Kiekvienas jų tikino radęs moterį, kurią jis „iš tikrųjų" myli. Šie vyrai greitai paliko savo žmonas, siekdami asmeninės laimės ir pasitenkinimo. Buvau išties šokiruotas, nes abu jie buvo Kristų išpažįstantys krikščionys. Argi neturėtų jų išpažįstama meilė Jėzui paveikti ir kitus jų santykius? Tai privertė mane iš naujo pažvelgti į tai, ką mes vadiname meile.
Įsijunkime bet kurią radijo stotį, paklausykite kelių dainų ir jūs išgirsite, kad žodis meilė yra vartojamas pačiose įvairiausiose situacijose: norint išreikšti jausmus nuo aistros iki brolybės, nuo geros valios iki seksualinio aktyvumo. Žodžio meilė vartojimo būdas taip apibendrina šį terminą, kad jį galima vartoti kalbant apie bet ką, ypač, jei patiriame tam tikrą malonumą.
Viską keičianti meilė
Tačiau Naujajame Testamente žodis meilė vartojamas kalbant apie tarpusavio santykius ir gyvenimą. Tai geriausiai atskleidžia Jėzaus Kristaus pavyzdys. Jėzus mokė ir demonstravo meilę, kuri buvo revoliucinga, viską keičianti meilė, nes ji akcentavo davimą, o ne gavimą. Tai atsispindi ir Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 16 eilutėje, tačiau ši eilutė mums taip gerai žinoma, jog galime net pražiūrėti gilios Jėzaus meilės prigimtį: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).
Svarbiausias žodis, padedantis suprasti Jėzaus meilę, yra atidavė. Dievas Tėvas atidavė savo Sūnų, Sūnus laisvai atidavė savo gyvybę, kad mes galėtume gyventi amžinai. Kai Jėzus buvo pasiruošęs būti nukryžiuotas, apaštalas Jonas mums sako: Mylėdamas savuosius pasaulyje, (Jėzus) parodė jiems savo meilę iki galo (Jn 13, 1). Mirdamas ant kryžiaus Jėzus parodė savo meilę iki galo. Jėzaus meilės mums esmė - Jis atidavė už mus savo gyvybę, taip parodydamas, kaip mes turime vienas kitą mylėti.
Paradoksalu, tačiau tam, kad suprastume, kaip iš tiesų reikia mylėti, pirmiausia turime patys tokią meilę patirti. Apaštalas Jonas mums primena: Mes mylime Jį, nes Jis pirmas mus pamilo (1 Jn 4, 19). Dievo meilė, kurią patyrėme, skatina ir mus mylėti kitus. Galiausiai mes randame, kuo pakeisti mūsų gyvenime dominavusį susikoncentravimą į save.
Patirta Dievo meilė parodo, kokia iš tikrųjų yra meilė, ir įgalina mus Jo meile mylėti kitus. Jėzus - puikiausias pavyzdys, kaip Dievo meilė paveikia žmogaus gyvenimą. Amžinas meilės ryšys tarp Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus ir buvo tas neišsenkantis meilės šaltinis, maitinęs Jėzų Jo žemiškojo gyvenimo ir tarnavimo metu. Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane. Tėve, Aš noriu, kad tie, kuriuos davei, taip pat būtų su manimi ten, kur Aš esu, kad jie matytų mano šlovę, kurią man suteikei, nes pamilai mane prieš pasaulio sukūrimą. Teisingasis Tėve, pasaulis Tavęs nepažino, o Aš Tave pažinau. Ir šitie pažino, kad Tu mane siuntei. Aš paskelbiau jiems Tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir Aš juose (Jn 17, 23-26). Jėzaus meilė yra pavyzdys, kaip turime mylėti mes.
Meilė Tėvui skatino Jėzų paklusti
Tėvai supranta, kad nėra nuostabesnės meilės išraiškos nei geri vaikų ir tėvų santykiai. Tokia meilė siejo Jėzų ir Jo Tėvą. Jėzaus krikšto metu iš dangaus pasigirdo Tėvo balsas: Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi (Mt 3, 17; 17, 5). Šis meilės ryšys ir buvo Jėzaus, kaip Dievo Sūnaus, tapatybės esmė.
