Dvasia ir žodis

Tikiuosi, šios mintys padės pagrindą tolesnei konferencijos eigai ir mūsų bendram darbui. Iš pražių panagrinėkime žodžio „ramybė" etimologiją.

Etimologija

Žodį שָׁלוֹם (šālōm) Browno, Driverio ir Briggso žodynas apibrėžia kaip (1) pilnatvę; (2) saugumą ir tvirtybę; (3) gerovę, sveikatą ir klestėjimą; (4) ramybę, nusiraminimą, ramumą ir pasitenkinimą; (5) ramybę, draugystę tarp žmonių ir su Dievu, ypatingai kalbant apie sandoros santykius ir (6) taiką kaip karo priešybę. Holladay‘aus „Hebrajų ir aramėjų kalbų žodynas" dar šiek tiek praplečia šio žodžio semantinį lauką: „visuma", „sveikumas", „geranoriškumas" ir „išgelbėjimas".

Graikiškas žodis εἰρήνη (eirēnē) perėmė kai kurias šālōm reikšmes. Sakoma, kad hebrajų Bibliją į graikų kalbą vertę žydai, t.y. Septuagintos autoriai, žodį šālōm vartojo net 25-iomis skirtingomis reikšmėmis. Taikos, kaip karo priešybės, reikšmė yra šio hebrajiško žodžio galimų prasmių gale, o graikiškajame jo atitikmens reikšmių sąraše ji jau užima pirmąją vietą. Pavyzdžiui, Thayerio „Graikų kalbos žodynas" apibrėžia eirēnē pirmiausia kaip nacionalinio saugumo būseną; laisvę nuo karo siautėjimo ir naikinimo.

Taigi šālōm  ir eirēnē neabejotinai yra vienos svarbiausių Šventojo Rašto sąvokų ir nusipelno atidaus ištyrinėjimo. Deja, dėl laiko stokos to atlikti negalėsime, teks pasitenkinti trumpa apžvalga. Žemiau pateikiama citata iš Augustino „Dievo miesto" taip pat parodo, kiek daug implikacijų gali turėti žodis „ramybė":

„Kūno taika ir ramybė susideda iš tinkamai suderinto skirtingų jo dalių išdėstymo. Iracionaliosios sielos taika ir ramybė pasireiškia per harmoningą visų jos norų nurimimą, racionaliosios sielos taika ir ramybė - per žinojimo ir veiksmo harmoniją. Taika ir ramybė tarp kūno ir sielos yra tinkamai sutvarkytas ir harmoningas gyvojo kūrinio gyvenimas ir sveikata. Taika ir ramybė tarp žmogaus ir Dievo yra teisingai suponuotas tikėjimo paklusnumas amžinajam įstatymui. Taika ir ramybė tarp individų yra tinkamai sutvarkyta santarvė. Namų ramybė pasireiškia per tinkamai sutvarkytą santarvę tarp tų šeimos narių, kurie valdo, ir tų, kurie paklūsta. Pilietinė taika ir ramybė - tai panaši santarvė tarp piliečių. Dievo miesto taika ir ramybė - tai tobulai sutvarkytas ir harmoningas džiaugsmas Dievu ir vienas kitu Dieve. Taika ir ramybė tarp visų dalykų - tai išbaigtos tvarkos poilsis" (Augustine, The City of God, 19. 13. 1).

Kitaip tariant, metus iššūkį Dievo sukurtai pirmapradei tvarkai ir ją suardžius, taika ir ramybė yra prarandamos. Griūtis, netvarka, karas ir nerimastis yra neišvengiamos sukilimo išdavos. Dvidešimtojo amžiaus egzistencialistai pabrėžė, kad aistringa nerimastis yra gyvenimo prasmės ieškančio žmogaus vyraujanti būsena. Egzistencialistai neklydo išskirdami šį žmogaus siekį, bet priėjo klaidingų išvadų. Nepaisant karų, nelygybės, žmonių išnaudojimo ir tariamos gyvenimo beprasmybės, prasmės vis dėlto esama ir, svarbiausia, yra galimybė pasiekti ramybę. Jei ir ne visuotinai, tai asmeniškai - tikrai taip. Ir, greičiausiai, susivienijus. Tikėjimo bendruomenėse.

Ramybė - mesijiniškųjų pranašyščių išsipildymas

Štai kaip nuostabiai apie ramybę savo „Išpažinimuose" rašo Augustinas (todėl ši citata yra tokia populiari): „Tu sukūrei mus sau, ir mūsų širdys nenurimsta tol, kol neatranda ramybės Tavyje". Žmogų sukūrė Dievas ir todėl mūsų esybė  šaukiasi Kūrėjo. Adomo sukilimas sutraukė ryšį tarp Dievo ir žmogaus. Mes visi esame adomai. Gaila, bet to pasekmė yra nerimastis. Teisus yra Augustinas sakydamas: „Taika tarp žmogaus ir Dievo yra teisingai suponuotas tikėjimo paklusnumas amžinajam įstatymui". Būdami atskirti nuo ramybės šaltinio, mes nenurimsime ir nerasime taikos. Ramybė šalinsis žmogaus, jei tas nepasirinks tikėti. Nebus nusiraminimo, jei tikėjimas nepaklus Dievo valiai. Pranašas mus įspėja: „Nėra ramybės nedorėliui, - sako mano Dievas" (Iz 57, 21).

