2010-12-06
Archeologija, palyginti su kitomis gamtos mokslo šakomis būdama nauja, pateikė stebėtinų ir netgi dramatiškų Biblijos tikslumo patvirtinimų. Nėra tokios storos knygos, kurioje galėtų būti aprašyti visi radiniai, liudijantys istorinį Biblijos patikimumą.
Čia aprašomi tik keli žymiausių archeologų radiniai bei pateikiama jų nuomonė apie tų radinių reikšmę.
Nelsonas Glueckas, garsus žydų archeologas, rašė: „Reikia kategoriškai pabrėžti, kad dar nė vienas archeologinis atradimas niekada neprieštaravo Biblijoje pateikiamai informacijai." Savo teiginį jis papildė taip: „Beveik neįtikėtinai tiksli yra istorinė Biblijos atmintis, ir iš dalies taip yra todėl, kad ji paremta archeologijos faktais" (Glueck, RDHN, 31).
W.F. Albrightas priduria: „Svarbesnių XVIII-XIX amžių istorijos mokyklų demonstruotas perdėtas skepticizmas Biblijos atžvilgiu - o kai kurie šio skepticizmo aspektai retkarčiais išnyra ir dabar - vis labiau diskredituojamas. Vienas po kito archeologinis atradimas patvirtino daugybės detalių tikslumą ir suteikė Biblijai patikimo istorinio šaltinio pripažinimą" (Albright, AP, 127, 128).
Vėliau jis rašė: „Paskutinės kartos archeologiniai atradimai Egipte, Sirijoje ir Palestinoje labai padėjo nustatant ankstyvosios krikščionybės, kaip istorinio fenomeno, unikalumą" (Albright, AP, 248).
Johnas Warwickas Montgomery's atskleidžia tipišką problemą, būdingą daugeliui nūdienos mokslininkų: „Amerikos Šventosios Žemės tyrimų instituto (American Institute of Holy Land Studies) mokslininkas Thomasas Drobena pastebi, kad retų Biblijos ir archeologijos tarpusavio nesutaria, „nesutarimų" pagrindas beveik visada būna datavimas - mažiausiai patikima dabartinės archeologijos sritis, viena iš tų, kur rimtą empirinę analizę dažnai pakeičia moksliškasis a priori ir loginė ydingo rato klaida (circular reasoning)" (Montgomery, EA, 47-48).
Merrillas Ungeris pabrėžia: „Vaidmuo, kurį archeologija atlieka Naujojo Testamento (taip pat ir Senojo Testamento) tyrinėjimuose, spartindama mokslines studijas, subalansuodama kritikų teorijas, iliustruodama, paaiškindama, papildydama ir paliudydama istorinį bei kultūrinį foną, brėžia vieną plačią vagą Šventojo teksto kritikos ateities link" (Unger, AOT, 25, 26).
Millaras Burrowsas iš Jeilio universiteto pastebi: „Gana dažnai archeologija paneigdavo šiuolaikinių kritikų požiūrius. Taip pat daugeliu atvejų įrodyta, kad tie požiūriai buvo grindžiami klaidingomis hipotezėmis ir nerealiomis, dirbtinėmis istorinės raidos schemomis (AS, 1938, 182). Archeologijos indėlis labai svarus ir neturi būti sumenkintas" (Burrows, WMTS, 291).
F.F. Bruce'as pažymi: „Kur Lukas buvo įtariamas esąs netikslus, o tikslumas esą įrodytas kai kurių nebiblinių pranešimų, derėtų teigti, kad tais atvejais Naujojo Testamento aprašus patvirtino archeologija" (Bruce, ACNT, cit. Henry, RB, 331).
Bruce'as priduria: „Didžiausias indėlis, kurį archeologija įnešė į Naujojo Testamento studijas, yra tai, kad ji nušvietė anų laikų foną. Tą pirmojo amžiaus foną pajausdami, tekstą skaitome labiau suprasdami ir įvertindami. Naujojo Testamento istorija tiesiog nepritiktų prie antrojo amžiaus fono" (Bruce, ACNT, cit. Henry, RB, 331).
