Evangelijos pagal Luką 2 skyrius prasideda taip: Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis ėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia (Lk 2, 1-5). Ypač atkreipkime dėmesį į 6 ir 7 eilutes: Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų, suvystė Jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
Perskaitykime kelias eilutes ir iš laiško Galatams. Apaštalas Paulius rašo: Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę (Gal 4, 4-5).
Kalėdos kalba apie suverenaus Dievo numatytą laiką žmogaus gyvenime ir visos žmonijos istorijoje.
Įdomus yra Ekleziasto pasisakymas apie Dievą ir Jo laikus. Atidžiai įsiklausykite: Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi. Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta. Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti. Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti. Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo. Yra laikas įgyti ir prarasti; laikas laikyti ir išmesti. Yra laikas perplėšti ir susiūti; laikas tylėti ir kalbėti. Yra laikas mylėti ir nekęsti; laikas karui ir taikai (Ekl 3, 1-8). Jis išvardija įvairius laikus, o 11 eilutėje sako: Jis skirtu laiku viską puikiai padarė. Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį, kad nė vienas žmogus nesuvoktų Dievo darbų nuo pradžios iki galo. Koks stulbinamas teiginys! Ekleziastas sako, jog Dievas viską padarė tam skirtu laiku, norėdamas parodyti, jog Dievui žinomos visos mūsų gyvenimo smulkmenos. Turiu omeny, jog Jis žino kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką - viskas vyksta Jo numatytu metu!
Koks smulkmeniškas rūpestis bei detalumas! Ir tas Dievas, kuris žino kiekvieną tavo ir mano gyvenimo akimirką, įdėjo amžinybę į mūsų širdis! Štai koks yra Dievas - Jis žino pačias menkiausias detales mūsų gyvenime ir, būdamas visagalis, jas kontroliuoja.
Kaip tai siejasi su Kalėdomis? Akimirkai žvilgtelėkime į evangelijos pagal Luką 2 skyriaus 7 eilutę, kurioje sakoma: Ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų. Situacija buvo labai žmogiška: moteris Marija pagimdė kūdikį - Jėzų. Tai kalba apie Kristaus žmogiškąją prigimtį. Žmogus pagimdė žmogų. Prisiminkime ir laiško Galatams 4 skyrių, kur parašyta: Dievas atsiuntė savo Sūnų. Tai kalba apie dieviškumą. Dievas Tėvas ir Dievas, gimęs kūne. Šios dvi eilutės pagrindžia mūsų teologiją apie Kristaus įsikūnijimą, kad Dievas tapo kūnu. Jis buvo žmogus, bet dieviškas. Dievas ir Žmogus. Dievo Sūnus tapo žmogaus sūnumi, kad mes, kurie esame žmogaus sūnūs, galėtume tapti Dievo sūnumis. Tai neįtikima tema, ir niekas negali geriau to apibūdinti nei apaštalas Lukas savo evangelijos 2 skyriuje ir apaštalas Paulius laiško Galatams 4 skyriuje.
Grįžkime į evangelijos pagal Luką 2 skyriaus 6 eilutę, kurioje kalbama apie Dievo numatytą laiką ir Marijos nėštumą: Atėjo jai metas gimdyti. Kitaip sakant, 9 mėnesių periodas ėjo į pabaigą. Dievas yra numatęs laiką visoms kasdienio gyvenimo detalėms. Ar pamenate, kaip prasideda laiško Galatams 4 skyriaus 4 eilutė? Atėjus laiko pilnatvei - tai Dievo numatytas laikas amžinojo plano perspektyvoje. Dievas mato mus kiekvieną akimirką ir Jis mato mus visos amžinybės perspektyvoje. Toks nuostabus yra Dievas, kuriam mes tarnaujame.
Ar tikrai tinkamas metas?
Pagalvokime apie Mariją. Kai mąstau apie jos situaciją, man atrodo, kad Dievo numatytas laikas buvo visai netinkamas. Žvelgdami į tai, ką Dievas daro mūsų gyvenime, kartais ir mes sakome: „Oi, koks netinkamas laikas šiems dalykams mano gyvenime", tiesa?
Atidžiai pažvelkime į Marijos gyvenimą. Nors tai nebus išsamus sąrašas, štai kelios priežastys, kodėl tai buvo netinkamas laikas jai susilaukti vaikelio:
1. Ji dar nebuvo susituokusi, todėl tai tikrai buvo netinkamas laikas jai gimdyti savo pirmagimį sūnų. Jos ir Juozapo santuoka dar nebuvo sudaryta.
