Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.
Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, - malone jūs esate išgelbėti, - kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje. Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų - tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 1-10).
Prieš daugelį metų gyveno vienas turtingas, meno kūrinius kolekcionavęs žmogus. Kartu su sūnumi jie keliavo po pasaulį, ieškodami pačių geriausių menininkų darbų, kuriais galėtų papildyti savo kolekciją. Jų šeimos dvaro sienas puošė neįkainojami tokių garsių dailininkų kaip Pikaso, Van Gogo, Klodo Mone ir kitų menininkų darbai. Našlys tėvas su pasididžiavimu žiūrėjo į savo sūnų ir džiaugėsi, kad jis tapo patyrusiu meno kolekcininku.
Tačiau šalyje prasidėjo karas. Jaunuolis išėjo atlikti pareigą - tarnauti savo šaliai... Vos po kelių savaičių tėvas gavo telegramą, kurioje buvo rašoma, kad, gabendamas kitą karį pas medikus, jo sūnus žuvo...
Kalėdų rytą senasis kolekcininkas išgirdo beldimą į duris. Jas atidaręs jis pamatė kareivį su didžiuliu paketu rankose. Karys prisistatė: „Aš buvau jūsų sūnaus draugas. Tai mane jis gelbėjo, kai jį pakirto kulka... Ar galėčiau kelioms minutėms užeiti? - paklausė karys ir tęsė: Noriu jums šį tą parodyti... Matote, aš esu dailininkas ir noriu jums padovanoti šį paveikslą". Išpakavęs paveikslą senasis kolekcininkas išvydo... savo sūnų. Meno kritikai to darbo niekada nepavadintų šedevru, tačiau portretas puikiai atskleidė jaunuolio veido ir charakterio bruožus.
Atėjus pavasariui, senasis kolekcininkas pasiligojo ir... iškeliavo anapilin. Meno pasaulis sunerimo: kas rūpinsis meno darbų kolekcija?.. Pagal senojo kolekcininko valią turėjo būti paskelbtas aukcionas.
Dienos bėgo labai greitai, tad greitai atėjo ir aukciono diena. Tikėdamiesi įsigyti vertingų darbų, į aukcioną susirinko meno dirbinių kolekcininkai iš viso pasaulio.
Štai, pagaliau, aukcionas prasideda! Aukciono vedėjas pasiūlo pirmąjį paveikslą - nežinomo dailininko tapytą senojo kolekcininko sūnaus portretą. Paprašius siūlyti kainas, salėje stojo tyla. „Kas pasiūlys 100 dolerių?" - paklausė aukciono vedėjas. Kelias minutes vis dar buvo tylu - atėjusieji pirkti tylėjo. Kiek vėliau iš salės galo pasigirdo bejausmis balsas: „Kam rūpi šis paveikslas?.. Juk tai tik jo sūnaus portretas. Pamirškime jį ir pereikime prie svarbių paveikslų..." Salėje pasigirdo keli pritariantys šūksniai. Bet aukciono vedėjas atsakė: „Ne, pirmiausia turime parduoti šį paveikslą. Nagi, kas nupirks sūnaus portretą?" "Aš pažinojau šį vaikiną, - galiausiai prabilo senojo kolekcininko draugas, - todėl norėčiau įsigyti šį portretą. Statau 100 dolerių". „Taigi, šis ponas siūlo 100 dolerių. Gal kas pasiūlys daugiau?" - paklausė aukciono vedėjas. Po ilgos tylos jis pradėjo skaičiuoti: „Vienas, du, trys, - ir, sumušdamas plaktuku, ištarė: Parduota!" Per salę nuvilnijo aplodismentai. Kažkas sušuko: „Na dabar tęskime!" Tačiau aukciono vedėjas apžvelgė auditoriją ir paskelbė: „Aukcionas baigtas".
Visi apstulbę nuščiuvo. „Ką turite minty, sakydamas, kad aukcionas baigtas? - paklausė kažkas. - Mes juk susirinkome čia ne dėl senojo kolekcininko sūnaus portreto... O kaip visi kiti paveikslai? Juk čia yra milijonų dolerių vertės meno kūrinių! Mes reikalaujame paaiškinti, kas čia vyksta!"
Aukciono vedėjas atsakė: „Viskas labai paprasta. Pagal tėvo valią - kas priima sūnų, gauna ir visa kita..."
