Priedas

Apie tai labai aiškiai kalba apaštalas Paulius Laiške efeziečiams: Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.

Bet kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos saiką. Todėl sakoma: „pakilęs aukštyn, nusivedė belaisvius ir davė žmonėms dovanų". Ką reiškia „Jis pakilo", jeigu ne tai, kad Jis pirma ir nusileido į žemesniąsias žemės vietas. Tas, kuris nužengė, yra ir Tas, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų. Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, ar žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva - Kristus. Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje (Ef 4, 1-16).

Šią Rašto vietą galima padalyti į tris dalis, bet jos visos yra susijusios su krikščioniškos vienybės tema.

Krikščioniškos vienybės principas turi būti saugomas (Ef 4, 1-6)

Pirmosios šešios eilutės kalba apie esminį vienybės principą, kuris egzistuoja tarp visų tikinčių į Jėzų Kristų. Vienybės, apie kurią kalba Paulius, nereikia kurti, - ji jau egzistuoja tarp tikinčiųjų ir turi būti stropiai saugoma (3 eil.). Ji pagrįsta gyvenimu viename kūne, Bažnyčioje, Kristaus Kūne: Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas (Ef 4, 5); Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, per Kristaus kraują tapote artimi. Nes mūsų sutaikinimas yra Jis, iš abejų padaręs viena ir sugriovęs mus skyrusią sieną, savo kūnu panaikinęs priešybę - įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, - kad iš dviejų sutvertų savyje naują žmogų ir atneštų taiką. Jis viename kūne abejus sutaikino su Dievu per kryžių, kuriuo ir sugriovė priešiškumą (Ef 2, 13-16). Visi krikščionys yra įkvėpti tos pačios Dvasios ir turi tą pačią viltį: Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus savo maldose, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo dvasią Jo pažinimui ir apšviestų jūsų širdies akis, kad pažintumėte, kokia yra Jo pašaukimo viltis, kokie Jo palikimo šlovės turtai šventuosiuose ir kokia beribė Jo jėgos didybė mums, kurie tikime, veikiant jo galingai jėgai (Ef 1, 15-19). Mes turime vieną Viešpatį, t. y. vieną Aukščiausiąjį Vadovą, vieną tikėjimą ir vieną krikštą - dvasios krikštą: Nes viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną, - žydai ar graikai, vergai ar laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia (1 Kor 12, 13).

Nors vienybės ir negalima sukurti, ją reikia saugoti. Ji turi būti stropiai saugoma, puoselėjant nuolankumą (t. y. turime žiūrėti į save taip, kaip į mus žiūri Dievas, suvokti, jog esame neverti Jo malonės gavėjai). Mūsų nuolanki dvasia turi pasireikšti švelnumu ir gailestingumu kitų atžvilgiu, kai mes kantriai pakenčiame užsitęsusį, ilgalaikį erzinimą, dirginimą. Meilė vienas kitam turi mums nuolatos priminti, kad turime susitaikyti su kitų krikščionių keistenybėmis, kaip sakoma, su meile pakelti nemalonius dalykus, kuriuos matome kituose žmonėse.

Vienybė įvairovėje (Ef 4, 7-11)

Vienybė nereiškia vienodumo. Tai nereiškia, kad visi krikščionys vienodai mąstys ir vienodai tarnaus. Vienybė kalba apie bendrą tikslą ir Kristaus kūno narių tarpusavio priklausomybę.

Kiekvienai asmenybei Kristaus kūne yra suteikti tam tikri gebėjimai tarnauti. Šis gebėjimas ar gebėjimai bendrai vadinami „Dvasios dovanomis". Nors tam tikros funkcijos gali ir neatrodyti labai „dvasiškai", bet pasekmės bus dvasinė nauda Kristaus kūnui. Pavyzdžiui, atrodo nėra didelio skirtumo, ar išrašysime čekį hipotekos bankui ar Dalaso Seminarijai, tačiau aukodami seminarijai, mes paremiame žmones, kurie bus mokomi pamokslauti ir taps palaiminimu daugeliui krikščionių. Žmogus, turintis dovaną padėti, gali sutaisyti skalbimo mašiną tikinčiajam, ir taip ne tik atsakys į jo poreikius, bet ir sutaupys jo pinigus, kurie gali būti panaudoti Viešpaties darbui ir padrąsinti, palaiminti tą, kuris padėjo.

