Priedas

Pamenu, kaip berniukams įprastų muštynių metu sakydavau broliui, kad nekenčiu jo. Tada įsiterpdavo mama: „Michaeli, nekalbėk taip. Tu nesupranti, ką iš tiesų sakai". Ir ji buvo teisi.

Mes su žmona taip pat raginome savo vaikus nevartoti šio žodžio, ir pats vartoju jį retai, nebent tokiose banaliose frazėse kaip „Nekenčiu šalčio" arba „Nekenčiu žaliosios paprikos!".

Tačiau neapykanta nėra banali. Ji yra destruktyvi. Tai pykčio, baimės ar pasišlykštėjimo emocijos, kurios tapo destruktyviu gyvenimo modeliu. Neapykanta yra bandymas visiškai atstumti žmogų, ignoruoti jo egzistavimą. Štai kodėl Jėzus sako, kad pyktis yra tolygus žmogžudystei: Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: ‘Nežudyk'; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi', turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti', tas smerktinas į pragaro ugnį (Mt 5, 21-22). Neapykanta atskiria žmogų nuo Dievo meilės ir amžinojo gyvenimo: Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio (1 Jn 3, 15; 4, 8. 20; Mt 5, 21-22). Tai labai stiprūs žodžiai.

Laikas nekęsti

Kita vertus, tas pats žodis, kuris kalba apie destruktyvų gyvenimo modelį, Senajame ir Naujajame Testamente vartojamas ir kitokiame kontekste - kartais neapykanta yra tinkama ar net būtina. Ekleziastas rašo: Yra laikas nekęsti (Ekl 3, 8). Neatpirktų vyrų ir moterų gyvenime neapykanta neišvengiamai bus destruktyvi. Tačiau žmogui, kuris patyrė Dievo meilę, neapykanta pasirodys neįkainojama, siekiant saugiai ir išmintingai gyventi melo pilname, piktojo pavergtame pasaulyje (Ef 2, 1-3). Tik mes turime išmokti nekęsti to, ko nekentė Jėzus. Tai reiškia, kad mes turime ryžtingai atsisakyti to, kas kenktų mūsų dvasiai ar prieštarautų Dievui. Meilė yra neapykantos priešybė, kaip gerumas ir teisumas yra blogio ir nedorybės priešybė. Kai mylime, mes duodame žmogui tai, kas jam naudinga, kai nekenčiame, mes žeidžiame kitą.

Nors tai gali mus nustebinti ir sutrikdyti, tačiau prisiminkime: tas pats Jėzus, kuris liepė savo mokiniams mylėti priešus (Mt 5, 44), kalbėdamas minioms liepė „laikyti neapykantoje" savo tėvą ir motiną, žmoną ir vaikus, brolius ir seseris, ir net savo gyvybę (Lk 14, 26).

Įdėmiai pažvelkime, ką tai pasako mums apie Jėzų, ir ką tai reiškia mūsų gyvenimui.

Jėzus nekenčia blogio ir myli teisumą

Jei mes suprantame, kad kryžius žymi pagrindinį Jėzaus tarnystės žemėje tikslą, suprasime ir tai, kad Jėzus atėjo nugalėti nedorybę, kuri po Adomo nuopuolio laiko žmoniją savo gniaužtuose.

Jėzus atėjo kaip Dievo pažadėtas Gelbėtojas - Jį veikti skatino meilė teisumui ir neapykanta nedorybei: Tavo sostas, o Dieve, stovės per amžius. Teisumo skeptras yra Tavo karalystės skeptras. Tu pamėgai teisumą ir neapkentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavasis Dievas, džiaugsmo aliejumi daugiau negu Tavo bendrus (Ps 45, 6-7; Hbr 1, 8-9).

Jėzus nekenčia blogio. Tai yra absoliuti ir įtikinama tiesa. Tačiau labai svarbu mums suprasti, kad Jėzus myli gėrį ir teisumą. Todėl apaštalas Paulius rašo: Meilė tebūna neveidmainiška. Venkite pikto, laikykitės gero (Rom 12, 9).

Mes nesirenkame, ko turėtume nekęsti, - teisinga neapykanta nukreipta prieš blogį ir nedorybes. Todėl nepaprastai svarbu žinoti, kas yra blogis Dievo požiūriu, ir tai atmesti, to nekęsti. Tuo pačiu metu mes turime laikytis ir siekti to, kas Dievo akyse yra dora ir teisinga.

Jei mes iš tiesų mylime Jėzų, kasdienis mūsų tikslas turėtų būti - panašėti į Jį - dorumo ir teisumo įsikūnijimą. Tik taip mes išsiugdysime sveiką nuovoką, kuri yra priešinga natūraliam mūsų polinkiui ištrinti ribą tarp gėrio ir blogio.

