Yra manančių, jog šis skaičius išpūstas, bet net ir pripažinus, kad šis skaičius šiek tiek padidintas (tarkim, kokiu ketvirtadaliu), mes vis tiek turime maždaug 27000 skirtingų krikščioniškų susivienijimų.
Tačiau kvietimo krikščioniškai vienybei nereikėtų suprasti tiesiogiai, t. y. kad visi tikintieji turėtų priklausyti vienam homogeniniam susivienijimui. Bet iš kitos pusės, tikrai nevertėtų nusiraminti ir šiandieninę situaciją priimti kaip tobulos Dievo valios išraišką. Evangelikai tiki dvasine visų tikinčiųjų vienybe, kurią Augustinas iš Hipono vadina „nematoma bažnyčia", tačiau mums tikrai reikėtų susirūpinti ir matoma bažnyčios vienybe.
Daugelį netikinčiųjų trikdo išorinis bendruomenių susiskaldymas. Problema yra ne mūsų skirtumai, bet tarpdenominaciniai susiskaldymai ir vidinis bažnyčių pasidalijimas. Korinto bažnyčiai, itin susiskaldžiusiai bendruomenei, Paulius užduoda tris klausimus (1 Kor 1, 13), į kuriuos turėtume pamėginti atsakyti ir mes.
Argi Kristus padalytas?
Šį klausimą Eugene'as Petersonas perfrazuoja taip: „Negi Mesijas buvo padalytas į daugelį mažų gabalėlių, kad mes visi turėtume po „savąją" relikviją?" „Jūs elgiatės, - sako Paulius, - lyg Kristus būtų mėsos gabalas, prekė, kurią būtų galima nusipirkti vienoje iš parduotuvių. Padalinta, supjaustyta kubeliais ir paleista į apyvartą... Lyg užkandis vakarėlyje". Graikiškas žodis memeristai reiškia „padalinti į dalis, atskalas". Pauliaus užduodamą klausimą galėtume perfrazuoti ir taip: „Ar Kristus yra partizanas? Ar Jis sektantas?" Tai skamba absurdiškai, tiesa? Kristus yra nedalijamas. Naujojo Testamento bažnyčia - tai bažnyčia, tikinti nepasidalijusiu Kristumi.
Šis faktas išskiria krikščionybę iš pagoniškų religijų, itin paplitusių senosiose Viduržemio jūros regiono valstybėse. To meto Korinte buvo apstu įrodymų apie vyraujantį politeizmą (daugiadievystę). Aukštai kalnuose stovėjo didžiulė šventykla meilės deivei Afroditei. Čia klestėjo ir Romos imperatoriaus kultas, veikė ir daugelis kitų šventyklų, pastatytų paslaptingiems Rytų pasaulio ar Egipto dievams.
Todėl nereikėtų stebėtis Pauliaus žodžiais, jog pasaulyje yra daugybė „dievų" ir daugybė „viešpačių". Tačiau kalbėdamas apie mus, jis teigia: Bet mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir Jam esame mes (1 Kor 8, 6). Jėzus Kristus negali būti pasidalijęs ar padalytas, nes yra tik vienas Dievas, ir Jėzus buvo mylimo Tėvo pasiųstas į žemę, kad atskleistų amžinybės ir amžinojo Dievo - Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Šventosios Dvasios - realumą.
Štai, ką bando atskleisti Paulius: ekleziologija ir kristologija, bažnyčia ir jos dangiškoji Galva Jėzus Kristus, yra susiję dalykai. Kai mes gyvename kupini apmaudo, pagiežos, pykčio ir priešpriešos vienas kitam, mes nusidedame ne tik vienas prieš kitą, bet ir prieš Kristų. Šią pamoką Paulius išmoko jau pačią pirmą dieną tapęs krikščionimi. Kelyje į Damaską, kur jojo persekiodamas tikinčiuosius, jis staiga buvo sustabdytas prisikėlusio Kristaus, kuris jo paklausė: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?" Jėzaus užduotas klausimas parodo, jog persekiojant ir skriaudžiant Jam priklausančius žmones, kurie buvo atpirkti Jo krauju, neįmanoma neįskaudinti paties Jėzaus. Ką tu darai vienam iš jų, darai tai Jam!
Šioje šviesoje klausimas apie nesantaiką ir konfliktus tarp krikščionių suskamba kitaip, tiesa?
Argi Paulius buvo už jus nukryžiuotas?
