Šiame straipsnyje norėčiau truputį pagvildenti mąstymo temą tikinčio žmogaus, krikščionio, gyvenime. Juolab, kad esama tendencijos (ypač sustiprėjusios nuo Apšvietos amžiaus) tikėjimą Dievu supriešinti su racionaliu mąstymu, „išlavintą, apsišvietusį protą" priešpastatyti „tamsiai ir prietaringai religijai". Tad kaip mūsų tikėjimas susijęs mąstymu? Kokia mąstymo reikšmė Kristaus mokinių tikėjimo kelyje? Kas padeda formuoti ir ugdyti (plėsti) dievotą ir bedievišką, arba, Rašto žodžiais tariant, „dvasinį" ir „kūnišką" mąstymą?
Atnaujinti protą
Vienas krikščionių autorius, rašydamas apie šėtono puolimą prieš bažnyčią, yra pastebėjęs:
Šėtonas kaip įmanydamas stengiasi sujaukti, suskaldyti bažnyčios mąstymą. Jis siekia, kad Dievo žmonės pasimestų ir nebežinotų, kas jie yra ir kodėl jie yra šiame pasaulyje. Velnias stengiasi, kad juos užvaldytų kiti dalykai, kad jie gyventų atsiskyrę, susiskaldę, mąstytų, kaip mąsto pasaulis, mąstytų, kaip mąsto kūniškas žmogus savo proto tuštybėje, aptemusiomis mintimis (plg. Ef 4, 17-18). (J. Hampton Keathley. Biblical Meditation.)
Tikriausiai reiktų sutikti su tuo, kad didžiausia velnio ataka yra nukreipta į tikinčiojo mąstymą, siekiant sujaukti ir net ištrinti iš jo sąmonės krikščioniškos tapatybės suvokimą. Apaštalas Paulius viename iš pamokymų Romos tikintiesiems, rūpindamasis jų naujos, nebe pagoniškos, tapatybės formavimu, pabrėžia proto atnaujinimo, mąstymo keitimo svarbą:
„Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, - tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia" (Rom 12, 1-2).
Galimas ir toks, laisvesnis, frazės „neprisitaikykite prie šio pasaulio" vertimas: Negyvenkite pagal šio pasaulio modelį, arba nebeleiskite, kad pasaulis lipdytų jus pagal savo modelį, pavyzdį, kad jums įspaustų savo antspaudą. Pasaulis mums daro stiprią įtaką ir vilioja gyventi pagal jo idealus. Galima vardinti daugybę modernaus pasaulio tendencijų - vartotojiškumas, sėkmės, pramogų, malonumų sindromas, seksualinio netyrumo propagavimas ir t.t. - per kurias mes patiriame spaudimą siekti tokio gyvenimo. Kovojant su panašiomis įtakomis, Paulius ragina pasikeisti (gr. metamorphoo - „pavirsti kitokiu"), atnaujinant mąstymą. Tai savotiškas proto, mąstymo perprogramavimas, visą gyvenimą trunkantis procesas, kurio metu protas atplėšiamas nuo pasaulio dalykų ir vis labiau ir labiau ima mąstyti apie dieviškus dalykus ir į juos gilintis.
Taigi protas - labai svarbi mūsų esybės „sfera". Prote vyksta kova tarp nuodėmės ir mūsų troškimo gyventi dievotai bei tarnauti Dievui (išsamiau apie tai apaštalas Paulius rašo Rom 7 sk.). Prieš norą sąmoningai tarnauti Dievui sukyla noras prisitaikyti prie šio pasaulio, t.y. gyventi pagal jo siūlomą modelį, siekti jo „vertybių". Iš minėto Pauliaus pamokymo aiškėja ir tai, kad prote vyksta mūsų dvasinis augimas. Prote daromi sprendimai, kurie nulemia mūsų dvasinę kryptį ir likimą. Apaštalas Paulius susirūpinęs vidiniu, dvasiniu Dievo vaikų keitimusi, tobulėjimu, ir ta transformacijos ir brendimo vieta yra mąstymo procesas. Kitaip tariant, tikinčiojo elgesį lemia arba pasaulio poveikis, arba Dievo poveikis. Kuris poveikis didesnis, tai ir apsprendžia, ar krikščionis gyvens pergalingą dvasinį gyvenimą, ar pralaimėtojo.
