Senojo Testamento rankraščių patikimumas
Šiame skyriuje dėmesys sutelkiamas į istorinį Senojo Testamento patikimumą, nes jį patvirtinantys liudijimai skiriasi nuo Naujojo Testamento liudijimų.
Apie Senojo Testamento patikimumą galima spręsti remiantis mažiausiai trimis pagrindiniais kriterijais: (1) teksto perdavimu (istorijos eigoje vykusio perrašymo proceso tikslumu), (2) Senojo Testamento patvirtinimu daiktiniais archeologiniais radiniais ir (3) archeologų rastais dokumentiniais įrodymais.
Teksto perdavimas: ar tikslus buvo perrašymo procesas?
Istorinį Senojo Testamento patikimumą iš dalies galima atskleisti ištyrus teksto perdavimo procesą (visą kelią nuo originalių raštų iki šiuolaikinių spausdintų kopijų). Kaip ir kitų senovės kūrinių atveju, mes neturime tekstų originalų. Tačiau, palyginus Šventraštį su kitais senosios literatūros kūriniais, hebrajų perrašinėtojų tikslumas yra tiesiog stulbinantis.
Gleasonas Archeris teigia:
„Pabrėžtina, kad šiuo (teksto perdavimo) atžvilgiu Senasis Testamentas skiriasi nuo visų kitų mums žinomų ikikrikščioniškos literatūros kūrinių. Iš tiesų mes neturime tiek daug skirtingų pagoniškų kūrinių rankraščių, iki mūsų išlikusių iš tiek daug įvairių laikotarpių, kaip kad Senojo Testamento atveju. Tačiau ir turimų, pavyzdžiui, Egipto Mirusiųjų knygos, variantų skirtumai yra gerokai platesnio ir rimtesnio pobūdžio. Labiausiai stebinantys skirtumai išryškėja, pavyzdžiui, 15-ame skyriuje, tarp Ani papiruso (parašyto aštuonioliktosios dinastijos metais) ir Turino papiruso (dvidešimt šeštoji ar vėlesnė dinastija). Čia įtraukti arba išmesti ištisi skirsniai, o kai kur net visiškai skirtinga atitinkamų teksto stulpelių prasmė. Tokių skirtumų ir pokyčių fenomenas nepasireiškia skirtingais amžiais perrašytuose hebrajiškuose rankraščiuose. Tikslaus hebrajiško teksto perdavimo priežastis gali būti tik Dievo priežiūra. Pavyzdžiui, net du Izaijo pranašystės knygos nuorašai, rasti 1947 metais Kumrano oloje Nr.1, prie Negyvosios jūros, buvo tūkstančiu metų ankstyvesni už bet kurį iki tol turėtą seniausią rankraštį (980 m. pr. Kr.). Patikrinus nustatyta, kad jie žodis žodin atitinka daugiau nei 95 procentus šiandieninės hebrajų Biblijos teksto. Tuos 5 skirtumų procentus iš esmės sudarė akivaizdūs rašiklio nukrypimai ir tarminiai skirtumai. Todėl jie nė kiek nepakeitė apreiškimo žinios" (Archer, SOT, 23-25).
Nuostabūs Roberto Dicko Wilsono pastebėjimai Šventraščio teisingumą ir patikimumą susieja su ta kultūrine aplinka, kuri supo Senojo Testamento laikų Izraelį:
„Hebrajų Šventraštyje yra paminėti 26 ar net daugiau svetimų šalių karaliai, kurių vardai aptinkami to laikotarpio dokumentuose. Daugumos šių karalių vardai, kurie rasti iškalti jų pačių antkapiuose arba įrašyti jų valdymo laikų dokumentuose, rašomi lygiai taip pat, kaip jie yra užrašyti Senojo Testamento knygose. Kitų vardų skirtumai atitinka fonetikos taisykles, galiojusias tuo metu, kai buvo rašomas Senasis Testamentas. Yra tik du ar trys vardai, kurių raidės ar rašyba kol kas negali būti tiksliai išaiškinta, tačiau net ir šie keli pavyzdžiai ne įrodo, kad hebrajiško teksto rašyba yra klaidinga. Be to, ano meto asiriškuose dokumentuose daugelio Izraelio ir Judo karalių vardai randami užrašyti taip pat, kaip jie rašomi mūsų turimame hebrajiškame tekste.