Neturiu tikslo dabar akcentuoti dvasines dovanas, tiesiog apibendrinsiu, ką tekstas apie jas kalba:

1) Dvasios dovanos yra suteiktos kiekvienam tikinčiajam: kiekvienam iš mūsų duota... (7 eil.);
2) Dvasios dovanos yra malonės dovanos: ... duota malonė (7 eil.);
3) Dvasios dovanos - tai Viešpaties pergalės prieš šėtoną, iškovotos per Jo įsikūnijimą, atpirkimą, prisikėlimą ir įžengimą į dangų, simbolis (7-10 eil.);
4) Dvasios dovanos skirtos ne vienam asmeniui, bet viso Kūno tobulėjimui (12-16 eil.);
5) Dvasios dovanos neprieštarauja krikščioniškai vienybei, o ją palaiko (16 eil.). Kalvinas apie tai sako: „Nė vienas Kristaus kūno narys nėra apdovanotas tokiu tobulumu, kad sugebėtų be kitų pagalbos patenkinti savo poreikius".

Šiame Laiško efeziečiams skyriuje Paulius išvardija toli gražu ne visas Dvasios dovanas. Jis sutelkė dėmesį ties tomis, kurias mes vadiname lavinančiomis, ugdančiomis dovanomis. Tai: apaštalavimas, pranašavimas, evangelizavimas ir ganymas-mokymas (11 eil.).

Apaštalai ir pranašai buvo žmonės, kurie klojo bažnyčios pamatus (Ef 2, 20; 3, 5). Kartais apaštalais vadinami žmonės, kurie regėjo Viešpatį (1 Kor 9, 1) ir buvo su Juo Jam tarnaujant žemėje (Apd 1, 20-22). Šie vyrai turėjo užduotį skelbti išgelbėjimo sąlygas ir sukurti pirminę bažnyčią.

Pranašai buvo žmonės, per kuriuos Dievas kalbėjo. Kartais jiems duoti apreiškimai buvo susiję su ateitimi (pvz.: Tomis dienomis iš Jeruzalės į Antiochiją atvyko pranašų. Vienas iš jų, vardu Agabas, Dvasios įkvėptas, išpranašavo didelį badą, kuris ištiksiąs visą pasaulį. Ir badas atėjo, Klaudijui valdant (Apd 11, 27-28)), bet ne visada (pvz.: Siekite meilės ir trokškite dvasinių dovanų, ypač, kad pranašautumėte. Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis. Bet kas pranašauja, tas kalba žmonių ugdymui, paraginimui ir paguodai. Kas kalba kalbomis, pats save ugdo, o kas pranašauja - ugdo bažnyčią. Aš norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte kalbomis, bet būtų geriau, jei pranašautumėte, nes kas pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalba kalbomis, nebent pastarasis ir aiškintų, kad būtų ugdoma bažnyčia (1 Kor 14, 1-5)).

Evangelistai yra tie, kuriuos Dievas pašaukė skelbti Evangeliją taip, kad kuo daugiau žmonių atsilieptų į jų skelbiamą Žodį.

Ganytojai ir mokytojai šiandien yra populiarūs, nes jie yra apdovanoti ne tik gebėjimu perduoti Šventojo Rašto tiesas, bet ir ganyti Dievo aveles. Mokydami jie perteikia Rašto tiesas, o gano padėdami jas pritaikyti konkrečiose situacijose. Ganantys mokytojai ir mokantys ganytojai yra Dievo skirti Jo bažnyčiai. Evangelistas rūpinasi kiekybiniu bažnyčios augimu, o ganytojai sutelkia dėmesį į dvasinį bažnyčios augimą. Šios dovanos yra labai reikalingos ir svarbios šiandien.

Dovanų įvairovė veda prie vienybės (Ef 4, 12-16)

Dvasios dovanų įvairovė ne kenkia vienybei, egzistuojančiai tarp atskirų krikščionių, bet parodo, kaip labai ji reikalinga. 1-6 eilutėse skaitome apie pagrindinį krikščionių siekimą - esminę vienybę, o 12-16 eilutėse matome, kad krikščionių siekiamybė yra efektyvi vienybė. 1-6 eilutėse aprašytą vienybę galime vadinti pozicine, o 12-16 eilutėse - praktine.

Maždaug prieš dešimtmetį dauguma bažnyčių būtų sustoję ties 11 eilute, galvodamos, kad visa tarnystė yra tik dvasininkų reikalas. Tačiau, ačiū Dievui, bažnyčios turėjo drąsos studijuoti ir pritaikyti ir toliau esančias eilutes. 12 eilutėje nurodytas apdovanotų evangelistų ir ganytojų tarnystės tikslas - kad išlavintų šventuosius. Graikų kalbos žodis, čia išverstas žodžiu „išlavintų" yra labai įdomus: jis gali būti vartojamas kalbant apie laivo paruošimą, armijos apginklavimą, tam tikrų kūno dalių treniravimą. Jis taip pat vartojamas ir kalbant apie dėliojimą eilės tvarka, apie tinklų taisymą ir jų ruošimą kitos dienos žūklei (Mt 4, 21) ar taikos siekimą mieste, kurį drasko kivirčai (1 Kor 1, 10).

