Antra, negalima Jo švento vardo piktnaudoti melui ar kokiai kitai piktybei, bet reikia tarti jį Dievo šlovinimui, savo artimo bei paties naudai ir išganymui. Trečia, per šventes ir poilsio metą reikia stropiai mokytis Dievo žodžio ir į jį gilintis, kad visa mūsų veikla ir gyvenimas vyktų pagal jį.
Kiti septyni įsakymai yra susiję su mūsų artimu, iš kurių pirmas ir aukščiausias yra šis: Gerbk savo tėvą ir motiną.
Tėvo ir motinos luomui Dievas suteikė ypatingą vertę, išskirdamas iš kitų luomų, esančių Jo valdžioje. Jis liepia tėvus ne tik mylėti, bet ir gerbti. Mat brolius, seseris ir artimą apskritai Jis liepia tik mylėti, tad tėvą ir motiną išskiria iš visų kitų asmenų žemėje ir pasodina šalia savęs. Juk gerbti - daug didesnis dalykas negu mylėti, nes tai reiškia ne tik meilę, bet ir klusnumą, nuolankumą ir drovumą, lyg prieš čia glūdinčią Didenybę, ir reikalauja ne tik į juos meiliai bei pagarbiai kreiptis, bet pirmiausia ir širdimi, ir kūnu jų atžvilgiu deramai nusiteikti ir parodyti, kad juos labai vertiname ir po Dievo laikome aukščiausiais. Mat ką reikia iš širdies gerbti, tą iš tiesų reikia didžiai ir aukštai vertinti.
Taigi jaunimui reikia įskiepyti, kad jis turi žiūrėti į savo tėvus kaip į Dievo atstovus ir atminti, kad, nors ir menki, neturtingi, paliegę ir keisti būdami, jie vis dėlto yra Dievo duoti tėvas ir motina. Dėl savo keitimosi ar negalavimų jie nepraranda šios garbės. Todėl reikia vertinti ne asmenis, kokie jie yra, bet Dievo valią, kuri taip skiria ir nustato. <...>
Tad pirmiausia išmok, ką reiškia pagarba tėvams, kurios reikalaujama šiame įsakyme, idant jie būtų laikomi puikiausiais ir vertingiausiais iš visų lyg didžiausi pasaulio turtai, o paskui ir žodžiais jų akivaizdoje būtų elgiamasi padoriai, nei užsipuolama piktuoju, nei trankomasi ar rėkiama ant jų, bet nusileidžiama jiems ir patylima, jei jie ir per toli nueina.
Trečia, tokią pagarbą jiems reikia parodyti ir darbais, t. y. kūnu ir savastimi, patarnaujant, padedant ir aprūpinant, kai jie seni, ligoti, paliegę arba neturtingi, ir visa tai reikia atlikti ne tik mielai, bet ir nuolankiai bei pagarbiai, lyg būtų daroma Dievui. Mat tas, kuris žino, kokią vietą jie turi užimti Jo širdyje, neleis jiems kęsti skurdo ir bado, bet, pagarbiai virš ir šalia savęs pasisodinęs, dalysis tuo, ką turi ir ką išgali.
Antra vertus, žiūrėk ir įsidėmėk, koks didelis, geras ir šventas darbas čia skirtas vaikams, bet jis, deja, visiškai niekinamas ir leidžiamas vėjais, ir niekas neima į širdį, kad tai įsakė Dievas arba kad tai šventas, dieviškas žodis ir mokymas. Mat jei jis būtų laikomas tokiu, tai kiekvienas iš to būtų galėjęs suprasti, kad pagal šiuos žodžius gyvenę žmonės taip pat turėjo būti šventi. Tuomet nebūtų prireikę nei vienuolystės, nei dvasinių luomų steigti, kiekvienas vaikas būtų laikęsis šio įsakymo ir būtų galėjęs savo sąžinę atgręžti į Dievą bei pasakyti: „Jei man reikia atlikti gerus ir šventus darbus, tai nežinau nė vieno geresnio, kaip savo tėvus gerbti ir jų klausyti, nes pats Dievas taip liepė. Juk ką liepia Dievas, tas turi būti daug kilniau už visa, ką mes patys galime sugalvoti, o kadangi už Dievą aukštesnio ir geresnio mokytojo nėra, tai iš tiesų nebus ir jokio geresnio mokymo už tą, kurį Jis pats dovanoja. Mat Jis pakankamai daug moko, ką reikia daryti, norint atlikti teisingus, gerus darbus, ir tai liepdamas liudija, kad jie Jam patinka" <...>.