Štai kur yra ir Kalėdų esmė: kas priima Sūnų, gauna ir visa kita... Biblijoje tai skamba taip: O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo (1 Jn 5, 11-12). Kas turi Sūnų, turi ir visa kita. Ką reiškia visa kita?
Visų pirma norėčiau atkreipti dėmesį į Advento pažadą - naują gyvenimą Kristuje, nes dabar mes žinome, koks yra Dievas. Atėjęs Kristus mums atskleidė, koks yra Dievas. Kristus apreiškė mums Dievą. Biblijoje skaitome: Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis, nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, - visa sutverta per Jį ir Jam (Kol 1, 15-16).
Štai kas yra įsikūnijimas - Dievas atėjo į žemę žmogaus kūne! Dangaus Dievas apsigyveno tarp mūsų, kad mes pažintume, koks Jis iš tiesų yra. Jis atėjo mūsų pamokyti, Jis atėjo numirti už mus, kad mums būtų atleista. Jis prisikėlė iš numirusių, kad ir mes žinotume, jog kelsimės. Jis pažadėjo sugrįžti, taip įžiebdamas mūsų širdyse amžiną viltį. Jis atvėrė dangaus vartus!
Įsivaizduokime, koks būtų pasaulis, jei Dievas Jėzaus Kristaus asmenyje niekada nebūtų atėjęs į žemę. Tada nebūtų Harvardo ir Jeilio universitetų, nes šie universitetai buvo įkurti kaip krikščionių aukštojo mokslo institucijos. Jų įkūrėjai tikėjo, kad studijuoti mokslus reiškia studijuoti Dievo darbus. Tai buvo būdas daugiau pažinti Viešpatį. Neegzistuotų ir daugelis ligoninių, nes jas įkūrė žmonės, kurių širdys buvo kupinos gailestingumo sergantiems, nes jie patys išgyveno susitikimą su Jėzumi Kristumi ir Jo meilė pakeitė jų gyvenimus. Mes visai kitaip žiūrėtume į istoriją, kitaip skaičiuotume prabėgusius metus, nes dabar visa istorija yra skirstoma į istoriją iki Kristaus ir po Kristaus gimimo. Žinoma, nebūtų ir tokios daugybės bažnyčių. Nebūtų daugybės koledžų ir kolegijų, nes šios mokslo įstaigos taip pat buvo įkurtos krikščionių. Turėtume tik pusę Biblijos, nebūtume girdėję apie asmeniškai patiriamą Dievo meilę. Dievas niekada nebūtų aplankęs pasaulio, ir mes neturėtume vilties, kad Jis dar grįš į žemę.
Jei Kristus, Dievo Sūnus, nebūtų atėjęs į žemę, nebūtų Kalėdų. Nebūtų jokių dovanų, kurios visos simbolizuoja pačią didžiausią Dievo dovaną, neskambėtų ir kalėdinės giesmės... Pasaulis be Jėzaus būtų kaip žiema be Kalėdų...
Jei ne Jėzus, Marija Magdalietė būtų mirusi savo nuodėmėse. Matas būtų likęs tautiečių išdaviku. Romėnų kariai būtų toliau plėšikavę ir beširdiškai elgęsi. Petras, Jokūbas ir Jonas taip ir būtų visą gyvenimą žvejoję, kad turėtų iš ko pragyventi. Apaštalas Paulius taip ir būtų likęs žiauriu fariziejumi, reikalaujančiu tobulai laikytis Įstatymo raidės. Žmonės, gyvenę tuo metu kaip ir Kristus ir kuriems reikėjo išgydymo, vis dar būtų kamuojami kūno bei sielos ligų: luošys vis dar būtų luošys, aklasis ir toliau gyventų aklinoje tamsoje, kurčiasis taip ir būtų likęs tyloje...
Mes niekada nebūtume išgirdę žodžių: Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta (Jn 14, 27). Arba: Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 15, 11). Arba: Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10).
Štai kodėl Kalėdų metu mes giedame apie Emanuelį,- Dievas yra su mumis! Jis buvo su mumis prieš 2000 metų ir yra su mumis dabar, šią akimirką, kad parodytų mums, koks yra Viešpats. Mūsų Dievui rūpėjo ateiti. Jis apsireiškė mums ir apreiškė savo vardą- Jis yra meilė. Jėzus buvo nevykėlių ir nusidėjėlių draugas. Jis parodė meilę ir atjautą pasaulio atstumtiesiems. Jis gydė ligonius ir prikėlė mirusius. Jis mokė, kad ne šio pasaulio vertybės nulemia mūsų vertę, ir sakė: Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - paskutiniai; nes daug yra pašauktų, bet maža išrinktų (Mt 20, 16). Jis mokė mus, kad žymiai svarbiau, ką Dievas apie mus mano, nei tai, ką galvoja apie mus kiti.
