2011-02-14
Pradėdamas kalbėti apie labai svarbų krikščioniško gyvenimo dėsnį, atpasakosiu vieną Biblijos istoriją, kuri labai vaizdžiai jį iliustruoja. Tai vyko labai seniai. Tuomet žmonės keliaudavo pėsti arba raiti. Keliu ėjo du žmonės, greičiausiai geri pažįstami ar net draugai. Atrodė, kad jie praradę kažką labai vertingo. Veidai liūdni. Eidami jie kalbėjosi, prisimindami paskutinių dienų įvykius. Jiems taip beeinant, juos pasivijo dar vienas keleivis. Tas žmogus ėjo šalia jų klausydamasis pokalbio. Po kurio laiko jis įsiterpė, paklausdamas: „Apie ką taip liūdnai kalbatės?" Du keleiviai nustebo, kad šis nepažįstamasis nieko nežino apie pastarųjų dienų įvykius. Tas paprašė papasakoti, kas atsitiko. Jie trumpai nusakė savo liūdesio priežastį.
Jau kelerius metus jų šalyje tarnavo didis Dievo pranašas. Jo klausytis ėjo minios žmonių iš visos šalies. Daugelis atėjusiųjų pasveikdavo nuo sunkiausių ligų. Net mirusieji buvo prikeliami. Tas pranašas turėjo nemažą pasekėjų būrį, kurie tikėjo, kad jis yra Šventuosiuose Raštuose išpranašautas šalies karalius. Tačiau šalies vyresnybė įsakė tą žmogų suimti, ir, neteisingai apkaltinus, jis buvo nužudytas gėdingiausiu būdu. Šie du keleiviai taip pat buvo jo pasekėjai. Jau praėjo trys dienos, kai tai įvyko. Kelios moterys, buvusios su jais, trečios dienos rytą atbėgo, pasakodamos, jog nuėjusios prie mokytojo kapo nerado jo kūno ir matė angelus, kurie sakė jog jis prisikėlė iš numirusių. Kiti jo mokiniai nuėjo ir rado kapą tuščią, bet mokytojo nematė.Naujasis pakeleivis stebėdamasis pavadino juos neišmanėliaisir, primindamas Šventuosius Raštus, ėmė aiškinti, kaip turėjo išsipildyti prieš daugelį šimtmečių užrašytos pranašystės. Abu draugai klausėsi nepažįstamojo kalbos. Jų mintis vis dar slėgė netekties skausmas, tačiau giliai širdyse dėjosi kažkas keisto. Atrodė, kad krūtinę užlieja panašūs jausmai kaip tuomet, kai kalbėdavo nužudytasis pranašas.
Jau temo ir jie buvo nebetoli nuo to kaimo, į kurį ėjo, tačiau jų naujasis pakeleivis nesuko kartu į tą kaimą. Atrodė, kad, nepaisant artėjančios nakties, jis nusiteikęs keliauti toliau. Draugai jį įkalbinėjo pasilikti su jais, nes kur jis eis tokį vėlų laiką. Keleivis pasiliko su jais. Jie susėdo prie stalo ir, kai kelyje sutiktas nepažįstamasis meldėsi ir laužė duoną, du draugai staiga jį atpažino - tai prisikėlęs iš numirusių jų mokytojas! Tuomet jis pradingo jiems iš akių. Tačiau jie jau žinojo tiesą ir slėgusią neviltį pakeitė neišsakomas džiaugsmas.
Manau, dauguma iš jūsų, perskaitę jau pirmus sakinius, atpažinote evangelisto Luko užrašytą istoriją apie du mokinius, kurie ėjo iš Jeruzalės į Emausą tą dieną, kai Kristus prisikėlė iš numirusių. Pabandžiau ją papasakoti kiek kitaip, tarsi žiūrėdamas tų mokinių akimis, nes Luko pasakojime mes iš karto sužinome, kad prie jų priėjo prisikėlęs Viešpats, kurio jie nepažino. Taigi mes, skaitantieji evangeliją pagal Luką, stebime visą situaciją tarsi iš šalies, žinodami daugiau negu tie mokiniai. Jiems tuo metu Jis buvo nepažįstamas žmogus, atsitiktinis pakeleivis, kažkodėl nežinantis paskutinių įvykių. Mokiniams atrodė, kad jie turi Jam paaiškinti, kas įvyko, o ne Jis jiems. Du draugai net nepagalvojo, kad tai jie nežino, kas įvyko. Kai mokiniai tam pakeleiviui trumpai pasakojo paskutinių dienų įvykius, jis staiga labai keistai prabilo, pavadino juos neišmanėliais, o po to ėmė aiškinti Raštus. „Greičiausiai tai koks nepažįstamas Rašto mokytojas, gerai išmanantis Raštus. Ką jis kalba? Viskas taip turėjo įvykti? Tai buvo pranašysčių išsipildymas? Keista, bet pakeleivio žodžiai taip uždega širdį... Gera būtų ilgiau su juo pabendrauti. Kur jis eis tokį vėlų metą?", - galvojo mokiniai ir prašė jo pernakvoti kartu su jais. Luko Evangelijoje skaitome: Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau. Bet jie sulaikė Jį, sakydami: „Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi." Jis užsuko ir pasiliko su jais (Lk 24, 28-29).