Ramybė yra nepasiekiama be Dievo, be Jo Mesijo ir ramybės Karaliaus. Augustino „Išpažinimai" atliepia ilgus amžius Izraelio tautos brangintą mesijinį ilgesį. Dievo pažadas buvo tvirtas: „Jo [Mesijo] viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. Dovydo sostą ir jo karalystę jis sustiprins ir įtvirtins teisingumu ir teisybe per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas tai padarys" (Iz 9, 7). Angelams pranešus Gerąją naujieną piemenims ir paskelbus „taiką žemėje", buvo įsteigta ilgai laukta mesijinė karalystė.

Vis dėlto taip ir lieka ne visai aišku, kas paveldės taiką ir ramybę žemėje. Ar tie, kurie stengiasi patikti Dievui, ar tie, kuriais Dievas gėrisi. Mokslinę polemiką šiuo klausimu atspindi ir nevienareikšmis Lk 2, 14 vertimas. Pažodžiui ἄνθρωποι εὐδοκίας (anthrōpoi eudokias) reiškia „geros valios žmonės". Visgi šio posakio atitikmenys hebrajų ir aramėjų kalbose nurodo, kad turima omenyje Dievo valia. Nors polemika šiuo klausimu tęsiasi, gerokai daugiau mokslininkų palaiko būtent pastarąją reikšmę. Tai iliustruoja ir šis komentaras: „Savo tekste Lukas vartoja iš dalies techninį semitinės kilmės posakį, kalbantį apie Dievo žmones ir turintį išrinkimo bei aktyvios Dievo iniciatyvos teikti savąją malonę reikšmes. Posakis ἐν ἀνθρώποις εὐδοκίας (en anthrōpoi eudokias) reiškia „tarp žmonių, kuriems Dievas yra palankus" (Nolland, John. Vol. 35A, Word Biblical Commentary: Lk 1, 1-9, 20. Word Biblical Commentary, Page 109. Dallas: Word, Incorporated, 2002.) Bet kuriuo atveju Kristaus atėjimas ir Jo mesijinės Karalystės pradžia išpildė Senojo Testamento pažadus, o žmonių taip ieškotos ir viltingai siektos taika ir ramybė tapo prieinamos.

Jėzus Kristus - ramybės šaltinis

Sakoma, kad krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus, o modernūs laikai - nuo Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritikos". Gimęs 1724 m. Kionigsberge Imanuelis Kantas buvo Kionigsbergo universiteto profesorius. J. E. Huttonas „Moravų bažnyčios istorijoje" perpasakoja universiteto auditorijoje vykusį pokalbį tarp Kanto ir jo studentų. Vienas studentas pasiskundė profesoriui, kad jo filosofija nesuteikia ramybės širdžiai. „Ramybė? - sureagavo didysis filosofas. - Niekuomet nerasi ramybės mano auditorijoje. Jei nori ramybės, eik ten, į mažą moravų [1] bažnyčią. Joje rasi ramybę".

Ir tikrai. Širdies ramybę rasime šventovėje, kurioje karaliauja Jėzus Kristus, ramybės Karalius. Jis yra vienintelis patikimas ir nesumeluotas ramybės šaltinis, kuris apie save liudija: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūkštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta" (Jn 14, 27). Pirmą kartą pasirodydamas vienuolikai apaštalų, Kristus sako: „Ramybė jums!" (Lk 24, 36; Jn 20-21, 26). Ramybė, kaip krikščionio būdo savybė ir požiūris, kyla iš bendrystės  su Jėzumi Kristumi. Mes, tikintys Kristų, ramybę galime įvardinti kaip būseną, jau išgyvenamą ir vis dar siektiną.

Čia norėčiau pabrėžti tris aspektus. Pirma, išperkamoji Kristaus auka leidžia mums pasiekti ramybę su Dievu ir savo artimu. Antra, ramybė - tai išteisinimo per tikėjimą vaisius. Trečia, ramybė išliks tik nuolankioje širdyje, nuolat atsiduodančioje Dievo valiai.

