Apologetika

Pavyzdžiui, Septuaginta (LXX) išsaugojo trečiojo amžiaus prieš Kristų teksto tradiciją, o samariečių Penkiaknygės tradicija priskiriama penktajam amžiui prieš Kristų. Minėtos tradicijos drauge su masoretiniu tekstu sudaro tris Senojo Testamento teksto tradicijas, kurios, kritiškai vertinant, ir patvirtina stulbinantį Senojo Testamento teksto vientisumą.

Septuaginta (LXX)

Kaip Artimuosiuose Rytuose žydai iškeitė savo gimtąją hebrajų kalbą į aramėjų, panašiai ir aramėjų kalbą į graikų kalbą iškeitė tokie helenistinės kultūros centrai kaip Egipto Aleksandrija. Karinių Aleksandro Didžiojo kampanijų metu žydai buvo labai gerbiami. Iš tiesų Aleksandras simpatizavo žydams dėl jų politikos jo atžvilgiu Tyro apgulties metu (332 m. pr. Kr.). Jis netgi skelbėsi nuvykęs į Jeruzalę atiduoti pagarbos jų Dievui. Užėmęs naujas žemes, jis statydino naujus miestus, kuriuose dažnai apsigyvendavo ir žydų. Neretai tokius miestus jis pavadindavo Aleksandrija.

Kadangi žydai išsisklaidė iš savo protėvių žemės, reikėjo Šventraščio šnekamąja to meto kalba. Pavadinimas Septuaginta (reiškiantis „septyniasdešimt" ir paprastai santrumpoje rašomas romėniškais skaitmenimis LXX) buvo duotas graikiškam hebrajų Šventraščio vertimui Egipto Filadelfijoje valdant karaliui Ptolemajui Filadelfui (285-246 m. pr. Kr.).

F.F. Bruce'as pateikia įdomų paaiškinimą apie šio vertimo pavadinimo kilmę. Kalbėdamas apie Aristėjo, karaliaus Ptolemajo dvariškio, laišką, parašytą maždaug 250 m. pr. Kr. (labiau tikėtina, kad prieš pat 100 m. pr. Kr.) jo broliui Filokratui, Bruce'as rašo:

„Ptolemajas garsėjo kaip literatūros globėjas, ir būtent jo valdymo metais buvo įsteigta Aleksandrijos biblioteka, 900 metų buvusi vienu iš pasaulio kultūros stebuklų. Laiške rašoma, kaip Demetrijus iš Falerų, būdamas Ptolemajo bibliotekininku, karalių sudomino žydų Įstatymu ir patarė jam pasiųsti delegaciją į Jeruzalę pas vyriausiąjį kunigą Eleazarą. Vyriausiasis kunigas vertėjais išrinko po šešis vyresniuosius iš visų dvylikos Izraelio giminių ir pasiuntė juos į Aleksandriją, įdavęs jiems labai gražų ir tikslų Toros pergamentą. Vyresnieji buvo karališkai priimti bei pavaišinti ir pademonstravo savo išmintį debatuose; po to jie įsikūrė Faro saloje (ši sala dar garsi savo švyturiu), kur per septyniasdešimt dvi dienas išvertė Penkiaknygę į graikų kalbą ir pateikė karaliui jos vertimą, atliktą jiems tarpusavyje tariantis ir derinant" (Bruce, BP, 146-147).

Septuagintos graikiškasis Senojo Testamento variantas skiriasi nuo hebrajiškojo kanono savo vertimo kokybe, taip pat ir turiniu bei išdėstymu. Be dvidešimt dviejų hebrajiško Senojo Testamento knygų, LXX yra ir knygų, kurios niekada neįėjo į hebrajiškąjį kanoną. Greičiausiai šios knygos plito graikiškai kalbančioje pasaulio dalyje, bet niekada nebuvo hebrajų kanono dalimi. LXX vertimo kokybė atspindi šią situaciją ir iš to išplaukia keletas pastabų: (1) Atskirų LXX dalių kokybė yra skirtinga, nuo tiesiog pažodinio Toros vertimo pereidama prie gana laisvo Raštų (trečio hebrajiško Šventraščio skyriaus) vertimo. (Žr. Sir Frederic Kenyon, The Text of the Greek Bible, 3-iasis leidimas, peržiūrėtas ir papildytas A.W. Adamso, 16-19.) Adamsas pastebėjo, kad LXX originalo Jobo knygos tekstas yra šeštadaliu trumpesnis už hebrajiškąjį. Taip pat yra didelių skirtumų Jozuės, 1 Samuelio, 1 Karalių, Patarlių, Esteros ir Jeremijo knygose, kiek mažesnių variacijų randama ir kitose knygose. (2) LXX paskirtis kiek skyrėsi nuo hebrajiško teksto, kuris daugiau buvo naudojamas sinagogose viešiems tarnavimams negu mokslo studijoms ar raštininkų reikmėms. (3) LXX buvo Senojo Testamento raštų vertimo pirmagimis ir gana geras tokio bandymo pavyzdys. (4) LXX iš esmės atitinka originalų hebrajišką tekstą, nors kai kas mano, kad vertėjai kai kuriais atvejais nebuvo geri hebrajų kalbos žinovai.