2. Vaikelis gimė okupuotoje teritorijoje. Kūdikis gimė ne saugiuose namuose, bet svetimoje, okupuotoje teritorijoje. Tai nebuvo vieta, kur kas nors norėtų gimdyti...
3. Gyventojų surašymas sugriovė visus jų planus. Ji ruošėsi gimdyti kūdikį Nazarete, savo šeimos narių ir draugų apsupty, tačiau dėl netikėtai paskelbto surašymo jie buvo priversti keliauti į kitą vietą.
4. Betliejus buvo svetimas miestas, kuriame nebuvo galima tikėtis jokios paramos. Gali būti, jog Marija anksčiau čia nebuvo lankiusis. Svetimas miestas, svetimi žmonės, svetimos vietos... Toli nuo mamos, nuo seserų, nuo šeimos ir paramos, kurios taip norėtųsi sulaukti gimdant vaikelį, ypač - pirmąjį.
5. Nebuvo net tinkamo būsto. Jie nuėjo į užeigą, tačiau ten neatsirado vietos kūdikėliui Jėzui, mūsų Viešpačiui, gimti.
Trumpai tariant, jeigu galėtume Marijos paklausti: „Marija, ką tu galvoji apie Dievo pasirinktą laiką kūdikėliui Kristui gimti?", garantuoju, kad Marija atsakytų: „Nepanašu, kad tai yra tam tinkamiausias laikas".
Kartais panašiai pagalvoju ir aš, mąstydamas apie savo gyvenimą. Savo gyvenime matau Dievą veikiantį labai įvairiai. Ir kartais, išgirdęs tam tikras užuominas ar susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, aš žvelgiu į jas ir sakau: „Ech, koks netinkamas tam laikas. Tai visai ne laiku". Matote, mes matome ir suvokiame tik mažą paveikslėlį, nenusakomai mažą didelės amžinos dėlionės dalelę. Ir kai matai tik vieną mažą nepaprastai didelės dėlionės dalelę, kai pačiam tenka būti tos dalelės dalimi, gyvenime gali įvykti be galo daug dalykų, kad mes purtytume galvą ir sakytume: „Tai visiškai beprasmiška".
Kartais beisbolo rungtynių pertraukų metu didžiulėse švieslentėse, kuriose paprastai rodomi rungtynių rezultatai, iš kurio nors žaidėjo nuotraukos padaro dėlionę, ir reikia atspėti, koks tai žaidėjas. Iš pradžių atidengiama tik viena detalė, kurioje paprastai matomas tik kamuolio fragmentas. Niekas negali atspėti, kas ten slepiasi. Visi spėlioja. Atidengiant vis daugiau detalių, žmones pagauna azartas - visi nori atspėti, kurio žaidėjo ši nuotrauka. Panašiai nutinka ir kitose situacijose: kai mes matome tik vieną didelės dėlionės detalę ir nesuvokiame Dievo suverenumo bei Dievo numatyto laiko, dažnai mes tik purtome galvą ir sakome: „Aš nesuprantu, kas vyksta mano gyvenime".
Pranašysčių šviesoje
Pažvelkime į visumą - pamėginkime pamatyti didįjį paveikslą. Jei prisimintume pranašystes, kalbančias apie Mesijo atėjimą, suprastume, kad Dievas buvo numatęs tinkamiausią laiką. Dievo pranašysčių šviesoje Jėzus gimė pačiu tinkamiausiu metu. Leiskite jums kai ką parodyti. Štai kelios Senojo Testamento mintys, susijusios su Kristaus gimimu.
1. Senajame Testamente sakoma, jog Mesijas ateis ir nugalės. Kai tik Adomas ir Ieva sode nusidėjo Dievui, Dievas pasakė: „Nesirūpinkite. Aš turiu planą". Pati pirmoji pranašystė apie Mesiją yra užrašyta Pradžios knygos 3 skyriuje: Viešpats Dievas tarė gyvatei: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį" (Pr 3, 15).
2. Mesijas turėjo kilti iš Izraelio. Tai užrašyta Pradžios knygos 12 skyriuje. Prisiminkime, ką Dievas kalbėjo Abraomui apie jo palikuonis: Viešpats tarė Abromui: "Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu. Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu. Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės" (Pr 12, 1-3).
3. Mesijas kils iš Judo giminės - apie tai rašoma Pradžios knygos 49 skyriuje. Čia pasakojama apie tai, kaip Jokūbas surinko 12 savo sūnų ir pranašavo jiems jų ateitį. Pakvietęs savo ketvirtąjį sūnų Judą, jis pasakė, jog skeptras niekada nepaliks Judo rankos, o tai reiškė, jog Mesijas turi gimti iš Judo giminės.