Svarstyti, kas būtų, jeigu būtų, nėra pats geriausias užsiėmimas, tačiau pabandykime įsivaizduoti mokinių vakarienę tuo atveju, jeigu jie nebūtų įkalbėję nepažįstamo pakeleivio pasilikti. Jie turbūt sėdėtų prie stalo, stebėdamiesi išgirstomis Rašto įžvalgomis ir samprotaudami apie Rašto pranašystes, bet taip iki galo ir nesuvoktų, kad Kristus iš tiesų prisikėlė. Viešpats norėjo su jais pasilikti, tačiau dėjosi einąs toliau ir, jeigu mokiniai nebūtų Jo sulaikę, prie stalo tą vakarą būtų sėdę be Jo.Šis Luko pasakojimas gali pasirodyti gankeistas. Kodėl prisikėlęs Viešpats iš karto neatsivėrė nevilties prislėgtiems mokiniams? Kam reikalingas toks „maskaradas"? Kodėl reikėjo tarsi nepažįstamam pakeleiviui kalbėtis su jais netrumpą laiką, aiškinant Senojo Testamento pranašystes ir laukti jų kvietimo pasilikti vakarienei? Atrodytų, normalu būtų iš karto sustabdyti juos, einančius keliu, ir pasakyti: „Pralinksmėkite! Štai Aš, jūsų Mokytojas ir Viešpats, prisikėlęs iš numirusių." Tačiau Jėzus taip nesielgė. Jis priėjo prie jų, aiškino jiems pranašiškų žodžių prasmę, leido jų širdims pajusti prisikėlimo dvelksmą ir laukė mokinių atsako. Tik tuomet, kai jie išreiškė savo norą klausytis Jo toliau, dar nežinodami, jog tai Viešpats, bet jau paliesti Jo žodžių gyvybės, Jėzus pasiliko su jais ir leidosi atpažįstamas.
Pagalvokime apie save, sujaudintus Šventojo Rašto eilučių, giliai paliestus pamokslo ar straipsnio žodžių. Mūsų širdys užsidega kaip tų dviejų mokinių, bet ar mes stengiamės labiau į tai pasigilinti? Dažną kartą lieka tik malonaus įspūdžio prisiminimas - „Teko skaityti puikų straipsnį, sekmadieninis pamokslas labai patiko, perskaitytas Šventojo Rašto epizodas sujaudino širdį", - nesuprantant, jog tai buvo Viešpaties kvietimas ilgiau pabūti kartu, dėmesingai įsiklausyti, meldžiantis ir prašant, kad Jis kalbėtų toliau.
Kiekviena Rašto tiesa, kiekvienas raginimas - tarsi užuomina ar durys į neaprėpiamą tikrovę. Galima ties jomis pastovėti, bet taip ir neužeiti, nesutelkti savo dėmesio beldžiant ir prašant, kad jos būtų atvertos. Tokiu atveju lieka nesuprastas šis laikas, apie kurį Viešpats pasakė: Nuo tada skelbiama Dievo karalystė, ir kiekvienas į ją veržiasi (Lk 16,16).
Neužtenka išgirsti žinią. Ji gali sužavėti, būti palydėta įkvepiančių vidinių išgyvenimų, tačiau tai tik kvietimas veržtis. Jis skirtas kiekvienam. Nėra jokių išimčių. Kaip tai daryti, Viešpats aiškiai pasakė, baigdamas kalno pamokslą. Jis labai įtaigiai ir vaizdingai perteikė raginimą melstis, kad Jo nubrėžtos krikščioniško gyvenimo gairės taptų tikrove Jo mokinių gyvenime: Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo (Mt 7, 7-11).Neišgirdus šio kvietimo veržtis, kalno pamokslo tiesos atrodys kaip niekada nepasiekiama kalno viršūnė arba kaip nurodymai, nepritaikomi šių dienų kasdienybėje. Neprašant, neieškant ir nesibeldžiant jie netaps kasdienio gyvenimo praktika, o bandant juos įgyvendinti savo jėgomis, virs nepakeliama našta, neatrastu siauru keliu.