Jėzaus meilės ryšys su Tėvu įkvėpė Jį atitinkamai ir elgtis. Jėzus sakė: Pasaulis turi pažinti, jog Aš myliu Tėvą ir darau taip, kaip Jis man įsakė (Jn 14, 31); Mano Siuntėjas yra su manimi; Tėvas nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka (Jn 8, 29); Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip Aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje (Jn 15, 10). Jėzaus meilė Tėvui nulėmė ir Jėzaus gyvenimo tikslą - vykdyti Tėvo valią.
Ir susidūręs su baisiausiu jų meilės išbandymu, kaip atskleidžia agonijos pilna Jo malda Getsemanės sode, Jėzus rinkosi vykdyti Tėvo, o ne savo valią: Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!" Jam pasirodė iš dangaus angelas ir Jį sustiprino. Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn (Lk 22, 41-44). Net kai aplinkybės vertė suabejoti jų meile, Jėzaus paklusnumas Tėvo valiai buvo Jo meilės Tėvui įrodymas.
Ar tu myli Jėzų? Jėzus sakė: Jei mylite mane, laikysitės mano įsakymų (Jn 14, 15. 21. 23). Svarbiausias mūsų meilės Jėzui įrodymas yra mūsų paklusnumas Dievo žodžiui: Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Pateptasis, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš Jo gimusį. Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir laikomės Jo įsakymų. Nes tai yra Dievo meilė - Jo įsakymus vykdyti. O Jo įsakymai nėra sunkūs (1 Jn 5, 1-3). Natūralu, kad mes norime patikti tam, ką mylime.
Galutinis mūsų gyvenimo tikslas - pabaigoje išgirsti: Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne (Mt 25, 21. 23). Pažindami Dievo žodį galėsime atpažinti Dievo valią mums. Jo valia gali būti nurodoma įvairiai, pavyzdžiui: Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo. <...> Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi (Mt 6, 33; 16, 24).
Jėzaus meilė keitė mokinių gyvenimą
Jėzus giliai mylėjo savo mokinius, todėl visuomet troško jiems geriausio. Net ir žinodamas, kad žydų vadovai ruošiasi Jį nužudyti, nepaisydamas pavojų Jėzus ėjo į Betaniją pabūti su Morta ir Marija, kai mirė jų brolis Lozorius (Jn 11, 8. 16). Jėzus prie kapo pravirko - tai liudijo, kad Jėzus mylėjo Lozorių (Jn 11, 35-36). Jėzaus meilė turėjo didesnį tikslą draugų gyvenime - kiekvienas Jo poelgis buvo įkvėptas meilės, ir tikėdami Juo, kaip tuo Vieninteliu, kurį siuntė Tėvas, jie galėjo atrasti tikrą prisikėlimo jėgą (Jn 11, 23-27. 38-45). Jėzaus meilė pasireiškė kaip gilios žmogaus emocijos, tačiau tai visada buvo nukreipta į Jo mokinių dvasinį augimą.
Ar tu patyrei Jėzaus meilę? Tikriausiai esi patyręs stiprių emocijų, tačiau Jo meilė keičia gyvenimą. Jo meilė kuria Jėzaus charakterį mumyse. Jo meilė ir Jo pralietas kraujas išvaduoja iš nuodėmės (Apr 1, 5), padeda kasdieniame gyvenime atrasti teisumą (Gal 2, 20-21) ir įveikia tai, kas nori atskirti mus nuo Jo meilės (Rom 8, 37-39).
Jėzaus meilė, paskatinusi Jį mirti už mus, ir mus ragina daugiau negyventi sau, bet gyventi Jam ir dėl žmonių, už kuriuos Jis mirė (2 Kor 5, 14; Rom 14, 15).
Jėzus mus myli, todėl Jis ir bara, drausmina mus, kad atgailautume už savo nuodėmes: Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! (Apr 3, 19); Nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima (Hbr 12, 6). Jėzus mus myli ir atidavė save kaip kvapią auką Dievui, tad dabar ir mes esame kviečiami panašėti į Jį ir gyventi mylint: Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai, ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui (Ef 5, 1-2).
Jėzaus meilė keičia ne tik tavo gyvenimą, bet keičia ir mūsų tarpusavio santykius. Jėzaus meilė pakeis mus, kaip tikinčiųjų kūną, kuris gali daryti įtaką šiam pasauliui ir skleisti meilę bei tyrumą. Apaštalas Paulius rašo: Kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą (Ef 5, 25-27).
