Ką piemenys šlovino? Jie šlovino Dievą už, tai, ką buvo girdėję, - už geras naujienas apie didelį džiaugsmą, kad jiems gimė Gelbėtojas.
Sekime jų pavyzdžiu, ir mes užtraukime giesmę už tai, kad išgirdome apie Jėzų ir Jo išgelbėjimą. Jie šlovino Dievą ir už tai, ką buvo matę. Nuostabiausia muzika yra tai, ką mes patyrėme, ką pajutome širdyje, kas tapo mūsų savastimi, - tai „giesmė Karaliui".
Nepakanka tik išgirsti apie Jėzų. Girdėjimas gali tik suderinti arfą, o kurti muziką turi gyvo tikėjimo pirštai. Jei pamatei Jėzų Dievo suteiktu tikėjimo žvilgsniu, neleisk, jog tarp tavo arfos stygų atsirastų voratinklių; verčiau, garsiai dėkodamas už begalinę malonę, pažadink savo psalterį ir arfą.
Visų pirma jie šlovino Dievą todėl, kad tai, ką jie girdėjo sutapo su tuo, ką pamatė. Atkreipkite dėmesį į paskutinę sakinio dalį: ,,... kaip jiems buvo paskelbta". Argi nepatyrei, kad Evangelija tau suteikė būtent tai, ką žadėjo Biblija? Jėzus pasakė, kad suteiks tau atgaivą - negi nepatyrei nuostabiausios ramybės Jame? Jis pasakė, kad, tikėdamas Juo, turėsi džiaugsmą, paguodą ir gyvenimą - ar viso to negavai? Argi Jo keliai nėra malonūs, o takai - pilni ramybės?
Drąsiai gali tarti kartu su Sabos karaliene: „Iš tikrųjų nė pusės man nebuvo pasakyta". Aš patyriau, jog Kristus kur kas nuostabesnis nei Jo tarnai apie Jį skelbė. Žvelgiau į Jo atvaizdą, kurį jie bandė nutapyti, tačiau, palyginus su Juo pačiu, tai tebuvo teplionė, nes savo grožiu Karalius pranoksta bet kokį įsivaizduojamą žavesį. Tikrai, ką „regėjome", atitinka, ne, žymiai pranoksta tai, ką „girdėjome". Taigi garbinkime ir šlovinkime Dievą už savo brangųjį, nuostabųjį Gelbėtoją.
„Ateikite pas mane..." (Mt 11, 28)
Krikščionių tikėjimo šūkis yra švelnus žodis „ateikite". Žydų įstatymas buvo griežtas: „Saugok savo žingsnius ir kelius, kuriais eisi. Sulaužyk įstatymą ir pražūsi; laikykis jo, tai gyvensi". Įstatymas kėlė baimę, kuri varė žmones pirmyn lyg plakamus. Evangelija traukia meilės saitais. Jėzus yra geras ganytojas ir eina avių priekyje siūlydamas sekti iš paskos, ragindamas maloniu žodžiu „ateikite". Įstatymas atstumia, Evangelija traukia. Įstatymas parodo atstumą tarp Dievo ir žmogaus, Evangelija nutiesia tiltą per baisią bedugnę ir perveda juo nusidėjėlį.
Nuo pat pirmosios dvasinio gyvenimo akimirkos iki tol, kol būsi palydėtas į amžinąją šlovę, Kristus tave kvies: „Ateik, ateik pas mane". Kaip motina ištiesia ranką savo mažyliui ir kviečia ateiti, sakydama „ateik", lygiai taip pat daro ir Jėzus. Jis visuomet bus priekyje tavęs, prašydamas sekti Juo taip, kaip kareivis seka paskui vadą. Jis visuomet eis priešaky, kad paruoštų tau kelią, išvalytų takus; tu girdėsi Jo gyvą balsą, kviečiantį sekti paskui Jį visą savo gyvenimą. Didingą mirties valandą Jis palydės tave į dangų tokiais mielais žodžiais: „Ateikite, Tėvo palaimintieji".
Ir ne tik, ne tik Kristus kviečia tave, bet jei esi tikintis, ir tu kvieti Kristų: „Ateik! Ateik!" Tu ilgėsies Jo antrojo atėjimo ir sakysi: „Paskubėk, ateik, Viešpatie Jėzau". Tu trokši artimesnio bendravimo su Juo. Kai Jis sakys „ateik", tu atsakysi: „Ateik, Viešpatie, ir pasilik su manimi. Ateik ir atsisėsk mano širdies soste. Karaliauk joje ir paskirk visą mane Tau tarnauti".
Iš kn. „Rytas ir vakaras"
