Esu perskaitęs Francis S. Collins knygą „Dievo kalba".) Norėtusi išgirsti bendruomenės „Tikėjimo žodis" požiūrį šiuo klausimu. Ačiū.
Tomas, 39 m. Dublinas
Sveikas, Tomai.
Dėkui už įdomų klausimą.
Kiek man yra žinoma, mūsų bendrija neturi ir ateityje neplanuoja apibrėžti kokios nors vieningos pozicijos šiuo klausimu, nes nemanome, jog tai yra būtina. Vis dėlto ši tema yra įdomi, aktuali ir nuolat kurstanti diskusijas. Pasidalinsiu kai kuriomis mintimis ir medžiaga apie tai.
Nors ir sveikintinas tikinčiųjų noras ginti Biblijos tiesas, tačiau ne visada, mano manymu, mes tai darome tinkamai. Didžiausia problema slypi ne įsivaizduojamame Šventojo Rašto ir mokslo konflikte, bet neteisingoje Biblijos arba mokslinių faktų interpretacijoje - iš čia ir kyla visi nesusipratimai. Ar tikrai mes teisingai suprantame pirmąjį Biblijos skyrių?
Dar gerokai prieš visus šiuolaikinio mokslo „sukeltus nepatogumus", Šv.Augustinas (IV - Va.) buvo pastebėjęs, jog Pradžios knyga turi literatūrinę konstrukciją, modelį - į tai paskutiniaisiais dešimtmečiais atkreipia dėmesį vis daugiau šiuolaikinių krikščionių teologų ir biblistų. Ką tai reiškia?
Sukūrimo pasakojimas turėtų būti interpretuojamas per „istorinę-meninę" prizmę (rėmą-konstrukciją), literatūrinės interpretacijos metodą, kuomet 7 dienų „rėmas" naudojamas antropomorfiškai (iš žmogiškos perspektyvos, žmogiškai). Sykiu taip formuojami Sabato teologijos apmatai - tai ypač išryškėja tolimesniuose ST tekstuose. 1-3 dienos Pradžios 1 skyriaus pasakojime yra vietos ir erdvės paruošimas iš beformės žemės, tamsos ir vandens gelmių. 4-6 dienos yra užpildymas, apgyvendinimas kūrinija to, kas buvo parenga. 7 diena sujungia Dievą per Sabatą su Izraelio „darbo savaite" (Iš 20, 8-11), - teologiškai tai labai reikšminga detalė.
Kita vertus, iš didelio uolumo mes dažnai pamirštame, kad Pradžios knygos autorius pirmiausiai kreipėsi į pirmuosius skaitytojus - iš Egipto išėjusius žydus, ST tautą, Abraomo palikuonis, kuriems tikrai negalėjo rūpėti panašaus pobūdžio moksliniai klausimai. Į klausimą „kaip Dievas sukūrė", ikimokslinės visuomenės (pirmieji) skaitytojai ir mes (šiuolaikiniai Rašto tyrinėtojai) tikimės labai skirtingų atsakymų. Mums rūpi, ar Dievas panaudojo evoliuciją Sukūrime, o žmones, gyvenusius prieš kelis tūkstančius metų, visiškai patenkino paprastesnis, bet ne mažiau įspūdingas atsakymas - jų protėvių Dievas yra galingas Visatos Kūrėjas, suformavęs erdves danguje ir žemėje, o po to harmoningai jas užpildęs savo kūriniais. Kaip dangaus šviesuliams Jis paskyrė valdyti Dangų, taip Žmogui, šlovingiausiam savo kūriniui, Jis pavedė užvaldyti Žemę. Dar daugiau, Dievas po savo darbų ilsėjosi šventą septintąją dieną, todėl ir žmogus kviečiamas įeiti į Jo poilsį.
Toks požiūris iš esmės išvengia konflikto su mokslinėmis teorijomis, nes traktuoja Sukūrimo pasakojimą ne kaip į chronologinį įvykių atpasakojimą, kūrimo įvykių stenogramą, bet literatūrinį, meninį kūrinį, pabrėžiantį patį Sukūrimo faktą ir Dievo darbų harmoniją. Tai leidžia be įtampos svarstyti, priimti ar atmesti bet kokius mokslinius atradimus ir hipotezes, tuo pat metu prisilaikant nuoseklaus, pagarbaus požiūrio į Raštą, nemenkinant jo autoriteto.
Ką gi galima būtų pasakyti apie Franciso S. Collinso knygoje „Dievo kalba" išdėstytą teistinio evoliucionizmo požiūrį? Manau, kad kaip ir visus kitus krikščioniškus požiūrius, turėtume jį gerbti, bet ir neatsisakyti kritinio žvilgsnio. Kokia jo esmė ir silpnosios vietos? (toliau remiuosi P.P.T. Puno analitinio straipsnio medžiaga iš Evangelical Dictionary of Theology, by Walter Elwell, p. 415-431.).
