Nėra paprasta būti vienas kitam geram, tačiau tik vienas kitą mylėdami galime susivienyti, apsijungti ir kaip vienas kūnas efektyviai tarnauti Dievui.
Jei norime būti panašūs į Kristų, turime ir mąstyti taip, kaip mąstė Jis. Tai yra itin svarbu, nes tik taip mes galėsime atsakyti į Dievo kvietimą ir priimti Jo metamą iššūkį - skelbti nuostabią Jo malonę. Bažnyčia turi suprasti, kas ji yra, kodėl ji yra čia, ir stengtis tai įgyvendinti.
(1) Dievo žodžio apmąstymas suteikia stiprybės ir drąsos paklusti Dievo kvietimui pasiklydusioje tautoje. Jozuės knygoje skaitome: Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis (Joz 1, 8). Naujajame Testamente apaštalas Paulius rašo: Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves. Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui (2 Kor 10, 4-5).
(2) Apmąstydami Dievo žodį mes ugdomės Kristaus protą: „Kas gi suvokė Viešpaties mintį, kad galėtų Jį pamokyti?" O mes turime Kristaus protą (1 Kor 2, 16). Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus (Fil 2, 5).
Chuckas Colsonas savo knygoje „Nesutariančios karalystės" rašo: „Išmintingi žmonės seniai pripažino religijos transcendentinę galią sutelkti visuomenę. Dar Ciceronas sakė: „Religija yra būtina asmens moralės ir viešosios tvarkos dalis, ir joks sveiko proto žmogus tam neprieštaraus".
Pirmoji civilizaciją nešanti jėga vakarų valstybėse buvo krikščionybė. Ji suteikė vakarų civilizacijai sielą ir moralinį teisėtumą. Džonas Adamsas apie JAV rašė: „Mūsų konstitucija buvo sukurta moraliems ir religingiems žmonėms. Ji visiškai netinka kitokioms vyriausybėms". Ir kiti stebėtiną Amerikos sėkmę sieja su religija ar net vadina amerikiečius tauta, turinčia bažnyčios sielą. Kiek vėliau Colsonas rašo: „Šoko banga, šiandien kelianti grėsmę patiems kultūros pagrindams, kyla iš visuomenės nesugebėjimo suvokti žmogaus poreikio patirti Dievą ir krikščionių nesugebėjimo tiksliai perteikti Kristaus žinią apie Dievo Karalystę".
Paradoksas: Ch. Colsono knygoje pateiktais duomenimis, viena trečioji visų suaugusių amerikiečių tvirtina esą atgimę, tačiau nesugeba paveikti visuomenės, kuri kasdien darosi vis labiau liguista ir sugedusi.
Knygoje „Atnaujinant protą sekuliariame pasaulyje" Johnas Woodbridgas cituoja Georgą Gallupą jaunesnįjį: „1984 m. Amerika susidūrė su didžiuliu paradoksu: religija amerikiečių gyvenime darėsi vis svarbesnė, tačiau moralė ėmė užleisti savo pozicijas".
Ar mus tai neramina? Turėtų neraminti. Kodėl krikščionys, sudarantys vieną trečiąją šalies populiacijos, neturi didesnės įtakos visuomenei? Ar ne dėl to, kad tiek daug žmonių Kristaus kūne neatsako į Dievo kvietimą ir nepriima Jo iššūkių, skirtų mums, kaip Jo žmonėms? Daug žmonių tai jaudina, tačiau daugumos - ne. Kodėl?
Nors krikščionys evangelikai teigia, kad Biblija yra patikimos, gyventi ir tikėti mokančios taisyklės, tačiau daugelis elgiasi taip, tarsi Biblijos mokymas nedaug veiktų jų kasdienybę. Jie išpažįsta tvirtas evangelines doktrinas, tačiau veiksmais savo išpažinimus išduoda. Jie nesistengia kasdien gyventi pagal Biblijos nurodymus ir kryptis.
Kaip tikintieji mes nesame apsaugoti nuo pasaulio gundymų, neturime imuniteto prieš žalingas bei žiaurias jėgas ir kartais pasiduodame šiam spaudimui labiau nei patys manome. Pasaulio dvasiai nėra sunku užvaldyti visą mūsų esybę.
Kristus mokė, kad krikščionys turi tarnauti, būti pasaulio druska ir šviesa: Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje (Mt 5, 13-16).
