Vieni autoriai, pavyzdžiui, Richardas Dawkinsas, darvinizmą išaukštino nuo laikinos mokslinės teorijos iki pasaulėžiūros - kai į pasaulį žvelgiama visiškai atmetant Dievo egzistavimą ir tuo nė kiek neabejojama, tačiau kiti reagavo griežtai pasipriešindami didžiųjų autoritetų propaguojamoms sekuliarizmo idėjoms. Jų teigimu, tokias mokslines teorijas ateistai naudoja kaip ginklus ilgai besitęsiančioje kovoje prieš religiją. Jie nuogąstauja, jog Biblija kartais interpretuojama tiesiog pritaikant ją prie šiuolaikinių mokslinių teorijų, ir teigia, kad pasaulio sukūrimo istoriją Pradžios knygoje reikia suprasti pažodžiui, kaip istorinį pasakojimą, nusakantį, kas tuomet iš tiesų vyko. Argi ne tai visuomet stengėsi įrodyti ir krikščionys?
Daug evangelikų baiminasi, kad naujų modernių idėjų skleidėjai atsisakys ilgalaikių krikščioniškų tradicijų, paremtų tvirtu pasitikėjimu Rašte užrašytais tekstais. Priešiškų idėjų skleidėjai teigia, jog pasaulio sukūrimo pasakojimą bažnyčia visuomet traktavo kaip tiesmukus istorinius mūsų būties atsiradimo faktus. Taigi, Šventojo Rašto autoritetas ir aiškumas atsidūrė pavojuje, nors šios tiesos visais laikais buvo evangelikų itin kruopščiai saugomos ir branginamos.
Tokie būtų pagrindiniai rūpestį keliantys dalykai, ir Darvino minėjimo metinės yra puiki proga pažvelgti į bažnyčios istoriją: kaip mūsų dvasiniai protėviai spręsdavo panašius sunkumus ir įveikdavo iškilusias problemas.
Leiskime prabilti Raštui
Šiaurės Afrikoje gimęs vyskupas Augustinas iš Hipono (354-430) nesivėlė į žaidimus apie rūšių kilmės atsiradimo aplinkybes, dėl kurių tuo metu buvo kilę ginčų. Jis aiškino Raštus dar iki Mokslo revoliucijos, kuri įvyko tik po tūkstančio metų, ir 1500 metų anksčiau, negu Darvinas paskelbė savo veikalą „Rūšių kilmė". Aiškindamas Raštą Augustinas neieškojo kompromisų ir nesistengė pritaikyti savo aiškinimų prie naujų mokslo teorijų.
Visų svarbiausia - leisti prabilti pačiam Raštui.
Augustinas daug triūsė, spręsdamas klausimus, iškilusius studijuojant Pradžios knygos 1-ąjį ir 2-ajį skyrius. Jo raštuose galima išskirti mažiausiai keturis svarbesnius punktus, kuriuose jis stengėsi sistemiškai ir detaliai išdėstyti, kaip turėtų būti aiškinami ir suprantami šie Pradžios knygos skyriai. Skirtumai tarp jų subtilūs, vos pastebimi. Apžvelkime Augustino veikalą „Pradžios knygos tiesioginės prasmės išdėstymas", kuris buvo parašytas tarp 401 ir 415 mūsų eros metų. Augustinas norėjo parašyti pažodinį komentarą (o tai reikštų - tai, ką autorius turėjo minty).
Taigi, Augustinas iškelia tokias pagrindines temas: Egzistencinę pradžią viskam Dievas davė vienu momentu, tačiau sukurtos tvarkos nereikėtų laikyti statiška - Dievas paliko erdvės tolesniam vystymuisi. Tam, kad skaitytojas geriau suprastų, Augustinas pasitelkia sėklos pavyzdį: Dievas sukuria sėklas, kurios sudygs ir vystysis numatytu metu. Augustinas prašo skaitytojus mąstyti apie sukurtą tvarką, kaip apie dieviškai integruotą priežastinį ryšį, kuris išryškėja vėlesnėje vystymosi stadijoje. Augustinas neskiria laiko kitoms nuomonėms apie atsitiktinius ar pasirenkamus pokyčius apsvarstyti. Dievo sukurto pasaulio vystymasis visuomet yra suverenaus Dievo numatymo subjektas. Dievas, kuris kurdamas pasaulį akimirksniu pasėjo sėklas, valdo ir kontroliuoja tolesnį sėklų augimą ir vystymąsi.
