Juk norisi būti geru Kristaus mokiniu, Jo sekėju, kad aną dieną stovint Jo akivaizdoje nereikėtų rausti iš gėdos. Suprantu, kad čia apibrėžimų per maža. Svarstau apie kasdienybę, konkretų gyvenimą ir krikščioniškumą, suaugusį su juo kaip kad oda suaugusi su kūnu. Koks tas gyvenimas turėtų būti? Esama skirtingų krikščionių sąmonėje susikurtų dievoto gyvenimo pavidalų. Kai kurie tikintieji vadovaujasi „draudimo - leidimo" principu - kas valia ir kas nevalia, ką galima daryti ir ko negalima ir pan. Ne vienas turbūt stengiasi sekti pozityvių Biblijos personažų pavyzdžiu, siekia būti romus, paslaugus, gailestingas, dosnus, maldingas, teisingas, susivaldantis, evangelizuojantis ir taip toliau. Tačiau neretai kažkodėl visa tai neįkvepia, nejaudina nei tai darančio, nei iš šalies stebinčio, kaip kad įkvepia ir jaudina bibliniai pasakojimai. Kodėl? Pasamprotaukime apie tai.
Kodėl tai turėtų mus jaudinti?
Galbūt kai kas šiuo klausimu iš viso nemato jokios problemos - kuriems galams tas jausmingumas, kam tas „seilėjimasis"? Pasakyta melstis - ir meldiesi, paliepta evangelizuoti - ir evangelizuoji, nesukdamas galvos, kaip, kas ir kodėl. Turbūt vertėtų stabtelti ir trumpai pasakyti, ką turiu omenyje kalbėdamas apie įkvėpimą ir jaudulį.
Žmogaus tikėjimas Dievu ir gyvenimas su Juo yra Dievo, o ne žmogaus sumanymas. Ne mes Jį, o Jis mus pasirinko. Tad natūralu, kad Jis atpirkdamas kritusį žmogų, pagimdydamas Bažnyčią, pašaukdamas tikinčiuosius mokinystei, žino ir supranta, koks turėtų būti krikščionio gyvenimas. Viena pamatinių, krikščionybės esmę nusakančių tiesų yra Dievo ir žmogaus susitikimas bendram gyvenimui, bendravimui: „Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą"(1Kor 1, 9). Krikščionybės esmė yra Dievo ir žmogaus bendravimas, o ne aklas Dievo įsakymų pildymas, mechaniškas, nors ir uolus, įvairių religinių formų laikymasis. Dievas pašaukė žmogų artimam gyvenimui su Juo - su Tuo, kuris yra gyvas, įstabus, nepakartojamas, ypatingas, išskirtinis visa savo esybe, tobulai mylintis, tobulai teisingas, viso ko Kūrėjas, viso ko išlaikytojas, visur esantis, visa matantis, pilnas išminties ir viso pranokstančios jėgos, kiekvieno iš mūsų gyvybę ir mirtį savo rankose laikantis. Nors tai toli gražu ne visos Dievo ypatybės, vis dėlto verta kiekvieną iš jų apmąstyti ir pabandyti įsivaizduoti, kaip mes turėtume į tai reaguoti. Ar įmanoma likti abejingam būnant šalia tokio Asmens? Ar gali bendrystė su tokiu Asmeniu būti nuobodi, neįkvepianti, nei kiek nejaudinanti? Gali nejaudinti tik tol, kol apie tai nemąstai, atidžiau neįsižiūri ir pasitenkini paviršutiniu „žinojimu". Johnas Stottas knygoje „Šiuolaikinis krikščionis" pastebi: „Protas stimuliuoja jausmus. Mąstant apie tiesą užsiliepsnoja širdis. Prisiminkite mokinius kelyje į Emausą