Williamas Albrightas pratęsia mintį: „Kuo daugiau kritinės Biblijos studijos yra paveikiamos gausių naujos medžiagos radinių Artimuosiuose Rytuose, tuo labiau imame vertinti anksčiau nepaisytų ar nevertintų Senojo ir Naujojo Testamentų citatų ar detalių istorinę reikšmę" (Albright, FSAC, 81).
Burrowsas atskleidžia perdėto skepticizmo priežastį: „Besaikis daugelio liberalių teologų skepticizmas kyla ne iš kruopštaus turimų duomenų įvertinimo, bet dėl išankstinio nusistatymo prieš antgamtinius dalykus" (Burrows, cit. Vos, CITB, 176).
Skeptiškojo archeologo keliai ir klystkeliai
Seras Williamas Ramsay'us laikomas vienu žymiausių archeologų. XIX a. viduryje jis buvo vokiškosios istorinės mokyklos studentu. Tuomet jis manė, kad Apaštalų darbų knyga buvo parašyta antrojo amžiaus viduryje. Buvo tvirtai tuo įsitikinęs. Norėdamas atlikti topografinius Vidurinės Azijos tyrinėjimus, jis turėjo atsižvelgti ir į Luko raštus. Dėl gausių įrodymų, kuriuos įgijo pats tyrinėdamas, jam teko kardinaliai pakeisti savo įsitikinimus. Apie tai jis pasakojo: „Turiu atvirai prisipažinti, kad šį tyrimą pradėjau be jokio išankstinio palankumo, kurio siekiu dabar norėdamas pasiteisinti prieš skaitytoją. Netgi priešingai, aš pradėjau būdamas nusiteikęs labai nepalankiai, nes Tiubingeno mokyklos teorijos išmoningumas ir tariamas išbaigtumas tuomet buvo mane visiškai įtikinęs. Niekada nesivadovavau taisykle nagrinėti tyrimo subjektą tik probėgšmais; bet neseniai pastebėjau, jog taip įsitraukiau į Apaštalų darbų knygą, kad ji man pasirodė esanti tikras Mažosios Azijos topografijos, senienų ir socialinės santvarkos žinynas. Visa tai palaipsniui skleidėsi prieš mano akis, kol galiausiai pasakojimas įvairiomis detalėmis atskleidė prieš mane nuostabią tiesą. Nors iš tikrųjų pradėjau tvirtai manydamas, kad rašinys iš esmės buvo baigtas antrajame amžiuje ir nuo pat jo pasirodymo niekada neatrodė atitinkąs pirmojo amžiaus sąlygų, pamažu jame atradau naudingą pagalbininką tiriant kai kuriuos miglotus ir sunkius dalykus" (Blaiklock, LAENT, 36; cit. Ramsay St. Paul the Traveler and the Roman Citizen).
PAVYZDŽIAI IŠ NAUJOJO TESTAMENTO
Neįtikėtinas Luko evangelijos tikslumas
Dėl Luko, kaip istoriko, patikimumo nekyla jokių abejonių. Ungeris mums teigia, kad archeologija patvirtino evangelijose užrašytus istorinius faktus, o ypač Luko evangelijoje. Ungerio žodžiais tariant - „Dabar mokslininkų visuotinai sutarta, kad Apaštalų darbai turėtų būti laikomi parašyti Luko, priklausantys pirmajam amžiui ir susiję su darbu labai kruopštaus istoriko, kuris itin tiksliai naudojosi jam prieinamais šaltiniais" (Unger, ANT, 24).
Po trisdešimties studijoms skirtų metų kalbėdamas apie Luko, kaip istoriko, sugebėjimus seras Williamas Ramsay'us padarė išvadą: „Lukas yra aukščiausios kategorijos istorikas; patikimi ne tik jo išdėstyti faktai [...]. Šis autorius turėtų stovėti vienoje gretoje su pačiais žymiausiais istorikais" (Ramsay, BRDTNT, 222).
Ir dar Ramsay'us priduria: „Patikimumo prasme Luko istorija yra tiesiog neprilygstama" (Ramsay, SPTRC, 81).