Paulius primena Korinto bažnyčios tikintiesiems, kad jų gyvenimas Kristuje neatskiriamai susijęs su vieno penktadienio įvykiais, kai už Jeruzalės vartų buvo nukryžiuotas Kristus. Kodėl Paulius atkreipė dėmesį būtent į kryžių? Todėl, kad kryžius yra vieta, kur baigiasi visos pagyros. Nesvarbu, kas už to slypi - sąmoningas apsisprendimas ar tik skambus šūkis - „Aš esu Pauliaus", „Aš esu Apolo", „Aš esu Kefo", - tačiau taip atkakliai savo teises, nuomones gynė ir save išgarsinti norėjo žmonės, kurie puikavosi savo pastangomis ir gebėjimais: išmintimi, galia ir kilme, kaip apie juos sako apaštalas Paulius (1 Kor 1, 26).
Remiantis antropologinėmis prielaidomis, galima teigti, jog tiek graikų filosofai, tiek helenistinės kultūros atstovai, kaip ir šiuolaikinė visuomenė, vertino visas žmogaus atkaklumo formas kaip tobulumo, stiprybės ir dorybės požymius (lot. virtus reiškia „vyriškumas" arba „vertė"). Fizinis meistriškumas, kariniai žygdarbiai, oratoriniai gebėjimai, intelektinis sumanumas, politinė valdžia, materialinė gerovė, socialinis statusas - visi šie dalykai buvo verti pasididžiavimo ir šlovės. Tačiau Paulius, tarsi paneigdamas visus antikinius idealus, kreipia visų žvilgsnius į tai, kas pasaulio akyse laikoma žema, niekinga ir nieko neverta - į Jėzaus Kristaus auką ant kryžiaus.
Mums sunku įsivaizduoti, kokį siaubą ir šoką kėlė apaštalų skelbiama žinia apie nukryžiuotą Atpirkėją. Bet tai, apie ką pasaulis gėdijosi net šnabždėtis išsilavinusių žmonių draugijose, nepakenčiamą ir žiaurią egzekuciją, taikomą žemiausiems visuomenės sluoksniams, Paulius skelbė kaip tinkamą pagrindą išaukštinimui. Kryžius tapo jo pasididžiavimu gyvenime ir mirtyje, visais laikais ir amžinybėje.
„Kai visi netikri pamatai sugriūna,
Bet kokia apgaulinga priebėga pranyksta lyg dūmas,
Kryžius pasididžiavimu mūs tampa,
Tik kryžius mums atveria Dievo teisumą ir dangų".
„Būti Kristuje", „būti nukryžiuotam su Kristumi" kalba apie vidinį pasikeitimą, kurį išgyvena tikintysis, atrasdamas savo tapatumą Kristuje, kuris kartą ir visiems laikams iškovojo pergalę, bet taip pat veda mus savęs išsižadėjimo ir mirties keliu. Suvokus, jog Jėzus, o ne Paulius ar kas kitas, buvo nukryžiuotas už mus, užvaldo pasiryžimas, noras išsaugoti „ypatingas Jėzaus žymes" ir gyventi pasitikint Kristaus auka ant kryžiaus. Tai vienintelis dalykas, kuriuo tikrai verta didžiuotis.
Argi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti?
Gali atrodyti keista, kad kaip vieną iš argumentų Paulius šioje vietoje pateikia krikštą. Prieš keletą metų Maiklas Grynas, žymus Anglikonų bažnyčios lyderis, išleido knygą „Krikštas: tikslas, praktika ir galia". Daugelį amžių krikščionys nesutarė dėl krikšto prasmės, vaidmens ir reikšmės bažnyčios gyvenime. Ar krikštyti turėtume kūdikius, ar tik suaugusius tikinčiuosius? Kiek vandens naudoti - tik apšlakstyti ar panardinti? Kaip krikštas susijęs su naryste bažnyčioje? Kas gali krikštyti - tik įšventinti tarnautojai ar ir eiliniai žmonės? Tai buvo skirtingų denominacijų susikūrimo pagrindas praeityje, tačiau ir šiandien šie klausimai dar nėra išspręsti.
Bet šioje vietoje užduodamas klausimas turi kiek kitokią potekstę: „Kieno vardu tu buvai pakrikštytas?" Ankstyvųjų laikų bažnyčioje krikštas simbolizavo perėjimą iš vienos karalystės į kitą ir ištikimybę jai. Krikštas buvo kur kas daugiau nei vien ritualas ar apeigos, tai buvo lemtingas žingsnis, simbolizavęs senojo gyvenimo išsižadėjimą ir naujojo, visiškai kitokio, gyvenimo pasirinkimą. Krikštas - tai paklusnumo ir atsidavimo aktas, kurio metu išreiškiamas ypatingas išsižadėjimas ir duodamas ypatingas pažadas.
