Tai mane drasko iš vidaus ir labai dažnai suabejoju savo gyvenimo prasme, nes negaliu būti visavertis krikščionis, turėti šeimos, vaikų ir kitų palaiminimų. Beje, homoseksualumą lydi uždarumas ir tiesos nesakymas. Ką galėtumėte patarti? Gal žinote konkrečių šios nuodėmės išvarymo atvejų, mane tai sustiprintų, nes homoseksualaus gyvenimo būdo nepriimsiu ir nuodėmingai negyvensiu.
Ačiū už pasitikėjimą, atveriant nelengvas sielos naštas ir ieškant būdų, kaip jas palengvinti. Patarti man bus nelengva, ypač turint omeny šios mūsų rubrikos apimtį, bet pabandysiu.
Pirma atsakysiu į paskutiniame sakinyje užrašytą klausimą. Taip, esu konsultavęs krikščionių, kurie išpažino nuodėmes, susijusias su homoseksualumu. Kaip jiems sekėsi po to, nežinau, nes tai nebuvo į bendruomenę įaugę žmonės. Tačiau esu skaitęs apie tikinčiuosius, kurie, nors anksčiau praktikavo homoseksualius santykius, maldos, tikėjimo Dievo žodžiu ir pastoracinės sielovados dėka yra pasikeitę, sukūrę šeimas ir auginantys savo vaikus. Tad tikiu, kad tai pasiekiama ir įmanoma, nors, be abejonės, nėra lengva. Taip pat pažįstu žmogų, kuris jaunystėje patyrė homoseksualių santykių, tačiau dabar gyvena visavertį šeimyninį gyvenimą krikščioniškoje šeimoje.
Taip, remiantis Šventuoju Raštu, homoseksualizmas yra nuodėmė. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į vieną netikslumą, kuris, rodos, įsivelia ir paties mintyse. Ne homoseksualumas yra nuodėmė bet homoseksualizmas (jei homoseksualumu laikome potraukius, fantazijas, mintis ir pan., o homoseksualizmu - gyvenimo būdą, kai visa tai realizuojama). Nerealizuotos mintys, jausmai ir potraukiai dar nėra „užbaigtos" nuodėmės. Tik tuomet, kai tuos geismus įsileidžiame, su jais susitapatiname, nebekovojame (nenorėdami ar nematydami prasmės), jie užvaldo ir tampa nuodėmėmis. Anot Jokūbo: „Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui užsimezgęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį" (Jok 1, 14-15). Taigi esama proceso, kurio metu pageidimai virsta nuodėmėmis, tačiau neteisinga jau patį pageidimą laikyti nuodėme. Jis laikytinas nuodėmingu, tačiau jei nėra realizuojamas, nėra ir nuodėmės. Nuodėmė užsimezga mintyse, tačiau įgyvendinama poelgiais. Pasitelkiant Jokūbo pasiūlytą metaforą, galima teigti, jog nuodėmės anatomijoje būtinai esama to „išnešiojimo" periodo, kurio metu „vaisius" tampa „vaiku". Būtent tuomet turime laiko ir galime atlikti savyje „nuodėmės abortus". Skausmingo peilio vaidmenį čia, be abejo, atlieka dviašmenis kalavijas - Dievo žodis (Hbr 4, 12) ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžius, "kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui" (Gal 6, 14). Apibendrindamas noriu pasakyti, jog homoseksualių potraukių aptikimas dar nereiškia homoseksualizmo nuodėmės. Tai atveda mus prie labai paprasto, bet esmiškai svarbaus punkto, kurį iš dalies jau įvardinome.
Turime priešintis nuodėmingiems pageidimams. Vieniems iš mūsų tenka kovoti su vienokiais, kitiems - su kitokiais geiduliais, tačiau esminis dalykas išlieka tas pats: suvokti pagundymą ir jam priešintis, o ne pasiduoti. Oscaras Wilde‘as klydo, sakydamas, kad vienintelis būdas nugalėti pagundymą, - tai jam pasiduoti. Iš tiesų vienintelis būdas jį nugalėti - tai, prašant Šventosios Dvasios jėgos ir ja remiantis, atlaikyti spaudimą ir gyventi pagal Dievo, o ne pagal kūno ar piktojo valią.
Kadangi kova bus nevienkartinė, geriausia būtų jai pasitelkti dar ką nors iš tikinčiųjų. Tačiau, kaip pats ir mini, tai vienas iš didžiausių iššūkių. Slepiame ne tik homoseksualius potraukius, bet ir kitas savo nuodėmingas mintis. Jas iškelti į dienos šviesą yra gėda. Bijome pasmerkimo. Užsisklendžiame. Tačiau tuomet žūtbūtines kovas dažniausiai pralaimime. Tad, jei įmanoma, siūlyčiau pasitelkti tikintį bendražygį, kuris atjaustų ir užstotų, ir, papasakojus, su kokiomis kovomis pačiam tenka susidurti, paprašyti, kad padėtų tau jas kovoti. Idealu, jei tai būtų bendruomenės, kurią lankai, ganytojas, tačiau nebūtinai. Svarbu atrasti asmenį, kuriam rūpėtų tavo našta, kuris melstųsi, drąsintų ir stiprintų tikėjime ieškant Dievo malonės, nes tik jos dėka esame išteisinti ir nugalime tamsą, kuri siekia mus praryti.
Pastorius Giedrius Saulytis
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
