Tačiau pagal biblinę nuodėmės, mirties bei išganymo sampratą galima įrodyti, jog nuosekliai pritariant evoliucijos mokymui, esminiai Biblijos teiginiai negali išlikti nepažeisti.
Ar pasaulio sukūrimas tas pats, kas evoliucija?
Biblinio pasaulio sukūrimo ir gyvybės evoliucijos gretinimas vadinamas „teistine evoliucija" (t. y. Dievo kūrėjiškos veiklos įgalinta arba valdoma evoliucija). Vis dėlto dažni pasakymai kaip „sukūrimas per evoliuciją" ar „sukūrimas lygus evoliucijai" negali paslėpti, jog bet koks sukūrimo ir evoliucijos gretinimas vis tiek atves prie bendrosios visų gyvų būtybių evoliucijos (makroevoliucijos).
Kai kuriose teistinio evoliucijos mokymo nuostatose Dievo veiklos aspektas įtraukiamas siekiant užlopyti evoliucijos koncepcijos aiškinimo skyles. Esą Dievas įsikišęs tam, kad procesą įstatytų „į teisingas vėžes", ypač randantis žmogui. Kitaip tariant, gyvybės įvairovės formavimąsi nulėmė ne vien evoliuciniai mechanizmai. Tačiau būtina paklausti, ar ne per menkas Dievo vaidmuo? Priešingu atveju, t. y. gebant evoliuciją visiškai paaiškinti mokslo metodais, evoliucijos iniciatoriaus ir vairininko, suverenaus Dievo, visai net nereikėtų. Apie Dievą kaip suverenų istorijos Viešpatį beveik neliktų reikalo kalbėti.
Dievo kūrimo „metodas"
Tad koks Dievas stovi už postuluojamo evoliucijos vyksmo? Jeigu rūšių raidos evoliucija būtų Dievo pasaulio kūrimo metodas, tai, pavyzdžiui, turėtų reikšti, kad Kūrėjas ankstyvojoje žemėje leido šimtus milijonų metų egzistuoti savotiškai „pirmykštei košei", iš kurios pagaliau sukūrė pirmąją bakteriją arba užvedė negailestingą konkurencinę kovą dėl išgyvenimo, kad galėtų pasinaudoti ja kaip paspirtimi pusbeždžionei į žmogų transformuoti. Kad pasinaudojo natūralia atranka, selekcija, norėdamas sukurti visas rūšis, taip pat ir žmogų. Net jeigu natūralios atrankos teorija biologijoje nebūtų tas pats, kas „stipresniojo teisė", vis tiek reikštų, kad palaipsnis aukštesniųjų būtybių radimasis pagrįstas vien nepamatuojamos gausybės individų ir rūšių žūčių (išnykimo) sąskaita. Be šio skaičiumi žymiai pranašesnio „broko", aukštesniųjų organizmų evoliucija nebūtų galėjusi įvykti. Be jo nebūtų ir žmogaus. Kadangi selekcija yra pagrįsta palikuonių skaičiaus peraugiu bei atranka, kai geriausiai prisitaikiusieji išlieka blogiau prisitaikiusiųjų sąskaita.
Bibliniai Dievo pasaulio sukūrimo veiklos apibūdinimai akcentuoja Jo išmintį, įžvalgą, galybę ir didybę kūrimo procese: Viešpats išmintimi sukūrė žemę, savo protu įtvirtino dangus. Jo žinojimu buvo atvertos gelmės ir debesys laša rasa (Pat 3, 19-20; Jer 10, 12; Jer 27, 5; Rom 1, 19 ir t. t.). Todėl žodis „atranka" pasaulio sukūrimo metodui apibūdinti netinkamas. Dėl to labai abejotina, ar atranką galima laikyti gyvybės sukūrimo bibline prasme priemone.
