Apologetika

AR SENASIS TESTAMENTAS YRA ISTORIŠKAI PATIKIMAS?

Senojo Testamento teksto istorija

Savo siekį išgauti tikslų tekstą Rabbi Aguiba II amžiuje po Kr. grindė tokiu posakiu: „Tikslus (masoretiškas) teksto perdavimas yra patikima apsauga Torai" (Harrison, IOT, 211). Judaizmo Rašto mokytojams buvo keliamas uždavinys standartizuoti ir išsaugoti biblinį tekstą, neįveliant jokių klaidų.

· Soferai (hebr. sōferīm - „raštininkai") buvo vadinami žydų Rašto mokytojai ir teksto saugotojai tarp penkto ir trečio amžiaus pr. Kr.

·  Sūgai (sūgōt - Rašto mokytojų „poros") buvo skiriami panašiam tikslui antrame ir pirmame amžiuje pr. Kr.

·  Tanajai (tānājīm - „kartotojai" arba „mokytojai") veikė iki 200 m. po Kr. Be Senojo Testamento teksto saugojimo, tanajų veiklos vaisių galima aptikti Midraše (teksto interpretavimas), Toseftoje (papildymai) ir Talmude (instrukcijos). Pastarasis dar skirstomas į Mišną (pakartojimai) ir Gemarą (medžiaga mokytis). Talmudas buvo rengiamas palaipsniui nuo 100 m. iki 500 m. Taigi visai natūralu, kad tanajai išsaugojo hebrajišką Bibliją, nes jų darbas per keletą amžių buvo susijęs su rabiniškojo mokymo, paremto bibliniu tekstu, rengimu.

·  Talmudistai (100-500 m.).

Geisleris ir Nixas taip nusako šios raštininkų kartos tradiciją, kuri tęsėsi maždaug nuo 400 m. pr. Kr. iki beveik 1000 m. po Kr.:

„Tuojau po pirmojo Senojo Testamento perrašinėtojų laikotarpio, t.y. soferų laikų (nuo 400 m. pr. Kr. iki 200 m. po Kr.), sekė kitas - talmudinis laikotarpis (100-500 m. po Kr.). Po jų atėjo jau geriau žinomas masoretinės tradicijos periodas (~500~950 m.). Ezra dirbo su pirmąja iš minėtų grupių, ir jie buvo laikomi Biblijos saugotojais iki Kristaus laikų. Tarp 100 ir 500 m. po Kr. susiformavo Talmudas (instrukcijos, mokymas), kuris tapo pagrindiniu, Tora pagrįstu, civilinės ir kanoninės hebrajų veiklos įstatymu. Talmude daugiausia pateikiamos žydų mokytojų nuo 300 m. pr. Kr. iki 500 m. po Kr. nuomonės bei sprendimai, jį sudarė du skyriai: Mišna bei Gemara" (Geisler, GIB, 306).

Per visą šį laikotarpį buvo sugaišta daug laiko kataloguojant civilinį ir kanoninį hebrajų įstatymą. Talmudistai turėjo sukūrę gana sudėtingą sinagogos ritinių perrašymo sistemą.

Samuelis Davidsonas reikalavimus talmudistų mokiniams pateikia remdamasis Šventuoju Raštu. Šie trumpi nuostatai (čia naudojuosi Geislerio įvesta numeracija) yra tokie:

