Stebiuosi, iš kur šie šventieji gavo dvasinę valdžią ir iš kur sėmėsi ištvermės visa tai atlikti? Manau, jie buvo kitokie žmonės, visiškai kitokie tarnai nei šiandien matome bažnyčioje. Aš paprasčiausiai negaliu prilygti jiems ir jų gyvenimui. Žinau, jog aš nesu toks kaip jie, ir nepažįstu nė vieno tokio krikščionio.
Tai mane neramina. Biblijoje sakoma, jog šie Senojo Testamento metu gyvenusių žmonių darbai buvo užrašyti mums tarsi pavyzdžiai: Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdžiai, ir užrašyti pamokyti mums, gyvenantiems amžių pabaigoje (1 Kor 10, 11). Jų istorijos yra pavyzdžiai mums, kad atskleistų mums, kas jaudina Dievo širdį, ir parodytų, kaip paskatinti sugedusios moralės žmones atgailauti.
Ar šie šventieji buvo kuo nors ypatingi? Ar jie buvo „supermenai", turėję mūsų kartai nežinomų antgamtinių galių, ir jų likimas buvo iš anksto nulemtas? Visiškai ne. Biblija užtikrina, jog dievoti mūsų pirmtakai buvo tokie patys žmonės, kaip ir mes, kovojęs su tomis pačiomis kūno aistromis (Jok 5, 17). Iš tiesų jų gyvenimas yra mums pavyzdys, kuriuo turime sekti. Šie žmonės išsiskyrė savo charakteriu, todėl Dievas galėjo juos laiminti. Būtent dėl to Jis ir pasirinko juos, kad jie įgyvendintų Jo tikslus. Ir Viešpats ragina mus šiandien siekti tokių pačių charakterio savybių.
Mane neramina dar vienas dalykas. Mes gyvename tamsiausiu laikmečiu istorijoje. Mūsų kartos žmonės turbūt labiau sugedę nei Ninevės ar Sodomos gyventojai. Mes didesni kietasprandžiai nei senovės Izraelio gyventojai, mūsų karta yra žiauresnė ir labiau smurtaujanti nei Nojaus dienomis. Jei pasauliui kada ir reikėjo dievotų šventųjų, turinčių tvirtą tikėjimą, tai jų ypač reikia dabar. Aš tikiu, kad Dievas šiandien ieško tokių pačių atsidavusių tarnų. Jis ieško žmonių, kurie trokštų pažinti Jo širdį, atlikti žygdarbius dėl Jo ir grąžinti Jam ištisas visuomenes.
Pagalvokite: kodėl Dievas praeityje galėjo pakelti visiškai sudužusį žmogų šventiems tikslams ir nesistengia to daryti šiandien? Kodėl Jis abejingai palieka labiausiai stokojančią kartą istorijoje be šventųjų balsų? Mes žinome, kad Dievas nepasikeitė. Jis yra toks pats vakar, šiandien ir per amžius (Hbr 13, 8). Mes tarnaujame tam pačiam Viešpačiui kaip ir praėjusios kartos. Tad kur yra tie stiprūs tarnai, kurie neštų Jo naštą ir kalbėtų Jo žodžius?
O labiausiai mane jaudina tai, kad mes turime tai, ko tie dievoti senųjų laikų žmonės neturėjo, - šiomis paskutinėmis dienomis Viešpats išliejo mums Šventosios Dvasios dovaną. Todėl mūsų kartai prieinama daug stipresnė jėga ir didesnės dangiškos dovanos nei kada nors anksčiau. Trumpai tariant, mums duota viskas, ko reikia, kad pakiltume tikėjimu kaip kitokie žmonės. Ir Dievas kviečia tokius tarnus išeiti ir atsiskirti.