Dauguma šio požiūrio atstovų alegorizuoja Pradžios knygos pasakojimą ir laiko tai poetine dvasinės žmogaus priklausomybės nuo Dievo, neklusnumo ir atkritimo nuo Jo malonės išraiška. Teistiniai evoliucionistai pripažįsta Biblijos autoritetą ir ja tiki, taip pat pritaria ir organinės evoliucijos procesams, kuriuos Dievas panaudojęs, kad sukurtų žmogų. Jie teigia, kad Biblijoje kalbama tik apie tai, jog Dievas sukūrė pasaulį, nors nepasakoma, kaip tai buvo atlikta. Tuo tarpu mokslas evoliucijos teorija pateikia mechaninį paaiškinimą. Abu dalykai vienas kitą papildo, o ne prieštarauja vienas kitam. Pabrėžiant funkcinį sukūrimo vieningumą, atspindintį paties Dievo savybę, teigiama, kad evoliucijos pavyzdys suvienija visus natūralius procesus, taip pat ir žmogų. Nepaisant būtinybės įvardinti žmogaus nuopolio istoriškumą, teistiniai evoliucionistai laiko esmines krikščioniškas doktrinas (prigimtinę nuodėmę, atpirkimą) nesudrebinamomis. Kai kurie iš jų Pradžios knygai suteikia dar daugiau svarbos ir sutinka, kad Adomas ir Ieva buvo istorinės asmenybės, išsivysčiusios iš hominidų, kuriems Dievo intervencijos dėka buvo suteikta siela. Galėjo būti, kad Dievas atgaivino mirusį hominidą specialia chromosomų injekcija ir gyvybės kvapu. Pradžios knygos 1 skyriuje Dievas tarsi išleidžia kūrinijos „dekretą", „surašo" įstatymą tam tikra tvarka. Šis dekretas vėliau buvo įkūnytas per organinę evoliuciją, t.y. išreikštas kitokiu - laikinu ir žemišku būdu. Nors šio požiūrio šalininkai džiaugiasi suderinę evoliuciją ir Raštą, kartais visai taip neatrodo, nes esama ir silpnų vietų, pavyzdžiui:
(1) Simbolinis Pr 1-3 aiškinimas susilpnina dvi esmines krikščioniško tikėjimo doktrinas: neigiant Adomo istoriškumą, sumenkinama Kristaus, antrojo Adomo, kryžiaus reikšmė (Rom 5,12-21) bei istoriškumas, kas yra labai svarbu krikščioniškai doktrinai.
(2) Ievos sukūrimas (Pr 2, 21-22) taip pat lieka paslaptimi teistiniams evoliucionistams, nes jiems priimtina tik natūrali žmonijos kilmė iš nežmogiško protėvio. Pr 2,7 sakoma, kad Dievas suformavo žmogų iš žemės dulkių ir įpūtė gyvybės kvapą - žmogus tapo gyva siela. Nors suformavimo procesas neaprašomas, panašu, kad tai buvo specialus kūrimas iš neorganinės kilmės dalelių, o ne išvestinis (evoliucijos būdu) iš kitų gyvybės formų. Hebrajiškas žodis „gyva siela/būtybė", nephesh, yra tas pats žodis, pavartotas Pr 1, 20-21. 24, kalbant apie kitus gyvius. Skirtumas tas, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, o gyvūnai - ne. Todėl Pr 2, 7 žmogus atgyja ne taip kaip kiti kūriniai, t.y. gyvybė į jį ateina, jis pradeda gyventi tik po specialaus Dievo veiksmo. Pr 3,19 žmogui sakoma, kad jis sugrįš į dulkes, nes iš jų yra paimtas, todėl aiškinimas, kad žmonės yra išvesti iš prieš tai egzistavusios gyvybės, netinka.
(3) Kaip evoliucinės paradigmos išimtis gali būti prielaida, kad Dievas paėmė du išsivysčiusius hominidus, jog jie taptų Adomu ir Ieva, ir suteikė jiems savąjį atvaizdą, panašiai kaip paėmė ir atskyrė Nojų ir Abraomą nuo jų kartos. Dievas galėtų sukurti Adomą ir iš mirusio hominido ir Ievą iš Adomo - abiem dalykams reikia išskirtinio Dievo įsikišimo. Daugumai kreacionistų šis Dievo veiksmas yra logiškas, nuoseklus, kadangi joks natūralus evoliucinis mechanizmas nėra pakankamas Adomo ir Ievos atsiradimui evoliucijos būdu. Tuo numanoma, jog, kai natūralūs dėsniai nebeišgali, dėl antgamtinių dalykų peršokame prie Dievo. Bet ar Dievas apribotas? Ar jis negali atlikti natūraliu būdu neapaiškinamų veiksmų? Pats sukūrimas ex nihilo reikalauja pripažinimo, jog Dievas atliko antgamtinį veiksmą, „paleisdamas" visus natūralius dėsnius, materiją ir t.t.
(4) Teistiniai evoliucionistai taip pat pernelyg pasitiki vis dar silpnai pagrįsta organinės evoliucijos teorija. Ieškodami natūralistinio ir teistinio požiūrių suderinamumo gyvybės atsiradimo klausimu, jie, nors ir tiki Kristaus žinios antgamtiškumu (įsikūnijimas, prisikėlimas), vis dėlto tampa nenuoseklūs, neigdami patį sukūrimo stebuklo antgamtiškumą. Persistengdami su su realybės detalėmis, jie nejučia padalina ją į dvi viena nuo kitos nepriklausomas ir tarsi nesusijusias dalis - dvasinę ir fizinę.
Šis dualizmas glūdi teistinio evoliucionizmo pozicijoje, kalbančioje apie žmogų, kurio kūnas yra atsiradę natūralistinės evoliucijos būdu, o dvasinė prigimtis ir dovanos - paties Dievo sueiktos antgamtiškai.
Gilinantis į šį ir panašius klausimus, labai pravartu būtų perskaityti Alister Mcgrath straipsnį Mokslas ir tikėjimas nesuderinami? http://www.btz.lt/lt/laikrastis/1/3828
Pastorius Darius Širvys
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