Išsižadėjimo dalis - viešas pasakymas „Ne" - ankstyvųjų laikų bažnyčioje tapo išskirtiniu krikšto apeigų bruožu. Tai užfiksuota senuosiuose, II-ajame mūsų eros amžiuje parašytuose, dokumentuose, pavyzdžiui, Tertuliano „Apie krikštą" ir Hipolito „Apaštalų tradicijos". Iš šių šaltinių sužinome, jog krikštijama dažniausiai būdavo Velykų išvakarėse, tačiau prieš tai labai kruopščiai tam buvo ruošiamasi: pasninkaujama, meldžiamasi, studijuojamas Šventasis Raštas. Kai pagaliau ateidavo laikas krikštui, norintysis pasikrikštyti buvo pakviečiamas viešai išsižadėti velnio ir jo darbų. Pasisukęs į Vakarų pusę, kur leidžiasi saulė, žmogus turėjo garsiai išpažinti: „Aš išsižadu šėtono ir visų jo darbų!" Tada besikrikštijantysis apgalvotai, sąmoningai nusispjaudavo tris kartus į tamsos pusę, - tai būdavo suprantama kaip visiškas sąjungos su blogiu ir visais piktojo darbų pasireiškimais nutraukimas. Tuomet, pasisukęs į Rytų pusę, kur saulė teka, jis ištardavo: „Aš pasirenku Tave, Viešpatie Jėzau Kristau!" Tada trivienio Dievo vardu žmogus būdavo tris kartus panardinamas į vandenį, apsiaučiamas nauju drabužiu, patepamas aliejumi, už jį pasimeldžiama uždėjus rankas ir jis pakviečiamas kartu dalyvauti Viešpaties vakarienėje.
Krikštas nebuvo asmeninis ritualas, atliekamas slaptai. Priešingai, tai buvo viešas atsidavimo Jėzui Kristui išpažinimas. Pasikrikštiję krikščionys dažnai buvo pradedami persekioti, o kartais suimami tiesiog krikšto metu ir atiduodami į krauju pasruvusias arenas. Būti pakrikštytam Jėzaus vardu buvo labai rizikingas apsisprendimas. Tai buvo vieša deklaracija: Visa, kas sena - praėjo, štai visa tapo nauja (2 Kor 5, 17).
Reformacijos laikais, Ulrichas Cvinglis palygino krikštą su baltu kryžiumi ant raudonos uniformos, kurią dėvėjo samdomi Šveicarijos kariai, tarp kurių jam buvo tekę tarnauti kaip kunigui. Šie kariai mūšio lauke būdavo atpažįstami pagal baltą kryžių, užsiūtą ant jų uniformų. Tą patį kryžių matome ir šiandien ant Šveicarijos valstybinės vėliavos. Krikštas, Cvinglio teigimu, taip pat yra ženklas, išskiriantis iš kitų. Pasikrikštiję tikintieji tampa tarsi Kristaus kariuomenės nariais, Evangelijos kariais, kovojančiais už savo kapitoną - Kristų.
Tai tinka kalbant ne tik apie atskirus krikščionis, bet ir apie bažnyčias - Dievo pašauktus žmones. Paulius teigia, jog su krikšto tarnavimu kažkas labai stipriai pasikeitė: nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters (Gal 3, 28). Čia Paulius išvardijo tris priešingybių poras, dėl ko kyla didžiausi nesutarimai ir susiskaldymai.
Rasė, pinigai ir lytis - tai svarbiausi dalykai, suteikiantys galią žmogaus gyvenime. Nė viena iš šių išvardintų sričių iš esmės nėra blogis, tačiau nuodėmė tai iškreipė. Nacionalizmą ir etninę kilmę užnuodijo pasididžiavimas, materialius palaiminimus - gobšumas, o seksualumą suteršė geismas. Visa tai veda prie chaotiško išnaudojimo, savęs ir aplinkos naikinimo, kas akivaizdžiai atsispindi žmonijos istorijoje: prisiminkime Babelės bokštą ar pasidairykime šių dienų Bagdado ar Beiruto gatvėse.
Nenuklyskime nuo Kelio
Nesakau, kad turėtume būtinai susivienyti dėl pačios vienybės idėjos ar teigti, kad bažnyčiose nėra teisingų pasidalijimų. Iš tiesų, reikėtų stengtis išvengti kelių pagrindinių klaidų.
Pirma, tikros krikščionių vienybės negali būti siekiama moralinio tyrumo kaina. Žvelgdami į bažnyčios istoriją, matome, jog krikščionių bažnyčioje visuomet vyravo įtampa tarp tapatumo ir prisitaikymo. Kai savo dėmesį nukreipiame tik į tapatumą ir pamirštame adaptyvumą, prisitaikymą, tampame „šventųjų susirinkimu", kuris visiškai nesirūpina pasauliu ir mūsų pašaukimu skelbti gerąją Kristaus naujieną visoms kultūroms, visų tautų žmonėms. Iš kitos pusės, kai bažnyčia sutelkia dėmesį tik į tai, kaip prisitaikyti, ji labai lengvai gali prarasti savo tapatumą tarp įvairiausių krypčių, mados tendencijų ją supančioje aplinkoje. Tai buvo didžiulis iššūkis Korinto bažnyčiai, todėl Paulius čia ir cituoja pranašo Izaijo knygos 52 skyrių, ragindamas tikinčiuosius „išeiti iš jų ir atsiskirti" (2 Kor 6, 17), negrįžti prie praeities įpročių, kurių jie laikėsi prieš pažindami Kristų.