Matai, šitaip buvo galima dorą vaiką gerai išmokyti, teisingai išauklėti, ir jis būtų likęs namie, klausytų tėvų ir jiems patarnautų, šitaip nešdamas gėrį ir džiaugsmą. Tačiau Dievo įsakymas buvo ne aukštinamas, o apeinamas arba greitai pamirštamas, tad vaikas negalėjo mintimis jo aprėpti ir kartą išgirdęs, ką mes išklojome, tik išsižiojo, nėsyk Dievui garbės neatidavęs.
Todėl išmokime pagaliau, dėl Dievo meilės, pirmučiausia paisyti šio įsakymo, idant jaunuomenė, visus kitus dalykus iš akių išleidusi, tarnauti Dievui tikrais gerais darbais norėdama, darytų tai, kas miela tėvui ir motinai arba tiems, kurie vietoj jų. Mat tai žinantis ir darantis vaikas pirmiausia turi didelę paguodą širdyje, galėdamas linksmai pasakyti ir pasigirti (priešingai negu visi tie, kurie nuolat remiasi savo pačių pasirinktais darbais, ir visų jų apmaudui): „Žiūrėk, šis darbas malonus mano Dievui danguje, aš tai žinau".
Tesusirenka jie visi į krūvą su daugybe savo didelių, alinančių, sunkių darbų ir tesigiria; pažiūrėsime, ar jie galės atlikti ką nors geriau, kas būtų didžiau ir kilniau už klusnumą tėvui ir motinai, kurį Dievas įvedė ir paliepė iškart po įsakymo paklusti Jo Didenybei; juk kai Dievo žodis ir valia pildosi ir yra vykdomi, niekas kitas nebeturi galioti, tik tėvų valia ir žodis, bet taip, kad klusnumas tėvams eitų po klusnumo Dievui ir neprieštarautų ankstesniems įsakymams.
Todėl iš širdies džiaukis ir dėkok Dievui, kad Jis tave išrinko ir padarė vertą daryti Jam tokį puikų, malonų darbą. Net jei jis bus vadinamas menkiausiu ir niekingiausiu, vis tiek laikyk jį dideliu ir brangiu ne dėl mūsų pačių orumo, bet dėl to, kad jis aptaisytas brangenybe ir šventenybe, būtent Dievo žodžiu ir įsakymu, ir taip gyvuoja. <...>
Todėl aš norėčiau (darsyk kartoju), kad žmonės atmerktų akis ir atsikimštų ausis ir visa tai paimtų į širdį, idant ilgainiui mes vėl nebūtume atitraukti nuo tikro Dievo žodžio prie velnio melagysčių. Tada ir tėvai namuose patirtų daugiau džiaugsmo, meilės, draugystės bei santarvės, ir vaikai laimėtų visą tėvų meilę. Ir priešingai, jei jie užsispyrę ir verčiau nedaro to, ką turi daryti, tai tebūna jų nugara plakama lazda, nes taip jie užrūstina abejus - ir Dievą, ir tėvus, patys iš savęs atimdami šį lobį ir sąžinės džiaugsmą bei gausindami nelaimes. Užtat ir dabar pasaulyje taip klostosi, kad kiekvienas skundžiasi, jog ir jaunas, ir senas yra laukiniai ir nesutramdomi, nei gėdos, nei padorumo neturi, nieko nedaro, kol plakimu nepriverčiami, už akių kiek galėdami šmeižia ir menkina vienas kitą, todėl ir Dievas juos baudžia taip, kad užgriūva visokios nelaimės ir vargai. Taip ir tėvai dažniausiai patys nieko negali, nes vienas kvailys auklėja kitą; kaip jie gyveno, taip ir jų vaikai gyvena.
Taigi šitai (sakau) pirmiausia ir svarbiausia turi paskatinti laikytis šio įsakymo. Jei neturėtume nei tėvo, nei motinos, dėl šio įsakymo turėtume norėti, kad Dievas pakištų mums medį ir akmenį, kuriuos galėtume vadinti tėvu ir motina. Tad ar ne daug labiau turėtume džiaugtis, kad Jis mums davė gyvus tėvus, idant galėtume jiems rodyti garbę ir klusnumą, nes žinome, kad šitai malonu aukštajai Didenybei bei visiems angelams ir pykdo visus velnius, be to, tai didžiausias darbas, kurį galime atlikti greta didžiosios Dievo tarnystės, apie kurią kalbama ankstesniuose įsakymuose, tad išmaldos davimas ir visi kiti darbai artimui šiam darbui vis dėlto neprilygsta. Mat Dievas tėvų luomą padėjo pačiame viršuje, net save pavaduoti žemėje paskyrė. Tokia Dievo valia ir noras mums turi būti pakankamas pagrindas ir paskata noromis ir džiugiai daryti, ką galime.