Kai kurie iš jūsų galbūt esate matę televizijos šou, kurio metu žmogus, nusipirkęs kokį daiktą sendaikčių turguje, paprašo nustatyti tikrąją to daikto vertę. Kaip visi nustemba, kad tas vos kelis dolerius kainavęs daiktas pasirodo esąs vertas net kelių tūkstančių dolerių! Tai matydamas galvoju apie Dievą: Jis paima žmones, kurie pasaulio akyse neturi jokios vertės, ir suteikia jiems labai didelę vertę. Toks yra mūsų Dievas. Iš kur mes tai žinome? Tai matome žvelgdami į Jėzaus gyvenimą. Atrodo, jog visuomenės atstumtieji Jam labiausiai patiko. Jis ištraukdavo iš šiukšlių nusidėjėlius ir ligonius, vargšus ir silpnus ir paversdavo juos brangenybėmis. Jei Jėzus nebūtų atėjęs, to mes niekuomet nebūtume sužinoję, mes nebūtume pažinę tokio Dievo...
Jėzus Kristus apreiškė, koks iš tiesų yra Dievas, todėl ir mes norime būti panašūs į Jį. Mes buvome Jo malonės pakeisti, Jo meilės atnaujinti. Tą nuostabią malonę, kurią patyrėme iš Viešpaties, dabar norime parodyti kitiems. Mes atleidžiame, nes ir mums buvo atleista. Mes duodame, nes ir mums buvo duota. Mes gyvename, nes Jis dovanojo mums amžinąjį gyvenimą. Jėzus gimė žemėje, todėl mes žinome, koks yra Dievas - Jis yra tobula meilė!
Antra, Adventas žada naują gyvenimą, nes mūsų nuodėmės gali būti atleistos! Akimirką pagalvok apie patį blogiausią dalyką, kurį esi padaręs, apie tai, kas verčia tave raudonuoti iš gėdos. Prisiminęs tai, pagalvok, kas būtų, jeigu Jėzus nebūtų atėjęs ir tau nebūtų atleista už tavo nuodėmes. Kaip visa tai atrodytų? Tavo kaltė niekada nebūtų panaikinta, tau nebūtų atleista, ir pasmerkimas kaip Damoklo kardas nuolatos kabėtų virš tavo galvos. Bet todėl, kad Jėzus atėjo, mums - tiems, kurie priėmė Kristaus siūlomą malonę, - yra atleista. Mes žinome, kokią laisvę atneša atleidimas. Ir dabar mes galime atleisti sau ir kitiems, nes patyrėme išlaisvinančią atleidimo, kurį mums dovanojo Jėzus Kristus, jėgą.
Bet jeigu Jėzus nebūtų atėjęs, mes turėtume tik vykdyti nurodymus ir niekada nebūtume išgirdę šių Naujojo Testamento žodžių: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 16-17). Mes nepažintume Gelbėtojo. Nebūtų jokios kalbos apie atleidimą ar susitaikymą su Dievu, - tik įstatymai, kuriems reikia paklusti... Mūsų žodyne nebūtų net žodžio malonė. Mes kalbėtume apie teisingumą ir žmones, gaunančius tai, ko nusipelnė, o ne atradusius malonę pas Dievą. Jei Jėzus nebūtų atėjęs, moteris, sugauta svetimaujant, niekada nebūtų išgirdusi žodžių: „Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk" (Jn 8, 11).
Apaštalas Jonas savo laiške rašo: Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai - ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir Jo nepažino (1 Jn 3, 1). Mes esame Dievo vaikai, nes mums buvo atleista! Tai malonės aktas, kuris tapo įmanomas tik dėl Jėzaus Kristaus mirties. Paprasta, bet kartu ir sudėtinga nusižeminti ir prašyti atleidimo, kurį Jis siūlo.