Turėdami 144 transliteracijos iš egiptiečių, asirų, babiloniečių ir moabitų kalbų į hebrajų kalbą pavyzdžius ir 40 iš hebrajų į minėtas kalbas atvejus (iš viso 184 pavyzdžius), aiškiai matome, kad tekstas su vardais hebrajiškoje Biblijoje buvo perduodamas 2300 ir net 3900 metų beveik absoliučiai tiksliai. Tai, kad originalo rašytojai užrašė juos pagal teisingus to meto filologinius principus, yra puikus jų didelio atidumo ir išmanymo įrodymas; o tai, jog hebrajiškas tekstas daugelio perrašinėtojų buvo perduodamas per daugybę amžių, yra tiesiog neprilygstamas fenomenas literatūros istorijoje" (Wilson, SIOT, 64, 71).
Profesorius Wilsonas tęsia:
„Tiek užsipuolantieji biblinį tekstą, tiek jį ginantieji neturėtų manyti, kad šis tikslus transliteravimas ir teisingas tikrinių vardų perdavimas yra lengvas, įprastas dalykas. Kadangi kai kurie mano skaitytojai neturi panašių dalykų tyrimo patirties, atkreipčiau dėmesį į Egipto karalių vardus, kurie pateikti Manetono ir iškalti Egipto monumentuose. Manetonas (angl. Manetho) buvo vyriausiasis pagoniškos Egipto šventyklos žynys Ptolemėjaus Filadelfo laikais, t.y. maždaug 280 m. pr. Kr. Jis parašė knygą apie Egipto karalių dinastijas. Šios knygos fragmentų išliko Juozapo, Eusebijaus ir kitų istorikų darbuose. Iš viso buvo 31 karalių dinastija; jis pateikia 140 vardų iš 22 dinastijų. Iš jų net 49 iškalti monumentuose tokia forma, pagal kurią galima atpažinti dermių, atitinkančių Manetono rašybą, ir dar 28 galima atpažinti iš dalies. Kiti 63 neatpažįstami netgi pagal atskirus skiemenis. Jei Manetonas iš tiesų pats nusirašė tuos vardus nuo originalių įrašų ir jei 49 atvejais jis iš esmės buvo tikslus, tai tik patvirtina prielaidą, kad jo padaryti šimtai variacijų ir iškraipymų 50 ar net daugiau neatpažįstamų vardų atžvilgiu turėtų būti priskirti arba jo klaidai nusirašant, arba jo teksto perrašinėtojų klaidoms" (Wilson, SIOT, 71-72).
Wilsonas priduria, kad maždaug keturiasdešimt iš šių karalių gyveno nuo 2000 iki 400 m. pr. Kr. Kiekvienas minimas chronologine tvarka: „Su nuoroda į tos pačios šalies karalius ir su pagarba kitų šalių karaliams [...] negalima įsivaizduoti dar svaresnio Senojo Testamento tikslumo įrodymo, nei šis pateikiamas karalių sąrašas." Jis apskaičiavo atsitiktinę tokio tikslumo tikimybę: „Matematiškai tokio atsitiktinė tikslumo tikimybė būtų vienas šansas iš 750.000.000.000.000.000.000.000" (Wilson, SIOT, 74-75).
Šiuo pagrindu Wilsonas daro tokį apibendrinimą:
„Įrodymas, kad iš esmės tikslūs originalių dokumentų nuorašai buvo perduodami daugiau kaip 2000 metų, yra nepaneigiamas. Tai, kad prieš 2000 metų egzistavę nuorašai buvo panašiu būdu perrašyti iš originalų, nėra paprastas dalykas, tačiau, kaip jau minėjome, čia galimos analogijos su babiloniškais dokumentais, kurių dabar turime ir originalus, ir nuorašus. Taigi prabėgus tūkstančiams metų, per kuriuos prirašyta daugybė papirusų, ir juos palyginus su mūsų šiuolaikiniais klasikos leidiniais, pasirodė, jog daugiau nei per 2000 metų buvo padaryti tik minimalūs teksto pakeitimai, o ypač reiktų atkreipti dėmesį į tą akivaizdų mokslinį tikslumą, su kuriuo hebrajiškame tekste mus pasiekė taisyklinga karalių vardų ir daugybės svetimų šalių terminų rašyba" (Wilson, SIOT, 85).
F.F. Bruce'as pabrėžia, kad „priebalsinis hebrajiškos Biblijos tekstas, kurį redagavo masoretai, iki jų laikų buvo perduodamas su neprilygstamu tikslumu, beveik per tūkstantį metų" (Bruce, BP, 178).