Taigi ir druska gali prarasti savo sūrumą, o šviesa gali nublankti. Taip jau nutinka, kad, nepaklusdami Šventajai Dvasiai savo kasdienybėje, mes prarandame dvasinę jėgą. Todėl nieko stebėtino, kad prarandame dalį savo sūrumo ir šviesos. Mes negalime pakeisti pasaulio, nes per daug supanašėjame su juo. Išlaikyti dievišką dvasią, dievišką mąstymą šiuolaikinėje visuomenėje yra didžiulis iššūkis.
Mąstymas, protas vaidina nepaprastai didelį vaidmenį krikščionio gyvenime. Būtent prote vyksta nuožmiausios dvasinės kovos. Štai Šventojo Rašto eilutės, kalbančios apie mūsų, tikinčiųjų, atsakomybę šiame pasaulyje: Tiktai jūsų elgesys tebūna vertas Kristaus Evangelijos, kad atvykęs matyčiau, o jei neatvyksiu - išgirsčiau, kad gyvenate vienoje dvasioje, viena siela kartu kovojate už Evangelijos tikėjimą (Fil 1, 27). Gyventi vienoje dvasioje reiškia turėti Kristaus mąstymą, vieningai dirbti siekiant bendro tikslo - kad pasklistų Kristaus Evangelija, kad Kristaus meilė pasiektų kenčiantį pasaulį.
Apaštalas Petras taip pat rašė: Todėl, susijuosę savo proto strėnas, būkite blaivūs ir visiškai pasitikėkite malone, kuri bus jums suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus. Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams (1 Pt 1, 13-14). Kitaip tariant, neleiskite, kad jūsų praeitis ir pasaulio trauka patrauktų jus atgal į seną gyvenimo būdą, kai vadovaujamasi neteisingomis vertybėmis. Abi šios Rašto vietos kreipia mūsų dėmesį į tai, ką ir kaip galvojame, nes tai daro įtaką mūsų veiksmams.
Krikščionys susiduria su didžiule problema: mes gauname per daug informacijos, peno mūsų mintims iš pasaulio ir per mažai iš Biblijos. Iki 90 proc. gaunamos informacijos yra grindžiama krikščioniškam požiūriui priešingomis prielaidomis. Todėl gyvybiškai svarbu daugiau laiko praleisti kuriant tikrus, nuoširdžius ir turtingus santykius su krikščionimis, dėti daugiau pastangų, siekiant atgaivinti savo kasdienį dvasinį gyvenimą ir pasišventimą.
Jozuės knygos 1 skyriaus pirmosios eilutės kalba apie tai, kaip svarbu ugdyti Kristaus dvasią, mąstyti taip, kaip mąstė Jis, turėti stiprybės atsakyti į Dievo kvietimą ir priimti gyvenime sutinkamus Dievo iššūkius. 1-5 eil. skaitome apie Dievo kvietimą ir pavedimą Jozuei. Šios eilutės nėra skirtos tik Jozuei, nes kiekvienas krikščionis yra pašauktas būti toks kaip Jozuė ir padėti žmonėms atrasti Kristaus pažinimo turtus.
Taigi, Jozuės knygos 1 skyriuje skaitome: Viešpaties tarnui Mozei mirus, Viešpats tarė Nūno sūnui Jozuei, Mozės tarnui:„Mano tarnas Mozė mirė. Pakilk ir eik per Jordaną su visa tauta į žemę, kurią duodu izraelitams. Kiekvieną vietą, ant kurios jūsų koja atsistos, jums duodu, kaip pažadėjau Mozei. Nuo dykumos ir Libano kalnų iki Eufrato upės, visa hetitų šalis, ir iki Didžiosios jūros vakaruose bus jūsų ribos. Niekas prieš tave neatsilaikys per visą tavo gyvenimą. Kaip buvau su Moze, taip visuomet būsiu su tavimi. Aš nepaliksiu ir neapleisiu tavęs" (Joz 1, 1-5).
6-9 eilutėse užrašytas Dievo drąsinimas ir raginimas priimti šį pavedimą: Būk stiprus ir drąsus; tu padalinsi žemę tautai, kurią duoti pažadėjau jų tėvams. Tik būk stiprus ir labai drąsus, kad galėtum išpildyti įstatymą, kurį tau Mozė, mano tarnas, įsakė. Nenukrypk nuo jo nei į kairę, nei į dešinę, ir tau visuomet seksis, kur tik eisi. Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis. Atsimink, ką įsakiau, - būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi".