Kodėl Ramsay'us taip teigia? Pagal archeologinius duomenis, Naujajame Testamente atspindima pirmojo amžiaus antroji pusė ir nė kiek neatspindimas joks vėlesnis laikotarpis. Istoriškai tai be galo reikšmingas dalykas. Apaštalų darbų knygoje istorines aplinkybes apibūdinanti faktinė medžiaga rodo, jog knygos autorius itin kruopštus ir tikslus.
Vienu metu buvo manoma, jog Lukas visiškai prašovė pro šalį, aprašydamas Jėzaus gimimą lydėjusius įvykius (Lk 2,1-3). Kritikai teigė, kad nebuvo jokio surašymo, Kvirinas tuo metu nevaldė Sirijos ir kad niekam nereikėjo grįžti į protėvių namus (Elder, PID, 159-160; Free, ABH, 285).
Visų pirma archeologiniai radiniai paliudijo, kad romėnai reguliariai suskaičiuodavo mokesčių mokėtojus, ir kas 14 metų buvo atliekamas surašymas. Ši procedūra iš tiesų buvo pradėta valdant Augustui ir pirmą kartą atlikta arba 23-22, arba 9-8 m. pr. Kr. Taigi paskesnioji turėjo būti kaip tik minima Luko.
Antra, radome patvirtinimą, kad Kvirinas buvo Sirijos valdytojas apie 7 m. pr. Kr. Ši prielaida remiasi Antiochijoje rastu įrašu, priskiriančiu minėtąjį postą Kvirinui. Dėl šio radinio dabar manoma, jog valdytoju jis buvo du kartus - pirmą kartą 7 m. pr. Kr., o kitą kartą 6 m. po Kr. (pastarąją datą nurodo Juozapas Flavijus) (Elder, PID, 160).
Ir galiausiai dėl pačios surašymų praktikos - Egipte rastas papirusas, kuriame yra gyventojų surašymo instrukcijos. Ten rašoma: „Kadangi artėja gyventojų surašymas, tai būtina visiems, kurie šiuo metu dėl kokių nors priežasčių gyvena toli nuo savo namų, pasiruošti sugrįžti į savo provincijas, kad galėtų atlikti savo šeimos registraciją ir kad galima būtų atsiminti, kam priklauso dirbamos žemės" (Elder, PID, 159-160; Free, ABH, 285).
Dr. Geisleris taip apibūdina iškilusius neaiškumus, pasinaudodamas graikišku tekstu:
„Yra keletas problemų, kylančių dėl teiginio, jog Augustas visoje imperijoje darė surašymą tiek Kvirino, tiek ir Erodo valdymo metais. Nerasta kitų duomenų apie šiuos surašymus, bet dabar žinome, kad tokie surašymai buvo reguliariai atliekami Egipte, Gaule ir Kirėnėje. Greičiausiai, kad Lukas norėjo pasakyti, jog visoje imperijos teritorijoje surašymai buvo vykdomi, bet skirtingu metu, ir šį procesą pradėjo Augustas. Luko pavartotas esamasis laikas aiškiai leidžia suprasti, jog tai pasikartojantis įvykis. Kvirinas vykdė gyventojų surašymą, bet tai buvo 6 m. po Kr. - pernelyg vėlyva data Jėzaus gimimui. O Erodas mirė dar prieš Kvirinui tampant valdytoju.
Gal Lukas susipainiojo? Ne. Iš tiesų jis pamini vėlesnį Kvirino surašymą Apd 5, 37. Greičiausiai Lukas atskyrė šį, Erodo laikais vykusį, surašymą nuo geriau žinomo Kvirino surašymo: „Šis surašymas įvyko dar prieš Kvirinui tampant Sirijos valdytoju". Naujajame Testamente yra keletas vietų, analogiškų tokiam vertimui (Geisler, BECA, 46-47).
Iš pradžių archeologai manė, kad Lukas mus klaidina implikuodamas, jog Listra ir Derbė buvo Likaonijoje, o Ikonijus - ne (Apd 14, 6). Savo įsitikinimą jie rėmė romėnų, pavyzdžiui Cicerono, kuris nurodė Ikonijų buvus Likaonijoje, raštais. Taigi archeologai pareiškė, kad Apaštalų darbų knyga yra nepatikima. Tačiau 1910 m. seras Williamas Ramsay'us aptiko monumentą, iš kurio įrašų buvo matyti, jog Ikonijus buvo Frygijos miestas. Vėlesni archeologiniai atradimai tai tik patvirtino (Free, ABH, 317).