Klausimas mums: kodėl Dievas prisilietė prie tų paprastų žmonių ir taip stipriai juos patepė? Kodėl jie savo tarnavimu galėjo pakeisti ištisų tautų likimus? Biblija atskleidžia, kaip Viešpats „pagavo" šiuos kitokius žmones ir kaip Jo tikslai užvaldė jų širdis. Jų gyvenimas gali būti gairės bet kuriam Dievo tarnui. Prisiminkime keletą pavyzdžių.
Ezra - Dievo žmogus, pažadinęs visą tautą
Šventasis Raštas sako, jog Ezra buvo žmogus, ant kurio buvo Dievo ranka. Ezra liudija: Aš buvau padrąsintas, kai Viešpaties, mano Dievo, ranka buvo ant manęs (Ezr 7, 28). Kitaip tariant, Dievas ištiesė savo ranką, apgaubė Ezrą ir pavertė jį kitu žmogumi.
Kodėl Dievas išsirinko Ezrą? Tuo metu Izraelyje buvo šimtai raštininkų. Jie visi turėjo tą patį pašaukimą studijuoti ir aiškinti Dievo žodį žmonėms. Kuo Ezra skyrėsi nuo kitų? Kodėl Viešpats išsirinko šį vyrą ir suteikė jam atsakomybę už 50 000 žmonių ir patikėjo atstatyti sugriautą Jeruzalę?
Raštas apie tai sako: Ezra paruošė savo širdį tyrinėti Viešpaties įstatymą, jį vykdyti ir mokyti Izraelyje jo nuostatų ir teisės (Ezr 7, 10). Paprasta: Ezra sąmoningai apsisprendė ir pasakė sau: „Aš ketinu mokytis Žodžio ir esu pasiruošęs vykdyti tai, ką perskaitysiu".
Ezra nepatyrė nieko antgamtiško, kas suteiktų jam meilę Raštams. Taip nebuvo, kad vieną naktį jį pagavo Dievo Dvasia ir pasakė: „Tu atvesi 50 000 žmonių į atgailą ir darysi mano darbą. Kad tai atliktum, tau reikės jėgos, atkaklumo, dvasinės valdžios, tačiau gausi tai tik paklusdamas mano Žodžiui. Todėl, kad išpildytum mano planą tau, Aš pripildysiu tave meilės Raštams, - rytoj tu atsibusi su nenumaldomu alkiu studijuoti ir vykdyti mano Žodį".
Nieko panašaus nebuvo. Dar prieš tai, kai Dievas ištiesė savo ranką ant Ezros, šis žmogus rūpestingai tyrinėjo Raštus. Jis leidosi ištiriamas, apvalomas, kad būtų nuplauta visa kūno ir dvasios nešvara. To pasekmė - žvelgdamas į Ezrą, Dievas matė žmogų, persmelktą Jo Žodžio. Ezra alko Raštų ir jais mėgavosi. Trumpai tariant, jis leido paruošti jo širdį bet kokiam darbui, kurį Dievas jam skirs. Štai kodėl Viešpats išsirinko Ezrą ir jį patepė.
Dievo patepimas yra antgamtinis, ir Jis laimina tik tuos, kurie visiškai atsidavė pažinti Jo Žodį ir jam paklusti. Štai kur prasideda patepimas. Jei nemėgsti Raštų, negali tikėtis ypatingo Dievo prisilietimo.
Dovydas taip pat buvo kitoks žmogus, žmogus, pakeitęs savo tautos kelią. Lygiai taip pat, kaip Ezra, Dovydas saugojo savo širdyje Dievo žodį. Jis parašė 119 psalmę, kurioje yra 176 eilutės, aukštinančios Dievo žodžio šlovę: Giliai širdyje paslėpiau Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau. <...> Nuostatais Tavo gėrėsiuos, nepamiršiu Tavo žodžių <...> Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną. <...> Tavo žodis yra žibintas mano kojai ir šviesa mano takui. <...> Tavo žodis yra visiškai tyras, jį Tavo tarnas brangina (Ps 119, 11. 16. 97. 105. 140).