Sutaikymas

Ramybės nebus be Dievo sutaikinimo aukos. Ramybės nebus be sutaikinimo dėl mūsų nuodėmių. Arba, kitais žodžiais tariant, jei Kristaus auka už pasaulio nuodėmes nebus pripažinta, įtikėta ir įtvirtinta veiksmais, kils ir plėsis chaosas, nerimastis, priešiškumas ir visoks kitoks blogis. Tik per Kristaus kryžių galime suprasti pranašo Izaijo regėjimą: „Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti" (Iz 53, 3).

Išteisinimo per tikėjimą tiesa išskiria krikščionybę iš kitų religijų. Kitose religijose žmogus ieško Dievo palankumo per religinę praktiką ir pastangas. Tuo tarpu krikščionybėje tai dovana, kurią Dievas suteikia savo laisva valia. Pateiksiu ištrauką iš nesenai perskaityto Khaledo Hosseini romano „Bėgantis su aitvaru" („The Kite Runner"):

„Numečiau ant grindų rankų darbo džei namaz [2], mano maldos kilimėlį, puoliau ant kelių, iki žemės nulenkiau galvą, ašaros riedėjo apdangalu. Aš atsiklaupiau į vakarus [3]. Prisiminiau, kad jau penkiolika metų nesimeldžiau. Jau seniai pamiršau žodžius. Tačiau nesvarbu. Tarsiu tuos kelis žodžius, kuriuos dar prisimenu: „La ilacha ilAlach, Mochamedu rasul ulach" [4].  „Nėra kito dievo, tik Alachas, o Mochamedas yra jo Pranašas." Supratau, kad Baba klydo, Dievas yra, Jis visuomet buvo. Aš regiu Jį čia, žmonių akyse, šiuose desperacijos koridoriuose. Tai tikri Dievo namai, čia, pametę Dievą, vėl ras Jį, ne baltą mesdžid [5] su jos ryškiomis deimantinėmis šviesomis ir iškilusiais minaretais. Dievas yra, Jis turi būti, ir dabar aš melsiuos, aš tai darysiu, kad Jis atleistų man už tai, jog atmečiau Jį visus tuos metus, atleistų mano išdavystę, melą ir nuodėmes, už kurias nebaudė vien todėl, kad dabar, mano reikmės valandą, aš kreipčiausi į Jį, melsčiausi Jam, gailestingam, sulaikančiam bausmę ir maloningam kaip Jo knyga kalba apie Jį. Aš klaupiuosi į vakarus ir bučiuoju žemę, ir pažadu, kad įvykdysiu zakat [6], aš kalbėsiu namaz [7], aš pasninkausiu per ramadaną [8], ramadanui pasibaigus aš vėl pasninkausiu, aš įsiminsiu kiekvieną Jo šventos knygos žodį, aš tapsiu piligrimu ir išsiruošiu į kelionę, eisiu į dykumoje esantį nepakeliamos kaitros miestą, kad nusilenkčiau prieš Kaabe [9]. Aš tai įvykdysiu ir mąstysiu apie Jį kiekvieną dieną, pradėdamas jau dabar, jei tik Jis suteiks man šį troškimą: nors mano rankos yra suteptos Hasano krauju, aš meldžiu Dievą neleisti joms susitepti jo berniuko krauju".

Viskas priklauso nuo Duodančiojo veiksmų. Mes galime priimti teisumo dovaną tik todėl, kad Jis atėjo ir mirė už mus. Jei Jis nebūtų tai atlikęs, visos mūsų pastangos būtų beprasmės.

Dabar apie antrąjį aspektą - tikėjimo svarbą.  

Tikėjimas

Ramybė yra per tikėjimą įgyjamas teisumo ir išteisinimo vaisius. „Teisumo darbas bus taika, jo pasekmė - ramybė ir pasitikėjimas. Mano tauta gyvens ramioje vietoje ir saugiuose namuose" (Iz 32, 17-18). „Taigi išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi" (Rom 5, 1-2).

Kitaip tariant, mes nesukuriame tikėjimo, bet įgyjame jį per Jėzų Kristų. Net jei mes suklumpame, Jis lieka ištikimas. O mes suklumpame. Jei viskas priklausytų nuo mūsų pastangų ir nuopelnų, gyventume nuolatinėje baimėje ir įtampoje. Tačiau tikėjimu mes turime priėjimą prie Jo malonės bei ramybės ir galime džiaugtis Dievo šlovės viltimi.

Pasveikinimas

Toks užtikrintumas paskatino pirmuosius krikščionis pakeisti judėjišką pasveikinimą šālōm į krikščionišką „malonė ir ramybė jums". Bendras, turintis tik keletą skirtumų, Naujojo Testamento laiškų pasveikinimas yra „malonė ir ramybė jums" (išskyrus Jokūbo laišką). Nurodydami malonės ir ramybės šaltinį, visi autoriai sutaria: „Nuo (ἀπό - apo) Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus" (Kol 1, 2 rašoma tik „Dievo, mūsų Tėvo").