Be kitų istorinių Luko nuorodų, yra viena ir apie Lisaniją, Abilenės tetrarchą, kuris valdė Siriją ir Palestiną (Lk 3,1) Jono Krikštytojo tarnavimo pradžioje, 27 m. po Kr. Vienintelis senovės istorikams žinomas Lisanijas buvo nužudytas 36 m. pr. Kr. Tačiau Abiloje, netoli Damasko, rastas įrašas byloja apie „Laisvąjį, paleistą tetrarcho Lisanijo". Šis įrašas priskiriamas maždaug 14-29 m. po Kr. (Bruce, ACNT, cit. Henry, RB, 321).
Korinte parašytame Laiške romiečiams Paulius užsimena apie miesto iždininką Erastą (Rom 16, 23). 1929 m. vykdytų Korinto kasinėjimų metu buvo rastas įrašas grindinyje: ERASTVS PRO:AED:S:STRAVIT („Erastas, viešųjų statybų kuratorius, paklojo šį grindinį savo lėšomis"). Pagal Bruce'ą, šis grindinys tikriausiai jau buvo pirmajame amžiuje po Kr. ir jo dotatorius bei Pauliaus minimas asmuo greičiausiai yra tas pats žmogus (Bruce, NTD, 95; Vos, CITB, 185).
Korinte dar rasti fragmentai įrašo, kuriame, manoma, buvo žodžiai: „Žydų sinagoga". Galimas daiktas, kad šis įrašas buvo virš sinagogos, kurioje diskutavo Paulius, durų (Apd 18, 4-7). Kitame rastame Korinto įraše užsimenama apie miesto „mėsos turgų", kurį Paulius pamini 1 Kor 10, 25.
Taigi pasitelkus daugelį archeologinių radinių, buvo identifikuota dauguma Apaštalų darbuose minimų senovės miestų. Dabar pasinaudojus šiais radiniais gali būti tiksliai atsektos Pauliaus kelionės (Bruce, NTD, 95; Albright, RDBL, 118).
Geisleris suskaičiuoja paminėtų vietovių sąrašą: „Iš viso Lukas nesuklysdamas įvardija trisdešimt dvi teritorijas, penkiasdešimt keturis miestus ir devynias salas" (Geisler, BECA, 47).
Lukas aprašo maištą Efeze ir pavaizduoja teatre vykusį miestiečių susirinkimą (Ecclesia) (Apd 19, 23-29). Archeologiniai duomenys patvirtina, kad taip buvo, tai ir matyti iš įrašo apie sidabrines Artemidės (Dianos - Karaliaus Jokūbo vertime) statulas, kurios buvo pastatytos „teatre per visą Ecclesia laiką". Atkasus teatro griuvėsius paaiškėjo, kad jame tilpo dvidešimt penki tūkstančiai žmonių (Bruce, ACNT, cit. Henry, RB, 326).
Taip pat Lukas nurodo Jeruzalėje kilusį sąmyšį dėl to, kad Paulius į šventyklą atsivedė pagonį (Apd 21, 28). Rasti įrašai, kuriuose graikiškai ir lotyniškai parašyta: „Joks svetimasis negali peržengti šventyklą ir jos prieigas supančio aptvaro. Kiekvienas sugautas taip darant pats bus kaltas dėl pelnytos savo mirties." Pasirodo, Lukas ir vėl teisus! (Bruce, ACNT, cit. Henry, RB, 326).
Abejota ir dėl kai kurių Luko vartotų žodžių. Apie Filipus Lukas kalba kaip apie Makedonijos „dalį" arba „sritį". Tam pavartoja graikišką žodį meris, kuris verčiamas kaip „dalis" arba „sritis". F.J.A. Hortas manė, kad Lukas čia suklydo. Jis teigė, jog meris reiškia „dalį", bet ne „sritį" - taip jis pagrindė savo prieštarą. Tačiau archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad minėtas žodis meris buvo vartojamas ir sričių suskirstymui apibūdinti. Taigi archeologija ir vėl įrodė Luko tikslumą (Free, ABH, 320).