Ezra dar palenkdavo savo širdį pasninkui ir maldai: Prie Ahavos upės paskelbiau pasninką, kad nusižemintume prieš savo Dievą ir melstume laimingo kelio sau, savo vaikams ir savo turtui (Ezr 8, 21).
Ezra vedė bendruomenę atgal į Jeruzalę. Kelionė turėjo būti pavojinga - grėsė plėšikų, vagių ir žmogžudžių išpuoliai. Todėl Persijos karalius pasiūlė siųsti kartu su jais kariuomenę, tačiau Ezra pasiūlymo nepriėmė. Jis liudijo karaliui: Mūsų Dievo ranka yra ant visų, kurie Jo ieško, bet Jo rūstybė ir galia prieš tuos, kurie Jį apleidžia (Ezr 8, 22).
Ezros atsakymas atskleidžia mums kitokio žmogaus mąstymą. Pirma, Ezra dar kartą patvirtina, jog Dievo ranka yra ne tik ant kelių išrinktųjų, - Viešpats prisiliečia ir laimina visus, kurie apsisprendė Juo sekti: Mūsų Dievo ranka yra ant visų, kurie Jo ieško.
Antra, Ezra sako karaliui: Jo (Viešpaties) rūstybė ir galia prieš tuos, kurie Jį apleidžia. Iš esmės jis sakė: „Dėkoju už pasiūlymą, karaliau, tačiau mes tarnaujame galingam Dievui. Jis gali apsaugoti mus dėl darbo, kurį pašaukė mus atlikti". Ezra buvo tuo visiškai tikras.
Galiausiai, Ezra kvietė žmones pasninkauti. Tai reiškė, jog jis ne tik ragino žmones priimti Dievo pažadus tikėjimu. Jis nesakė: „Mes turime pasitikėti Dievo žodžiu, kad Jis mus apsaugos. Tad eikime". Ne, anot Ezros, reikėjo padaryti ir kai ką daugiau. Jis sakė: „Taip, mes tikime Dievo žodžiu, tačiau dabar turime melstis ir pasninkauti, kol pamatysime Jo Žodį išsipildant. Mes nenorime žengti nė žingsnio, kol tai neįvyks". Taigi, Rašte skaitome: Mes pasninkavome ir meldėme savo Dievo dėl šito, ir Jis išklausė mus. <...> Dievo ranka buvo ant mūsų, ir Jis saugojo mus nuo priešų ir užpuolikų (Ezr 8, 23. 31).
Tas pačias charakterio savybes atrandame visame Senajame Testamente. Mozė, Jozuė, vyresnieji ir pranašai - jie visi pasninkavo ir meldėsi. Ne atmestinai priėmė Dievo žodį tikėjimu, bet su tikėjimu veikė pagal jį. Ir tai reiškė ne ėjimą galvotrūkčiais pirmyn, bet visų pirma pasninką ir maldą, visiškai pasitikint, kad pamatys Dievo žodį išsipildant.
Tas pats biblinis kelias tinka ir mums šiandien. Daug meldęsis ir pasninkavęs generolas W. Boothas įkūrė „Išgelbėjimo armiją". Panašiai ir mūsų „Teen Challenge" tarnavimas gimė daugiau nei prieš keturiasdešimt metų po ilgų maldų ir pasninkų.
Viešpats kviečia pasninkauti ir melstis kiekvieną, kuris nukreipė savo širdį siekti Dievo tikslų. Be Dievo žodžio studijų ir maldų su pasninku reikalingas ir apvalymas Jo Žodžiu.
Ezra ir kiti verkė bei džiūgavo matydami Dievo pagalbą, jausdami Jo ranką. Tačiau kaip šie dievoti vyrai tai pasiekė? Kaip jie tapo sudužusios Dievo širdies dėl savo kartos nuodėmių dalininkais?