Paklusnumas

Mes, krikščionys, turime nepamiršti paklusnumo Dievo valiai svarbos. Galime tapti nejautrūs, užsispyrę ir nepaklusnūs. Pakartosiu Augustino žodžius: „Taika tarp žmogaus ir Dievo yra teisingai suponuotas tikėjimo paklusnumas amžinajam įstatymui". Augustino posakis apie tikėjimo paklusnumą itin tinka aptariamai temai. Paklusnumas išpildo tikėjimą arba, kaip rašo Jokūbas: „Tikėjimas be darbų yra miręs" (Jok 2, 26).

Jėzaus kreipimasis į vargšuspindi tikėjimo progresiją ir su tikėjimu susijusius skirtingus ramybės lygius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva" (Mt 11, 28-30). Pirmiausia mums reikia ateiti pas Kristų, kad Jis suteiktų atgaivą be jokių mūsų nuopelnų. Tuomet Jis ragina mus mokytis iš Jo. Ko turėtume mokytis? Romumo ir nuolankumo. Mokytis pavesti save Tėvo valiai, kaip tai darė Jis, būdamas paklusnus iki mirties. Pastebėkime, kad ir vienas, ir kitas ramybės lygmuo turi tą patį pažadą: „Ir jūs rasite savo sieloms atgaivą".

Tai paaiškina, kodėl Laiško galatams 5 skyriuje 22 eilutėje Paulius mini ramybę tarp dvasios vaisių sudarančių savybių („meilė, džiaugsmas, ramybė" - ramybė yra trečioje sąrašo vietoje, po meilės ir džiaugsmo). Ramybė kaip savybė gerokai pranoksta įprastą krikščionišką palinkėjimą, ypač populiarų švenčių metu. Ramybės kokybė turi nors ir lėtai, tačiau nenutrūkstamai augti, mums įsiklausant ir paklūstant Kristui. „Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi" (Iz. 26, 3). „Jei būtum klausęs mano įsakymų, tai tavo ramybė būtų kaip upė ir tavo teisumas kaip jūros bangos"(Iz 48, 18). Kuo brandesni tampame, tuo priešui sunkiau įvesti mus į nerimo būseną. Net didžiausios sumaišties akivaizdoje sugebame išlaikyti ramybę. Keliaudamas laivu į Jungtines Amerikos Valstijas, Johnas Wesley išgyveno stiprų Šventosios Dvasios apkaltinimą, kai matė moravus, išliekančius ramius ir giedančius himnus nelaimės akivaizdoje, audrai beveik sudaužius laivą į šipulius. Pats vykdamas į misionierišką tarnystę Jungtinėse Valstijose, jis pripažino, kad dar neturėjo ramybės, kurią matė savo broliuose ir seseryse moravuose.

Ramybės nešėjai

Gavę, priėmę Dievo ramybę, mes tampame Dievo ramybės nešėjais ir skleidėjais. Jums, gydytojo profesiją turintiems krikščionims, tai yra itin svarbu. Mūsų aptartas šālōm turi ir sveikatos apsaugos reikšmę. Gydytojai - tai Kristaus bendradarbiai, padedantys ligoniui pasveikti. Vis labiau pripildydamas jus dieviškuoju šālōm, Viešpats veiks per jus jūsų darbuose, kad Jo šālōm pasiektų kitus, ypač tuos, kurie yra išsekę, silpni, sunkių naštų prislėgti. Te Viešpats padeda jums augti Jo ramybėje.


Iš anglų kalbos vertė Rūta Puišytė

Nuotr. K. Mandali

[1] Protestantų denominacija, XV a. kilusi iš Jono Huso pasekėjų Bohemijoje, išplitusi Moravijoje, įkurta 1722 m. Saksonijoje (pastabos čia ir kitose išnašose - vertėjos).

[2] Vieta (nedidelis žemės, grindų plotas), kurioje tikintysis musulmonas meldžiasi. Labiau paplitusi žodžio reikšmė yra maldos kilimėlis.

[3] Meldžiantis tikintysis gręžiasi Didžiosios mečetės Mekoje link, t.y. jos centre esančio kubo formos statinio - švento musulmonų tikintiesiems objekto.

[4] Islamo tikėjimo išpažinimas (arabų k.): „Nėra kito dievo, tik Alachas, o Mochamedas yra jo Pranašas".

[5] Musulmonų maldos namai - mečetė.

[6] Auka, tam tikras procentas nuo bet kokių tikinčiojo pajamų.

[7] Malda.

[8] Devintasis musulmonų kalendoriaus mėnuo, per kurį tikintieji pasninkauja kasdieną nuo saulėtekio iki saulėlydžio, savo veiksmais ir darbais stengdamiesi patikti Dievui.  

[9] Mekos Didžiosios mečetės centre esantis kubo formos statinys, švenčiausia musulmonų tikinčiųjų vieta.