Jėzus siūlo ne tik atleidimą, - Jis gali visiškai pakeisti tavo gyvenimą! Parašyta: Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 18). Kristus atėjo ne tik tam, kad apvalytų mūsų širdis, bet ir tam, kad jas pakeistų. Kiekvieną dieną mes esame keičiami. Kadangi mes gyvename su Juo, mes kasdien vis labiau panašėjame į Jį, perimame Jo charakterį. Šventoji Dievo Dvasia darbuojasi mumyse, kad mumyse išryškėtų Jis. Ir visa tai - vienam svarbiam tikslui, kuris atveda mus prie trečio siekio: Adventas žada naują gyvenimą Kristuje, nes mes turime dangišką viltį! Jėzus atvėrė mums dangų - tik Jo dėka mes galime viltis dangaus. Kaip sakoma vienoje giesmėje, „Kristus atvėrė mums Rojų! Aleliuja!"
Tik pagalvokite, kaip jaustųsi pasaulis, jei nebūtų jokios vilties išvysti dangų. Ką, jei Jėzus nebūtų atėjęs, pasakytumėte per mylimo žmogaus laidotuves? Nebūtų jokios vilties. Jūs negalėtumėte kalbėti apie dangų, negalėtumėte viltis amžinai gyventi su Dievu. Liktų tik ši realybė - išnykti naktyje... Tačiau Biblija sako: Ir jei vien tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių (1 Kor 15, 19).
Jei Jėzus Kristus nebūtų atėjęs, nebūtų ir Apreiškimo knygos Biblijoje, nebūtų jokios vilties, kad Gelbėtojas, kuris gali nugalėti pasaulį ir atverti mums dangų, sugrįš. Negalėtume viltis išgirsti žodžius: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!" (Mt 25, 21). Nebūtų jokios prisikėlimo vilties, - apskritai nebūtų net tokios sąvokos! Nebūtų ir amžinojo gyvenimo. Nebūtų ko tikėtis ir laukti, - tik uždengiamo karsto ir šalto kapo...
Bet tik todėl, kad Jėzus atėjo, viskas pasikeitė! Dabar mes su džiaugsmu laukiame to, kas dar turi įvykti, kas dar ateis.
Savo knygoje „Drąsa tikėti" Danas Baumannas pateikia puikią iliustraciją, ką reiškia žinoti, kad kažkas yra tavo, nors dar ir reikia to palaukti. Gali net turėti tai rankose, bet negali džiaugtis tuo, nes tai dar reikia „išpakuoti". Jis pasakoja, kad vaikystėje Kalėdų metu jis būdavo ypatingai smalsus: stengdavosi surasti mamos paruoštas dovanas ir atspėti, kas tai. Vienais metais jis aptiko didelį paketą - jis buvo gražiai supakuotas ir ant jo buvo užrašytas jo vardas. Krestelėjęs tą gražiai supakuotą dėžę jis suprato, kad tai - golfo lazdų komplektas. Jis rašo: „Kai tik mamos nebūdavo namie, aš pasiimdavau tą supakuotą dėžę, ją kresteldavau ir įsivaizduodavau, kad jau žaidžiu golfą. Aš mėgavausi dar būsiančiu įvykiu. Ant tos dėžės buvo užrašytas mano vardas, ir aš jau žinojau, kas ten yra". Tai buvo jo, bet reikėjo palaukti, kol ta dovana bus jam įteikta Kalėdų rytą. Tik tada jis savo akimis išvys tai, ką iki tol matė savo širdimi.
Kalėdos - tai Kristaus dovanotas mums dangus. Tai vis dar „supakuota" dovana, bet ant jos jau užrašyti mūsų vardai. Mes žinome, kas mūsų laukia. Tai jau yra mūsų! Jei ne Kalėdos, mes niekada nebūtume gavę šios dovanos. Dabar mes su ilgesiu laukiame dienos, kai galėsime džiaugtis mums dovanotu dangum - mes laukiame, kada ši dovana bus „išpakuota" ir mes galėsime žavėtis visu atsiveriančiu grožiu. Biblija sako: Tačiau mes pagal Jo pažadą laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas (2 Pt 3, 13). Ateis diena, kai išsipildys šios Šventojo Rašto eilutės: Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau - praėjo (Apr 21, 3-4).
Tik todėl, kad Jėzus gimė, mes žinome, koks yra Dievas. Mums buvo atleistos mūsų nuodėmės, mūsų širdys ir protai buvo pakeisti.
Dievas pažadėjo mums dangų ir amžinąjį gyvenimą. Ar galime prašyti dar geresnės dovanos?
Iš http://www.sermoncentral.com/
vertė Žaneta Lazauskaitė
* Adventas - lot. adventus - atėjimas