Šiandieninės bažnyčios taip pat grumiasi su pagundomis, kurias išgyveno Korinto bažnyčia. Yra bažnyčių, kurių lyderiai meilės ir vienybės vardan nusisuko nuo teisingo Šventojo Rašto aiškinimo ir nusprendė laiminti tos pačios lyties santuokas. Mes turime prisiminti, kad Jėzus mirė ir už homoseksualus, kaip ir už kitų nuodėmių pavergtus žmones, ir tarp mūsų neturi būti vietos aklam nusistatymui prieš bet kurį pagal Dievo atvaizdą sukurtą žmogų, tačiau negalime nustumti į šalį biblinių standartų, mokančių apie seksualinį tyrumą ir šventą gyvenimo būdą. S. Grenzas yra parašęs knygą šia tema, kurios pavadinimas atspindi teisingą reakciją į šiuos žmones - „Priimti, bet ne pripažinti".
Antra, tikros krikščionių vienybės negalima siekti teologinio vientisumo kaina. Kai kurie ekumeninio judėjimo šalininkai turi labai nedaug kantrybės teologinėse diskusijose ar disputuose, kur svarstomi skirtingai įvairių krikščionių grupių suprantami klausimai. Jie mąsto panašiai: „Pasaulyje, kuriame tiek daug socialinių poreikių, rasinių konfliktų, bado, karų, kurį slegia globali ekonominė krizė, mes negalime sau leisti ir toliau gilintis į tuos senus debatus, kurie kažkada suskaidė krikščionis į atskiras denominacijas. Pamirškime mus skiriančius teologinius nesutarimus ar tiesiog kuriam laikui atidėkime tai į šalį, susilaikykime, kad galėtume susivienyti ir siekti bendrų tikslų".
Nors paviršutiniškai žiūrint šis pareiškimas skamba labai patraukliai, bet čia trūksta esminio dalyko - tiesos. Evangelijoje pagal Joną randame Jėzaus maldą, kur Jėzus meldžia savo dangiškąjį Tėvą dviejų dalykų: kad Jo mokiniai būtų viena, ir kad jie būtų pašventinti tiesa (Jn 17, 19. 22). Bendri veiksmai ir atviri dialogai tarp skirtingų denominacijų ar teologinių susibūrimų krikščionių turėtų būti paremti supratimu, jog vienybė, jei ji nėra paremta tiesa, yra nieko neverta.
Trečia, tikrosios krikščioniškos vienybės negalima siekti visiškai atsisakant įvairovės. 1 laiško korintiečiams 12 skyriuje, kuriame bažnyčia palyginama su kūnu, Paulius aiškiai sako, kad skirtingi kūno nariai yra susiję ir vienas kitam reikalingi. Dievas taip sukūrė kūną, kad organizme negali būti susiskaldymų, kūno nariai turi būti tarpusavyje susiję ir rūpintis vienas kitu (1 Kor 12, 25).
Yra tik vienas kūnas, viena Dvasia, kaip yra vienas Dievas ir vienas Atpirkėjas, bet yra daug dovanų, daugybė tarnavimo sričių. Vienybė nėra vienodumas. Bandyti primesti dirbtinį vieningumą autentiškame Kristaus kūne, reiškia būti aklam ir nematyti daugybės aspektų, nesuprasti Dievo išminties, kuri skatina įvairiapusiškumą, išskirtinumą ir savitumą.
Atkreipkime dėmesį ir apmąstykime šias Pauliaus įžvalgas. Kelias nuo susiskaldymo iki vienybės yra tarsi užminuotas ir paženklintas širdies skausmo. Reikia pripažinti, jog ne visos pastangos vienytis pasiteisina. Bet daugumos nesutarimų tikrai galima išvengti, - juk Kristus, Nukryžiuotasis, į kurį visi esame pakrikštyti, nėra pasidalijęs ar susiskaldęs.
Artėdami prie Jėzaus Kristaus, prie paties Centro, artėjame ir vienas prie kito. Kaip mums visiems siekti vienybės - ilgų diskusijų klausimas, bet mes neabejotinai turime artėti vienas prie kito.
Iš http://www.ctlibrary.com/
Vertė Jurgita Ratautienė
