Jei tvanas yra istorija, padedanti perduoti Evangelijos viziją dar neturint Naujojo Testamento, ar Jėzaus grįžimas yra dar viena istorija, perduodanti dvasines tiesas? Pirmų vienuolikos Pradžios knygos skyrių istoriškumas yra susietas su daugeliu Jėzaus mokymo aspektų.

Daugeliu atvejų sunku atskirti Pradžios knygą, net pirmus vienuolika skyrių, nuo likusios Šventojo Rašto dalies, neatmetant Rašto įkvėpimo ir dieviškos Kristaus prigimties. Vargu ar įmanoma manyti, kad Jėzus sąmoningai apgaudinėjo šiuos senojo pasaulio žmones, norėdamas paskelbti Evangeliją jiems suprantama kalba.

Kaip galima išskirti pirmus vienuolika skyrių iš visos Pradžios knygos? Archeologai patvirtino egzistavus Abraomo laikus. Abraomo laikų vietų, papročių ir religijų aprašymai Pradžios knygoje yra tikslūs. Abraomo istorija prasideda dvyliktame šios knygos skyriuje. Jei Pradžios knygos pirmasis skyrius yra mitas, o dvyliktas skyrius - istorija, tai kur pirmuosiuose vienuolikoje skyrių baigiasi alegorija ir prasideda istorija? Juk viskas yra parašyta tuo pačiu istorinio pasakojimo stiliumi.

Evoliucijos proceso kilmė

Net ir dauguma tikinčiųjų pirmus vienuolika Pradžios knygos skyrių vadina mitu arba alegorija. Jie drąsiai tvirtina, kad Dievas panaudojo evoliuciją kaip kūrimo metodą! Sukūrimo tema esą skirta tik tam, kad išaukštintų Dievą, kaip transcendentinį visagalį Dievą, kuris yra visiškai kitoks nei kiti dievai tų laikų Artimuosiuose Rytuose. Tai vadinama teistinė evoliucija. Be abejonės, Dievas galėjo kurti kokiu tik norėjo būdu, bet ar Šventojo Rašto Dievas yra evoliucijos Dievas?

Mano tiesus atsakymas yra „Ne". Bent jau ne tokios evoliucijos, apie kurią šiandien rašo vadovėliuose ir mokoma universitetuose. Evoliucijos procesas yra visiškai priešingas Dievo prigimčiai.

Evoliucijos principai remiasi idėjomis apie savanaudišką geną ir stipriausiųjų išlikimą. Evoliucinio mąstymo atšaka yra nauja sociobiologijos sritis. Savo darbe „Sociobiologija: evoliucija, genai ir moralė" apibrėžiau sociobiologiją kaip bet kokio socialinio elgesio biologinį pagrindą. Kitaip tariant, mūsų elgesys, kaip ir mūsų fizinės savybės, yra natūralios atrankos rezultatas. Pavyzdžiui, jei jūs sociobiologo paklausite, kodėl mes mylime savo vaikus, jis atsakys: „Mes mylime savo vaikus, nes tai naudinga". Tai laikui bėgant atrinktas efektyvus būdas užauginti produktyvius palikuonis. Galiausiai, žvelgiant iš šios perspektyvos, visas elgesys yra savanaudiškas. Viskas, ką mes darome, yra susiję su tolesniu mūsų išlikimu, reprodukcija ir palikuonių išlikimu. Laikui bėgant mūsų elgesys kito, kad tik didėtų galimybės išgyventi ir pratęsti giminę.

Evoliucija yra neefektyvus procesas, laiko švaistymas. Carlas Saganas sako, kad iškasenos byloja apie nevykusius evoliucijos eksperimentus. Evoliucijos teorija lydima melagingų pradžių ir akligatvių. S. J. Gouldas apibūdino evoliucijos proceso prigimtį kaip atsitiktinumo istoriją. Organizmai išgyveno visų pirma dėl atsitiktinumo, o ne dėl paveldėto pranašumo prieš kitus organizmus. Čia nebuvo nei tikslo, nei prasmės.