4. Mesijas kils iš Dovydo namų. Tūkstantį metų prieš Kristų gyvenęs Dovydas norėjo pastatyti šventyklą, tačiau Dievas jam neleido to padaryti, sakydamas: Tu nestatysi namų mano vardui, nes tu esi karys ir praliejai kraują <...>. Tavo sūnus Saliamonas pastatys mano namus ir kiemus (1 Krn 28, 3-6). Dovydas nusiminė, tačiau tuomet Dievas paguodė jį sakydamas, jog būtent iš jo namų, iš jo šeimos kils Mesijas.
5. Mesijas gims iš mergelės - apie tai pranašavo Izaijas: Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu (Iz 7, 14).
6. Mesijas gims Betliejuje. Tai, kad Mesijas ateis iš Betliejaus, pranašavo pranašas Michėjas. Jis sakė: O tu, Efrata - Betliejau, nors esi mažas tarp Judo miestų, bet iš tavęs kils Tas, kuris bus valdovu Izraelyje. Jo kilmė siekia pradžios laikus, amžinybės dienas (Mch 5, 2).
7. Mesiją aplankys ir pagerbs išminčiai. Tai išpranašavo pranašas Izaijas, tai mini ir psalmininkas.
Taigi, prisiminę pranašystes matome, kad Dievas buvo numatęs tinkamą laiką, ir tai įvyko tinkamoje vietoje. Dar daugiau, žvelgdami į tai iš istorinės perspektyvos, galime matyti, jog Kristaus gimimo laikas išties buvo tobulas. Nenuostabu, kad laiško Galatams 4 skyriuje Paulius sakė: Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų.
Atėjus laiko pilnatvei...
Pateiksiu jums 5 istorines aplinkybes, kurios patvirtina, kad Kristaus gimimui Dievas buvo numatęs tinkamiausią laiką.
1. Žydai buvo pasklidę Viduržemio jūros pakrantėse. Prieš pat Jėzaus gimimą žydai buvo išsklaidyti po visą Romos imperiją. Tai labai svarbu. Šie dievobaimingi Jehovos garbintojai išplito po visą Romos imperiją. Kai Jėzus pakilo į dangų ir Evangelija pradėjo plisti, būtent per tas dievobaimingas žydų bendruomenes visoje Romos imperijoje ir buvo pasėta sėkla, jog Jėzus Kristus ir yra tas išpranašautasis Mesijas.
Šie žmonės, pasklidę po visą Romos imperiją, turėjo tapti evangelizmo lopšiu. Jei jie visi būtų pasilikę vienoje vietoje, Evangelija būtų paskelbta tik ten. Tačiau čia pasireiškė Dievo suverenumas - dar prieš leisdamas savo Sūnui gimti į šį pasaulį, Jis numatė išsklaidyti žydus po visas šias mažas bendruomenes visoje Romos imperijoje.
2. Kai Jėzus gimė, dėkinga buvo ir teisinė aplinka. Kalbėdami apie tai, turėtume suprasti, jog Romos imperijai tada buvo pavaldūs patys įvairiausi žmonės. Tai buvo milžiniška imperija, užkariavusi įvairias tautas ir įvairių religinių įsitikinimų žmones.
Romėnai buvo labai tolerantiški visų šių skirtingų religijų atžvilgiu. Žinoma, buvo viena sąlyga - visos religinės grupės privalėjo Cezarį vadinti Dievu. Tai buvo vienintelis dalykas, dėl kurio Romos imperija nesitaikstė. Jie sakė: jeigu esi pavaldinys, tai Cezaris tau yra Dievas. Tam pakluso visų religijų išpažinėjai, išskyrus žydus, - žydai niekada to nedarė, todėl daug metų jie buvo persekiojami ir žudomi, kol galiausiai, po dešimtmečių žudynių ir prievartos, Romos imperija pasidavė: „Gerai, žydams mes padarysime išimtį".