Atsakymą atrasime Ezros tarnavime. Kai žmonės atvyko į Jeruzalę, Dievas panaudojo Ezrą, kad jis atvestų juos į gilią, apvalančią atgailą. Ezra palaimino Viešpatį, didį Dievą, o visi žmonės pakėlė rankas ir atsakė: „Amen, amen" ir, parpuolę žemėn, garbino Viešpatį (Neh 8, 6).
Tada Ezra skaitė Dievo žodį žmonėms. Ir visi žmonės verkė, klausydamiesi įstatymo žodžių (Neh 8, 9). Tačiau po to, kai žmonės atgailavo, Ezra paragino juos džiaugtis: Šita diena yra šventa Viešpačiui, jūsų Dievui. Neliūdėkite ir neverkite! <...> nesisielokite, nes Viešpaties džiaugsmas - jūsų stiprybė (Neh 8, 9-10). Todėl: Visi žmonės nuėję valgė, gėrė ir dalinosi su vargšais, nes jie suprato žodžius, kurie jiems buvo paskelbti (Neh 8, 12).
Kodėl jie džiaugėsi? Todėl, kad vienas žmogus jau buvo prisiėmęs dėl žmonių nuodėmių apsunkusios Dievo širdies naštą. Ezra jau žinojo apie jų prasižengimus, kad jie bendrauja su pagonimis ir toleruoja pasibjaurėtinus jų papročius. Kaip Ezra į tai reagavo?
Išgirdęs visa tai, perplėšiau savo drabužį ir apsiaustą, roviau galvos ir barzdos plaukus ir sėdėjau sukrėstas <...> Vakarinės aukos metu atsikėliau iš savo liūdesio vietos perplėštais rūbais, atsiklaupiau ir, iškėlęs rankas į Viešpatį, savo Dievą, tariau: „Mano Dieve, man gėda pakelti akis į Tave, nes mūsų nusikaltimai peraugo mus, o mūsų kaltė siekia dangų. <...> Viešpatie, Izraelio Dieve, Tu esi teisus. Tu išgelbėjai mūsų likutį. Štai mes esame Tavo akivaizdoje su savo kaltėmis, nors neturėtume būti Tavo akivaizdoje dėl to" (Ezr 9, 3. 5-6. 15).
Pamatęs žmonių nuodėmingumo gylį, Ezra buvo sukrėstas iki širdies gelmių. Iš kur jis žinojo, jog tai taip stipriai žeidžia Dievo širdį? Ezra aiškiai regėjo Dievo rūstybę. Dievo žodis apkaltino jo širdį ir privertė jį šaukti: „Man gėda. Aš raustu Tavo akivaizdoje dėl mūsų nuodėmių". Tik Dievo žodžio apkaltintas žmogus gali patirti tokį sudužimą.
Tai tinka kiekvienam Jėzų mylinčiam ir šiandien. Jei mes pasiliekame Jo Žodyje, mes asmeniškai patiriame jo apkaltinamą poveikį. Jis pasveria ir sudaužo bet kokias išdidumo ir sugedimo uolas. Mūsų širdys sudūžta, kai suvokiame, kaip giliai Jį sužeidė mūsų nuodėmės. Argi mano žodis <...> nėra kaip kūjis, sutrupinantis uolą? (Jer 23, 29). Po to ateina tikras džiaugsmas.
Jeremijas - šauklys, kvietęs artėti prie Dievo
Tuos pačius biblinius požymius randame ir Jeremijo gyvenime. Šis žmogus taip pat kreipė savo širdį ieškoti Viešpaties ir išgirdo Dievo žodį. Ne kartą apie šį pranašą skaitome: Viešpats kalbėjo/įsakė Jeremijui.
Daug komentatorių vadina Jeremiją raudančiu pranašu, ir tai yra tiesa. Tačiau šis žmogus atnešė mums ir pačią linksmiausią, pačią nuostabiausią Evangeliją visame Senajame Testamente. Jis išpranašavo ateinančią Naujosios Sandoros šlovę: Aš sudarysiu su jais amžiną sandorą, nesiliausiu jiems gera daręs. Aš įdėsiu į jų širdis savo baimę, kad jie nepaliktų manęs (Jer 32, 40). Aš su pertekliumi pasotinsiu kunigų sielas ir mano tauta bus pasotinta mano gėrybėmis, - sako Viešpats (Jer 31, 14). Nuplausiu jų nuodėmes ir atleisiu nusikaltimus, kuriais jie man nusikalto (Jer 33, 8).