Siekiant išvengti nesusipratimo, būtina pasakyti, jog neabejojama atrankos procesų egzistavimu. Tačiau nuodėmės paženklintame pasaulyje atranka yra ne kuriantis, o tik reguliuojantis faktorius.
Dievo kūrėjišką veiklą sunku įsivaizduoti. Tačiau iš Biblijoje aprašytų Jėzaus darbų Dievo kūryba tapo akivaizdi ir suprantama. Prisiminki-me Evangelijos pagal Morkų pirmąjį skyrių, kuriame aprašytas raupsuotojo išgydymas. Sveikatos grąžinimas ir sveikos odos atkūrimas yra stebuklas, prilygstantis žvaigždžių sukūrimui. Iš šio įvykio matyti, kad kūrimui žodžiu nereikia ilgų evoliucijos laikotarpių, o Dievo veikla nėra įsprausta į jokius biologijos, chemijos ar fizikos dėsnius (kuriais Jis, be abejo, taip pat gali naudotis).
Sukūrimo mokslas nesistengia ištirti sukūrimo akto (Dievo darbas lieka paslaptis), bet tyrinėja gyvųjų būtybių raidą po jų sukūrimo ir stengiasi parodyti, kad sukūrimas įvyko ne per „natūralią atranką".
Labai gera kūrinija?
Biblija sako, kad Kūrėjas savo kūriniją įvertino kaip labai gerą (Pr 1, 31). O kurioje evoliucijos scenarijaus vietoje būtų galėta tarti, kad atsiradusieji dalykai yra labai geri? Šį Kūrėjo vertinimą galbūt būtų galima interpretuoti kaip „tinkamą" ar dar kaip nors kitaip, tačiau tekstas, deja, tam galimybių neduoda.
Taip svarstant nėra svarbu, ar evoliucijos procesą Dievas tik sykį stumtelėjo, tarkime, didžiojo sprogimo metu, ar dalyvavo jame plačiai ir nuolat. Jei evoliucijos mokymas būtų tiesa, tai tūkstančius parazitų Dievas panorėjo sukurti iš pat pradžių, kaip ir ekologines „ėsti ir būti ėdamam" grandines. Tačiau pagal Biblijos liudijimą, žmogui ir gyvūnams Dievas pirmiausiai skyrė tik augalinį maistą: Dievas tarė: "Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas. Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui". Ir taip įvyko (Pr 1, 29). Šiandien regima organizmų kova dėl išlikimo („ėsti ir būti ėdamam") yra nuo Dievo atitrūkusios kūrinijos ženklas. Sukūrimo modelyje nuo pat pradžių omeny turėta kitokia ekologija (Pr 1, 29).
Gyvenimas per mirtį?
Be mirties nebūtų evoliucijos. Šiam teiginiui pagrįsti cituojame biologą Hansą Mohrą: „Jeigu nebūtų mirties, nebūtų ir gyvenimo. Mirtis nėra evoliucijos produktas. Mirtis daug labiau yra rūšies išsivystymo prielaida... Taigi jei mes gyvybės evoliuciją galų gale laikome teigiamu rezultatu, „tikruoju kūrimu", tai ir savo mirtį laikome teigiamu, kūrimo faktoriumi" („Leiden und Sterben als Faktum in der Evolution").