Tik pažvelkite, kaip tobulai Dievas buvo numatęs laiką! Tuo metu, kai gimė kūdikėlis Jėzus, žydai neprivalėjo Cezario vadinti Dievu. Negana to, pirmus 70 metų po Jėzaus mirties Romos imperija nematė skirtumo tarp žydų išpažįstamos religijos ir krikščionybės. Jie manė, kad žydai ir yra krikščionys - jie „sumetė viską į vieną puodą". Taip per pirmuosius 70 metų, iki Jeruzalės sugriovimo, krikščionybė buvo pasėta ir įsišaknijo visose tose bendruomenėse, ir krikščionims, kaip ir žydams, buvo taikoma išimtis - jiems nereikėjo garbinti Cezario kaip Viešpaties. Ir tik po 70 metų romėnai suvokė, jog krikščionybė ir judaizmas nėra vienas ir tas pats, tačiau krikščionybė jau buvo įleidusi šaknis visoje Romos imperijoje ir jų jau buvo neįmanoma išrauti. Štai kaip pasireiškia Dievo suverenumas.
3. Palanki buvo ir politinė atmosfera. Julijus Cezaris, bene geriausiai žinomas Romos imperatorius, buvo nužudytas. Valdant Julijui Cezariui vyko daugiau pilietinių karų, nei valdant bet kuriam kitam Romos imperatoriui. Tačiau jo valdžiai pasibaigus, kai į sostą sėdo Cezaris Augustas (maždaug 25 metai prieš Kristaus gimimą) Romos imperijoje prasidėjo taikūs metai - ateinančius du šimtmečius čia viešpatavo taika. Šios taikos metais pradėjo vykti dideli pokyčiai. Užuot kariavusi, Romos imperija pradėjo tiesti kelius, kuriais buvo saugu keliauti. Būtent Cezario Augusto dėka Kristaus laikais buvo rūpinamasi keliaujančių žmonių saugumu, jie turėjo net kelių patrulius.
Taigi, vykdant didįjį paliepimą, skelbiant gerąją naujieną, keliauti buvo saugu.
4. Buvo palanki ir kultūrinė situacija. Kas tai? Kalbant apie palankią kultūrinę situaciją, galima paminėti, jog pirmą kartą nuo Babelės bokšto laikų visi žmonės kalbėjo viena kalba. Pamenate, prieš pradedant statyti šį bokštą, visi kalbėjo viena kalba, tačiau žmonių motyvai buvo blogi, ir Dievas sumaišė jų kalbas. Nuo to laiko iki pat Jėzaus gimimo skirtingos tautos kalbėjo skirtingomis kalbomis. Tačiau tuo metu, kai gimė Jėzus, didžiojo užkariautojo Aleksandro Didžiojo dėka visi kalbėjo graikų kalba.
Visas Naujasis Testamentas yra užrašytas graikų kalba, nes tuo metu šia kalba kalbėjo visi. Visi Pauliaus laiškai, visos Naujojo Testamento knygos buvo parašytos graikiškai, ir kiekvienas galėjo suprasti, kas ten parašyta, nes tai buvo jiems įprasta kalba.
Matote, šiandien situacija būtų kitokia. Jeigu Naujasis Testamentas būtų rašomas šiandien, tai laiškus galatams ir efeziečiams turėtume rašyti turkiškai, korintiečiams ir tesalonikiečiams - graikiškai, o romiečiams - itališkai. Žydams, be abejo, rašytume hebrajiškai. Šiandien skirtingos tautos kalba skirtingomis kalbomis.
5. Palanki filosofinė atmosfera. Net žvelgiant iš filosofijos perspektyvos - visi buvo pasiruošę Kristaus atėjimui. Platonas, Aristotelis, visi graikų filosofai atliko gerą darbą keldami įvairius klausimus ir neduodami atsakymų, - taip krikščionybė atėjo tarsi gaivus vėjas visuomenei. Graikų filosofai, galima sakyti, suarė lauką. Jie suarė, bet nepasėjo sėklų, tad krikščionybė į šiuos išdirbtus, suartus, patręštus protus pradėjo sėti krikščionybės sėklas.
Jis yra ir mūsų Viešpats
Kalėdos kalba ir apie Dievo numatytą laiką mūsų gyvenime. Kalėdos primena sutapimus, surašymą, kelionę į Betliejų ir kviečia Dievo šviesoje pažiūrėti į aplinkybes, tuos nedidelius atsitiktinumus, kurie vyksta mūsų gyvenime. Gebėjimas suvokti, kaip mažus dalykus Dievas panaudoja savo dideliam tikslui, - vienas didingiausių dalykų.
Vieną dieną nusivylęs Kristupas Kolumbas ėjo pro vienuolyną. Jis buvo ištroškęs, todėl užsuko į vienuolyną atsigerti. Jis prisėdo atsigaivinti. Sutiktam senam vienuoliui Kolumbas papasakojo, kad jis nori suruošti ekspediciją ir vykti ieškoti naujų žemių. Papasakojęs istoriją, Kristupas Kolumbas nuėjo. Tačiau tas vienuolis pasirodė esąs asmeninis karalienės Izabelės draugas, ir jis įtikino ją finansuoti Kristupo Kolumbo ekspediciją. Taigi, Amerikos atradimas prasidėjo nuo puodelio vandens vienuolyne.