Augustino teigimu, pirmasis Pradžios knygoje aprašytas sukūrimo pasakojimas (Pr 1, 1 - 2, 3) jokiu būdu negali būti atskirtas nuo antrojo sukūrimo pasakojimo (Pr 2, 4-25), taip kaip ir kitos eilutės Šventajame Rašte, kalbančios apie tai, kaip Dievas kūrė pasaulį. Pavyzdžiui, Augustino manymu, 33 psalmėje kalbama apie momentinį pasaulio sukūrimą Dievo Žodžiu: Viešpaties žodžiu sukurti dangūs, Jo burnos kvapu - visa jų kareivija. Tartum į indą Jis jūrų vandenis surinko, į sandėlius uždarė gelmes. Tegul bijo Viešpaties visa žemė, tegul garbina Jį visi pasaulio gyventojai! Jis tarė - ir įvyko; Jis įsakė - ir atsirado (Ps 33, 6-9 ). O Evangelijos pagal Joną 5 skyriuje kalbama apie Dievą, kuris ir šiandien yra kuriantis ir aktyvus Dievas: O Jėzus jiems atsakė: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, ir Aš darbuojuosi" (Jn 5, 17).
Augustinas atkreipia dėmesį į Pradžios knygos 2-ąjį skyrių, kur 4 eilutėje skaitome: Tokia yra dangaus ir žemės kilmė, kai jie buvo sukurti tą dieną, kurią Viešpats Dievas sutvėrė žemę ir dangų. Šioje vietoje Augustinas prieina išvadą, jog tų šešių sukūrimo dienų nereikėtų traktuoti kaip chronologinės sekos. Tikriau sakant, tai reikėtų suprasti kaip Dievo sukūrimo darbų klasifikavimą. Dievas sukūrė pasaulį akimirksniu, tačiau iki šios dienos tęsia tolesnio savo kūrinių vystymo, formavimo ir lipdymo darbus.
Augustinas buvo giliai susirūpinęs, kad Biblijos aiškintojai, skaitydami Bibliją, nebūtų prisirišę prie tam tikram laikmečiui būdingų mokslinių prielaidų. Žinoma, taip buvo nutikę - XVI a. pab., Kopernikui paskelbus savo atradimus, kurie sukėlė daug ginčų ir diskusijų. Tuo laiku tradiciškai aiškinant Bibliją buvo manoma, jog saulė sukasi aplink žemę. Koperniko mintis, kad žemė sukasi aplink saulę, o ne atvirkščiai, bažnyčia priėmė kaip iššūkį ne tik klaidingai idėjai, bet visam Biblijos autoritetui. Nors taip, žinoma, nebuvo. Buvo suabejota tik viena iš daugelio specifinių interpretacijų, kuriai, kaip paaiškėjo, buvo reikalingos korekcijos ir gilesni pamąstymai.
Augustinas numatė, kad taip gali nutikti visu tūkstantmečiu anksčiau. Jis tvirtino, kad tai, kas užrašyta Šventajame Rašte, turi būti atvira aiškinimams ir diskusijoms ir neturėtų būti siejama tik su toje kartoje vyraujančiomis mokslinėmis teorijomis. Kitu atveju, Biblija bus tarsi „įkalinta" tarp mokslinių tiesų, kurios bent kartą buvo pripažintos teisingos: „Daug Šventajame Rašte aprašytų dalykų, kurie mums yra mažai žinomi ir sunkiai suprantami, gali būti aiškinami skirtingai, ir tai neturėtų kenkti mūsų tikėjimui ar jį paveikti. Tokiais atvejais mes neturėtume skubėti tvirtai ginti vienos kurios pozicijos, nes jeigu toliau ieškant tiesos mūsų pozicija bus sukritikuota ir paneigta, žemė susvyruos ir mums po kojomis".
Jokių kompromisų
Augustino požiūris padėjo teologijai nepatekti į išankstinio žinojimo, kaip yra sutvarkytas pasaulis, spąstus ir išvengti kompromisų, išgyvenant nemenką kultūrinį spaudimą. Pavyzdžiui, dauguma mąstytojų krikščionių propaguojamą požiūrį, jog viskas sukurta iš nieko, ex nihilo, vertina kaip visišką nesąmonę. Gydytojas Klaudijus Galenas (129-200 m. e. m.) tokią krikščionių poziciją atmetė kaip nelogišką absurdą.
Augustinas teigia dar vieną dalyką: jo manymu, Šventajame Rašte mokoma, kad laikas taip pat yra Dievo sukurtas, ir kad erdvę ir laiką Dievas sukūrė kartu. Kai kas tokią idėją laiko kvaila ir absurdiška. Augustinas pripažįsta, kad veikiausiai esama daug skirtingų Pradžios knygos interpretacijų. Laikas turėtų būti suprantamas kaip vienas iš Dievo kūrinių ir padėjėjų. Todėl Augustinas laiką traktavo kaip vieną iš sukurtų elementų. Kita vertus, laiko nebuvimas - vienas pagrindinių amžinybės bruožų.
Taigi, ką Dievas veikė prieš sukurdamas Visatą? Augustinas iškelia šį klausimą, atkreipdamas dėmesį į tai, jog Dievas nepašaukė kūrinijos būti tam tikru laiko momentu, kadangi prieš sukūrimą laiko nebuvo. Anot Augustino, amžinybė - tai sritis, kurioje erdvė ir laikas neegzistuoja. Įdomu, jog daug mokslininkų sutinka, jog prieš didįjį sprogimą taip ir buvo.