Ganytojas-mokytojas yra tarsi treneris, ruošiantis savo komandą laimėti. Jis siekia sustiprinti suglebusius raumenis ir išmokyti žmones gerai žaisti, moko juos komandinio žaidimo. To siekiant, reikia išspręsti nereikšmingus kivirčus ir priimti skirtumus. Žmonės turi būti vieningos dvasios ir siekti bendro tikslo. Tokia ir yra ganytojo-mokytojo atsakomybė - paruošti šventuosius, priversti atskirus Kristaus Kūno narius kartu harmoningai veikti.

Tarnystei yra ruošiami šventieji! Matote tai? Dažnai krikščionys apverčia aukštyn kojomis ne pasaulį, bet Raštą. Šios eilutės kalba, kad tarnystė yra šventųjų, o ne pamokslininkų darbas. Mes sakome, kad pamokslininkas turi tarnauti, bet Paulius sako, kad tarnauja visi.

Kokiai tarnystei yra pašaukti visi tikintieji, taip vadinami „pasauliečiai"? Atsakymą randame 12 eilutėje: Kristaus kūno ugdymui. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas ugdyti Kristaus kūną. Kaip tai pasiekti? Apie tai skaitome 16 eilutėje: kūnas tobulėja, kai kiekvienas atskiras narys pagal jam Dievo duotus gebėjimus atlieka jam skirtą užduotį. Čia telpa ir visos kitos dovanos, kurių Paulius nepamini 11 eilutėje. Jei evangelistas, ganytojas, mokytojas turi lavinančias dovanas, tai kitos yra tarnaujančios dovanos: padėti, administruoti, šelpti ir daugybė kitų.

Turinčiųjų ganytojo-mokytojo dovaną tikslas yra lavinti tikinčiuosius tarnauti, kad būtų atsakyti viso Kūno poreikiai. Svarbiausias visų tarnavimų tikslas yra užrašytas 13 eilutėje: kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko.

Kas liudija brandą?

Svarbiausias brandos matas yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Bet kokio patarnavimo Kristaus kūne tikslas yra branda. Mūsų aptariamame tekste (13 eil.) yra pateikti keli šio brandumo matai. Tobulai subręsti reiškia būti panašiam į Kristų. Turime suvokti, kad tobulos brandos šiame gyvenime niekada nepasieksime, ir savo brandumo niekada neturėtume lyginti žiūrėdami į ką nors kitą, o ne į Kristų.

Antras brandumo matas yra stabilumas: Kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą (14 eil.). Paulius kalba apie stabilumą, kai mes gerai žinome doktrinas ir galime lengvai atpažinti bei atmesti mokymą tų, kurie moko turėdami netyrų motyvų ar taiko abejotinus metodus. Nebrandumas prilyginamas nestabilumui, kai žmogus blaškosi ir pasiduoda bet kokiam naujam mokymui.

Trečias matas - tiesa meilėje: kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį (15 eil.). Žodis, čia verčiamas kaip „kalbėti tiesą", gali reikšti ir „tiesos laikymąsi" ar „gyvenimą tiesoje". Mes turime mylėti tiesą, tvirtai jos laikytis ir, žinoma, kalbėti tą tiesą su meile.

Na ir paskutinis brandumo matas yra vienybė: Kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą (13 eil.). Mūsų vienybė auga, kai mes vis geriau suvokiame doktrinas, o tam svarbus ir tikėjimas, ir nuolat augantis artimas bendravimas su Viešpačiu (13 eil.).

Prieš kelias savaites turėjau pasirodyti gydytojui. Nors tai nėra pats maloniausias dalykas, tačiau kartkartėmis pasitikrinti būtina. Prisiminiau tai, nes kartais būtina pasitikrinti ir bažnyčios, Kristaus kūno, sveikatą. Gydytojas nori įsitikinti, ar viskas yra stabilu, ar paskutiniu metu neįvyko stiprių pokyčių, pavyzdžiui: nepraradote apetito, nesutriko miegas, ar nėra didelių svorio pokyčių. Apžiūrėdamas vaiką, gydytojas stebi, ar vaikas normaliai auga. Bet, svarbiausia, jis patikrina, ar koordinuotai veikia visos kūno dalys. Taigi, gydytojas patikrino mano akis ir ausis, apžiūrėjo net plaukus, bakstelėjo šen ir ten, plaktuku patikrino mano kelius ir apžiūrėjo kojų pirštus. Ko negalėjo pamatyti, patikrino kitais būdais: padarė rentgeno nuotraukas, atliko kitus tyrimus.