Naujasis Testamentas kupinas gailestingumo, malonės, džiaugsmo, ramybės ir gerumo. Tačiau, kaip matote, už kiekvieno Jeremijo žodžio slypi asmeninė istorija, kalbanti apie daug didesnį, nei žmogiška būtybė galėtų pakelti, sudužimą. Jeremijas rašė: Ak, mano siela, mano siela! Skausmas pasiekė mano širdį. Mano širdis nerimsta, negaliu tylėti. Nes tu, mano siela, girdi trimito garsą, karo pavojų (Jer 4, 19). O kad mano galva būtų vandens šaltinis, ir akys ašarų versmė, kad dieną ir naktį galėčiau apraudoti savo tautos užmuštuosius! (Jer 9, 1).
Jeremijas verkė šventomis ašaromis, nes jis girdėjo Dievą, kalbantį iš savo širdgėlos ir sudužusios širdies. Viešpats įspėjo Jeremiją, jog Jis ruošiasi siųsti teismą Izraeliui ir pasakė pranašui: Dėl kalnų verksiu ir dejuosiu, dėl ganyklų raudosiu, nes jos sunaikintos; niekas nebekeliauja per juos, nebesigirdi ir galvijų balso. Net padangių paukščiai ir žvėrys pasitraukė (Jer 9, 10). Graikų kalbos žodis rauda čia reiškia verksmą. Pats Dievas verkė dėl Jo žmonių laukusio teismo.
Tai išgirdęs Jeremijas prisiėmė Dievo naštą ir raudojo dėl savo tautos. Žinau dievotų tikinčiųjų, kurie taip pat buvo prisiėmę panašią naštą. Sesuo Basilea Schlink, įkūrusi Liuteronų Evangelikų Marijos seserų bendriją Vokietijoje, buvo atsidavusi Kristaus tarnaitė. Prieš daugelį metų mes tapome draugais ir matau, kad ši dievota moteris tikrai žino, ką reiškia nešti Dievo širdies naštą - raudoti už žūstančius žmones.
Dažnai, kai lankydavausi šių seserų tarnavimo centre, įėjęs į koplyčią rasdavau jas raudančias. Jos liūdėjo dėl daugelio dalykų, o vienas jų - jų šalies vaidmuo Hitleriui žudant žydus. Dėl šių ir kitų nusikaltimų jos raudodavo valandų valandas. Iš pradžių nesupratau, kodėl tikintieji pasirenka verkti kelias valandas. Tada šios sesers padedamas pamačiau tos žaizdos, kurią Dievas jaučia dėl mūsų nuodėmių, gelmę. Daugelis jos raštų atveria šią dievišką širdgėlą.
Paskutinės savo kelionės į Britanijos salas metu aš pats išgyvenau kai ką panašaus į Viešpaties raudos naštą. Kai kalbėjau apie bažnyčios būklę, britų reporteris manęs paklausė: „Nejaugi neturite nieko gero pasakyti apie religiją?" Šis klausimas privertė mane susimąstyti apie siaubingą daugybės jaunų žmonių būklę. Jie gyvena gatvėse, nuolatos geria ir be proto save nuodija. O Anglijos bažnyčia uždaro bažnyčią po bažnyčios, t. y. uždaro garbinimo namų duris, kurios buvo atviros ištisus šimtmečius.