Ar mes apkalbinėjome? Melavome? Nesilaikėme žodžio? Paėmėme tai, kas mums nepriklauso? Elgėmės išdidžiai ir arogantiškai, o gal kalbėjome netiesą? Flirtuodami su kitu žmogumi elgėmės nepagarbiai savo sutuoktinio atžvilgiu? Visų šių dalykų Dievas nekenčia dėl už tokio elgesio besislepiančio blogio. To turėtume nekęsti ir mes. Viešpaties baimė - nekęsti pikto (Pat 8, 13); Neplanuokite pikto vienas prieš kitą savo širdyje! Venkite klastingos priesaikos, nes viso to nekenčiu! - sako Viešpats (Zach 8, 17; Iz 61, 8, Mal 2, 16).

Jėzus nekenčia pasaulio tvarkos, bet ne paties pasaulio

Nors Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų, Jis visgi kariauja su šiuo pasauliu. Jėzus apie savo mokinius sako: Aš jiems daviau Tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio (Jn 17, 14). Šis teiginys atskleidžia svarbų skirtumą. Žodis „pasaulis" (kosmos) gali reikšti tris skirtingus dalykus: sukurtą tvarką, žmones, galinčius tikėti Jėzumi, ir Dievui priešingą pasaulio sistemą.

Dievas myli pasaulio žmones, kuriuos sukūrė, bet ne pasaulio tvarką. Mes taip pat neturėtume jos mylėti. Jokūbas, Jėzaus brolis, sako: Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi, kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu (Jok 4, 4). Ir apaštalas Jonas rašė: Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio (1 Jn 2, 15-17).

Jėzus myli nusidėjėlius, už kuriuos mirė, tačiau nekenčia pasaulio sistemos, kuri yra priešiška Jam ir Jo karalystei. Tai yra posakio „Nekęsk nuodėmės, bet mylėk nusidėjėlį" esmė. Ir mes turėtume taip elgtis.

Mes gyvename kultūroje, kuri yra priešiškai nusiteikusi Kristaus atžvilgiu, kuri atmetė arba meta iššūkį daugeliui mūsų visuomenei svarbių vertybių. Mes turime mokytis iš prisikėlusio Kristaus, kuris pagyrė efeziečius, kad jie nekentė nikolaitų darbų, kurių nekentė ir Jis (Apr 2, 6). Nikolaitai praktikavo stabmeldystę ir gyveno amoraliai, dangstydamiesi dvasine laisve, aiškindami, kad valgydami stabams paaukotą mėsą ir paleistuvaudami jie gavo gilesnių dvasinių įžvalgų. Jėzus nekenčia tokio vertybių iškraipymo. Ir mes elgiamės panašiai, nes mūsų kultūroje labai lengva būti apmulkintam tų, kurie propaguoja alternatyvų gyvenimo būdą, dangstydamiesi „pliuralizmu", „laisve" ir „teisėmis".

Jei sieksime panašėti į Kristų, mes nepritarsime pasaulio sistemai, nes nekęsime to, ko nekenčia Dievas: svetimavimo, skyrybų, smurto ar stabmeldystės, galios ar pinigų garbinimo. Nekęsti pasaulio sistemos reiškia atmesti pasaulio vertybes, kurios veda prie nedorybės, bet mylėti pasaulyje gyvenančius žmones, už kuriuos mirė Jėzus.

Jėzus nekenčia visko, kas atitolina mus nuo Jo

Minioms, kurios sekė Jį, Jėzus metė iššūkį: Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, - negali būti mano mokinys (Lk 14, 26).

Ne, Jėzus nepanaikino įsakymo gerbti tėvą ir motiną, nes Evangelijoje pagal Matą skaitome, kad Jis griežtai priekaištauja fariziejams, kurie savo tradicijomis paneigė šį įsakymą: Jis, atsakydamas jiems, tarė: "O kodėl ir jūs laužote Dievo įsakymą savo tradicija?! Juk Dievas įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną!', ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta!' O jūs sakote: ‘Kiekvienas, kas pasakys tėvui ar motinai: - Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie dovana Dievui - tas gali negerbti tėvo ir motinos'. Taip jūs savo tradicija Dievo įsakymą padarote negaliojantį (Mt 15, 3-6).

Vienas iš man dėsčiusių profesorių augo dievobaimingoje žydų ortodoksų šeimoje ir buvo ruošiamas tapti rabinu. Tačiau jis išgirdo Evangelijos žinią. Jo šeima pagrasino, jog jei jis taps krikščionimi, jie išsižadės jo ir laikys jį mirusiu, nes tapdamas krikščionimi jis parodytų nepagarbą žydiškajam tikėjimui. Jie kalbėjo labai rimtai. Tačiau mano profesorius suprato, kad šiuo atveju Jėzus yra aukščiau už šeimą, nes tai yra amžinojo gyvenimo klausimas.