Taigi stiprybė ir drąsa ateina iš keturių šiose eilutėse paminėtų dalykų:
• Dievo žodžio - Jo valios ir pašaukimo - suvokimo malonumo (Joz 1, 1-2, palyginkime Kol 1, 9-10: Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad jūs būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu);
• pasitikėjimo Dievo žodyje užrašytais pažadais (1, 2-6);
• atnaujinant protą pagal Dievo žodžio principus (1, 7-8);
• pasikliaujant, kad Dievas yra su mumis (1, 9).
Svarbiausia yra Dievo apreiškimas ir kasdienis bendravimas, bendrystė su gyvuoju Dievu. Kiekviena šių eilučių kalba apie du dalykus: Dievo apreiškimą ir Jozuės atsaką.
• 1-5 eil. užrašytas kvietimas remiasi apreiškimu iš Dievo - Jo Žodžiu.
• 6 eil. raginimas būti drąsiam remiasi apreiškimu iš Dievo - Jo Žodžiu.
• 7-8 eil. kvietimas būti drąsiam grįstas poreikiu pažinti Mozės įstatymą - Jo Žodį.
• 9 eil. drąsinimas remiasi tuo, ką Dievas kalbėjo pačiam Jozuei, taigi ir vėl - Jo Žodžiu.
Taigi, sėkmė paklūstant Dievo kvietimui priklauso nuo klausymo, pažinimo ir paklusimo Dievo žodžiui, o 7-8 eil. kalba, kad Jozuė yra gabus atsakyti, kaip ir mes visi.
6 ir 9 eil. skaitome: būk stiprus ir drąsus, 7-8 eil. - būk labai stiprus ir drąsus, o 9 eil. ir vėl aptinkame: būk stiprus ir drąsus. Tai Jozuei suteikia pagrindą ištikimai sekti Dievo žodžiu. 7 eil. aptinkamas stipresnis padrąsinimas rodo, kad iškils ir didesnis poreikis, didesni pavojai.
Didžiausias mūsų visų poreikis - kasdien bendrauti su Dievu, remiantis Jo Žodžiu. Didžiausia grėsmė - mūsų nesugebėjimas apmąstyti Dievo žodį, kuriuo remdamiesi turime gyventi.
Evangeliškos seminarijos atliktos studentų apklausos apie dvasinę sveikatą ir brandą rezultatus Paulis Meieris apibendrino taip:
1. Nors tam, kad įgytume amžinąjį gyvenimą, pakanka pasitikėti Kristumi, tačiau tam, kad patirtume Kristaus pažadėtą gyvenimo apstybę (Jn 10, 10) ir vietoj kartėlio, depresijos ir nerimo ragautume Dvasios vaisius (meilę, džiaugsmą, ramybę, ...), būtina atnaujinti protą.
2. Proto atnaujinimo būdų yra įvairių: pokalbiai su mylimais draugais apie savo silpnybes ir nesėkmes, profesionalių krikščionių patarėjų pagalba, Šventosios Dvasios apkaltinimai, pamokslų ar seminarų metu girdėtų Rašto principų apmąstymas bei kasdienis Rašto skaitymas ir apmąstymas.
3. Proto atnaujinimas yra ilgas procesas, kaip ir šventėjimas, reikalaujantis nuolatinio ir kasdienio Dievo žodžio indėlio.
4. Kasdienis Rašto apmąstymas, svarstant, kaip tai asmeniškai pritaikyti, yra pati efektyviausia priemonė siekiant džiaugsmo, ramybės ir emocinės brandos. Paulis Meieris sako, jog reikia maždaug trejų metų kasdien skaitant ir apmąstant Raštą, kad pasikeistų žmogaus mąstymo modeliai bei elgesys, kad Dievo žodis paveiktų dvasios sveikatą ir laimę.
Be Biblijos studijų ir Šventojo Rašto apmąstymų mūsų tikėjimas virsta religija, kuri negali paveikti mūsų gyvenimo. Dievas kviečia mus ne tik paprasčiausiai pritarti tam tikroms moralės normoms bei taisyklėms ir pradėti tarnauti. Jis kviečia mus kurti nuoširdžius santykius su Juo per Jėzų Kristų ir per Jo Žodį Šventosios Dvasios jėga. O tai žada didelius mūsų gyvenimo, mūsų vertybių, pasitikėjimo šaltinių, gyvenimo tikslo ir kasdienybės pokyčius.
Iš www.bible.org Vertė Asta Glinskaitė
