Patirtis rodo, kad ten, kur gyvena puikios, senos giminės, pasiturinčios ir turtingos vaikų, taip yra dėl to, kad kai kurie jų buvo gerai auklėjami ir neišleido iš akių savo tėvų.
Ir priešingai, apie bedievius parašyta psalmėje: „Težūva visi jo palikuonys, ir su antra karta teišnyksta jo vardas". Todėl tebūnie tau pasakyta, koks didelis dalykas Dievui yra klusnumas, nes Jis taip aukštai jį iškelia ir, gėrėdamasis juo, gausiai už jį atlygina, be to, taip griežtai nori bausti tuos, kurie elgiasi priešingai.
Visa tai kalbu, idant kaip reikiant būtų įkalta į galvą jaunimui. Mat niekas netiki, kad šis įsakymas - Gerbk savo tėvą ir motiną - toks būtinas, nes iki šiol nebuvo jo nei paisoma, nei mokoma. Tai paprasti ir lengvai suprantami žodžiai, kiekvienas mano ir taip juos jau mokąs, todėl jie lengvabūdiškai apeinami ir spoksoma į ką nors kita, nematoma ir netikima, kad Dievas taip smarkiai pyksta, kai jie nevykdomi, ir kad jie padaromi tokiais vertingais, Dievui maloniais darbais, kai jų laikomasi.
Kalbant apie šį įsakymą, būtina pasakyti ir apie visokeriopą klusnumą vyresnybei, kuriai pavesta įsakinėti ir valdyti. Mat nuo tėvų vyresnybės prasideda ir išplinta visos kitos. Juk jei tėvas vienas nepajėgia išauklėti savo vaiko, jis ima mokytoją jam mokyti; jei šis per silpnas, tai į pagalbą tėvas kviečiasi draugus ir kaimynus; jei skiriasi su gyvenimu, tai patiki ir perduoda valdžią bei namų priežiūrą kitiems, tam paskirtiems. Toliau jo turi klausyti samdiniai, tarnai ir tarnaitės, idant būtų prižiūrimi namai, taigi visi tie, kurie ponais vadinami, atstoja tėvus ir iš jų turi perimti jėgą ir galią valdyti. Todėl ir pagal Raštą jie visi vadinasi tėvai, nes valdydami vykdo tėvo tarnystę ir saviems privalo rodyti tėvišką širdį.
Antai nuo seno romėnai ir kitos tautos ponus bei ponias namuose vadino patres et matres familiae, taigi namų tėvais ir motinomis. Taipgi ir savo šalies kunigaikščius bei valdovus jie vadino patres patriae, t. y. visos šalies tėvais, didelei mūsų gėdai, nes mes, norintys būti krikščionys, taip jų nevadiname ar bent tokiais nelaikome ir kaip tokių negerbiame. <...>
Tą pat reikia pasakyti ir apie klusnumą pasaulietinei vyresnybei, kuri (kaip sakyta) visa priklauso tėvystės luomui ir yra plačiausiai išsidriekusi. Mat šiuo atveju esama ne vieno kelių žmonių tėvo, bet tėvo tiekos žmonių, kiek jam priklauso gyventojų, piliečių ar valdinių, nes Dievas duoda mums ir aprūpina mus per vyresnybės asmenis, kaip per mūsų tėvus, valgiu, pastoge ir galvijais, globa ir saugumu. Už tai, kad jie tokį vardą ir titulą kaip savo aukščiausią apdovanojimą su visa pagarba nešioja, ir mes privalome juos gerbti bei laikyti brangiausiu turtu ir vertingiausia brangenybe žemėje.
Tad kas šiuo atveju yra klusnus, paslaugus bei uolus ir mielai daro visa, ko reikalauja garbė, tas žino Dievui teikiąs malonumo ir kaip atlygio susilaukia džiaugsmo bei laimės. Kas nenori to daryti su meile, bet
Llinkęs niekinti, spyriotis ir priešintis, tas težino neturįs nei malonės, nei palaimos, ir jei mano šitaip sutaupysiąs kokį auksiną, tai kitur vietoj jo dešimteriopai daugiau praras arba pateks į budelio nagus, pražus nuo karo, maro ir brangymečio arba iš savo vaikų nepatirs nieko gero, jam teks nuo samdinių, kaimynų arba svetimųjų ir tironų kęsti nuostolius, neteisybę ir smurtą, idant mums būtų užmokėta ir atlyginta už tai, ką siekiame laimėti ir pelnyti.
