Viešpaties Jėzaus gimimas visada bus dėkingumą, nuostabą, susižavėjimą ir pagarbią baimę keliantis įvykis.
Jis niekuomet nepaskęs užmaršties miglose ir netaps nereikšmingu praeities epizodu, nes yra be galo svarbus kiekvienam žmogui. Tačiau šio įvykio prasmę ir didybę įmanoma pamatyti tik Dievo malonės dėka. Toks suvokimo būdas skirtas visiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, kuriuo laiku jie gyvena. Ar tai būtų tolima praeitis dar iki Kristaus gimimo, kai žmonėms buvo suteiktos pranašiškos įžvalgos, ar paties įvykio metu, kai iš išorės viskas atrodė taip kasdieniška ir buitiška, jog tikrąją įvykio reikšmę suvokė tiktai keli dievoti žmonės, kurie iš tiesų mylėjo Dievą ir buvo Jam nuolankiai atviri. Ir šiandien, kai nuo Jėzaus gimimo praėjo labai daug metų ir Kalėdos tapo tradicine kasmete švente, ir ta proga sakoma daug gražių žodžių, reikia Dievo Dvasios šviesos, kad tie žodžiai taptų langais į šlovingą tikrovę.
Gimė visų žmonių viltis, šviesa, tikrasis Karalius, tikėjimo šaltinis, Gelbėtojas, gyvenimo Vedlys ir Mokytojas, naujos žmonijos pradininkas. Tai, jog Dievas Sūnus tapo žmogumi, yra pačias didžiausias žmonių svajones pranokstanti Dievo malonė. Jo laukė visos žemės giminės, kiekviena savaip tą lūkestį išsakydama pasakose bei mituose. Nuodėmės pavergta žmonija, pati sunkiai suvokdama savo vergystės gylį, troško tobulybės, laisvės, darnos ir svajojo apie karžygį, karalaitį ar paprastą jaunuolį, kuris atėjęs įveiktų ją pavergusias jėgas.
Apie šlovingą ateities įvykį kalbėjo Senojo Testamento pranašai: gims žmogus, kuris savimi įkūnys vardo Emanuelis prasmę - Dievas su mumis. Pranašai matė šlovingą Dievo šviesą, atsiversiančią Kristuje, Izraelio karaliuje.
Mums Kristaus gimimas dažnai asocijuojasi su žvaigžde, tvartu, ėdžiomis, gyvuliais, piemenimis, trimis karaliais ir meiliais angelais. Nori nenori, įtaką padaro kalėdiniai atvirukai, prakartėlės. Tačiau pranašams buvo apreikšta tai, kas slėpėsi po paprasta, kasdieniška išore: Dievo sumanymų kulminacija - visatos Kūrėjas tampa žmogumi, kad visus žmones apšviestų Jo Dvasios šviesa.
Jėzui gimus, tik nedaugelis žmonių suprato įvykio didybę. Vienas iš jų - teisus ir dievobaimingas vyras, vardu Simeonas. Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis dar gyvendamas žemėje pamatys Dievo Mesiją. Izraelio tautoje tuomet su kiekvienais metais didėjo Kristaus lūkestis. Tai vienur, tai kitur iškildavo vedliai, kurie sakėsi esą tikrieji Izraelio gelbėtojai. Tačiau Simeonas aiškiai žinojo, kad savo akimis pamatys Dievo Kristų ir nebus suklaidintas. Rašte mums nieko nesakoma, kiek laiko tas dievobaimingas vyras laukė pažado išsipildymo, tačiau liudijama, kad daugelio Dievo pažadų išsipildymo žmonėms tekdavo netrumpai palaukti. Tie pažadai labai brangūs, ir, jeigu jie išsipildytų tuojau pat, greičiausiai mes nesuvoktume jų vertės.
Vieną dieną Simeonas buvo Dvasios paragintas ateiti į šventyklą. Tarp daugelio kitų žmonių tas teisus vyras pamatė jauną šeimą su kūdikiu ant rankų. Jie atnešė savo pirmagimį pašvęsti Viešpačiui. Simeonas priėjo prie jų, paėmė kūdikį į rankas ir, palaiminęs Dievą, prabilo apie tai, kad jo akys išvydo Dievo išgelbėjimą, šviesą, kuri apšvies visas pasaulio tautas, Izraelio tautos šlovę.