Velykų dieną. Prie jų prisidėjo prisikėlęs Viešpats ir remdamasis Raštais išaiškino, kad prieš pašlovinimą Mesijas turėjęs kentėti. Vėliau, Jėzui juos palikus, jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?" Deganti širdis - tai gilūs jausmai, o juos sukėlė biblinis Jėzaus mokymas. Niekas taip neuždega širdies, kaip naujai apreikšta tiesa. [...] gili teologija - geriausias pamaldumo kuras: ji nesunkiai užsižiebia, o kartą uždegta ilgai liepsnoja." *
Dievas nenumatė, kad mes būtume tikėjimo robotai, bejausmiai, mašinaliai pildantys programos reikalavimus. Jis kviečia mus gyventi, gyventi su Juo, pažinti Jį, žavėtis Juo, džiaugtis Jo artumu. Ar gali bičiulių bendrystė būti bejausmė? Ko ji verta, jei bendraujantys neišgyvena vienas kitam pagarbos, palankumo, simpatijos, ištikimybės, branginimo ir panašių jausmų? Sekimas Kristumi turėtų būti jaudinanti mūsų sielas patirtis, o ne abejingumu dvelkianti monotonija; gyvos akys, karšta širdis, o ne nuobodulio surakintas pamaldumas. Toks jis būna, kai kyla iš nevisavertiškumo įtampos, siekiant įtikti Dievui, iš baimės neprarasti dvasinės „formos", vis dar kaip nors bandant išlaikyti bent išorinę dievotumo povyzą, kai viduje dieviški dalykai ima vis labiau blankti, vis mažiau kaitinti širdį. Kai Rašte kalbama apie maldingumą, dažnai minimas pasitenkinimas, džiaugsmas: „Bijoti Viešpaties jam bus džiaugsmas" (Iz 11, 3); „Svetimtaučius, kurie prisijungs prie Viešpaties, Jam tarnaus, Jo vardą mylės, bus Jo tarnai, švęs sabatą ir jo nesuteps bei laikysis mano sandoros, atvesiu į savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu savo maldos namuose" (Iz 56, 6-7); „Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavo Dievas, džiaugsmo aliejumi gausiau negu Tavo bičiulius" (Hbr 1, 9). Dievotumas turėtų pulsuoti energija, jausmais, gyvybingumu, nes sutinkamas gyvas Dievas pripildo viltimi, atleidžia kaltes, suteikia patarimą, laisvina iš kartėlio, apramdo aistras, gydo ligas, apsupa saugumu ir ramybe. Dievo išgyvenimas gimdo širdy dėkingumo, susižavėjimo, atsidavimo jausmus. Todėl psalmininkas sako: „Mano širdis prisipildė gražių žodžių. Giedosiu giesmę Karaliui. <...> Tu esi gražiausias iš žmonių vaikų" (Ps 45,1-2). Jo širdis - pilna pakilių jausmų Viešpačiui. Žinoma, sekant Viešpačiu, jausmai ne visada bus pakilūs, - kartais patirsime ir liūdesį, ir nerimą, Dievo nutolimą, kaip antai psalmininkas sielojasi: „Tarsiu Viešpačiui, savo uolai: „Kodėl pamiršai mane? Kodėl turiu vaikščioti nuliūdęs, spaudžiamas priešo?" <...> Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje?" (Ps 42, 9.11). Kad ir kokie būtų jausmai, jie neišvengiami artimoje bendrystėje. O jei jų nėra, tai gal tuomet nėra ir bendrystės? Bendrystės, kurioje dieviškoji tikrovė tampa mus įkvepiančia mūsų tikrove?