Ar Dievas būtų naudojęs tokį sukūrimo metodą? Asmens charakteris atsispindi jo darbuose, tiesa? Ir svarbus ne tik rezultatas, kas yra sukurta ar pagaminta, bet ir procesas - kaip tai buvo daroma, - tai atspindi minties raidą. Pavyzdžiui, Vincento Van Gogo paveikslai atskleidė sujauktą protą, ir tai liudija ne tik nutapyti daiktai, bet ir spalvos, tapymo būdas, potepiai. Nereikia būti meno kritiku, kad tai įžiūrėtum jo paveiksluose, ypač tapytuose prieš pat savižudybę.

Dievas yra asmuo ir turi savo charakterį. Žvelgdami į Jo darbus, į Jo veikimo metodus, mes turėtume pamatyti Jo charakterį. Trumpai apžvelkime Dievo charakterį. Jėzus tobulai apreiškia Dievo charakterį. Prisiminkime Jėzaus žodžius: Kas matė mane, matė Tėvą (Jn 14, 9-11). Dar daugiau, Jėzus yra Dievo asmuo, prisidėjęs prie sukūrimo: Nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, <...> visa sutverta per Jį ir Jam (Kol 1, 16). Be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę (Jn 1, 3). Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius (Hbr 1, 1-2).

Jei Jėzus yra asmuo ir jei Jis taip pat yra ir kūrėjas, jeigu Jis naudojo evoliuciją kaip kūrimo būdą, mes turėtume matyti ryšį tarp Jėzaus charakterio ir evoliucijos proceso, tiesa?

Jėzaus kaip kūrėjo charakteris

Jei Jėzus naudojo evoliuciją kaip kūrimo metodą, evoliucijos procesas turėtų derėti su Jo charakteriu. Mes jau aptarėme evoliucijos proceso prigimtį, dabar pažvelkime į Dievo charakterį. Daug Kristaus charakterio bruožų atskleista Evangelijos pagal Matą 5 skyriuje. Tai nėra idealas, kurio mes siekiame, bet paveikslas, atskleidžiantis, kas gali įvykti  Kristui atsidavusio žmogaus gyvenime. Kiek atidžiau pažvelkime į šį skyrių.

Šio skyriaus 3 eilutėje Jėzus sako: Palaiminti vargšai dvasia. Ši frazė apibūdina tą, kuris leidosi pažeminamas. Pažemintas Jėzus nesijautė nesaugus. O pagal evoliucijos teoriją sėkmingi organizmai siekia tik savo, o ne kitų interesų.

5 eilutėje Jėzus sako: Palaiminti romieji. Nepanašu, kad pagal evoliuciją pasaulyje išgyventų švelnūs, kantrūs ir kenčiantys. Priešingai, atkakliai siekiantys savo tikslų nustumia nuolankiuosius. Pasiseka tik stipriems ir savanaudžiams.

7 eilutėje Jėzus sako: Palaiminti gailestingieji. Kovojant už būvį niekada nesivadovaujama gailesčiu. Gailestis gali būti toleruotinas nebent tos pačios rūšies individo, turinčio tuos pačius genus, atžvilgiu. Jei būsi gailestingas ne tik savo šeimos nariams, tai gali apsunkinti tavo ar tavo palikuonių išlikimą, o tai evoliucijos pasaulyje bus neproduktyvu.

9 eilutėje skaitome: Palaiminti taikdariai. Jėzus ragina mus mylėti net savo priešus. Daugelis žinduolių, tokių kaip gorilos ir liūtai, perėmę valdžią pirmiausia nužudo jauniausius ankstesnio vado palikuonis. Taip iš grupės pašalinami svetimi palikuonys ir jų motinos paruošiamos rujai, kad naujasis vadas galėtų greičiau susilaukti palikuonių. Tai yra savanaudiška natūralioji atranka. Kur yra gailestingumas, švelnumas, taikdarystė?

Kova už būvį tarp šiandien gyvenančių organizmų - tai nuodėmės apraiškos tobuloje kūrinijoje ir tai nėra šios kūrinijos sukūrimo metodas.

Laiško Romiečiams 8 skyriaus 19-22 eilutėse skaitome, kad gamta buvo pajungta tuštybei ir vaitoja gimdymo skausmuose, kad būtų išlaisvinta iš vergijos. Gamta sutrikusi. Organizmai iš tiesų kovoja už būvį ir kova yra nuožmi. Gamtoje yra ir puikių bendradarbiavimo pavyzdžių, bet tai galima paaiškinti naudos sau siekimu, mat bendradarbiavimas yra lengviausias būdas pasiekti tai, ko trokšti. Organizmai iš tiesų elgiasi savanaudiškai. Tačiau girdėti gamtos dejones ir interpretuoti tai kaip kūrinijos dainą reikštų ir Dievo, ir gamtos ignoravimą!