[1] „Sinagogos ritiniai turi būti parašyti ant „švarių" gyvūnų odos, [2] žydo paruoštos kasdieniniam naudojimui sinagogoje. [3] Odos turi būti surištos viena su kita švarių gyvūnų gyslomis. [4] Kiekvienoje odoje turi būti surašytas nustatytas stulpelių skaičius, kuris būtų vienodas visam kodeksui. [5] Kiekvieno stulpelio aukštis negali būti mažesnis nei 48 ir didesnis nei 60 eilučių; o stulpelio plotis turi būti 30 raidžių. [6] Visas nuorašas turi būti pirmiausia suliniuotas; ir jei bent trys žodžiai išeis už linijų ribų, tai visas nuorašas laikomas netikusiu. [7] Rašalas turi būti juodos spalvos, ne raudonos, žalios ar kokios kitos, ir turi būti paruoštas pagal nustatytą receptą. [8] Autentiškas nuorašas turi būti pavyzdžiu, nuo kurio perrašinėtojas negali nė trupučio nukrypti. [9] Nė vienas žodis ar raidė, ar net kablelis, neturi būti rašomas iš atminties, perrašinėtojui nežiūrint į priešais jį padėtą kodeksą. [...] [10] Tarp kiekvienos priebalsės turi būti plauko ar siūlo storio tarpas; [11] tarp atskirų dalių (pārāšāh) arba skyrių daromas devynių priebalsių pločio tarpas; [12] tarp knygų - trijų eilučių tarpas. [13] Penktoji Mozės knyga turi užsibaigti kartu su eilute, o likusios nebūtinai. [14] Be to, perrašinėtojas turi būti apsirengęs žydiškais rūbais, [15] apsiplovęs visą kūną, [16] nepradėti rašyti Dievo vardo iš naujo į rašalą pamerkta plunksna, [17] ir, jei rašymo metu jį kalbintų net pats karalius, jis neturi kreipti į tai dėmesio" (Davidson, HTOT, 89).

Davidsonas priduria, kad „ritiniai, kurie neatitinka šių nuostatų, turi būti užkasti į žemę arba sudeginti; arba išnešti į mokyklas, kur būtų naudojami kaip pasiskaitymo knygos."

Talmudistai buvo taip įsitikinę savo perrašomo rankraščio nuorašo tikslumu, jog naujam nuorašui tuoj pat suteikdavo visą originalo autoritetą.

Knygoje „Mūsų Biblija ir senieji rankraščiai" (Our Bible and the Ancient Manuscripts) Fredericas Kenyonas pabrėžia tokį dalyką:

„Tuo pačiu ypatingu rūpestingumu, su kurio buvo perrašomi rankraščiai, pagrįstas ir senųjų nuorašų dingimas. Kai tik rankraštis būdavo perrašomas su Talmude nurodytu tikslumu, o po to dar deramai patikrintas, jis būdavo priimamas kaip autentiškas ir laikomas lygiaverčiu bet kuriam kitam nuorašui. Jei visi nuorašai būdavo vienodai geri, tai rankraščio amžius nebeturėjo reikšmės; netgi priešingai - ilgalaikiškumas buvo laikomas trūkumu, nes ilgainiui rankraščiai susidėvėdavo ir tapdavo sunkiai įskaitomi. Pažeistas ar netobulas nuorašas būdavo tuojau įvertinamas kaip netinkamas naudoti.

Kiekvienoje sinagogoje buvo „geniza", arba medinė spinta, kurion sudėdavo netinkamus rankraščius; būtent tose saugyklose kai kurie senieji rankraščiai išliko iki mūsų dienų ir buvo atkurti. Taigi užuot labiau vertinus senesnius Šventojo Rašto nuorašus, pagal žydų paprotį reikėjo labiau vertinti naujesnius, kaip gerokai tobulesnius ir nepažeistus. Todėl, kartą patekę į genizą, senieji nuorašai išnykdavo savaime - ar dėl nepriežiūros, ar paprasčiausiai būdavo sudeginami, genizai persipildžius.

Labai senų hebrajų Biblijos nuorašų stygius neturėtų mūsų stebinti ar jaudinti. O jeigu prie jau išvardytų priežasčių dar pridėtume nuolat pasikartojančius žydų persekiojimus (dažnai susijusius su turto naikinimu), tai senųjų rankraščių dingimas būtų visai pateisinamas, o išlikusieji turėtų būti priimti kaip išsaugoję tai, ką ir sakosi vieninteliai išsaugoję - būtent masoretinį tekstą" (Kenyon, OBAM, 43).

„Didelė pagarba Šventraščiui ir šventojo teksto tyrumui radosi anksčiau, nei žlugo Jeruzalė" (Green, GIOT, 173).

Masoretai buvo žydų mokslininkai, kurie tarp 500 m. ir 950 m. po Kr. suteikė Senojo Testamento tekstui išbaigtą pavidalą. Šventyklos sugriovimas 70 m. po Kr. ir žydų tautos išsklaidymas po pasaulį tapo stipriu stimulu: (1) standartizuoti priebalsinį tekstą ir (2) standartizuoti skyrybos ženklų bei balsių vartoseną, taip stengiantis išsaugoti taisyklingą tartį skaitant balsu. Šis metodas buvo vadinamas masoretiniu, nes, rašant balses ir dedant kirčius bei vartojant retus, neįprastos rašybos žodžius, buvo laikomasi garsinio skaitymo tradicijos (masora). Masoretai paimdavo priebalsinį soferų tekstą be skyrybos ženklų (panašų į lietuviškąjį be balsių) ir sudėdavo balses, taip kiekvienam žodžiui suteikdami jo tikslią gramatinę formą ir atitinkamą tartį.