Be to, tai juk dar ir mūsų pareiga pasauliui - būti dėkingiems už geradarystę ir visokeriopą gėrį, gautą iš tėvų. Bet štai ir vėl pasaulį valdo velnias, vaikai pamiršta tėvus, kaip ir mes visi pamirštame Dievą, ir niekas negalvoja apie tai, kaip Dievas mus maitina, prižiūri bei saugo ir tiek daug gėrio duoda kūnui bei sielai; ypač negerai valandai atėjus, mes rūstaujame ir nekantriai bambame, ir visa, ką per savo gyvenimą esame gera gavę, pražūva. Lygiai taip elgiamės ir su savo tėvais; ir nėra nė vieno vaiko, kuris tai suprastų ir apmąstytų, jei jam nepadeda Šventoji Dvasia.
Tokį blogą pasaulio įprotį Dievas gerai pažįsta, todėl primena ir įsakymais ragina kiekvieną pagalvoti, ką jam yra padarę tėvai; tada jis pamatys gavęs iš jų kūną ir gyvybę, be to, jų išmaitintas ir užaugintas, nes vienas pats būtų šimtą kartų užtroškęs savo purve. Todėl teisingai ir gerai yra senų ir išmintingų žmonių pasakyta: Deo, parentibus et magistris non potest satis gratiae rependi, taigi „Dievui, tėvams ir mokytojams neįmanoma per daug atsidėkoti ir atsilyginti". Kas mato tai ir apmąsto, tas nė neraginamas tėvams pagarbą rodys ir nešios juos ant rankų, nes per juos Dievas padarė jam visa, kas gera.
Be viso to, svarbi priežastis, dar labiau mus patraukianti, turėtų būti ir tai, kad Dievas priduria prie šio įsakymo malonų pažadą, sakydamas: „Kad ilgai gyventumei žemėje". Iš to ir pats gali suprasti, kaip rimtai Dievas vertina šį įsakymą, nes pareiškia ne tik kad Jam tai malonu ir kad Jis tuo džiaugiasi bei yra patenkintas, bet ir kad tai turi nešti sėkmę bei visokeriopą gerovę mums, kad mes galime gyventi maloniai ir lengvai su visu gėriu. Todėl ir Paulius tai labai pabrėžia Laiško efeziečiams 6 skyriuje bei aukština, sakydamas: Tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje. Ir nors kituose irgi esama pažadų, nė viename jie nėra tokie aiškūs ir nedviprasmiški.
Čia matai šio įsakymo vaisius ir atpildą - kas jo laikosi, tas sulauks gero gyvenimo, laimės ir gerovės; bet žinai ir bausmę - kas neklusnus, tas turės kuo anksčiau mirti ir negalės džiaugtis gyvenimu. Mat „ilgai gyventi" pagal Raštą reiškia ne tik sulaukti senyvo amžiaus, bet ir turėti visko, kas prie ilgo gyvenimo priklauso, kaip antai sveikatos, žmoną ir vaikų, valgio, ramybę, gerą valdžią ir t. t., be kurių nei galima džiaugtis šiuo gyvenimu, nei jis gali būti ilgas.
Tad jei nenori klausyti tėvo ir motinos, kad jie tave auklėtų, tai klausyk budelio. O jei šio nenori klausyti, tai klausyk tos, nuo kurios žmonės kojas patiesia, t. y. mirties. Mat Dievas, trumpai tariant, nori, kad būtų šitaip: arba, jei Jam paklusi mylėdamas ir tarnaudamas, už tai Jis tau be saiko atlygins visokiu gėriu, arba, jei Jį supykdysi, pasiųs tau abu - ir mirtį, ir budelį.
Iš kur tiek daug piktadarių, jei ne iš neklusnumo, nes jie nesiduoda auklėjami geruoju, todėl, užsitraukę Dievo bausmę, peša vos tiek, kad į juos žiūrėdami matome tik nelaimę ir širdgėlą. Mat labai retai atsitinka, kad tokie nenaudėliai mirtų atėjus laikui ir savo mirtimi.
Tačiau dievobaimingieji ir klusnieji yra palaiminti, todėl jie ilgai ir ramiai gyvena ir mato, kaip sakyta, savo vaikų vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos.
Bus daugiau.
Nuotr. Swante Adermark