Lukui buvo priskiriami ir kiti netaisyklingo žodžių vartojimo atvejai. Techniškai jis nebuvo teisus vadindamas Filipų valdytojus pretoriais. Anot „mokslininkų", miestą valdydavo du duumuirs. Tačiau Lukas kaip visuomet nesuklydo. Radiniai parodė, kad pretoriaus titulas buvo priskiriamas romėnų kolonijų magistratams (Free, ABH, 321). Priskirdamas žodį prokonsulas Galionui (Apd 18,12), jis taip pat buvo teisus, nes taip liudija Delfuose rastas įrašas, kuris be kita ko skelbia: „Kaip Liucijus Junijus Galionas, mano draugas ir Achajos prokonsulas. [...]" (Vos, CITB, 180).
Delfų įrašas (52 m. po Kr.) atveria mums aiškų Pauliaus tarnystės Korinte periodą, kuris truko pusantrų metų. Tai sužinome iš sutapimo, kitų šaltinių patvirtinto, kad Galionas pradėjo eiti pareigas liepos 1 d. ir jo prokonsulavimas tęsėsi tik vienerius metus, o tas laikas sutapo su Pauliaus darbu Korinte (Bruce, ACNT, cit. Henry, RB, 324).
Publijui, svarbiausiam Maltos žmogui, Lukas suteikia „vyriausiojo (arba pirmojo) salos valdininko" titulą (Apd 28, 7). Atkasti įrašai patvirtino, kad jis buvo tituluojamas „pirmuoju žmogumi" (Bruce, ACNT, cit. Henry, RB, 325).
Panašiai yra ir su Luko vartojamu žodžiu politarchēs, kuriuo įvardijami vyriausieji Tesalonikų miesto valdovai (Apd 17, 6). Kadangi klasikinėje literatūroje toks žodis nebuvo vartojamas, tai Lukas ir vėl buvo apšauktas melagiu. Vis dėlto rasta devyniolika įrašų, kuriuose vartojamas šis titulas. Įdomu tai, jog penki iš jų susiję su Tesalonikais (Bruce, ACNT, cit. Henry, RB, 325). Vienas įrašas buvo rastas romėniškoje Tesalonikų miesto arkoje. Jame įrašyti šešių miesto politarchų vardai (360).
Colinas Hemeris, žymus romėnų istorikas, sukatalogavo daugybę archeologinių ir istorinių Luko tikslumo patvirtinimų savo knygoje Apaštalų darbų knyga helenistinės istorijos aplinkoje (The Book of Acts in the Setting of Hellenistic History). Štai kokia būtų dalinė jo išsamaus ir detalaus darbo reziumė (Hemer, BASHH, 104-107):
• Specifinės detalės, kurios nebuvo plačiai žinomos, nebent tuometiniams tyrinėtojams, tokiems kaip Lukas, kuris plačiai keliavo. Prie tokių detalių galima priskirti tikslius pareigūnų titulus, armijos dalinių identifikaciją ir informaciją apie pagrindinius kelius.
• Detalės, kurias archeologai laiko tiksliomis, bet negali patikslinti iki preciziškumo. Kai kurios iš jų tikrai negalėjo būti žinomos, jei rašytojas pats nebūtų lankęsis tose srityse.
• Iš kitų šaltinių žinomų karalių ir valdytojų datų sutapimas su pasakojimo chronologija.
• Įvykiai, atitinkantys Pauliaus ar jo amžininko buvimo Bažnyčioje datą, bet ne ankstesnę ar vėlesnę.
• „Netikėti sutapimai" tarp Apaštalų darbų ir Pauliaus laiškų.
• Vidiniai sutapimai Apaštalų darbuose.
• Laisvas geografinių objektų minėjimas, parodantis bendrą žinių lygį.
• Skirtingi formulavimai Apaštalų darbuose liudija, jog naudotasi įvairiais informacijos šaltiniais.
• Detalių pasirinkimo ypatumai, pvz., teologijos, paaiškinami tik pagal dabar žinomą pirmojo amžiaus Bažnyčios gyvenimo kontekstą.