Kai pamokslavau Vestminsterio koplyčioje, didžio pamokslininko E. Stanley Jones bažnyčioje, jaunuoliai grūdosi balkonuose. Jie troško išgirsti ką nors, kas kalbėtų apie viltį Dieve. Kai pabaigoje pakviečiau juos melstis, jie veržėsi į maldos kambarius, verkdami ir liūdėdami dėl savo sudaužyto, beviltiško gyvenimo. Viena aštuoniolikmetė stiklinėmis akimis laukusi maldos man pasakė: „Pone Vilkersonai, aš negaliu verkti. Bažnyčia atėmė mano tikėjimą. Dabar aš nieko nejaučiu..."
Tąkart, kaip ir daugybę kitų kartų, aš sudužau... Girdėjau, kaip raudanti Dievo širdis man sakė: „Deividai, jei man kada nors reikėjo pranašų, kurie verktų dėl mano namų, tai man jų reikia čia ir dabar".
Taigi, kas įvyksta, kai mes prisiimame Dievo naštą ir raudame su Juo? Viešpats atskleidžia mums savo mintis. Apie tai liudija Jeremijas. Jam Viešpats parodė, kas laukia jo tautos. Kareivijų Viešpats, kuris pasodino tave, nusprendė tau nelaimę užleisti dėl Izraelio ir Judo nusikaltimų, kuriais jie užsitraukė Viešpaties rūstybę, smilkydami Baalui. Viešpats man apreiškė, ir aš supratau; tada Tu parodei man jų piktus darbus (Jer 11, 17-18).
Bet kuriam sudužusiam, Žodžio kupinam šventajam bus duota atskirti laikus. Iš tiesų daug bažnyčią lankančių tikinčiųjų nebuvo nustebinti rugsėjo 11-osios išpuolių 2001-aisiais. Kelis mėnesius prieš nelaimę mūsų bažnyčia meldėsi užtarimo maldomis, kurių metu veržėsi raudos, nujaučiant ateinantį teismą. Manau, kad kiekvienas dievotas tarnautojas, pažįstantis raudančią Dievo širdį, taip pat turi suvokimą apie artėjantį teismą.
Danielius - žmogus, atgręžęs savo veidą į Viešpatį
Danielius taip pat buvo kitoks žmogus. Sudužusia širdimi jis sakė: Aš nukreipiau savo veidą į Viešpatį Dievą malda ir maldavimais su pasninku, ašutine ir pelenuose. Meldžiau Viešpatį, savo Dievą: „Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve! Tu laikaisi sandoros ir esi gailestingas tiems, kurie Tave myli ir laikosi Tavo įsakymų" (Dan 9, 3-4). Danielius pažino Dievo širdį, todėl sugebėjo atpažinti laikus: Pirmaisiais karaliavimo metais aš, Danielius, supratau pagal knygas metų skaičių, apie kurį Viešpaties žodis buvo duotas pranašui Jeremijui, kad Jeruzalė bus apleista septyniasdešimt metų (Dan 9, 2). Dar daugiau, būtent Danielius išaiškino regėjimą apie nuo kalno riedantį akmenį, kuris sudaužė visas pasaulio karalystes.
Kaip Danielius atėjo į šį sudužimo, pažinimo ir įžvalgos kelią? Tai prasidėjo nuo Dievo žodžio tyrinėjimo. Danielius leido Raštams jį persmelkti. Jis dažnai juos cituodavo, nes saugojo juos savo širdyje. Štai 9 skyriuje skaitome: Kaip parašyta Mozės įstatyme, visos tos nelaimės užgriuvo mus (Dan 9, 13).
10 skyriuje šis dievotas pranašas regėjime matė Kristų: Pakėlęs akis, pamačiau ten stovintį vyrą, apsivilkusį drobiniais ir susijuosusį grynu Ufazo auksu. Jo kūnas buvo kaip berilas, veidas - kaip žaibas, akys - kaip fakelai, rankos ir kojos - kaip žėrintis varis, o žodžių garsas - kaip didelės minios triukšmas (Dan 10, 5-6).