Jei bent kartą leistume sau pasakyti, kad šie darbai Dievui tokie malonūs ir taip gausiai atlyginami, tai sėdėtume pertekę turtų ir turėtume visko, ko trokšta mūsų širdis. Bet kadangi su Dievo žodžiu ir įsakymais elgiamasi paniekinamai, lyg jie būtų kokio niektauzos pasakyti, pažiūrėk, ar esi toks vyras, kuris galėtų Jam pasipriešinti. Kaip Jam turės būti sunku už tai tau atlyginti! Todėl tu tikrai daug geriau gyventum su Dievo palankumu, ramybe ir laime, negu su nemalone ir nelaime. Kaip manai, kodėl dabar pasaulyje tiek daug neištikimybės, gėdos, bėdų ir žudynių, jei ne dėl to, kad kiekvienas nori būti pats sau Viešpats ir neturėti pono sau ant galvos, nieko nevertinti ir daryti visa, ko tik užsigeidžia? Todėl Dievas baudžia vieną nenaudėlį kitu, idant tau apgavus arba paniekinus savo poną, ateitų kitas tuo pačiu tau atmokėti, kad galiausiai net savo namuose nuo žmonos, vaikų ar samdinių tau tektų dešimteriopai daugiau to patirti.
Mes puikiai jaučiame savo nelaimes, bambame ir skundžiamės dėl neištikimybės, smurto ir neteisybės, bet nenorime pripažinti, kad patys esame nenaudėliai, teisingai nusipelnantys bausmės ir nė kiek nesitaisantys. Mes nenorime nei malonės, nei laimės, todėl pelnytai kenčiame vien nelaimes be jokio gailestingumo. Vis dėlto kažkur pasaulyje dar turi būti dievobaimingų žmonių, jei Dievas dar tiek daug gėrio mums duoda. Pagal savo nuopelnus neturėtume nei skatiko namuose, nei šiaudelio laukuose turėti.
Visa tai privalėjau taip išsamiai išdėstyti, idant kas nors teiktųsi į širdį priimti, kad atsikratytume aklumo ir vargų, kuriuose esame taip giliai įklimpę, ir Dievo žodį bei valią teisingai atpažintume ir rimtai juos priimtume. Juk šitaip pasimokytume, kaip galima pakankamai įgyti laikinojo ir amžinojo džiaugsmo, laimės ir išganymo.
Taigi šiuo įsakymu pristatėme dvejopus tėvus: kraujo ir tarnystės, arba namų priežiūros ir šalies priežiūros. Be jų, dar esama dvasinių tėvų. Tik tie gali vadintis dvasiniais tėvais, kurie mus valdo Dievo žodžiu ir jam pas mus atstovauja, kaip antai šv. Paulius didžiuojasi esąs tėvas, Pirmo laiško korintiečiams 4 skyriuje sakydamas: Paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje (1 Kor 4, 15). Kadangi jie irgi tėvai, jiems irgi reikia garbę atiduoti, net pirmiau negu kitiems. Bet čia ji mažiausiai įprasta, nes pasaulis juos taip gerbia, kad išvaro iš šalies ir pavydi net menko gabalėlio duonos, ir galiausiai, kaip sako Paulius, jie turi tapti „pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis" (1 Kor 4, 13).
Vis dėlto būtina išaiškinti ir liaudžiai, kad norintys vadintis krikščionimis Dievo akivaizdoje privalo savo sielų ganytojus laikyti nusipelniusiais ypatingos pagarbos, juos globoti ir aprūpinti; tada ir Dievas duos pakankamai ir nepaliks tavęs nepritekliuje. Bet kiekvienas spyriojasi ir kratosi, visiems rūpi, kad pilvas nesusitrauktų, ir dabar jie nebegali išmaitinti vieno doro pamokslininko, nors anksčiau mes prikimšdavome dešimt riebių pilvų. <...>
Bet visiems besilaikantiems Dievo valios ir įsakymų pažadėta gausiai atlyginti už tai, ką jie daro ir kraujo, ir dvasiniams tėvams bei nuveikia jų garbei, ne taip, kad metus dvejus turėtų duonos, drabužių ir pinigų, bet kad laimėtų ilgą gyvenimą, priteklių bei ramybę ir amžinai būtų turtingi ir išganyti. Todėl daryk tik tiek, kiek privalai, ir leisk Dievui pasirūpinti, kaip tave maitinti ir pakankamai aprūpinti; jei Jis tai pažadėjo ir dar niekuomet nepamelavo, tai nepameluos nė tau.