Klausdamas Petro, ar šis myli Jį, Jėzus pabrėžia: jeigu Petras iš tikrųjų Jį myli, jis turi tai parodyti rūpindamasis kitais Jėzaus pasekėjais (Jn 21, 15-17).
Dominavę tarpusavio santykiai, pagrįsti susikoncentravimu į save ir išdidumu, dabar gali pasikeisti - mes galime atspindėti paties Jėzaus meilę: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13, 34-35). Apaštalas Jonas rašė: Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti savo gyvybę už brolius <...>. Mano vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa (1 Jn 3, 16.18; Jn 15, 9-17).
Mes sakome, kad mylime Dievą, bet kartais kalbos ir lieka kalbomis. Tie du vyrai, pasakę, kad skiriasi su savo žmonomis, taip pat sakė, kad myli Dievą. Buvo laikas, kai jie sakė, kad myli ir savo žmonas...
Tikroji meilė mokysis iš Jėzaus, kuris taip pamilo bažnyčią, kad atidavė už ją save. Tokia meile vyrai turėtų mylėti savo žmonas (Ef 5, 25-29). Aš apibrėžiu tokią meilę kaip besąlygišką įsipareigojimą netobulam asmeniui, įsipareigojimą bendraujant su juo siekti Dievo numatytų tikslų. Jei mūsų šeimose klesti tokia meilė, tai liudys, kad Jėzaus meilė yra gyva.
Jėzus mylėjo savo priešus
Jėzus mylėjo net priešus. Paulius skelbia: O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome musidėjėliai <...>. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti (Rom 5, 8. 10).
Mane visada jaudindavo turtingo jaunuolio istorija. Jis nepriėmė Jėzaus pasiūlyto amžinojo gyvenimo, nes turėjo daug turto - turtas buvo jo dievas. Bet mes skaitome, kad susitikimo metu Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo (Mk 10, 21). Tas jaunas turtuolis simbolizuoja viską, kam Jėzus meta iššūkį: teisuoliškumą, įgytą laikantis religinių įstatymų (Mt 5, 20), turto, kaip jėgos, prestižo ir saugumo šaltinio žavesį (Mt 6, 19-24) ir pasitenkinimą savimi (Mt 23, 13-15). Nors jaunuolis pasirodė kaip Jo oponentas, bet Jėzus žvelgė į jo širdį ir pamilo turtingą jaunuolį, nors šis ir nusisuko nuo Jo. Jėzus pamilo jį ir bandė laimėti jo širdį, net kai šis žmogus Jį atstūmė...
Ar galime pasakyti, kad mes mylime savo priešus tokia meile? Mūsų dienomis kyla daug grėsmių. Šalia mūsų gyvena daugybė žmonių, kurie akivaizdžiai prieštarauja biblinėms tiesoms ir vertybėms: nuo ultradešiniųjų ekstremistų ir etninių grupuočių radikalų iki homoseksualių aktyvistų ir politinių anarchistų... Ar mes mylime šiuos žmones? Ne tik teoriškai?.. Ar mėginame pasiekti jų širdis ir laimėti juos Kristui, net jeigu jie ir atmeta mūsų meilę? Aš negaliu pasakyti, kad visada taip elgiuosi. Tačiau aš turėčiau taip elgtis, nes grėsmė iškilus jų amžinajam likimui.
Stebinanti Jėzaus meilė pasireiškė net tada, kai Jis buvo nukryžiuotas. Kabėdamas ant kryžiaus, Jis meldė: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro (Lk 23, 34).
Ar mes mylime taip, kaip myli Jėzus? Tikriausiai ne taip labai, kaip galvojame mylį. Mylėti Jo meile reiškia visiškai paklusti Dievo valiai savo gyvenime, nuolatos keistis kaip asmenybei, siekti pokyčių savo, šeimos, kolektyvo gyvenime ir pasiryžti laimėti Kristui pražuvusį pasaulį, net savo priešus.
Patyrę Jėzaus meilę mes galėsime visiškai atsiduoti Dievui ir tiems aplink mus gyvenantiems žmonėms. Toks gyvenimas ir reiškia mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis ir mylėti savo artimą kaip save patį.
Iš žrn. „Moody" (2000 m. sausis/vasaris)
vertė Ramunė Janušaitienė