Vieną dieną Abraomas Linkolnas savo parduotuvės sandėlyje kraustė seną statinę. Jis jau buvo bebaigiąs, bet pačiame jos dugne aptiko keletą knygų. Jas ištraukęs pamatė, jog tai Blackstono Komentarai. Tą dieną kai kas Abraomo Linkolno gyvenime ir pradėjo keistis: jis perskaitė tas knygas ir tapo teisininku. Tai visiškai pakeitė jo gyvenimo kryptį - jis įsitraukė į politiką ir, kaip jau žinote, tapo Jungtinių Valstijų Prezidentu, padėjusiu užgyti pilietinio karo žaizdoms. O viskas prasidėjo nuo senų daiktų kraustymo.
Kas tai? Aplinkybės? Sutapimai?
Kai Jonas Kalvinas keliavo į Italiją, prasidėjo karas. Kelias, kuriuo jis turėjo keliauti į Italiją, buvo uždarytas, todėl jis nuvyko į Ženevą. Ir visi, kas tyrinėja Jono Kalvino gyvenimą, žino, jog tai stipriai pakeitė jo gyvenimą, o per jį - ir daugelio kitų žmonių gyvenimus.
Džordžas Vaitfildas buvo barmenas Anglijoje. Jis nesutarė su savo brolio, kuris buvo baro savininkas, žmona, todėl liovėsi ten dirbti. Tai paskatino jį gręžtis į Dievą. Jis nuvyko į Oksfordą ir prisijungė prie Švento klubo, kuriam priklausė ir Džonas Veslis, ir, tiesiogine to žodžio prasme, pakeitė Angliją.
Ar tai sutapimai? Atsitiktinai susiklosčiusios aplinkybės?
Brangieji, Dievas žino kiekvieną mūsų gyvenimo smulkmeną. Viskas vyksta Jo numatytu laiku. Dievas, kuris įdėjo amžinybę į mūsų širdis, žino ir kiekvieną mūsų žingsnį.
Kalėdos man primena, kad Dievas viską žino apie tave ir apie mane. Ir net maži, nereikšmingi, kasdieniai dalykai mūsų gyvenime, į kuriuos mes kartais neatkreipiame dėmesio, ar tai, kas mus nuliūdina, - visi tie maži, atrodytų, nereikšmingi dalykai kartu paėmus šlovina mūsų Viešpatį.
Štai ką dar noriu priminti: „Neteisingas sprendimas neteisingu laiku prilygsta katastrofai. Neteisingas sprendimas teisingu laiku laikomas klaida. Teisingas sprendimas netinkamu metu nesulauks pritarimo, tačiau teisingas sprendimas teisingu laiku susilaukia sėkmės".
***
Viskas keičiasi. Durys atsiveria ir durys užsidaro. Tai, kas įmanoma šiandien, gali būti neįmanoma rytoj. Nenuostabu, jog Biblijoje sakoma: „Ieškokite Viešpaties, kol galima Jį rasti".
Jei turėtumėte galimybę pasikalbėti su Marija apie tai, kas įvyko jos gyvenime per Kalėdas, manau, prisimindama tuos įvykius, ji pasakytų: „Nepraleisk momento, kai Dievas kalba. Viskas labai greitai kinta".
Dievas puikiai žino laiką. Kai kuriems jūsų šiandien yra ta sprendimų ir pokyčių diena. Dievas ruošiasi daryti kai ką nauja jūsų gyvenime. Kai kurie jūsų nuėjote ilgą kelią ir visa, ką jums teko išgyventi, išgyvenote būtent dėl šio momento, kai jūs trokštate prisiliesti prie Dievo, ir Dievas nori paliesti jus. Laikas yra teisingas. Dievas kalbėjo jums ir dabar jūs sakote: „Gerai, Dieve, aš atiduodu tau savo gyvenimą. Ateik į mano širdį ir apsigyvenk joje". Tai pats svarbiausias kada nors padarytas sprendimas.
Kalėdos primena mums išgelbėjimą ir kviečia į bendravimą su Dievu. Kalėdos primena, kad mums svarbu ieškoti Viešpaties, kol dar galima Jį rasti. Šaukitės Jo, kol Jis arti!
Iš http://www.sermoncentral.com
vertė Lina Tamonytė
Nuotr. Raimundo B.