Šitai turėtų mus visuomet drąsinti ir taip nuteikti širdį, kad prieš tuos, kuriems mes garbę skolingi, ji iš džiaugsmo ir meilės norėtų sutirpti; kad iškėlę rankas džiugiai dėkotume Dievui, dovanojusiam mums tokį pažadą, dėl kurio turėtume bėgti į patį pasaulio kraštą. <...>
Be to, reikėtų perskaityti pamokslą tėvams ir apie tai, kaip jie turi elgtis su patikėtais jiems valdyti, o apie tai, nors ir ne dešimt įsakymų, bet vis dėlto daugelyje Rašto vietų pakankamai pasakyta. Dievas nori, kad šitai irgi būtų matoma šiame įsakyme, kur Jis mini tėvą ir motiną. Mat Jis nenori, kad šią tarnystę bei valdžią turėtų nenaudėliai bei tironai ir suteikia jiems garbę, t. y. galią ir teisę valdyti, ne dėl to, kad jie verstų save garbinti, bet kad atmintų esą Dievo klusnumui įpareigoti ir pirmiausia nuoširdžiai ir ištikimai atliktų savo tarnystę, t. y. savo vaikus, samdinius, valdinius ir t. t. ne tik išmaitintų ir medžiagiškai aprūpintų, bet pirmučiausiai auklėtų Dievo šlovei ir garbei. Todėl nemanyk, kad tai tavo valios ir noro reikalas, bet [žinok], kad Dievas tai griežtai prisakė ir užkrovė, ir Jam už tai turėsi atsakyti.
Tai vėlgi skaudi neganda, kad niekas to nepastebi ir nekreipia dėmesio; elgiamės taip, tarsi Dievas mums duotų vaikų mūsų malonumui ir pramogai, samdinių - idant kaip karvė ar asilas vien darbui būtų naudojami, arba su valdiniais elgtumės, kaip panorėję; jie paliekami likimo valiai, tarsi mums visai nerūpėtų, ko jie mokosi arba kaip gyvena, ir niekas nenori matyti nei to, kad tai aukštosios Didenybės, teisme rimtai pareikalausiančios ir žiauriai atmokėsiančios, įsakymas, nei to, kad taip būtina labai rimtai rūpintis jaunimu.
Mat jei norime matyti stropių, sumanių žmonių ir pasaulietinėje, ir dvasinėje valdžioje, iš tiesų neturime gailėti stropumo, triūso ir lėšų savo vaikams mokyti bei auklėti, idant jie galėtų Dievui ir pasauliui tarnauti, bet negalime galvoti vien apie tai, kaip jiems sukaupti pinigų ir turto; juk Dievas ir be mūsų gali juos išmaitinti ir padaryti turtingus, kaip kasdien ir daro.
Tačiau vaikus Jis mums davė ir pavedė tam, kad pagal Jo valią juos augintume ir tvarkytume, antraip Jam nereikėtų tėvo ir motinos. Todėl težino kiekvienas, grasomas pavojaus netekti Dievo malonės, privaląs savo vaikus išauklėti pirmiausia Dievo baimei ir Dievo pažinimui, ir jei jie sumanūs, tai leisti juos mokytis ir studijuoti, kad galėtų būti naudingi ten, kur jų prireiks.
Jei taip darytume, tai Dievas mus gausiai laimintų ir suteiktų malonę, kad būtų auklėjami tokie žmonės, iš kurių šalis ir žmonės turėtų naudos, be to, geri, tvarkingi piliečiai, dorybingos ir sumanios moterys, savo ruožtu paskui išauklėsiančios pamaldžius vaikus.
Pats pagalvok, kokią mirtiną žalą darai nesirūpindamas ir neleisdamas, kad tavo vaikas būtų auklėjamas naudingai ir teisingai, be to, užsitrauki visas nuodėmes ir Dievo rūstybę, taigi per savo paties vaikus pelnai pragarą, nors šiaip ir būtum pamaldus bei šventas. Todėl ir Dievas, kai tokie dalykai niekinami, taip baisiai baudžia pasaulį, kad nebėra nei drausmės, nei valdžios, nei taikos, kuo mes visi ir skundžiamės, bet nematome, kad tai mūsų pačių kaltė; juk kaip juos auklėjame, tokius ir turime - netikusius bei neklusnius vaikus ir valdinius.
Spausdinama iš M. Liuterio „Didysis katekizmas" http://www.liuteronai.lt/
Dail. L. Kranachas vyresnysis. „M. Liuteris“
Ketvirtas įsskymas -gerbk savo tėvą ir motiną (I)