Masoretai buvo labai disciplinuoti ir su tekstu elgėsi itin pagarbiai. Siekdami išvengti perrašinėtojų klaidų, jie išrado sudėtingą apsaugos sistemą. Pavyzdžiui, suskaičiavo, kiek kartų kiekviena abėcėlės raidė pasikartoja kiekvienoje knygoje; išskaičiavo vidurinę Penkiaknygės raidę ir vidurinę visos Biblijos raidę bei atliko dar daug smulkesnių išskaičiavimų nei paminėtieji. „Atrodo, kad buvo suskaičiuota visa, kas tik įmanoma suskaičiuoti", - sakė Wheeleris Robinsonas. Ir dar jie įvedė mnemonikos priemones, kurias pasitelkę sugebėdavo įsiminti įvairias [savo skaičiavimų] sumas. (F.F. BRUCE)

Masoretai netgi šiek tiek įsitraukė ir į teksto kritiką. Jei tik kildavo įtarimas, kad kuris nors priebalsinio teksto žodis yra klaidingas, jie labai sumaniai šį pataisydavo. Esamas priebalses palikdavo nepaliestas, t.y. tokias, kokios jos buvo soferų tekste, tačiau balses įstatydavo tokias, kokios reikalingos naujajai žodžio reikšmei, o naujojo žodžio priebalses labai mažomis raidelėmis surašydavo paraštėse (Archer, SOT, 63).

Masoretų judėjimas turėjo dvi pagrindines mokyklas, arba centrus, visiškai nepriklausomus vienas nuo kito: Babilonijoje ir Palestinoje. Žymiausi masoretai buvo žydų mokslininkai, gyvenę devinto amžiaus pabaigoje ir dešimtame amžiuje Galilėjos Tiberijoje: Mozė ben Ašeras (su sūnumi Aaronu) ir Mozė ben Naftalis. Šiandien Ben Ašero tekstas yra laikomas standartiniu hebrajų tekstu. Geriausi šio teksto pavyzdžiai yra Sankt Peterburgo kodeksas (Codex Leningradensis) B19^A (L) ir Alepo kodeksas.

Masoretai (nuo žodžio masora, reiškiančio „tradicija") ėmėsi daug pastangų reikalaujančio teksto redagavimo ir standartizavimo darbo. Jų būstinės buvo įsikūrusios Tiberijoje. Masoretų išsaugotasis tekstas vadinamas „masoretiniu". Į šį tekstą, siekiant užtikrinti taisyklingą žodžių tarimą, įvestos balsės. Toks masoretinis tekstas šiandien laikomas standartiniu hebrajų tekstu.

„Masoretai buvo labai disciplinuoti ir su tekstu elgėsi itin pagarbiai. Siekdami išvengti perrašinėtojų klaidų, jie išrado sudėtingą apsaugos sistemą. Pavyzdžiui, suskaičiavo, kiek kartų kiekviena abėcėlės raidė pasikartoja kiekvienoje knygoje; išskaičiavo vidurinę Penkiaknygės raidę ir vidurinę visos Biblijos raidę bei atliko dar daug smulkesnių išskaičiavimų nei paminėtieji. „Atrodo, kad buvo suskaičiuota viskas, ką tik įmanoma suskaičiuoti", - sakė Wheeleris Robinsonas. Ir dar jie įvedė mnemonikos priemones, kurias pasitelkę sugebėdavo įsiminti įvairias [savo skaičiavimų] sumas" (Bruce, BP, 117).

Perrašinėtojai greitai galėdavo pasakyti, jei į Izaijo knygą arba net visą hebrajų Bibliją neįrašyta bent viena priebalsė. Jie naudojosi tokia daugybe saugiklių, kad baigę perrašymo darbą iškart galėdavo pasakyti, jog nuorašas tiksliai sutampa su originalu.