• Medžiaga, kurios „betarpiškumas" liudija, kad jos autorius dalijasi naujausiais įspūdžiais, užuot šlifavęs ir redagavęs seniai parašytą tekstą.
• Kultūriniai ir idiomatiniai dalykai, kurie dabar pripažįstami kaip būdingi pirmojo amžiaus kultūrai.
Romėnų istorikas A.N. Sherwinas-White'as sutinka, kad „Apaštalų darbų istoriškumas patvirtintas tiesiog stulbinančiai. [...] Bet koks bandymas atmesti jų istoriškumo pagrindą dabar atrodo absurdiškas. Romėnų istorikai jau seniai neabejoja šios knygos istoriškumu" (Sherwin-White, RSRLNT, 189).
Tad visai nenuostabu, jog E.M. Blaiklockas, klasikinės literatūros profesorius iš Aucklando universiteto, teigia, kad „Lukas yra įgudęs istorikas ir galėtų būti statomas vienon eilėn su didžiaisiais graikų rašytojais" (Blaiklock, AA, 89).
„Ankstyviausieji krikščionybės užrašai“
1945 metais Jeruzalės apylinkėse buvo rastos dvi kremavimo urnos (dėžutės su kaulais). Šiose urnose rasta įrašų, kuriuos jų atradėjas Eleazaras L. Sukenikas pavadino „ankstyviausiais krikščionybės užrašais". Tos laidojimo dėžutės buvo rastos kape, kuris naudotas laidojimui dar iki 50 m. po Kr. Užrašuose galima perskaityti žodžius: lesous iou ir lesous aloth. Taip pat ten yra keturi kryžiai. Atrodo, vieni žodžiai yra maldos frazė dėl Jėzaus pagalbos, kiti - malda dėl asmens, kurio kaulai saugomi urnoje, prisikėlimo (Bruce, ACNT, cit. Henry, RB, 327-328).
Grindinys
Ištisus amžius nebuvo žinoma apie aikštės, kurioje Jėzus buvo klausinėjamas Piloto, vietą (vieta hebrajiškai vadinosi Gabata arba Grindinys, Jn 19,13).
Williamas Albrightas leidinyje „Palestinos archeologija" (The Archaeology of Palestine) atskleidžia, kad ši aikštė buvo Antonijos bokšto, karinio romėnų štabo Jeruzalėje, aikštė. Imperatoriaus Hadriano laikais atstačius miestą, ta aikštė nebuvo atkasta ir tik neseniai ji aptikta (Albright, AP, 141).
Betezdos tvenkinys
Betezdos tvenkinys - dar viena vieta, apie kurią nerašoma niekur, išskyrus Naująjį Testamentą, dabar galėtų būti tapatinama „beveik neabejotinai su pirmojo amžiaus senojo miesto šiaurės rytų kvartalu (sritis vadinama Bezeta arba „Nauja pievelė"), kur ir buvo atrasti jos pėdsakai per 1888 metais vykusius kasinėjimus prie Šv. Onos bažnyčios" (Bruce, ACNT, cit. Henry, RB, 329).
Evangelija pagal Joną
Archeologija patvirtino evangelijų pasakojimus, tarp jų ir evangelijos pagal Joną. Dr. Williamas Foxwellas Albrightas, septyniolika metų buvęs Jeruzalės Orientalistikos tyrimų amerikiečių mokyklos direktoriumi ir valdybos nariu, pareiškė: „Negyvosios jūros ritiniai, rasti Kumrane, pridėjo naujos, gyvybiškai svarbios informacijos, patvirtinančios evangelijos pagal Joną senumą" (Albright, AP, 249).
Ir dar pridūrė: „Frazeologijos, simbolizmo ir konceptualių vaizdinių sąlyčio taškų tarp esėjų literatūros ir evangelijos pagal šv. Joną yra, nors esama panašumo tarp jų ir beveik visų Naujojo Testamento rašytojų" (Albright, AP, 249).