Pirmasis bažnyčios gyvenimo mato vienetas, mano nuomone, yra taip vadinamas „Kūno gyvenimas". Mes artėjame prie Naujojo Testamento bažnyčios tikslo, jei turintys dovanas lavinti, ugdyti kitus, tai ir daro, o kiti šventieji tarnauja kitose sferose. Jei kuris nors narys kūne neatlieka savo funkcijų arba negerai jas atlieka, kūnas pradeda nesveikuoti.

Pagrindinis vyresniųjų rūpestis turėtų būti sudaryti sąlygas, galimybes ir padrąsinti kiekvieną tikintįjį vykdyti tai, kas jam patikėta Kristaus kūne. Manau, turime pripažinti, kad dažnai per daug darome mes patys ir per mažai laiko skiriame ugdyti ir drąsinti kitus atlikti savo funkcijas.

Pabaigai

Jei ketiname rimtai sureaguoti į Laiško efeziečiams 4 skyrių, turime suvokti keletą dalykų.

Ganytojo-mokytojo funkcija yra ruošti žmones tarnystei. Šiai dovanai pasireikšti dažnai trukdo du kraštutinumai: mes linkę prisiimti visas tarnavimo naštas ant savo pečių (tačiau, jei mes neruošime jūsų tarnystei, mūsų tarnystė nueis veltui) arba sėdime kabinete ir visą dieną tik studijuojame. Ganytojas negali tik sėdėti kabinete su telefonu rankoje. Mes neparuošime žmonių tarnystei, jei nerodysime jiems pavyzdžio, kuriuo jie turi sekti. Paulius mokė kitus sekti savo pavyzdžiu. Te Dievas suteikia išminties vyresniesiems ir kitiems, turintiems šią dovaną, nenukrypti nė į vieną iš šių kraštutinumų.

Mūsų mokymo tikslas turėtų būti branda, augimas ir vienybė. Jaučiu bjaurų skausmą krūtinėje dėl to, kad daugelis mokymų ne didina vienybę tarp šventųjų, bet dar labiau mus skiria. Gal taip yra todėl, kad norime primesti savo valią jaunesniems? Dieve, saugok mus nuo nuolatinio dejavimo dėl skirtumų ir kad mes neapleistume tų dalykų, kurie nulemia mūsų dvasinį likimą.

Štai keletas pasiūlymų, kaip šį tekstą pritaikyti savo gyvenime.

1) Tarnystė yra tavo, o ne dvasininko rankose. Kiekvienas turi savo naštą ir niekas negali visko padaryti pats. Turėtume suprasti, kad ganytojai-mokytojai negali padaryti visko, ko kiti iš jų tikisi. Turėtumėte ginti savo ganytojus, kai juos kritikuoja dėl to, kad jie neatliko ar atsisakė daryti ką nors, ko kiti iš jo tikėjosi.
2) Mes stokojame krikščioniškos vienybės ne tik bažnyčios viduje, bet ir tarp panašių bažnyčių. Siekdami išskirti savo bažnyčią kaip Naujojo Testamento bažnyčią, dažnai apsistatome nereikalingomis ir pavojingomis sienomis nuo tų, kurie yra mūsų tikėjimo namiškiai.
3) Sekmadienio susirinkimai turėtų būti skirti Dievo šlovinimui ir šventųjų ruošimui tarnauti.
4) Atraskite savo vietą vietinėje bažnyčioje, įsitraukite į kokią nors veiklą. Priminsiu keletą asmeninio įsitraukimo į tarnystės darbą, kaip Paulius jį apibrėžia, privalumų. Pirma, tai nauda visam Kristaus kūnui. Antra, darydamas tai, kam Dievas tave sukūrė, pajusi pasitenkinimą ir pilnatvę. Trečia, taikydamas tiesą, kurią išmokote, jūs augsite kaip gyvas Kūno narys. Ketvirta, regėdami Dievo darbus, patirsite džiaugsmą. Kai mūsų Viešpats pavertė vandenį vynu, apie tai žinojo tik vandenį pilstę tarnai (Jn 2, 9). Galiausiai, dirbdami drauge su kitais krikščionimis, jūs atrasite bendravimą ir artumą, ko nepatirsite jokiais kitais būdais.

Iš http://bible.org/ 

vertė Raimonda Jašinauskienė