Kai kurie krikščionys diskutuoja apie nuopuolio pasekmes ir kaip giliai tai paveikė žemės istoriją, bet esmė - kad nuopuolio metu kažkas tikrai nutiko. Šventasis Raštas aiškiai sako, kad šiandien kūrinija nefunkcionuoja taip, kaip Dievas norėjo, kad ji funkcionuotų, ir tai nėra kūrinijos kaltė. Dėl žmogaus nuodėmės kūrinija buvo pasmerkta tuštybei.

Kai mes bandome išsiaiškinti, ar Rašte apreikštas Dievas yra tas pats Dievas, kuris sukūrė visatą, pasitelkdamas evoliucijos procesą, kaip tai dabar suprantama, atsakymas yra aiškus - Rašto Dievas nėra evoliucijos Dievas.

Tendencija tikėti teistine evoliucija

Teistinės evoliucijos šalininkai skelbia, kad kurdamas Dievas ne tik galėjo panaudoti evoliuciją, bet ir privalėjo panaudoti tam tikras evoliucijos formas. Teorijos šalininkai teigia, kad pasaulyje, kurį Dievas sukūrė pradžioje, egzistavo „funkcionalus vientisumas", ir kištis į tolesnį jo egzistavimą Dievui būtų tas pats, kas pripažinti, kad Jis suklydo. Tačiau, žinoma, Dievas klaidų nedaro. Fizikos profesorius Howardas van Tillis iš Kalvino koledžo sako: „...sukurtas pasaulis, kuriame nėra funkcinių trūkumų, spragų tarp rūšių, kurioms panaikinti būtų reikalingas skubus Dievo įsikišimas, laikinai prisiimant kūrinio vaidmenį, kad atliktų tai, ko kitos sukurtos formos atlikti nesugeba" [Christian Scholars Review, vol. XXI:I (September 1991), p. 38].

D. Allenas iš Prinstono Teologijos seminarijos tai interpretuoja taip: „Pagal krikščionišką Dievo, kaip kūrėjo, sampratą, kuri yra racionali ir tikra, tarp gamtos narių nėra trūkstamų grandžių. Jei mes, tyrinėdami gamtą, susiduriame su pavyzdžiu, kuris gali byloti apie trūkstamus ryšius tarp gamtos narių, krikščioniška sukūrimo doktrina duoda mums suprasti, kad turėtume jų ieškoti" [Christian Belief in a Postmodern World (Louisville: Westminster /John Knox Press, 1989), p. 53].

Perfrazavus, tai galėtų skambėti taip: „Jei aptikote stebuklo įrodymų, turėtumėte ieškoti jam gamtinio paaiškinimo". Šis požiūris į sukūrimą primena deizmą arba pusiau deizmą. Teistinė evoliucija tai neigia, žinoma, primindama mums, kad jos šalininkai tiki, jog Dievas nuolatos palaiko, puoselėja visatą. Jei Jis visiškai atsitrauktų, kaip teigia deizmas, pasaulis sužlugtų.

Bet Biblija, ypač evangelijos, yra pilnos stebuklų. Jėzus Kristus gimė žmogumi ėdžiose, Jis pavertė vandenį vynu, gydė akluosius ir raišus, minias pamaitino maisto likučiais, prikeldavo mirusius, pats mirė ant kryžiaus ir buvo prikeltas. Ši išgelbėjimo istorija yra visiškai kitokia nei paprasta istorija. D. Allenas rašo: „Galime teigti, kad Dievas sukūrė eilę įstatymus atitinkančių elgsenų. Dalis jų yra žinomi kaip fizikos dėsniai. Šie dėsniai tinka daugybei įvairių situacijų, tačiau neeilinėse situacijose, tokiose kaip išrinktųjų žmonių sukūrimas, dieviškų ketinimų apraiška per Jėzų ir Dievo karalystės prigimties apreiškimas, aukštesni įstatymai ima viršų ir sulaukiama kitokių rezultatų nei pagal fizikos dėsnius, kurie veikia kitose situacijose. Fizikos dėsniai negalioja, nes tai pranoksta jų kompetencijos ribas".