Nazareto įsakas
Dr. Geisleris išsamiai apibūdina šį radinį:
„1878 metais Nazareto mieste rasta akmens plokštė su imperatoriaus Klaudijaus (41-54 m. po Kr.) įsaku dėl to, kad nereikia liesti kapų ar išiminėti bei perkėlinėti mirusiųjų kūnų. Tai nėra neįprastas įsakas. Tačiau stebina teiginys, kad „Įsako pažeidėjas bus nubaustas mirties bausme apkaltinus kapo neliečiamybės pažeidimu" (Hemer, BASHH, 155). Kiti nurodymai įspėja dėl baudos, bet kur girdėta, kad už kapų ramybės drumstimą baustų mirtimi? Geriausiai čia tiktų paaiškinimas, jog Klaudijus, išgirdęs krikščioniškąją doktriną apie prisikėlimą ir tuščią Jėzaus kapą, dėl ko 49 m. kilo maištai, nusprendė neleisti, kad panašūs pranešimai pasikartotų. Juo labiau tai panašu į tiesą, kai prisimenami žydų argumentai dėl pavogtų palaikų (Mt 28,11-15). Tai ankstyvas paliudijimas atkaklaus ir stipraus tikėjimo, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių (Geisler, BECA, 48).
Johananas - nukryžiavimo auka
Dr. Geisleris taip aiškina šio archeologinio radinio svarbą:
„1968 metais Jeruzalėje buvo atkasta senovinė laidojimo vieta, kurioje gulėję apytikriai trisdešimt penki kūnai. Buvo nustatyta, jog dauguma jų iškentę smurtinę mirtį per žydų sukilimą prieš romėnus 70 m. po Kr. Vienas jų buvo žmogus, vardu Johananas ben Hagalgolas. Jis buvo maždaug 24-28 metų amžiaus, su įplyšusiu gomuriu, o abi pėdos pervertos septynių colių vinimi. Pėdos buvo taip perkreiptos išorėn, kad keturkampė vinis perkalta per kulną, tiesiog per pačią Achilo sausgyslę. Tai taip išlenkė kojas į šonus, kad jomis jokiu būdu nebuvo galima nors kiek remtis į kryžių. Vinis perskrodė pleištą iš akacijos medžio, perėjo kiaurai per kulnis ir įsmigo į alyvuogių medžio rąstą. Atrodo, jog tokios pat vinys buvo įkaltos per tarpus tarp apatinių abiejų rankų kaulų. Tai labai išvargindavo viršutinius rankų kaulus, nes auka, norėdama įkvėpti, kaskart turėdavo pasikelti ir nusileisti naudodamasi vien rankomis (nes su iškeltomis rankomis labai sunku kvėpuoti). Nukryžiuotos aukos turėdavo pasikelti, kad atsipalaiduotų krūtinės raumenys, ir, kai pavargusios nebegalėdavo to padaryti, mirdavo nuo uždusimo.Johanano blauzdos buvo sulaužytos nuo smūgio vėzdu, kaip ir daryta taikant įprastinę romėniškojo crucifragium procedūrą (žr. Jn 19, 31-32). Kiekviena iš šių detalių patvirtina Naujajame Testamente pateiktą nukryžiavimo aprašymą (Geisler, BECA, 48).
Įrašas apie Pilotą
1961 metais italų archeologas Antonio Frova Pajūrio Cezarėjoje (Caesarea Maritima) ant akmens luito, kuris tuo metu buvo naudojamas kaip laiptų į Cezarėjos teatrą pakopa, atrado įrašą. Įrašas buvo lotynų kalba ir sudarytas iš keturių eilučių, kurių trys iš dalies įskaitomos. Apytikriai jos išverstos taip:
Tiberiumas
Poncijus Pilotas
Judėjos prefektas
Iš pradžių akmuo su įrašu, matyt, buvo panaudotas kaip pamatas Tiberiumui (šventyklai, kurioje buvo garbinamas imperatorius Tiberijus), o vėliau pritaikytas kitam tikslui atrastoje vietoje. Šis įrašas tituluoja Poncijų Pilotą „prefektu", bent jau jo valdymo metu. Tacitas ir Juozapas Flavijus vėliau vadina jį „prokuratoriumi". Naujajame Testamente jis vadinamas „valdytoju" (Mt 27, 2), žodžiu, kuriame sutelpa abu titulai. Šis įrašas - tai vienintelis archeologinis Piloto vardo ir jo titulo patvirtinimas (Dockery, FBI, 360).