Kvietimų veržtis į Dievo karalystę galime rasti daugelyje Šventojo Rašto puslapių. Tai vėl ir vėl besikartojantys raginimai įsižiūrėti, būti dėmesingiems, budėti bei melstis, ieškoti Dievo karalystės, pasilikti Viešpaties žodžiuose ir t. t. Pažvelkime į apaštalo Pauliaus maldas, kurias jis užrašė savo Laiške efeziečiams:
Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus savo maldose, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo dvasią Jo pažinimui ir apšviestų jūsų širdies akis, kad pažintumėte, kokia yra Jo pašaukimo viltis, kokie Jo palikimo šlovės turtai šventuosiuose ir kokia beribė Jo jėgos didybė mums, kurie tikime, veikiant Jo galingai jėgai (Ef 1, 15-19). Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per Dvasią vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės (Ef 3, 14-19). Šie apaštalomaldų žodžiai - tai užuominos mums, jog neįmanoma pažinti Dievo ar sustiprėti vidiniam žmogui be Dievo Dvasios dalyvavimo, ir šito reikia prašyti. Dangiškasis Tėvas nori mums suteikti išminties bei apreiškimo Dvasią, apšviesti širdies akis, parodyti pašaukimo viltį, palikimo turtus ir beribę savo jėgos didybę, sutvirtinti mus vidiniame žmoguje ir pripildyti savo pilnatve, tačiau tai vyksta tik tuomet, kai mes to nuoširdžiai trokštame ir nuolankiai prašome ne tam, kad pasipūstume prieš kitus, bet Dievo šlovei, norėdami pažinti Jį daugiau ir sugebėti tinkamai patarnauti kitiems.
Pabaigai pažvelkime į vieną Senojo Testamento vietą, kur aiškiai pabrėžiama būtinybė veržtis į Dievo karalystę. Tai žodžiai iš pranašo Danieliaus knygos. Šis Dievo žmogus gyveno tremtyje, tačiau net visiškai pagoniškoje aplinkoje liko ištikimas savo tėvų Dievui. Viešpaties malonės dėka jis užėmė aukštas pareigas Babilono karaliaus dvare, bet kasdien garbino Izraelio Dievą ir nepasidavė jokiam gąsdinimui. Danieliui buvo duota suprasti iš pranašo Jeremijo knygos, jog tremtis nesitęs amžinai, bet Jeruzalė bus apleista septyniasdešimt metų. Supratęs tai, Danielius atsidėjo atgailos maldai už savo tautos nuodėmes. Jis išpažino Dievo teisingumą ir tautos gėdą, jai maištaujant prieš savo tėvų Dievą ir Jo pranašus, nepaklūstant Jo žodžiams. Tarp daugelio kitų svarbių dalykų Danieliaus maldoje yra labai reikšminga mintis: Kaip parašyta Mozės įstatyme, visos tos nelaimės užgriuvo mus. Bet mes nemaldavome Viešpaties, savo Dievo, kad galėtume nusigręžti nuo savo nedorybių ir suprasti Tavo tiesą (Dan 9, 13). Pranašas įvardino izraelitų paklydimą - juos užgriuvo Mozės įstatyme užrašytos nelaimės, tačiau jie nesiekė to suprasti ir nemaldavo pagalbos nusigręžti nuo savo nedorybių. Dažną kartą mums atrodo, kad mūsų nedorybės tiesiog neįveikiamai įsisiurbusios į mus. Imame galvoti, kad vargu ar, gyvenant šiame kūne, kada nors bus kitaip. Tačiau yra kelias, vedantis į pokyčius, - nuolankiai maldauti pagalbos ir trokšti pažinti tiesą. Danielius apgailestauja ne dėl to, jog izraelitai nenusisuko nuo savo nedorybių. Pranašas atgailauja už tai, kad tauta nemaldavo Dievo, jog Jis suteiktų jėgų nusigręžti nuo jų. Pasirodo, tautai maldaujant, būtų buvę suteikta ir jėgų, ir dieviškos tiesos pažinimo.Todėl neapsigaukime. Supraskime, kokiu laiku gyvename. Kiekvienam iš mūsų skirta ne tik girdėti Karalystės žinią, bet ir veržtis į ją prašant, ieškant ir beldžiantis.
Dail. Karavadžo, „Vakarienė Emause“
