O ir pats Jėzus - nejaugi Jis buvo praradęs savo sielą, kai mirė? Kažkas čia ne taip, padėkite.
Rūta
Miela, Rūta,
Dėkui už klausimą - viliuosi, kad atsakymas suteiks jums ramybės.
Įtikėjimo pradžioje į mano rankas pakliuvo viena knygelė, kurioje autorius „remdamasis Biblija" taip pat įrodinėjo, jog po mirties siela „užmiega" ir tarsi išnyksta iki tol, kol bus „pažadinta" prisikėlimo metu. Toks mokymas, be abejo, trikdo. Nors šiuo atveju tikima Trejybe, Kristumi, mirusiųjų prisikėlimu ir galiausiai amžinuoju gyvenimu (to ir reikalauja krikščioniškas tikėjimas), tačiau akivaizdžiai klystama, ignoruojant pomirtinį sielos gyvenimą taip vadinamoje „tarpinėje būsenoje" (po mirties laukiant kūno prisikėlimo). Tokio mokymo laikosi tik labai nedidelė dalis krikščionių teologų ir tikinčiųjų (pavyzdžiui, adventistai). Didžioji dauguma krikščionių (tiek praeityje, tiek šiandien) tiki sielos egzistencija po mirties ne tik po, bet ir iki prisikėlimo - apie tai liudija Šventasis Raštas.
Jūsų paminėtasis atvejis, manau, yra viena iš tokio klaidingo požiūrio „variacijų". Sykiu čia dar įvedamas nepagrįstas žmogaus skaidymas į atskiras dalis ir tuo spekuliuojama, o tai iš esmės yra svetima biblinei sampratai. Paminėsiu keletą aspektų šiuo klausimu.
Pirma, jūs labai teisingai pastebite, kad Dievas pasiėmė pas save Enochą ir Eliją. Ne kurią nors šių šventųjų „dalį", bet visą žmogų - toks ir yra galutinis Dievo išgelbėjimo tikslas. Jėzaus prisikėlimas taip pat liudija, jog Dievas siekia išgelbėti visą žmogų. Biblija neskaido žmogaus „anatomiškai", nors skirtingose vietose mini žmogaus kūną, sielą, dvasią, širdį. Dažnai vieno iš šių žodžių paminėjimas numano visą žmogų - Biblijoje tai glaudžiai persipynę.
Antra, žmogaus siela nėra savaime nemirtinga, nes amžinas gyvenimas galimas tik Dievo dėka. Siela - tai asmeninė žmogaus egzistencija, gyvenimas, nesibaigiantis fizine mirtimi (žr. Mt 10, 28; Apr 6, 9; 20, 4). Tuo tarpu dvasia taip pat dažniausiai apibūdina tam tikrą žmogaus aspektą (Lk 23, 46; Apd 7, 59; Hbr 12, 23) ar net santykį į Dievą , vidinę perspektyvą, nuo kurios priklauso tos sielos gyvenimas. Klaidinga būtų sielą ir dvasią vadinti atskiromis žmogaus „dalimis" - visa tai yra mūsų vidinis žmogus, širdies, esybės gyvenimas. Kai sakoma, kad Dievą reikia mylėti visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis (Mk 12, 30), turimas omenyje visas žmogus. Išvardijimas šiuo atveju tėra stilistinė priemonė.
Trečia, nėra abejonių kad fizinės mirties atveju, mūsų vidinis žmogus bus priverstas laikinai atsiskirti nuo išorinio ir keliauti pas Viešpatį - tikinčiojo egzistencija tęsiasi palaimintame buvime su Viešpačiu (žr. Lk 23, 42-43; Fil 1, 21-23; 2 Kor 5, 6-8). Tačiau ir ten mes vis tiek lauksime galutinio savo atpirkimo, t.y. kūno prisikėlimo.
Ketvirta, nors Kristaus mirtis ant kryžiaus yra didelė paslaptis (tegu ji ir išlieka), aišku, jog Jėzus mirė kaip žmogus, „teisusis už nusidėjėlius", ir kaip Dievo Sūnus paragavo mirties už kiekvieną iš mūsų, „nužengė į pragarus, trečią dieną kėlėsi iš numirusiųjų, įžengė į dangų, sėdi Visagalio Dievo Tėvo dešinėje iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti". Tai yra mūsų išgelbėjimo garantas - jei Viešpats užtruks ir mes turėsime mirti, be abejonės, mūsų sielos regės Jo veidą, o kūnai ilsėsis žemėje laukdami galutinio atpirkimo įgyvendinimo Kristuje Jėzuje.
Guoskimės šia viltimi.
Pastorius Darius Širvys
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