Erasto įrašas
Ant kalkakmenio luito, kuris buvo grindinio prie Korinto teatro dalimi, rastas įrašas lotynų kalba; jis verčiamas taip: „Erastas, atsidėkodamas už valdininko pareigybę (angl. aedileship), paklojo šį grindinį iš savo lėšų". Laiške romiečiams 16, 23 Paulius (rašydamas iš Korinto) kaip miesto pareigūną pamini ir Erastą. Galimas daiktas, jog tai tas pats asmuo (Dockery, FBI, 361).
Naujajame Testamente minimi pinigai
Trys monetos, kurios paminėtos graikiškame Naujajame Testamente, buvo visiškai identifikuotos.
• „Mokesčių pinigas" (Mt 22,17-21; Mk 12,13-17; Lk 20, 20-26). Jėzui parodytos monetos graikiškas pavadinimas šiose citatose yra „denaras", maža sidabrinė moneta su Cezario atvaizdu vienoje pusėje. Jos vertė lygi vienos dienos užmokesčiui už vidutinio Palestinos darbininko darbą.
• „Trisdešimt sidabrinių" (Mt 26,14-15). Greičiausiai tai buvo trisdešimt sidabrinių šekelių. Pradžioje šekeliu buvo laikomas svorio matas (11, 5 g), apytiksliai lygus dviem penktadaliams uncijos. Vėliau jis tapo maždaug to paties svorio sidabrine moneta.
• „Našlės skatikas" (Mk 12, 41-44; Lk 21,1-4). Skaitome Mk 12, 42: „[...] du pinigėlius, t.y. skatiką". Pirmoji frazės dalis reiškia leptonus. Tai smulkiausia varinė Graikijos moneta. Antroji dalis reiškia kvadransą - smulkiausią varinę romėnų monetą. Žinant tuometinę šių monetų vertę, galima dar geriau suvokti minėto palyginimo prasmę (Dockery, FBI, 362).
Šį skyrių galėtume tinkamai apibendrinti sero Walterio Scotto žodžiais, apibūdinančiais Šventąjį Raštą:
Šioje didžiulėj knygoje sudėta
Tokia daugybė paslapčių.Ir laimingiausi iš žmonių tik tie,
Kuriems Viešpats suteikė malonę
Skaityti, baimintis ir melstis su viltim.
Atverti užraktus, pralaužti kelią;
O tam verčiau visai negimt,
Kurs skaito abejodamas, su panieka veide.
(Scott, M, 140)
Išvada
Išbandęs Šventojo Rašto istoriškumo ir patikimumo tvirtybę, padariau išvadą, kad jis yra istoriškai patikimas. Jei kas nors mano Bibliją esant nepatikimą, tai tas žmogus turėtų nepripažinęs atmesti ir beveik visą antikinę literatūrą.
Žinau, kad daugelis norėtų pasaulietinei literatūrai taikyti vienus standartus ar testus, Biblijai - kitus. O reikėtų taikyti tuos pačius, nesvarbu, kokia ta literatūra būtų - pasaulietiška ar religinė.Atlikę tokį testą galime laikyti Šventąjį Raštą savo rankose ir sakyti: „Biblija yra verta pasitikėjimo ir istoriškai patikima."
Rekomenduojama tolesnėms studijoms:
Albright, W.F. Retrospect and Prospect in New Testament Archaeology, red. E.J. Vardaman, The Teacher's Yoke.
Bruce, F.F. The New Testament Documents: Are They Reliable?
Glueck, N. Rivers in the Desert
Habermas, G.R. The Verdict of History
Hemer, C.J. The Book of Acts in the Setting of Hellenistic History, red. C.H. Gempf
McRay, J. Archaeology and the New Testament
Ramsay, W.M. St. Paul the Traveler and the Roman Citizen
Robinson, J.A.T. Redating the New Testament
Sherwin-White, A.N. Roman Society and Roman Law in the New Testament
Wilson, C.A. Rocks, Relics and Biblical Reliability
Yamauchi, E. The Stones and the Scriptures
Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų
Biblijos unikalumas (IX)