Williamas Greenas daro išvadą: „Galima drąsiai teigti, kad joks kitas antikos laikų darbas nebuvo perduotas taip tiksliai" (Green, GIOT, 81).
Kalbėdamas apie hebrajiško teksto perdavimo tikslumą, Atkinsonas, buvęs Kembridžo bibliotekos bibliotekininkas, yra pasakęs, jog tai „šiek tiek antgamtiška".
Ištisus šimtmečius žydų rabinai rūpinosi, kad hebrajiškas tekstas būtų perduodamas maksimaliai tiksliai.
Rankraščių kiekybė
Nors Senasis Testamentas negali pasigirti tuo tokiu pat dideliu rankraščių skaičiumi kaip Naujasis Testamentas, jų esama nemažai. Ankstyvųjų hebrajiškų rankraščių stygių bandoma pagrįsti keliomis priežastimis. Pirmą ir svarbiausią priežastį sudaro jų senumo ir pažeidžiamumo (arba dūlumo) kombinacija; du ar trys tūkstančiai metų yra gana ilga laiko trukmė seniems dokumentams. Vis dėlto kai kurie faktai leidžia daryti išvadą, kad jų kokybė labai gera. Pirmiausia svarbu nustatyti bendrą esamų rankraščių skaičių. Šiandien yra keletas svarbių hebrajiškų rankraščių rinkinių. Į pirmąjį rinkinį, sudarytą Benjamino Kennicotto (1776-1780) ir išleistą Oksforde, yra sudėta 615 Senojo Testamento rankraščių. Vėliau Giovanni de Rossi (1784-1788) išspausdino 731 rankraščio sąrašą. Šių dienų svarbiausiais rankraščių radiniais laikomi Kairo genizos (1890 m.) ir Negyvosios jūros ritiniai (1947 m. ir vėlesni). Kairo sinagogos frontone buvo rasta senųjų rankraščių saugykla, arba geniza. Čia rasta du šimtai tūkstančių rankraščių ir jų fragmentų (Kahle, CG, 13 ir Wurthwein, TOT, 25), iš jų apie dešimt tūkstančių yra bibliniai. (Goshen-Gottstein, BMUS, 35)
„XIX a. pabaigoje daug fragmentų, parašytų nuo VI iki VIII amžiaus, buvo rasta Kairo (Egiptas) senoje sinagogoje, kuri iki 882 m. buvo Šv. Mykolo bažnyčia. Rankraščiai rasti genizoje, saugojimo patalpoje, kur būdavo slepiami susidėvėję arba sugadinti rankraščiai iki tol, kol būdavo tinkamai sutvarkyti. Ši geniza buvo užmūryta ir visų užmiršta iki pat jos atradimo. Toje mažoje patalpoje išliko apie 200000 fragmentų, tarp jų ir bibliniai tekstai hebrajų bei aramėjų kalbomis. Bibliniai fragmentai datuojami nuo V mūsų eros amžiaus" (Dockery, FBI, 162-163).
Maždaug pusė Kairo genizoje rastų rankraščių dabar saugoma Kembridžo universitete. Kiti išsibarstė po visą pasaulį. Kairo genizos žinovas Paulas Kahle'is identifikavo daugiau kaip 120 retų rankraščių, kuriuos parengė „babiloniškoji" masoretų perrašinėtojų grupė.
Pats didžiausias hebrajų Senojo Testamento rankraščių rinkinys yra Antrasis Firkovičiaus (Firkovitch) rinkinys Sankt Peterburge. Čia yra 1582 fragmentai iš Biblijos ir Masoros, surašyti ant pergamento (725 fragmentai ant popieriaus), ir dar 1200 papildomų hebrajiškų rankraščių fragmentų Antonino kolekcijoje (Wurthwein, TOT, 23). Kahle'is taip pat tvirtina, kad visi tie Antonino kolekcijos rankraščiai ir fragmentai yra iš Kairo genizos (Kahle, CG, 7). Firkovičiaus rinkinyje yra keturiolika hebrajiško Senojo Testamento rankraščių, perrašytų tarp 929 ir 1121 m. Jie taip pat kildinami iš Kairo genizos.
Kairo genizos rankraščiai išsibarstė po visą pasaulį. Jungtinėse Valstijose keletas iš geriau išsilaikiusiųjų yra Enelowo memorialiniame rinkinyje, kuris saugomas Niujorke, Žydų teologijos seminarijoje (Goshen-Gottstein, BMUS, 44).