Seras Fredericas Kenyonas rašo:

Be kruopštaus tekstų perrašymo, masoretai dar ėmėsi įvairiausių skaičiavimų, kurie niekaip nesiderino su įprastu teksto nagrinėjimu. Jie sunumeravo kiekvienos knygos eilutes, žodžius ir raides. Išskaičiavo kiekvienos knygos vidurinį žodį ir vidurinę raidę. Jie išskaičiavo eilutes, kuriose buvo visos abėcėlės raidės arba tam tikras raidžių kiekis. Šios smulkmenos, kokiomis mes jas visai pagrįstai laikome, vis dėlto padėjo sutelkti dėmesį į tikslų teksto perrašymą; ir tai yra tiesiog beribis pagarbos Šventajam Raštui demonstravimas, kuris iš tiesų sveikintinas. Masoretai labai rūpinosi, kad ne tik koks įrašas, bet netgi pati mažiausia raidelė ar mažytė raidės dalelė nebūtų praleista ir nedingtų iš Įstatymo" (Kenyon, OBAM, 38).

Vienas iš faktorių, užtikrinančių hebrajų rankraščio tikslumą, yra pačių žydų pagarba Šventraščiui. Todėl nuorašo kokybę garantavo jau ne vien tik perrašinėtojo tikslumas, bet kone prietaringa jo pagarba Biblijai. Iš Talmudo instrukcijų matome, kad buvo nurodyti reikalavimai ne tik dėl odos bei stulpelių dydžio, bet dar ir perrašinėtojas, prieš užrašydamas Dievo vardą, turėjo atlikti religinį ritualą. Buvo nustatytos taisyklės dėl rašalo naudojimo, tarpams tarp žodžių ir uždrausta rašyti iš atminties. Metodiškai skaičiuotos eilutės ir netgi raidės. Jei rankraštyje atsirasdavo bent viena klaida, jis būdavo atmetamas ir sunaikinamas. Toks perrašinėtojų formalizmas bent jau iš dalies garantavo tą ypatingą rūpestingumą, su kuriuo buvo perrašomas Šventasis Raštas. Taip pat dėl šios priežasties dabar tėra išlikę tik keletas rankraščių (nes neatitikę taisyklių nuorašai sunaikinti) (Geisler, BECA, 552).

Juozapas Flavijus, pirmo amžiaus žydų istorikas, konstatuoja:

„O tai, kaip tvirtai mes tikime tomis savo tautos knygomis, matyti iš mūsų elgesio. Nors ir daug amžių prabėgo, bet neatsirado nė vieno drąsuolio, kuris būtų mėginęs ką nors prie jų pridėti ar kažką išmesti, arba padaryti bent menkiausią teksto pakeitimą; tačiau kiekvienam žydui nuo pat gimimo tiesiog į kraują įaugusi pagarba šioms knygoms, į kurias surašytos dieviškosios doktrinos. Ir jie jų laikosi, o prireikus už jas mielai paaukoja net savo gyvybę. Nes tai ne naujiena pakliuvusiems į nelaisvę mūsų tautiečiams, kurių gana dažnai galima matyti įvairiais būdais žūstant teatrų arenose vien už tai, kad atsisakė ištarti bent žodį prieš mūsų įstatymus ar juose esančius įrašus" (Josephus, FJAA, cit. JCW, 179-180).

Juozapas Flavijus tęsia, palygindamas hebrajų pagarbą Šventraščiui su graikų pagarba savajai literatūrai:

„O ką dėl to paties tikslo ištvėrė graikai? Jie nepakęstų nė menkiausio įbrėžimo savo kūne net visų savo tautos raštų išsaugojimo vardan. Mat graikams jie tėra išgalvotos istorijos, kurias sukūrė laki autorių vaizduotė; tą patį taikydami ir seniesiems istorikams, jie yra visiškai teisūs, nes mato kai kuriuos iš savo bendraamžių drąsiai aprašant įvykius, kuriuose jie patys nedalyvavo, ir nė kiek nesirūpinant informacijos surinkimu iš tų, kurie žino tikruosius faktus" (Josephus, FJAA, cit. JCW, 181).

Tačiau ir ankstyviausi masoretų rankraščiai, datuojami 1000 m. po Kr. ir vėliau, dar tebelaukė savo tikslumo patvirtinimo. Ir toks patvirtinimas buvo gautas iš stulbinančių radinių Izraelio Negyvosios jūros pakrantėje.