Tiesa ta, kad mes neprašome Dievo paaiškinti besikartojančių įvykių, kaip, pavyzdžiui, obuolių kritimas nuo medžių. Bet kas gali būti labiau neįprasta ir pranokti fizikos dėsnių ribas nei gyvybės sukūrimas, koduotos informacijos DNR sukūrimas, žmogaus sukūrimas? Net ir šiame kontekste, atrodo, priimtina manyti, kad šie įvykiai galėtų būti išgelbėjimo istorijos dalis.

Laiško Romiečiams 1 skyriaus teologija

Tikinčiųjų teistine evoliucija teiginiai apie gamtą neatskiriami nuo filosofinių natūralistų ir panteistų minčių. Nesvarbu, ar tikite, kad Pradžios knygos 1 ir 2 skyriai yra istoriniai ar ne, juose pasakojama apie Dievą, kuris sąveikauja su savo kūrinija, o ne pasitraukia, palikdamas ją vystytis pagal iš anksto numatytą planą. Kaip mokslininkas, žvelgdamas į kūriniją, kuri, jo manymu, yra natūralus mechanizmas, gali pamatyti Dievą?

Panteistui, kuris neigia Dievą kaip asmenį ir tapatina Jį su gamta, ši perspektyva galėtų derėti su jo požiūriu į natūralų pasaulį. Panteistas supranta dievą kaip beasmenę jėgą, persmelkusią visą gamtą. Jam Dievas yra visa visame. Visa yra viena.

Galiausiai, jei Dievas kūrė pasitelkdamas evoliuciją, kaip suprasti laiško Romiečiams 1 skyriaus 18-20 eilutes? Paulius sako: Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės - Jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami (Rom 1, 18-20).

Faktas, kad Dievas egzistuoja, ir kai kurie dalykai apie Jo jėgą ir prigimtį yra aiškiai suvokiami stebint Jo sukurtą pasaulį. Jei Dievo kūrybos metodas yra natūralistinis ar panteistinis, kur įrodymai?

Prinstono teologas D. Allenas sako: „Nors gamta neįrodo Dievo egzistavimo, ji duoda užuominas apie Jo egzistavimą. Ji tai daro užduodama klausimus, kurių mokslas negali paaiškinti, o filosofija negali atsakyti" (Christian Belief in a Postmodern World, p.180). Bet laiškas Romiečiams skelbia, kad Jo nematoma prigimtis, amžinoji jėga ir dieviškumas yra aiškiai matomi tame, kas yra sukurta! Tai - daug daugiau nei klausimų kėlimas! Jei Dievas kūrė pasitelkdamas natūralistinės evoliucijos metodą, tai vyrai ir moterys dar gali pasiteisinti. Jei visa, ko reikia, yra tik natūralūs procesai, tai kam reikalingas Dievas?

Ir paskutinis pastebėjimas. Per visus savo akademinės karjeros metus, kai aš sekiau teistinę evoliuciją palaikančiųjų mintis, atradau, jog net evoliucijos šalininkai nėra labai tolerantiški šios, teistinės evoliucijos, teorijos šalininkų atžvilgiu. Juk jei tu priimi evoliuciją, tai kam tau reikalingas Dievas? Dar daugiau, jie yra suglumę: kodėl žmogus toliau tiki Biblijos Dievu, jei padarė išvadą, kad Jis kūrė naudodamas neefektyvų, keblų ir netvarkingą natūralios atrankos metodą? Net ir jie mato šių dviejų teorijų nesuderinamumą.

Pabaigai: Pradžios knyga ir sukūrimas yra viso Šventojo Rašto pagrindas. Jėzus tikėjo jos istoriškumu ir interaktyviu kūrybos procesu. Evoliucija prieštarauja Dievo prigimčiai ir charakteriui. Jei visa kūrinija atsirado natūralių procesų dėka, tada žmonės turi begales pasiteisinimų netikėti Dievu, priešingai nei teigia apaštalas Paulius laiško Romiečiams 1 skyriuje.


Iš http://www.bible.org/
Vertė Raimonda Jašinauskienė

Nuotr. V.Vaičiulio