Tada jie tarė Jam: ,Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!' Jėzus atsakė: ,Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš' (Jn 6, 32 - 35).
Pripažinkime, kad mūsų sielos alksta ir kad Kristus - ,,gyvenimo duona", tikroji duona, nužengusi iš dangaus. Supraskime ir patirkime, ką reiškia „valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują". Taip, kaip valgome ir pamaitiname savo kūnus, priimkime ir įsisavinkime Jį - gyvenimo duoną, mūsų sielų maistą. Kūniškam krikščioniui tai atrodo mistiškai. Bet dvasiniai žmonės mano, kad „kas valgo šitos duonos, gyvens per amžius" (Jn 6, 51). Kai Kristus kalbėjo apie Jo kūno valgymą ir Jo kraujo gėrimą, kūniškiems žydams tai buvo suklupimo akmuo, kaip ir dabartiniams kietasprandžiams krikščionims. O vis dėlto tai šlovinga tiesa - Kristus nuolat palaiko dvasinį gyvenimą, kaip maistas palaiko mūsų kūnus. Bet siela niekada nevalgys šios duonos, jei nenustos bandyti prisipildyti nuosavų darbų ar pasaulio teikiamo aprūpinimo plutų. Ar žinai, krikščioni, ką reiškia valgyti tokią duoną? Jei taip, tu niekada nemirsi.
Kristus yra ir gyvojo vandens šaltinis. Paskutinę, didžiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: ,Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria! Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės' (Jn 7, 37-38). Taip pat Jonas savo apreiškime rašo: Ir Jis man pasakė: ,Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Trokštančiam Aš duosiu dovanai gerti iš gyvenimo vandens šaltinio. Nugalėtojas paveldės viską, ir Aš būsiu jo Dievas, o jis bus mano sūnus' (Apr 21, 6-7). Kai tu trokšti Dievo, to troškimo niekas negali numalšinti, tik gurkšnis gyvojo šaltinio vandens. Tavo dvasia trokšta, šaukiasi ir siekia gyvojo Dievo. Ištark: Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve! Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje? Ašaros buvo man duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man sakė: ,Kur yra tavo Dievas?' (Ps 42, 1-3).
Šventoji Dvasia paliečia tave taip, kad tu nesulaikomai pradedi trokšti pastovaus šventumo. Tada esi pasiruošęs suvokti ir priimti Kristų kaip gyvenimo duoną ir kaip gyvybės vandenį, suprasti, ką reiškia valgyti Dievo Sūnaus kūną ir gerti Jo kraują, ką Jėzus turėjo galvoje sakydamas: Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, ties jie bus pasotinti (Mt 5, 6).
Tu ne tik supranti, kas yra sielos alkis bei troškulys, bet ir pajunti, ką reiškia būti pasotintam, kai alkis ir troškulys numalšinami bei didžiausi norai išsipildo. Tada iš savo patyrimo supranti apaštalo pasakytą tiesą, kad Kristus gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame (Ef 3, 20).
Vieni net nejaučia alkio ir troškulio. Kiti alksta ir trokšta, bet nežino, kad Kristus iš savo pilnatvės turtų gali patenkinti jų sielų troškimus. Jie neieško ir neprašo Kristaus apreiškimo, kuris pripildytų jų sielą. Jie nelaukia sielos pasitenkinimo ir dieviškos pilnatvės. Jie ignoruoja pilnatvę ir visišką aprūpinimą, esantį palaimintojo Dievo šlovingojoje Evangelijoje (1 Tim 1, 11). Taigi jie nėra drąsūs viltis to, jie netrokšta ir nealksta teisumo. O, jei tik jie trokštų ir alktų teisumo! Raštas žada, kad jie tikrai būtų pasotinti. Tačiau jie lieka nepamaitinti ir nepagirdyti, nes patys neieško Kristaus ir neskelbia Jo pažadų. (Systematic Theology, p. 645, 646).
***
Brangus Viešpatie, Tu žinai, kad aš trokštu ir alkstu Tavo teisumo bei Nugalėtojo, kuris padėtų pasipriešinti pagundoms ir nugalėti nuodėmę. Tačiau, Viešpatie, aš išpažįstu, kad neišreiškiau Tau savo alkio ir troškulio, kad labai greitai leidausi nuvedamas šio pasaulio dalykų nuo mano alkio ir troškulio į tai, kas manęs niekada nepatenkins. Padėk man, Viešpatie, savo jėga, savo Šventąja Dvasia laukti Tavęs taip, kaip turėčiau laukti, o tada pripildyk mane savo buvimo. Primink man, kad aš kasdien valgyčiau ir gerčiau Tave, duok man šiandien tiek savo buvimo duonos, kiek man reikia, kad galėčiau tarnauti Tau. Amen.
Iš kn. „Vienybės su Kristumi principai"