Jėzus nesiekė suskaldyti šeimos ir neragino maištauti. Tačiau niekas: nei šeima, nei karjera, turtas ar kas nors kita - neturi trukdyti žmogui sekti Jėzų. Jis tai išsakydavo įvairiai: Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai (Mt 6, 24). Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui (Jn 12, 25).

Tai iššūkiai, atskleidžiantys sekimo Kristumi kainą. Mes turime visiškai atsisakyti to, kas trukdo mums mylėti Jėzų kaip Dievą ir Gelbėtoją ir gyventi su Juo. Jis turėtų būti visų mūsų prioritetų viršūnėje.

Jėzus nekenčia religinės veidmainystės

Visada, kai Jėzus pykdavo, pagrindinė jo pykčio priežastis buvo religinė veidmainystė. Jėzus nuolatos kaltindavo religinius lyderius, kad šie, demonstruodami savo pamaldumą norėdavo pelnyti žmonių dėmesį, nors jų širdys - toli nuo Dievo: Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas: ‘Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu' (Mt 15, 7-9; 23, 1-7. 28-29).

Jie darė tai, kas jų manymu buvo teisinga, tačiau ir tai darė dėl negerų priežasčių. Jėzaus pyktis buvo nukreiptas prieš savo teisuoliškumu besivadovaujančių fariziejų širdies kietumą (Mk 3, 5), prieš šventikus, kurie šventyklą pavertė plėšikų lindyne (Mk 11, 15-18), prieš rašto žinovus ir fariziejus, kurie alino žmones išgalvotomis tradicijomis (Mt 23, 13-28). Prieš daug amžių Dievas skelbė Izraeliui: Aš nekenčiu ir paniekinu jūsų šventes, nemėgstu jūsų iškilmių kvapo (Am 5, 21). Veikla, kuri turėjo padėti žmonėms artėti prie Dievo, virto religine parodija.

Turime budėti, kad ir mes netaptume veidmainiais. Nuoširdžiai artėkime prie Dievo. Pamąstykime: mes giedame ir meldžiamės, kad mus girdėtų žmonės ar Dievas? Gyvename krikščionišką gyvenimą tik tam, kad kitiems parodytume savo dievotumą, ar iš tiesų norime leisti Dievui pakeisti mus iš vidaus? Ar auklėdami vaikus mes laikomės griežtų moralinių normų, tačiau pamirštame leisti Dievo meilei persmelkti mūsų santykius?

Religinės veidmainystės priešnuodis - būti nuoširdiems sau ir prieš Dievą, mokytis gyventi meilės kupiną gyvenimą. Kaip sako apaštalas Paulius, bet kokia religinė veikla nieko nereiškia, jei nėra meilės: Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai. Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, - man nėra iš to jokios naudos (1 Kor 13, 1-3). Jei mes iš tiesų mylime Jėzų, mes nekęsime veidmainystės, kuri gali prasiskverbti į bažnyčią ir persmelkti asmeninį gyvenimą su Dievu.

Jo valia

Daugumai mūsų galbūt nejauku galvoti, kad Jėzus gali ko nors nekęsti. Neapykanta - stiprus žodis. Tačiau aš tikiu, kad kuo labiau mes mylime tai, kas gera, teisinga, dora, tuo labiau nekęsime to, kas bloga, neteisinga ir nedora. Visuomenėje, kuri mėgina nutrinti ribą tarp blogio ir gėrio, nelengva taip gyventi. Pasaulis vis labiau myli tai, ką Dievas vadina nedorybe, ir nekenčia to, kas Dievo akyse yra gera ir vertinga.

Prisiminkime psalmisto žodžius: Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis (Ps 37, 4). Augustinas taip pat yra pasakęs: „Mylėkite ir darykite, ką norite". Tai gali būti viena svarbiausių gairių, sprendžiant įvairias gyvenimo problemas. Jei mes iš tiesų mylime Dievą, mes nedarysime nieko, kas prieštarauja Jo žodžiui ir Jo valiai.

Kuo stipriau mylime Jėzų, tuo daugiau savęs pavesime Jam ir Jo valiai, mylėsime Jį visa širdimi, visa siela, visomis mintis ir visomis jėgomis. Kai mes siekiame gyventi šventai ir mėgaujamės Jo meilės grožiu, mes natūraliai nekenčiame blogio ir neįsileidžiame jo į savo gyvenimą. Tik tada mes galime šiam blogio užvaldytam pasauliui parodyti gyvenimo, kupino besąlygiškos meilės Jėzui, pavyzdį.

Iš žrn. „Moody" (2000 m. sausis/vasaris)
vertė Raimonda Jašinauskienė