Kalbėdamas apie Septuagintą, Paulas Ennsas pastebi: „Jos vertimas yra gan netolygus, bet vertingas mums tuo, jog remiasi hebrajišku tekstu, kuris yra tūkstančiu metų senesnis už mūsų turimus hebrajiškus rankraščius. Negana to, Naujojo Testamento rašytojai kartais cituodavo iš Septuagintos; tai suteikia mums daugiau įžvalgos į Senojo Testamento tekstą" (Enns, MHT, 174).

„Kalbant apie LXX įtaką, tai iš kiekvieno šio žodyno puslapio [A Greek-English Lexicon of the New Testament and Other Early Christian Literature (Bauer, Arndt, Gingich)] matyti, kad ji gerokai pranoksta visų kitų tekstų įtaką mūsų [pirmojo amžiaus po Kristaus] literatūrai" (Bauer, GELNT, xxi).

Septuaginta (LXX) - 250 m. pr. Kr. pradėti graikiški Senojo Testamento vertimai - pagal savo svarbą nusileidžia tik masoretiniam tekstui. Ji buvo plačiai naudojama Naujojo Testamento laikais, ir tai patvirtinama tuo, kad dauguma iš 250 Senojo Testamento citatų, esančių Naujajame Testamente, paimtos kaip tik iš šios versijos. Kai LXX neatitikdavo masoretinio teksto, kai kurie Rašto mokytojai manydavo, kad LXX vertėjai pernelyg laisvai elgėsi su tekstais. Dabar iš Kumrano radinių žinome, jog daugelis šių skirtumų atsirado dėl to, kad vertėjai naudojosi šiek tiek kitokiu hebrajišku tekstu, kurį galėtume priskirti vadinamajai protoseptuagintos šeimai (Yamauchi, SS, 130-131).

Būdama labai artima šiandien mūsų turimam masoretiniam tekstui (916 m. po Kr.), LXX padeda nustatyti jo perdavimo per ištisus 1300 metų patikimumą.

Septuagintoje ir apokrifų knygose, tokiose kaip Ekleziastikas, Jubiliejų knyga bei kitose, randamos Šventraščio citatos įrodo, kad šiandieninis hebrajiškas tekstas iš esmės yra toks pat, koks buvo maždaug 300 m. pr. Kr.

Geisleris ir Nixas nurodo keturis svarbius Septuagintos indėlius: „(1) Ji sumažino religinį skirtumą tarp hebrajiškai ir graikiškai kalbančių žmonių, kaip kad to reikėjo Aleksandrijos žydams; (2) ji sumažino istorinę prarają tarp žydų hebrajiškojo Senojo Testamento ir graikiškai kalbančių krikščionių, naudosiančių jį kartu su Naujuoju Testamentu; (3) sudarė precedentą misionieriams versti Šventraštį į įvairias kalbas ir dialektus; (4) iš esmės atitikdama hebrajišką Senojo Testamento tekstą, ji atvėrė galimybę kritiškai nagrinėti tekstą" (Geisler, GIB, 308).

F.F. Bruce'as įvardija dvi priežastis, dėl kurių žydai nustojo domėtis Septuaginta:

• „Kadangi nuo pat pirmojo amžiaus po Kristaus krikščionys ją priėmė kaip savąją Senojo Testamento versiją ir laisvai ja naudojosi skleisdami ir gindami krikščioniškąjį tikėjimą" (Bruce, BP, 150).

• „Maždaug 100 m. po Kr. žydų Rašto mokytojai įvedė pataisytą standartinį hebrajiškos Biblijos tekstą" (Bruce, BP, 151).

Septuaginta, nors ir pasirodė kaip populiarus žydiškas Senojo Testamento vertimas, galiausiai pačių žydų akyse neteko turėto savo patrauklumo.