Mąstymo atnaujinimas, anot apaštalo, labai reikšmingas ir Dievo valios pažinimui - kad galėtume ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia. „Ištirti", pažinti Dievo valią šiuo atveju reiškia ir pagal ją gyventi, ją vykdyti. Dievo valia bendrąja prasme mums visiems vienoda - tai gyvenimo kryptis ir vedimas, ateinantis iš Dievo. O tiksliau - tai moralinė mūsų gyvenimo koncepcija, kuri apibrėžia tinkamą krikščionišką mąstymą ir elgesį Dievo akivaizdoje.
Kur ganosi mūsų mintys?
Mūsų mąstymą apaštalas Paulius padalina į dvi kategorijas: „kūnišką" ir „dvasišką": „Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią - dvasiškai. Kūniškas mąstymas - tai mirtis, o dvasiškas - gyvenimas ir ramybė. Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti" (Rom 8, 5-7). Kodėl kūniškas mąstymas toks pražūtingas ir priešiškas Dievui? Ir iš viso, koks arba kas yra tas kūniškas mąstymas? Kūnišką mąstymą savo komentare Laiškui romiečiams vaizdžiai yra apibūdinęs Martynas Liuteris:
Tai mąstymas, kuriam vadovauja mūsų kūniškumas, t.y. mūsų sugedimas ir savanaudiškumas. Tai mąstymas, kuris atranda malonumą tik savyje ir naudoja savo interesams visus kitus, taip pat ir patį Dievą, - šis mąstymas visame kame siekia tik savo interesų patenkinimo. Toks mąstymas priverčia žmogų jaustis taip, jog jis pats būtų aukščiausias ir galutinis gyvenimo tikslas, stabas, dėl kurio jis veikia ir kuria, pergyvena, siekia ir planuoja. Jis laiko gėriu tik tai, kas gera jam, ir blogiu tik tai, kas bloga jam. Ši nedorybė, šis iškrypimas ir sugedimas nuolat smerkiamas Šventojo Rašto, kuris vadina tai paleistuvyste ir stabmeldyste, ir visa tai giliai įsišakniję mūsų esybėje, tiesą sakant, tai pati mūsų esmė, sužalota ir aktyviai sužadinta, kad be malonės ji esti visiškai neišgydoma.
Akivaizdu, kad toks „mąstymas" negali patikti Dievui, bet, kad ir kaip būtų apmaudu, jis gajus mūsų esybėje. Nors Liuteris pabrėžia tokio mąstymo begalinį egoistiškumą ir kėlimąsį net aukščiau Dievo, kūnišku mąstymu, manau, galėtume pavadinti apskritai visą mūsų vidinę tamsą. Dvasinis, dievotas mąstymas, be abejo, visai priešingas kūniškam mąstymui. Kas gi plečia, ugdo, arba, paprasčiau tariant, „maitina" vieną ar kitą mąstymą? Ir kas yra tie langai, pro kuriuos į mūsų vidų patenka šviesa arba tamsa? Atsakymą mums duoda pats Jėzus: „Kūno žiburys yra tavoji akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus. O jeigu tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Todėl žiūrėk, kad tavoji šviesa nebūtų tamsa!" (Lk 11, 34-35). Jėzus čia, žinoma, kalba ne apie fizinės žmogaus akies sveikumą ir fizinio kūno šviesumą, o apie vidinį mūsų žvilgsnį ir apie sielos, minčių, vidinės esybės, šviesą ir tamsą. Mūsų viduje esama tiek moralinės šviesos, tiek tamsos, kaip ir abiejų esama išoriniame pasaulyje. Vidinė mūsų tamsa rezonuoja su išorine tamsa ir šaukiasi jos daugiau į save. Nauja, krikščioniška, mūsų tapatybė šaukiasi daugiau dangiškos šviesos - Dievo žodžio ir mūsų Viešpaties pažinimo, trokšta ryškėti ir skleistis Dievo malonės paunksmėje, ganytis gerojo Ganytojo lankose. Augustinas sielos tamsą vadino tuštybės skambesiu ir giliai išgyveno jos blaškymąsi tarp laikinų pasaulio dalykų apgaulingo žavesio, tuo pačiu suvokdamas, kad tik Dievo žodžio prieglobstyje ji suras ramybę:
Nesiblaškyk, mano siela, ir neleisk apkursti savo širdies ausiai nuo savo tuštybės skambesio. Klausykis ir tu: pats Žodis šaukia, kad grįžtum ten, kur yra nedrumsčiamos ramybės vieta, kur nepaliekama meilė, jeigu ji pati nepalieka. Štai vieni dalykai išnyksta, kad jų vietoje atsirastų kiti ir kad iš visų šitų dalių susidarytų pasaulio visuma. „Ar aš kur nors išeinu?", - sako Dievo žodis. Ten pastatyk savo būstą, ten patikėk visa, ką turi, mano siela, nuvarginta galų gale apgavystėmis. Tiesai atiduok tai, ką turi iš tiesos, ir nieko nepražudysi, ir sužydės visa, kas tavyje buvo nuvytę, ir bus išgydyti visi tavo negalavimai, ir bus sustiprinta visa, kas tavyje yra silpna, bus atnaujinta ir pritvirtinta prie tavęs ir nepaliks tavęs, kur beeitų, bet stovės su tavimi ir išliks prie tvirto ir visada išliekančio Dievo.
Taigi „ganyklas" mūsų sielai, mūsų mintims ir vaizduotei, apibendrintai galima padalinti taip pat į dvi kategorijas: „dieviškas", Dievo mums duotas, sočiai maitinančias mūsų „dvasinį mąstymą" bei stiprinančias krikščionišką tapatybę, ir „sekuliarias", kuriose, vienos autorės žodžiais tariant, „Dievas yra dingęs ir jo nepasigendama". Pastarosios iš esmės „maitina" ne dievišką, o kūnišką mąstymą ir vilioja sekti paskui šio pasaulio „ganytojus". Tokių ganyklų erdvės šiais laikais labai gausios, plačios ir įtaigios - pradedant televizoriumi namuose ir baigiant internetu kišenėje. Vienos pramoginės interneto svetainės, pavadintos Second Life („Antras gyvenimas"), kūrėjas yra pasakęs: Mes konkuruojame su realiuoju pasauliu, siekdami sukurti geresnę vietą gyventi jūsų mintims. Šioje svetainėje lankytojai animaciniu pavidalu gali susikurti įsivaizduotą savęs versiją ir „gyventi" internetiniame, skaitmeniniame, paties valdomame pasaulyje. „Geresnių" vietų gyventi mūsų mintims mums siūloma daug, bet ar surastume geresnę, nei savo vaikams yra pasiūlęs Dievas? Štai keletas pasiūlymų iš Senojo Testamento:
Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis (Joz 1, 8).
Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais, bet mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį (Ps1, 1-2).
Apie Tavo potvarkius nuolat mąstysiu ir žiūrėsiu į Tavo kelius (Ps 119,15).
Ir dar keli iš Naujojo:
Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje (Kol 3,1-2).
Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, - apie visa, kas dora ir šlovinga (Fil 4, 8).
Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje. Taigi visi, kurie esame subrendę, taip mąstykime (Fil 3,12-15).
Geriausios ganyklos mūsų mintims, erdvės dvasiniam, dievotam mąstymui ir elgesiui ugdyti neapsiriboja Šventuoju Raštu - tai ir bažnyčiose sakomi pamokslai, literatūra, kiti kriščioniško mokymo ir vertybių šaltiniai, pagaliau šis laikraštis. Neapleiskime šitų ganyklų, nes pirmiausia jose augame ir bręstame kaip Dievo vaikai, jose semiamės jėgų bei įkvėpimo tarnauti Dievui ir artimui. Na, o „sukrikščioninus" Dekarto posakį, jis skambėtų turbūt taip: „Apie savo Viešpatį Dievą ir Jo žodį mąstau, vadinasi, tikiu".
Il. Rodenas. „Mąstytojas“
