Atsakymas yra pats Kristus.
Sprendimą rasime, jei suprasime, kaip Jis padarė mus viena. Jėzaus Kristaus pavyzdys parodo, kad vienybę atneša nusižeminimas: Jis nusižemino, kad mus atpirktų (Fil 2, 8).
Išdidumas visiškai priešingas nusižeminimui. Dėl išdidumo krito šėtonas, dėl išdidumo nusidėjo ir kartu su savimi visą žmoniją patraukė Adomas ir Ieva, panorėję tapti tokie, kaip Dievas. Išdidumas - tai priešinimasis Dievo valiai, tai - nesutarimų ir priešiškumų priežastis. Dėl išdidumo stokojama vienybės ir supratimo.
Kristus nusižemino ir atpirko mus, padarydamas mus viena Jame. Jeigu dėl Jo nusižeminimo mes esame viena, tai siekdami vienybės Kristaus kūne taip pat turime nusižeminti. Tačiau žmogiškai prigimčiai tai svetima. Didžiąją savo gyvenimo dalį mes praleidžiame kovodami dėl pergalės, norėdami aplenkti kitus, būti už kitus geresni. Trokštame būti teisūs, pirmauti, vadovauti. Kai mums metamas iššūkis, mes giname save, kai suklystame, teisinamės, kai mums sekasi, didžiuojamės, ir jaučiamės įžeisti, jeigu mūsų neįvertina. Taigi problemos šerdis yra savęs aukštinimas. Bet Paulius primena mums, kad be nusižeminimo nebus jokios vienybės - nei šeimoje, nei bažnyčioje - niekur. Mums reikia nusižeminti, kaip nusižemino Kristus - Jis mylėjo mus ir už mus atidavė savo gyvybę. Tai pasiaukojanti jaunikio meilė savo nuotakai.
Kai aš vedžiau, dirbau žmogui, kuris buvo vedęs jau 50 metų. Paklausiau, kokia jo vedybinio gyvenimo sėkmės paslaptis. Jis atsakė: „Aš nusileidžiu! Labai mažai yra dalykų, dėl kurių būtų verta ginčytis. Svarbiau išsaugoti santuoką". Aš tikėjausi kitokio atsakymo, bet tai privertė mane susimąstyti.<...>
Pamokos iš Viešpaties
Laiške filipiečiams Paulius parodo, kad mūsų Viešpaties nuolankumas yra pavyzdys mums (Fil 2, 5-11), ir nori mus išmokyti dviejų svarbių pamokų.
Pirmoji pamoka: nuolankumas - tai pasiaukojanti meilė (5-8 eil.). 5 eilutėje užrašytas paraginimas - mes turi me būti tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus, kuris ištuštino, apiplėšė save!
Panagrinėkime 6 eilutę: Esybe būdamas Dievas, [Jis] nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu. Žodis esybė žymi vidinį pasaulį. Jėzus yra toks, kaip ir Jo Tėvas - dieviškas. Tačiau Jėzus nesinaudojo dieviškomis privilegijomis, bet savo valia atsisakė to, kad tik galėtų mus išpirkti. Jis atsisakė savo teisių, susitaikė su pažeminimu, nes Jam labiau rūpėjo mūsų išgelbėjimas nei tikroji Jo paties padėtis ir teisės. Prisiminkime ir Abraomą, kuris laisvai leido Lotui pasirinkti visą Jordano lygumą, nes pats buvo tikras dėl Dievo pažado (Pr 13).
Išdidumas yra kitoks. Išdidus asmuo neatsisakytų „teisėtos" valdžios, padėties, galios ar prestižo. Išdidumas ima, o ne duoda.<...>
Taigi, Viešpats ištuštino save. Kaip tai atrodė? Jis tapo tarnu ir panašus į žmones. Dabar Paulius kalba apie išorę. Jėzus buvo kaip Dievas, bet Jis priėmė tarno pavidalą. Jis nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet tapo panašus į žmones. Jis atėjo į šį pasaulį kaip žmogus - tarnauti, o ne tam, kad Jam tarnautų. Toks atsidavimas liudija Jo nuolankumą.
Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (8 eil.). Viena buvo palikti šlovę ir prisiimti mirtingą kūną, tačiau visai kas kita yra kentėti ir mirti ant kryžiaus kaip eiliniam nusikaltėliui. Tai - nusižeminimas. To norėjo Tėvas, ir Jėzus pakluso Tėvui, Jis atsidavė Tėvo valiai ir kentė kryžių bei jo gėdą.
Paklusnumas Dievui reikalauja nuolankumo, nes paklusti Dievui reiškia atsiduoti Jo valiai, kuri dažniausiai priešinga mūsų valiai. Paklusdamas Dievo valiai, Jėzus atpirko mus. Jo nuolankumo ir paklusnumo dėka mes esame viena Jame.
Atlygis už nuolankumą
Žvelgdami į savo Viešpatį kaip į pavyzdį, galime išmokti ir antrosios pamokos - atlygis už nuolankumą yra išaukštinimas (9-10 eil.). Dabar Paulius parodo viso to pabaigą: Todėl Dievas jį labai išaukštino. Dievas (Kristui) suteikė vardą aukščiau visų kitų vardų ir amžiną karalystę. Trumpai tariant, Jėzus parodė, kad kelias į šlovę eina per nuolankumą. Jėzus mokė, kad Dievas pažemina išdidžiuosius ir išaukština nuolankiuosius (Lk 18, l4). Jeigu save aukštinsime, krisime ir kitus su savimi nusitempsime.
Atkreipkime dėmesį į greta einančias frazes: Jis nusižemino, todėl Dievas Jį išaukštino ir Jis apiplėšė save, bet Dievas suteikė Jam vardą. Nors Jėzus galėjo tarnauti teisėtai naudodamasis savo dieviškais sugebėjimais, Jis to atsisakė. Bet Dievas suteikė Jam vardą, prieš kurį priklaups visa kūrinija, pripažindama Jo dieviškumą (10 eil.). Per visą amžinybę Jėzus bus žinomas kaip šlovingas Viešpats, kuris atsisakė šlovės, kad galėtų mirti už mus ir mus atvesti į šlovę. Dėl to per amžius Jam teiks garbę atpirktieji ir visa dangaus kūrinija.
Paulius primena, jog sekdami Kristaus pavyzdžiu tikintieji turi nusižeminti ir tapti tarnais, - tada Dievas atlygins jiems, kaip yra numatęs.
Išdidumo pasekmės
Ko mus moko Jėzaus pavyzdys? Žinoma, bažnyčia nori darniai augti Viešpatyje. Tačiau per dažnai mes norime, kad tai vyktų taip, kaip mes esame numatę. Dažnai mes trukdome Kristaus kūno vienybei, nes nenorime siekti vienybės taip, kaip mokė Kristus, kuris nusižemino ir paaukojo save.
Mes galvojame, jog esame brandūs vadovai, turintys teisingus požiūrius, todėl turime būti išgirsti. Mes norime padėties ir jėgos dabar. Mes tikimės, kad kiti pritars mūsų nuomonei ir elgsis taip, kaip norime mes. Arba, dar blogiau, jeigu kas kelia grėsmę mūsų pozicijai, mes stengiamės diskredituoti tą asmenį (nors ir sakome, jog darome tai vedini pačių geriausių motyvų). Išdidumas atneša pasidalijimą ir griuvimą.
Kad Kristaus kūne viešpatautų vienybė, tikintieji turi būti nuolankūs. Nuolankumas pamina savo išdidumą ir atiduoda savo gyvenimą dėl kitų. Tai reikalauja dvasinės brandos.
Turime pripažinti, kad mūsų pastangos būti nuolankiems kol kas yra labai menkos, nes dvasia augame lėtai. Tačiau jeigu iš tiesų suprasime savo padėtį Kristuje ir jei vis labiau savo vidumi panašėsime į Jį, mes tapsime nuolankūs, mylėsime ir patarnausime kitiems.
Iš žrn. ,,Moody" (1999 m., rugsėjis/spalis)
vertė JurgitaTirūnienė