Britų muziejaus kataloge išvardijamas 161 hebrajiško Senojo Testamento rankraštis. Oksfordo universiteto Bodlio bibliotekos kataloge yra 146 Senojo Testamento rankraščiai, kiekviename iš jų nemažai fragmentų. (Kahle, CG, 5). Goshenas-Gottsteinas apytikriai suskaičiavo, kad vien tik Jungtinėse Valstijose esama dešimtys tūkstančių semitiškų rankraščių fragmentų, iš kurių maždaug 5 procentai - daugiau kaip penki šimtai rankraščių - bibliniai (Goshen-Gottstein, BMUS, 30).
Reikšmingiausiais hebrajiško Senojo Testamento rankraščiais laikomi parašytieji tarp III amžiaus prieš Kristų ir XIV amžiaus po Kristaus. Iš jų žymiausi yra Negyvosios jūros ritiniai, kurie datuojami nuo III amžiaus prieš Kristų iki I amžiaus po Kristaus. Juose yra viena pilna Senojo Testamento knyga (Izaijo) ir tūkstančiai fragmentų, kuriuose visuose kartu paėmus rastume kiekvieną Senojo Testamento knygą, išskyrus Esteros (Geisler, BECA, 549).
Negyvosios jūros ritiniai labai svarbūs todėl, kad jie patvirtina kitų, daug vėlesnių rankraščių tikslumą. Pavyzdžiui, Kairo kodeksas (895 m. po Kr.) yra masoretų rankraštis, kuris iki Negyvosios jūros ritinių atradimo buvo ankstyviausias. Dabar jis saugomas Britų muziejuje. Jis dar vadinamas Codex Cairensis. Šis kodeksas buvęs sudarytas masoreto Mozės Ben Ašero šeimos; jame išlikę ankstyvųjų ir vėlyvųjų pranašų tekstai. Likusios Senojo Testamento dalies jame nėra (Bruce, BP, 115-116).
Sankt Peterburgo Pranašų kodekse (Codex of the Prophets of Leningrad; 916 m.) yra Izaijo, Jeremijo, Ezechielio ir dvylikos mažųjų pranašų knygos.
Seniausiu pilnu Senojo Testamento rankraščiu yra laikomas Codex Babylonicus Petropalitanus (1008 m.), kuris saugomas Sankt Peterburge. Jis buvo parengtas pagal rabino Aarono Ben Mozės Ben Ašero pataisytą tekstą dar iki 1000 m. (Geisler, GIB, 250).
Aleppo Codex (ne anksčiau kaip 900 m.) yra nepaprastai vertingas rankraštis. Vienu metu manyta, kad jis prarastas, tačiau 1958 m. vėl buvo surastas. Deja, jis neišvengė kai kurių apgadinimų. Per 1947 metų riaušes Izraelyje rankraštis buvo iš dalies sunaikintas. Alepo kodeksas yra seniausias masoretiškasis viso Senojo Testamento rankraštis.
Britų muziejaus kodekse (British Museum Codex; 950 m.) yra teksto fragmentų nuo Pradžios knygos iki Pakartoto įstatymo.
Reuchlino pranašų kodeksas (Reuchlin Codex of the Prophets; 1105 m.). Šis tekstas buvo parengtas masoreto Ben Naftalio. Dėl šio rankraščio iškilo klausimas apie viso biblinio teksto perdavimo patikimumą. Jame aptinkama rankraštinio teksto klaidų, kurias teksto kritikai rado ir ankstyvuosiuose Senojo Testamento rankraščiuose. (Tai aptarsime kitame šio skyriaus poskyryje.) Ar tos klaidos tokios rimtos, kad iškreiptų rankraščio perduodamą žinią, o gal dėl jų neįmanoma atsekti tikrosios teksto minties? Jeigu taip, tai Dievo tikslas likęs nepasiektas; Jis ne perdavė savo apreiškimo taip, kad vėlesnės kartos sugebėtų jį teisingai suprasti. Jei Dievas nedarė jokios įtakos Šventraščio perrašinėtojams, tuomet šie sugadino ar suklastojo tekstu perduodamą žinią. Jeigu ta žinia buvo suklastota, tai užrašyto apreiškimo perdavimas nebetekęs prasmės, nes toks sugadintas Šventraštis būtų paprasčiausias tiesos ir klaidų mišinys.
Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų
Il. „Sankt Peterburgo kodekso“ fragmentai
Biblijos unikalumas (X)