Žinoma, Augustinas galėjo ir klysti, tvirtindamas, jog Raštas aiškiai moko, kad Sukūrimas buvo momentinis. Tačiau evangelikai juk pasitiki Šventojo Rašto, o ne Rašto aiškintojų neklystamumu. Kaip yra pastebėję kiti autoriai, pats Augustinas nebuvo visiškai įsitikinęs dėl savo teiginių apie sukūrimą. Žinoma, egzistuoja ir kitos galimybės. Žinomiausia idėja, kad šešios sukūrimo dienos simbolizuoja šešis periodus po 24 valandas, arba idėja, kad tai simbolizuoja labiau ištęstus periodus, matuojamus milijonais metų. Tačiau Augustino išdėstytos mintys verčia mus apie tai pamąstyti, net jeigu tarp mūsų yra ir manančių, jog Augustino teiginiai neteisingi.
Tebesitęsiantis kūrimo procesas
Kas sieja senovės krikščionių Pradžios knygos interpretacijas ir Darvino gimimo metinių minėjimą? Visų pirma, Augustinas nesusiaurina Dievo kūrimo galių tik iki pirminio sukūrimo veiksmo. Dievas ir šiandien yra kuriantis Dievas. Jis vis dar veikia, pakreipdamas visą vystymosi procesą reikiama linkme, atskleisdamas visą kūrinijos potencialą. Sukūrime yra du svarbūs momentai: pirminis aktas ir tebesitęsiantis antgamtinio vadovavimo procesas. Kūrimo procesas nėra užbaigtas praeities įvykis. Kaip savo veikaluose rašo Augustinas, Dievas dirba savo darbus ir šiandien, palaikydamas ir vadovaudamas tolesnių kartų vystymuisi, kaip ir buvo numatyta iš pat pradžių.
Šis dvilypis požiūris į Sukūrimo istoriją, leidžia mums, skaitant Pradžios knygą, sutikti, kad viskas buvo sukurta akimirksniu. Tačiau leidžia ir teigti, kad sukūrimo istorija tebesitęsia, toliau veikiant suvereniam Dievui. Vadinasi, dabartinis kūrinijos vaizdas ne visai atitinka tą, kuris buvo pačioje Sukūrimo pradžioje. Pasak Augustino, būtent toks ir buvo Dievo sumanymas - sukurti pasaulį su potencialu toliau vystytis ir tobulėti. Ir tai nėra atsitiktinis ar savavališkas procesas - potencialas kisti užprogramuotas kiekviename kūrinyje, ir pats Dievas vadovauja visam tolesniam kūrinijos vystymuisi.
Augustinas teigia, jog Pradžios knygos 1 skyriaus 12 eilutėje pasakyta, kad jau pačioje žemėje buvo užslėptos tokios galios, kurios suteikė galimybę atsirasti kūrinijai. Čia skaitome: Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla.
Tiems, kurie mano, kad Dievas papildė egzistuojantį pasaulį naujomis, jau sukurtomis gyvūnų ar augalų rūšimis, Augustinas prieštarauja, teigdamas, jog toks manymas yra nesuderinamas su Šventuoju Raštu. Jis sakė, jog dar prieš kurdamas pasaulį Dievas kiekvienai rūšiai, taip pat ir žmogui, numatė potencialą vystytis.
Taigi, pirmasis sukūrimo pasakojimas aprašo pirminį pašaukimą būti, su jau užkoduotu potencialu vystytis toliau. Antrasis pasakojimas - apie tai, kaip šis priežastinis ryšys atsiskleidė realiai, kai akimirksniu žemė buvo pripildyta gyvybės. Abu šie pasakojimai paaiškina, kad Dievas vienu akimirksniu davė pradžią pasauliui ir jau tuo pačiu momentu buvo numatęs, kaip einant laikui, įvairios gyvybės rūšys keis savo išvaizdą ir pavidalą, nes toks buvo Kūrėjo sumanymas.
Sėklos įvaizdis padeda suprasti, kad pirminiame sukūrimo veiksme buvo užkoduotas potencialas visoms gyvoms rūšims palaipsniui atsirasti. Tai jokiu būdu nereiškia, kad Dievas sukūrė pasaulį neužbaigtą ar netobulą. Vystymosi procesas, Augustino teigimu, yra valdomas fundamentalių dėsnių, kurie atspindi Kūrėjo valią.
Augustinas buvo pasirengęs atmesti kiekvieną teiginį apie atsitiktinį ar neplanuotą pasaulio vystymąsi. Dėl šios priežasties Augustinas tikrai būtų prieštaravęs ir Darvino idėjoms, atkakliai tvirtindamas, kad Dievui paklūsta visi šioje žemėje vykstantys procesai. Vystymosi procesas gali būti nenuspėjamas, tačiau jis jokiu būdu negali būti atsitiktinis, neplanuotas.
Iš http://www.christianitytoday.com/
Vertė Jurgita Ratautienė