Negyvosios jūros ritiniai

Jei dar iki atrandant Negyvosios jūros ritinius būtumėte bet kurio Biblijos mokslininko paklausę, apie kokį atradimą, iš esmės įrodantį Senojo Testamento patikimumą, jis svajoja, tai jis (arba ji) būtų atsakęs: „Apie senesnius paliudijimus dėl Senojo Testamento rankraščių." Pirmą svarbų klausimą iškėlė seras Fredericas Kenyonas: „Ar šis hebrajiškas tekstas, kurį vadiname masoretiniu ir kurį laikome kilusiu iš 100 m. po Kr. parašyto teksto, iš tiesų visiškai atitinka originalų hebrajišką Senojo Testamento knygų autorių parašytą tekstą?" (Kenyon, OBAM, 47).

Prieš atrandant Negyvosios jūros ritinius, buvo keliamas toks klausimas: „Kiek tikslūs yra šiandien mūsų turimi nuorašai, palyginus su pirmo amžiaus ar dar ankstyvesniais nuorašais?" Seniausias pilnas Senojo Testamento nuorašas buvo datuojamas dešimtu amžiumi. Taigi klausimas svarbus: „Kadangi tekstas buvo perrašomas daugybę kartų, tai ar galima juo pasitikėti?" Į tai Negyvosios jūros ritiniai pateikė stulbinantį atsakymą.

Kas yra tie Negyvosios jūros ritiniai?

Ritiniuose yra maždaug keturiasdešimt tūkstančių prirašytų fragmentų. Iš tų fragmentų atkurta daugiau nei penki šimtai knygų. Buvo rasta daug nebiblinių knygų ir fragmentų, nušvietusių religinę Kumrano bendruomenę bei Negyvosios jūros pakrantės gyvenimą nuo antro amžiaus prieš Kristų iki pirmo amžiaus po Kristaus. Tokie rašiniai, kaip Cadokų dokumentai (Zadokite documents), Bendruomenės taisyklės ir Drausmės vadovėlis padeda suprasti Kumrano kasdienį gyvenimą. Įvairiose olose rasta keletas labai naudingų Šventraščio komentarų. Tačiau pačiais svarbiausiais dokumentais iš visų Negyvosios jūros ritinių laikomi Senojo Testamento teksto nuorašai, padaryti daugiau kaip prieš šimtmetį iki Kristaus gimimo.

Kaip buvo rasti Negyvosios jūros ritiniai?

Ralphas Earle'as pateikia trumpą ir vaizdingą ritinių suradimo aprašymą, papasakodamas apie Dievo apvaizdos rūpinimąsi Šventuoju Raštu:

„Šio atradimo istorija yra viena iš labiausiai stebinančių šių laikų istorijų. 1947 metų vasario ar kovo mėnesį beduinų piemenukas, vardu Muchamedas, ieškojo pasiklydusio ožiuko. Jis metė akmenį į olą, žiojėjusią vakarinio Negyvosios jūros kranto skardyje. Ta vieta yra maždaug už aštuonių mylių į pietus nuo Jericho miesto. Nustebęs, jis išgirdo dūžtančio molinio ąsočio garsą. Patyrinėjęs tą vietą, pamatė nuostabų vaizdą. Olos dugne stovėjo keletas didelių molinių ąsočių, o į juos pridėta odinių ritinių, susuktų į linines drobules. Kadangi ąsočiai buvo kruopščiai užsandarinti, tai ritiniai kuo puikiausiai išsilaikę ištisus 1900 metų. (Greičiausiai jie buvo ten padėti 68 m. po Kr.)

Negyvosios jūros Pirmoje oloje, kaip ji dabar vadinama, penki rasti ritiniai buvo nupirkti sirų ortodoksų Jeruzalės vienuolyno arkivyskupo. Kitus tris ritinius nupirko Jeruzalės Hebrajų universiteto profesorius Sukenikas.

Suradus ritinius, iš karto apie tai nebuvo viešai paskelbta. 1947 metų lapkritį, praėjus dviem dienoms po to, kai profesorius Sukenikas nusipirko tris ritinius ir du ąsočius iš olos, jis savo dienoraštyje užrašė: „Gali būti, kad tai vienas iš didžiausių radinių, kada nors aptiktų Palestinoje. Radinys, apie kurį nė nesvajojome." Tačiau šie reikšmingi žodžiai tuo metu dar nebuvo išspausdinti.