Viešpaties gimimo neįmanoma atsieti nuo žmonijos išgelbėjimo. Todėl žmonės, kurie supranta, ką reiškia Jėzaus gimimas, iš visos širdies dėkoja Dievui už beribį Jo gailestingumą. Dėkingumas turėtų persmelkti kiekvieno krikščionio sielą vien pagalvojus apie Kristaus gimimą. Būdamas Dievas, Jėzus nesilaikė įsikibęs savo lygybės su Dievu, bet esybe tapo tarnu ir panašus į žmones (Fil 2, 6-7). Gimti šioje žemėje tam, kad būtum Dievo Avinėliu, naikinančiu pasaulio nuodėmę, reikalingas nesuvokiamas ryžtas. Pats Dievo tapimas žmogumi jau yra stulbinamas nusižeminimas. Tačiau Jėzus gimė, jog išgelbėtų tai, kas buvo pražuvę. Jo visas gyvenimas nuo gimimo iki mirties yra visiškas pasiaukojimas. Neįmanoma net įsivaizduoti tos nevilties, kuri viešpatautų žemėje, jeigu Jėzus nebūtų gimęs. O greičiausiai, kalbant tariamąja nuosaka, jeigu Jis nebūtų gimęs, žmonijos jau nebebūtų. Jo auka atidėjo Dievo teismą. Todėl dėkoti už Jėzaus pasiaukojimą, ryžtą, meilę, nusižeminimą niekada nebus per daug. O tuo labiau per Kalėdas. Vienas iš dalykų, kuris Kalėdas padaro tikra švente, yra nuoširdi padėka Kristui už tai, kad Jis atėjo į mūsų pasaulį.
Kitas, mano manymu, būtinas Kalėdų šventės palydovas - nuostaba. Evangelijoje pagal Luką skaitome, kaip Marija aplankė savo giminaitę Elžbietą ir ši, įkvėpta Šventosios Dvasios, nusistebėjo: Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane? (Lk 1, 43). Atrodytų, kas bendro tarp šventosios Elžbietos, kurią aplankė Jėzaus motina Marija, nuostabos ir mūsų, gyvenančių praėjus dviems tūkstantmečiams nuo tų įvykių? Tačiau mes visi, apšviesti Dievo Dvasios, taip pat galėtume nuolankiai nusistebėti: iš kur mums tai, kad mūsų Kūrėjas tapo kaip vienas iš mūsų, kad Jis atėjo ieškoti mūsų pražuvusių, kad mūsų nuodėmės Jo nesustabdė? Iš kur mums tai, kad šiandien kiekvienas, kuris Jo nuoširdžiai šaukiasi, yra girdimas, kad susirinkę Jo vardu mes visuomet esame Jo aplankomi? Mes Jo neieškojome, bet Jis mus surado. Dievas mus pasiekė tapdamas vienu iš mūsų - gimdamas žmogumi.
Kadangi einant laikui daugeliui žinia apie Dievą, gimusį žmogumi, virto tiesiog religine dogma, atrodo, jog neliko kuo stebėtis. Tačiau užtenka padvelkti Viešpaties Dvasiai ir už sustingusių kultūrinių formų mes vėl su nuostaba išvystame didžiausią stebuklą, kuris ne tik nustebina, bet ir sužavi.
Galvojant apie Kalėdų istoriją, žavėtis galima begale jos aspektų. Tai Dievo sugrįžimas pas žmones, kurie savo istorijos pradžioje nuo Jo nusisuko. Jis žavi tobulu paprastumu. Mes galime matyti savo Kūrėją mums suprantamu pavidalu. Kiekviena Kristaus gimimo detalė perteikia žinią apie tai, koks yra mus sukūręs Dievas. Jis kaip gaivaus vandens šaltinis, ištryškęs žemame slėnyje, kaip brangakmenis, kuris pakeri savo grožiu gulėdamas paprastoje medinėje dėžutėje. Amžinasis gyvenimas atsiveria žmonėms šiame gimusiame kūdikyje. Kokiais laikino pasaulio žodžiais įmanoma nusakyti jo žavesį?
Dievo pažadų išsipildymas Marijos ir Juozapo rankose. Viešpaties pasitikėjimas Jį mylinčiais žmonėmis. Dievo atlygis jiems ne žemiškais turtais bei padėtimi, bet Jo artumu. Didžiausia garbė būti tais, kurie išnešioja ir užaugina mūsų visų Gelbėtoją.