Mirtis kaip būtinoji gyvybės radimosi prielaida! Nerastume teiginio, labiau nutolusio nuo biblinės mirties sampratos. Pagal Bibliją mirtis yra gyvenimo priešas: Atpildas už nuodėmę - mirtis, o Dievo dovana - amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį (Rom 6, 23); Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis (1 Kor 15, 26). Mirtis yra tai, ką nugalėjo Jėzus, pasiaukodamas ant kryžiaus ir prisikeldamas. Mirtis nėra gyvybės šaltinis. Iš čia kyla pagrindinis ir esminis prieštaravimas tarp teistinio-evoliucionistinio mokymo ir Biblijos teiginių. Pagal Biblijos liudijimą tiek dvasinė, tiek ir fizinė mirtis yra nuodėmės padarinys, o ne kūrimo priemonė: Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo (Rom 5, 12). Tai, kad visa kūrinija yra paliesta mirties kaip nuodėmės rezultato, aiškiausiai pasako ši laiško Romiečiams eilutė: Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs (Rom 8, 19). Šis tekstas liudija, kad visa kūrinija buvo pasmerkta pražūčiai (būtent ne savavališkai, t. y. dėl savo kaltės, o dėl pirmosios žmonių poros nepaklusnaus veiksmo). Dėl to ir ji dejuoja, ir ji kartu su krikščionija laukia išgelbėjimo. Tad net ir teistiškai pagrįsta evoliucijos mokymo mirties samprata visiškai prieštarauja bibliniam aiškinimui.
Išganymo istorija prieš evoliucijos istoriją
Samprata, kad žmogus palaipsniui išsivystė iš gyvūno, nesuderinama su istoriniu nuopuolio faktu. Nes kada ir kur tam nuopuoliui įvykti? Juk viskas, ką žmogus ir visi tariami jo protėviai darė, buvo gera, būtina ir tarnavo tolesnei raidai. Nei kaltei, nei nuodėmei pagal biblinį supratimą vietos evoliucionistiniame mąstyme nėra. Dėl to ir žmogui nėra reikalo būti atsakingam už savo nuodėmę. Iš to išplaukia, kad ir Jėzaus mirtis ant kryžiaus bei išganymas nereikalingas, netgi beprasmis. Vadinasi, pagrindinė Biblijos tema, dieviškasis žmonijos išgelbėjimo planas prasilenkia su tikrove.
Paulius mini pirmąjį Adomą, atnešusį į pasaulį nuodėmę ir iškart antrąjį Adomą, Kristų, atnešusį išganymą iš nuodėmės (Rom 5). Kas galėjo būti Adomas evoliucijos modelyje? Sunkiai įsivaizduojama, kad jis galėjo būti asmuo. Per jį nuodėmė su pražūtingais padariniais negalėjusi ateiti į pasaulį. Tad jei Paulius apie Adomą kalba tik kaip apie vaizdinį, o ne kaip istorinį asmenį, tai kodėl apie Jėzų Kristų turėtų kalbėti kitaip?
Petras nurodo ryšį tarp tvano teismo ir paskutiniojo teismo (2 Pt 3, 3-10). Tvano istoriškumą paliudija ir Jėzus (Mt 24, 37-39). Jis ne tik šioje, bet ir kitose vietose kalba apie pirmųjų Biblijos puslapių įvykius, vertindamas juos kaip tikrus faktus, akcentuoja pirmosios žmonių poros sukūrimą ir santuoką kaip pirmapradę Dievo numatytą tvarką: Jis atsakė: "Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių ‘sukūrė juos, vyrą ir moterį', ir pasakė: ‘Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu'. Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria" (Mt 19, 4-6).
Pagaliau vertinant iš evoliucijos pozicijų, ar išvis įmanomas greitas Jėzaus sugrįžimas? Milijonais metų skaičiuojama žmonijos istorija viltį tirpdo būsimų milijonmečių nežinioje. Jei dar apskritai tokio rezultato bus nors kiek rimčiau tikimasi. Kai kurie evoliucionistiniai ateities eskizai Jėzaus sugrįžimą aiškina kaip evoliucijos artėjimą prie tikslo (Teilhard de Chardin). Tačiau su Biblijos liudijimu apie Dievo teismą bei naujo dangaus ir naujos žemės sukūrimą ta teorija neturi nieko bendro.
Šie pavyzdžiai rodo, kad biblinė gyvybės atsiradimo istorija neatskiriamai susijusi su pačia svarbiausia išganymo žinia, persmelkusia visą Šventajį Raštą.
Spausdinama iš http://www.lksb.lt/