Nauja gyvenimo tikrovė
Patikėję Kristumi, susidūrėme su iki tol nepažinta gyvenimo realybe, kurią Dievas atveria savo Žodyje. Iki tol buvome pripratę suvokti gyvenimą savo penkiais pojūčiais, gyvenome kaip „gyvenosi" savaime, plaukėme pasroviui, labiausiai rūpinomės gerbūviu, pramogomis, nepersistengėme rūpintis morale, o Dievas, neregimas pasaulis, pomirtinis gyvenimas buvo apskritai kažkas labai tolimo ir nerealaus. Tačiau Dievui prisiartinus ir mus apšvietus, išvydome visiškai naują gyvenimo tikrovę - Dievo karalystę, kurioje jau dabar Jis kviečia gyventi. Paminėsiu tik keletą tos tikrovės aspektų: sužinojome ne tik apie egzistuojantį Dievą, bet ir apie Jo bei žmonijos priešą velnią, išgirdome apie žmogaus nuopuolį ir jo išpirkimą Kristuje, apie Bažnyčią, kaip Dievo vaikų surinkimą, apie aukštus moralės standartus, apie maldą, apie Evangelijos liudijimo atsakomybę, apie kvietimą pasiaukojančiam, nesavanaudiškam gyvenimui, apie būsimą teismą ir t.t. Tačiau, kad ir kaip kai kam būtų apmaudu, Karalystės gyvenimas pažįstamas, priimamas ir puoselėjamas tik tikėjimo, o ne regėjimo pagrindu. Juk realiai nematome, kaip dangus „ruošia atsakymą" į mūsų maldas, tik Dievo žodyje skaitome apie paraginimą prašyti ir pažadą, kad gausime. Nematome ir kaip ištrinamos mūsų nuodėmės, tik skaitome, kad jei jos išpažįstamos, yra atleidžiamos. Logikai nesuprantamas ir tvirtinimas, jog palaiminčiau yra duoti negu imti, visgi, pasitelkdami tikėjimą, priimame jį už tiesą. Sunku įsisąmoninti, jog su Dievu per Kristų nesusitaikę žmonės tiesiog pražus amžinybėje, kęsdami baisiausias kančias, vis dėlto taip bus, ir geriau apie tai galvoti šiandien bei kalbėti kitiems apie išgelbėjimo viltį. Būtų galima tęsti ir tęsti, bet svarbiausia, jog visa tai reikia mums įsisavinti, kad Dievo tiesos iš Biblijos puslapių persikeltų į mūsų protus ir širdis. Negerai, kai nesiekiame arba vangiai siekiame širdimi susitapatinti su Dievo apreiškiama gyvenimo tikrove. Ir toliau save laikome krikščionimis, lankome bažnyčią, tačiau nesuaugę širdimi su dieviškąja pasaulėjauta, iš pareigos bandome „patvirtinti" savąjį krikščioniškumą prie savęs savo jėgomis ir pagal savo supratimą pritempdami tam tikrus tos pasaulėjautos elementus, pavyzdžiui, gailestingumą, dorybingumą, maldingumą. Įpuolame į nemąstančio ir nejaučiančio formalumo spąstus. Iš pažiūros tarsi artinamės prie Dievo, tačiau iš tikrųjų ne kažin ką bendro, artimo su Juo teturime. Melstis meldžiamės, šlovint šloviname, bendraut bendraujame, aukot aukojame, tik svarbu, kiek visa tai darome iš įsitikinimo, sąmoningai. Ar tai plaukia iš mūsų vidaus, ar tai ta širdies gausa, iš kurios prabyla lūpos? Ar tai mūsų gyvenimas, ar tik mašinaliai atliekami ritualai? Šitai įvertinti, ištirti teks kiekvienam asmeniškai. O ką, jei kuris aptiktų save formų, stereotipų, inercijų gniaužtuose, iš savojo akiračio pametusį gyvojo Dievo veidą, jaudinantį sekimą Jo balsu? Tuomet verta stabtelt ir nuoširdžiai prabilti į Jį iš to savo dvasinės kelionės taško, kuriame esi, nieko negražinant, „nepudruojant", net jei tai ir labai gėdinga, skausmingai pripažįstama realybė.
Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo
Nė trupučio neabejoju, jog gyventi krikščionišką, tikrąja šio žodžio prasme, gyvenimą yra tiesiog neįmanoma, artimai nebendraujant su Kristumi. Jei šią bendrystę apleisime, grimsime į formalumą ir, kaip ir Adomas su Ieva atsitraukę nuo Dievo, jausdami savo vidinį nuogumą, tuštumą, imsime dangstytis nuosavo teisumo darbais, bandydami tai žūt būt konpensuoti. Tačiau tai negelbės - kuo toliau, tuo labiau Dievo veidas ims nykti tirštoje migloje, kol galiausiai, jei nesistengsime keistis, geriausiu atveju išliks tik Jo vardas mūsų lūpose. Todėl nuolat kalbėkimės su Kristumi - paprastai, nuoširdžiai, karštai. Tenekausto įvairūs maldos „modeliai", jog esą būtina melstis anksti rytais, malda turi trukti ilgai, ji turi būti garsi, tariama karingu tonu ir t. t. Paminėti dalykai nėra būtina efektingos maldos sąlyga. Dievas išklauso ir kai meldžiamės dieną ar vakare, ir kai pasakome viso labo vieną sakinį, ir tą pašnibždomis. Svarbu, kad tai, ką sakome Dievui, būtų mūsų širdies „turinys" - mūsų mintys, žodžiai, jausmai, mūsų dėkingumas, prašymas, dvejonės, nuogąstavimai, guodimasis, o ne aklai atkartojamos kažkieno kito maldos frazės. Tai, ką tariame Dievui, turi būti aktualu asmeniškai mums, mums turi tai rūpėti, kitaip tai nėra tikra, kitaip tai - teatras. Juk kai kalbamės su artimu žmogumi, nesistengiame gražbyliauti, šnekame be išankstinio pasiruošimo, paprastai, buitiškai. Negi su Dievu šitaip bendrauti nepritiktų, gal užgausime Jo „savimeilę"? Nemanau. Juk Jis jau buvo tarp mūsų, tarp žvejų, muitininkų, nusidėjėlių, kurie kreipdavosi į Jį, ir tikrai ne paplonintu liežuviu, ir tai Jo nežeidė, Jis mielai su jais bendravo.
Atvirai bendraudami su Kristumi, gilindamiesi į Jo paveikslą per Šventojo Rašto pasakojimą, artimiau Jį pažinsime, suprasime, o tuomet ir patys savo gyvenimą imsime matyti Jo akimis, mums rūpės tai, kas rūpi Jam. Tuomet ir Evangeliją liudysime ne todėl, kad tai pavesta, bet dėlto, jog vidumi suvoksime to svarbą ir kitaip tiesiog nebegalėsime. Gyvai bendraudami ir pasilikdami su Viešpačiu, aptiksime, jog mūsų krikščioniškumas įgauna visai kitokią kokybę, - jau nebe „iš reikalo", o tampa mūsų gyvenimu, natūraliu, sąmoningu, įkvepiančiu, jaudinančiu, kitus stebinančiu. Taip ir pačioje Bažnyčios pradžioje „krikščionių" vardu Kristaus mokinius pavadino iš šalies juos stebintys žmonės, o ne jie patys (žr. Apd 11, 2). Dievoti Biblijos personažai artimai gyveno su Dievu ir tas gyvenimas suformavo jų įsitikinimus, vertybes, paskatino darbus, ir tik vėliau buvo apie tai papasakota. Jie tiesiog gyveno, o ne bandė kažką atkartoti, imituoti. Tad ir mes nepailsdami ieškokime gyvo Dievo ir saugokimės ritualinio surambėjimo: „Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve! Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?" (Ps 42,1-2).
Pabaigai priminsiu tą evangelijų pasakojimą, kuomet mokiniai išvysta Jėzų Jo didybėje, Jam atsimainius iš žmogiškojo pavidalo į dievišką. Apgaubtus šlovės jie mato ir Mozę su Eliju. Tas trumpas apsireiškusios dangiškos tikrovės akimirksnis pribloškia ir stipriai jaudina mokinius - tiek, kad jie baiminasi, jog tas išgyvenimas tuoj tuoj nutrūks: „Petras tarė Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui" (Mk 9, 5). Dievo artybėje žmogui gera būti. Tad ir dievotumas, į kurį mus šaukia Viešpats, nėra sustingęs, niūrus, bejausmis, bet palaimingas, teikiantis pasitenkinimą ir džiaugsmą. Atraskime Dievą kaip didžiausią savo linksmybę: „Eisiu prie Dievo aukuro, pas Dievą, savo didžiausią linksmybę" (Ps 43, 4).
* Stott, John. Šiuolaikinis krikščionis. Tikėjimo žodis, 2008, p. 126.