Visos žmonijos karalius gimsta tvarte prie užeigos, kad mes suprastume, kas iš tiesų svarbu, o kas neturi didelės vertės. Jeigu tik galėtume pasirinkti savo gimimo vietą, ieškotume komforto bei prabangos. Viešpats taip nesielgė. Jis atėjo ne tam, kad visus priblokštų išorine prabanga ir tokiu būdu patrauktų į save žmonių dėmesį. Jėzus gimė mūsų pasaulyje, kad atrastų Jį mylinčius. Jis - tarsi persirengęs pasakų karalius, kuris kaip pakeleivis užeina pas paprastus žmones. Turtai, padėtis ir galia žmones patraukia labai paprastai, bet nuoširdi meilė Dievui sužavi ne kiekvieną. Jau savo gimimu Jėzus vykdė dangiškojo Tėvo valią. Žavi Kristaus gimime išsipildanti Dievo valia.
Viešpats Jėzus žavėjosi savo Dangiškuoju Tėvu: Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko (Mt 11, 25-26). Tokį patį susižavėjimą galime išsakyti ir mes, mintyse įsižiūrėdami į Kalėdų įvykius. Apie savo Sūnaus gimimą dangiškasis Tėvas apreiškė nuolankiems žmonėms. Žavi Dievo nešališkumas - angelai aplanko naktį prie bandos budinčius piemenis, o kilmingiems žmonėms, tą naktį apsistojusiems užeigoje, leidžia ramiai miegoti, Viešpats atsiveria tiesos ieškantiems pagonių išminčiams (kuriuos vadiname trimis karaliais), bet pasislepia nuo išdidžių savo tautos žmonių.
Čia paminėjau tik kelis susižavėjimą keliančius Kalėdų aspektus. Jų labai daug. Švęskime Kalėdas žavėdamiesi mūsų Viešpaties gimimu.
Dar keli žodžiai apie pagarbią baimę, kylančią apmąstant Jėzaus Kristaus gimimą. Jo gimimas buvo malonės ir teismo diena. Dievo Dvasios apšviesta tai pamatė ir išsakė Viešpaties motina Marija: Mano siela šlovina Viešpatį, ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas! Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi. Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones. Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido. Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams - Abraomui ir jo palikuonims per amžius (Lk 1, 46-55).
Kaip pranašiška Marijos žodžių nuojauta nuskamba Senojo Testamento pranašo Samuelio motinos malda: Mano širdis džiaugiasi Viešpatyje ir mano ragas išaukštintas Jame. Aš plačiai atveriu savo burną prieš savo priešus, nes džiaugiuosi Tavo išgelbėjimu. Niekas nėra toks šventas, kaip Viešpats! Šalia Tavęs nėra kito ir nėra kitos uolos, kaip mūsų Dievas. Nekalbėkite taip išdidžiai ir įžūliai. Viešpats yra Dievas, kuris žino viską, ir Jis pasveria visus darbus. Galingųjų lankas sulaužomas, o tie, kurie klumpa, apjuosiami jėga. Sotieji parsisamdė už maistą, o alkanieji nurimo. Nevaisingoji pagimdė septynetą, o turinčioji daug vaikų nusilpo. Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina. Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština. Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį. Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga. Viešpats sudaužys į gabalus savo priešus. Jis sugriaudės prieš juos iš dangaus. Viešpats teis žemės kraštus. Jis duos jėgų savo karaliui ir išaukštins pateptojo ragą (1 Sam 2, 1-10).
Mūsų Viešpats gimdamas atmetė visa tai, kuo žmonės linkę didžiuotis. Jis nepastebėtas praslydo pro išdidžiųjų žvilgsnius. Jis gimė tam, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys (Lk 2, 35). Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė (Jn 1, 11).
Švęsdami Kalėdas ir galvodami apie Jėzaus gimimo istoriją galime pasverti save. Jeigu mūsų nesujaudina ir nesukrečia Kristaus gimimas, tikriausiai daromės panašūs į tuos Jo tautos žmones, kurie Jo nepriėmė. Kokios vizijos mus įkvepia ir kokias siekiais vadovaujamės? Ar mums priimtinas nuolankiųjų kelias, kuriuo į šį pasaulį atėjo jo Viešpats, Gelbėtojas ir Karalius? Jeigu ne, tai Kalėdos mums nėra džiaugsminga šventė, nes ji kalba teismą žmogiškam išdidumui bei egoizmui.
Todėl kiekvienas iš mūsų tešvenčia Viešpaties Jėzaus gimimą su padėka, nuostaba, susižavėjimu ir pagarbia baime, nuolankiai sekdamas Kristumi.