Laimei, 1948 metų vasario mėnesį arkivyskupas, kuris nemokėjo skaityti hebrajiškai, paskambino į Jeruzalėje įsikūrusią Amerikos orientalistinių tyrimų mokyklą (American School of Oriental Research) ir papasakojo apie ritinius. Dievo apvaizdos dėka mokyklos direktoriumi tuo metu dirbo jaunas mokslininkas Johnas Treveras, buvęs dar ir puikus fotografas mėgėjas. Jis nufotografavo kiekvieną stulpelį iš didžiojo Izaijo ritinio, kuris yra 24 pėdų (maždaug 7, 5 metro) ilgio ir 10 colių (25 cm) aukščio. Pats išryškino fotoplokšteles ir keletą nuotraukų oro paštu išsiuntė dr. W.F. Albrightui į Johnso Hopkinso universitetą. Minėtasis daktaras buvo pripažįstamas geriausiu biblinių radinių archeologijos specialistu Amerikoje. Atgaliniame laiške Albrightas parašė: „Mano nuoširdžiausi sveikinimai padarius patį didžiausią rankraščio atradimą mūsų laikais! Koks pritrenkiantis radinys! O svarbiausia, kad niekas pasaulyje nė nesuabejos šio rankraščio tikrumu." Mokslininkas priskyrė šį radinį 100 m. pr. Kr." (Earle, HWGB, 48-49).

Ritinių vertė

Prieš surandant Negyvosios jūros ritinius, seniausiu pilnu mūsų turimu hebrajišku rankraščiu buvo laikomas 900 m. po Kr. nuorašas. Argi galėjome būti visiškai tikri dėl jo perrašymo tikslumo? Tačiau archeologai per Negyvosios jūros ritinius pasakė tiesą. Vienas iš tose olose rastų ritinių buvo pilnas hebrajiškas Izaijo knygos rankraštis. Paleografai nustatė, kad jis parašytas maždaug 125 m. pr. Kr. Šis rankraštis yra daugiau nei tūkstančiu metų senesnis už bet kurį anksčiau mums žinomą rankraštį.

Šis radinys vertingas tuo, kad atskleidė, kaip iki smulkmenų tiksliai Izaijo knygos ritinio (125 m. pr. Kr.) tekstas atitinka visu tūkstantmečiu vėliau parašytą masoretišką Izaijo knygos tekstą (916 m. po Kr.). Jis akivaizdžiai patvirtino tiesiog neįtikėtiną Šventraščio perrašinėtojų tikslumą, kurį jie išlaikė per ištisą tūkstantį metų.

„Nagrinėjant Izaijo knygos 53-ią skyrių, iš jame esančių 166 žodžių, abejonių kyla tik dėl septyniolikos raidžių. Dešimt iš jų tiesiog skiriasi savo rašyba, tačiau tai neturi jokios reikšmės sakinių prasmei. Dar keturios raidės tėra nedideli stilistiniai jungtukų pakitimai. Likusios trys sudaro žodį „šviesa", kuris yra prirašytas 11-oje eilutėje ir iš esmės neturi jokios įtakos teksto prasmei. Taigi viename skyriuje iš 166 žodžių per tūkstantmetį atsirado tik vienas abejotinas žodis (iš trijų raidžių) - ir tas žodis iš esmės nekeičia sakinio prasmės" (Burrows, TDSS, 304).

Gleasonas Archeris pabrėžia, kad Kumrano bendruomenėje buvę Izaijo knygos nuorašai „žodis žodin atitinka daugiau nei 95 procentus šiandieninės hebrajų Biblijos teksto. Tuos 5 skirtumų procentus iš esmės sudarė akivaizdūs rašiklio nukrypimai ir rašybos variacijos" (Archer, SOT, 19).

Millaras Burrowsas daro tokią išvadą: „Tiesiog stebuklas, kad maždaug per tūkstantį metų tekste atsirado tik toks mažytis nukrypimas. Kaip jau sakiau savo pirmame straipsnyje apie ritinius - čia glūdi visa šio radinio svarba, patvirtinanti masoretiškos tradicijos tikslumą" (Burrows, TDSS, 304).

Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų



Biblijos unikalumas (XI)