Tačiau ten su Danieliumi, kai jis matė regėjimą, buvo ir kitų žmonių. Tie žmonės taip pat turėjo būti tikintys. Būdamas nelaisvėje Danielius apsisprendė nesusidėti su klastingaisiais. Tačiau tikintieji, kurie dabar buvo kartu su juo, nebuvo kitokie žmonės, todėl jie pabėgo. Danielius liudija: Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą. Vyrai, kurie buvo su manimi, nematė jo, bet didelė baimė apėmė juos ir jie pasislėpė (Dan 10, 7). Šventas Dievo artumas privertė šiuos vyrus pabėgti iš baimės, o mes žinome, kad tik nuodėme susitepusi širdis taip bijo Viešpaties artumo.
Norėčiau apibendrinti mintis apie tai, ką reiškia būti kitokiu tikinčiuoju. Daug mąsčiau apie dieną, kai mes visi stosime Viešpaties akivaizdon. Teismo dieną mes visi stosime prieš Kristų, Žmogų ir Dievą. Jėzus, kaip ir mes, gyveno žemėje, kalbėjo su žmonėmis ir išgyveno visus žmogiškus jausmus. Ir kai kiekvienas iš mūsų stosime prieš Jį, mes iš karto pastebėsime Jo akyse pasitenkinimą arba nuoskaudą.
Mąstau apie Samuelio žodžius, pasakytus Sauliui: „Tu neprotingai pasielgei, nesilaikydamas Viešpaties, savo Dievo, įsakymo. Viešpats būtų patvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje amžiams. Dabar tavo karalystė nebus ilga. Viešpats surado vyrą pagal savo širdį ir paskyrė jį vadu savo tautai, nes tu nesilaikei Viešpaties įsakymo" (1 Sam 13, 13-14).
Tą dieną, kartu su mumis visais ten bus ir Saulius. Įdomu, ką Viešpats jam pasakys. Ar tai bus panašu į šiuos žodžius? „Sauliau, leisk man parodyti, ką Aš buvau tau suplanavęs. Tu galėjai būti švelnus tėvas Dovydui. Ir tauta, kurią tu valdei, būtų ant kelių nusižeminusi prieš mane. Tu būtum užtarnavęs kaimyninių tautų pagarbą Izraeliui, ir mano žmonės būtų džiaugęsi taika. Aš būčiau suteikęs tau garbę... Tačiau viskas pakrypo kita linkme. Tu atmetei mano planus, nes nežiūrėjai rimtai į mano Žodį. Tu leidai pavydui, kartėliui ir neatleidimui apiplėšti tave. Sauliau, pažvelk, ką tu praradai".
Man baisu net pagalvoti, kad galiu išgirsti Kristų, sakantį man šiuos žodžius: „Deividai, pažvelk, kaip viskas turėjo būti. Štai kokius kiekius dieviškų palaiminimų tu pražiopsojai, nes buvai išdidus. Tavo tarnavimas buvo tik šešėlis to, ką Aš buvau numatęs. Taip, aš atleidau ir atpirkau tave, bet tu gyvenai toli gražu ne taip, kaip Aš troškau".
Brangus šventasis, dabar yra laikas pasirinkti dvasinį gyvenimą ir paklusnumo kelią arba dvasinę mirtį ir veidmainystės kelią. Apsvarstyk šiuos Mozės žodžius: Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą. Tad pasirink gyvenimą, kad būtum gyvas tu ir tavo palikuonys (Įst 30, 19).
Dar šiandien apsispręsk visa širdimi stropiai ieškoti Viešpaties. Te tavo meilė Jo Žodžiui ir troškimas pažinti Jį vis auga. Melskis ir pasninkauk dėl sudužimo, kad pajėgtum prisiimti Jo naštą. Išpažink ir atsižadėk visko, kas neleidžia Šventajai Dvasiai atverti tau dangiškų palaiminimų.
Kitokiu žmogumi gali būti kiekvienas. Ar tu pasirinksi šį kelią?
Iš http://www.worldchallenge.org/
vertė Lina Tamonytė