Heksapla

Antrame amžiuje Origeno sudaryta Hexapla („šešiaskiltė") glaudžiai susijusi su LXX.

Heksapla kartu su Juozapo Flavijaus, Filono Aleksandriečio darbais bei Cadokų dokumentais (Negyvosios jūros Kumrano bendruomenės literatūra) „liudija apie teksto, labai panašaus į masoretinį [tekstą], realų buvimą nuo 40 iki 100 m. po Kr." (Skilton, The Transmission of the Scripture in The Infallible Word [simpoziume], 148.)

„Origeno Heksapla (240-250 m.). Senojo Testamento vertimai į graikų kalbą iki trečiojo mūsų eros amžiaus sukūrė keturias skirtingas graikiškojo teksto tradicijas: Septuagintą, Akvilos, Teodocijono bei Simacho versijas. Ši painiava ir sąlygojo pirmą įžymų teksto kritikos bandymą - Origeno iš Aleksandrijos (185-254 m.) Heksaplą („šešiaskiltę"). Dėl daugybės skirtumų tarp turimų LXX rankraščių, nesutapimų tarp hebrajiško teksto ir LXX bei bandymų peržiūrėti graikiškąjį Senojo Testamento vertimą Origenas, matyt, buvo užsibrėžęs tikslą pateikti krikščioniškajam pasauliui tinkamą graikišką Senojo Testamento tekstą. Iš esmės jo darbas buvo labiau panašus į teksto peržiūrėjimą ir ištaisymą nei į naujos versijos kūrimą, nes jis tekste taisė buvusias klaidas ir bandė graikišką tekstą suvienodinti su hebrajišku. Taigi jo tikslas buvo dvejopas - parodyti įvairių peržiūrėtų ir pataisytų Senojo Testamento versijų viršenybę prieš sugadintą LXX ir pateikti teisingo hebrajiško teksto ir nuo jo besiskiriančios LXX palyginimą. Savo darbe jis laikėsi požiūrio, kad hebrajų Senasis Testamentas buvo tam tikros rūšies Dievo atskleistos žmogui tiesos „beklaidis transkriptas". [...]

Heksapla buvo sudaryta iš šešių lygiagrečių stulpelių. Stulpeliuose buvo surašytas Senojo Testamento tekstas originalia hebrajų ir jo vertimai. Dėl to rankraštis tapo pernelyg gremėzdiškas, kad galėtų būti populiarus senaisiais laikais. Šeši stulpeliai buvo išdėstyti taip: pirmasis - hebrajiškas originalas; antrasis - hebrajiškas originalas, parašytas graikiškomis raidėmis; trečiasis - pažodinis Akvilo vertimas; ketvirtasis - idiomatinis Simacho pataisymas; penktasis - paties Origeno pataisyta LXX; šeštasis - graikiškas Teodocijono revizija" (Geisler, GIB, 507-508).

Nors tai buvo monumentalios reikšmės darbas, jis akivaizdžiai parodo, kad šiuolaikiniam teksto nagrinėjimui keliami uždaviniai yra kitokie, nei buvo keliami Origeno. Trumpai šito esmę nusakė Kenyonas:

„Origenui norint pasiekti tikslą, kuris tebuvo padaryti graikišką versiją kuo artimesnę tuometiniam hebrajiškam tekstui, toks darbo metodas buvo pakankamas. Tačiau mums, norintiems atstatyti Septuagintos originalą [...] kaip įrodymą to, koks buvo hebrajiškas tekstas iki atsirandant masoretiniam, jis yra netinkamas, nes jo [Origeno] leidinyje vyravo natūrali tendencija perrašinėti be redakcinių ženklų - taip, pavyzdžiui, jis pasielgė su Teodocijono versija, kad ši būtų panašesnė į tikrą ir originalią Septuagintą" (Kenyon, OBAM, 59).

„Perrašytas be diakritinių ženklų Septuagintos tekstas dar labiau sąlygojo iškraipyto graikiško Senojo Testamento teksto išplitimą, nei kad pasitarnavo Septuagintos versijos suderinamumui su hebrajišku tuometiniu tekstu" (Geisler, GIB, 509).

Tačiau F.F. Bruce'as pabrėžia: „Jei Origeno Heksapla būtų išlikusi visa, tai būtų neįkainojamas lobis" (Bruce, BP, 155).

Samariečių Penkiaknygė

Tikėtina, kad nuo žydų samariečiai atsiskyrė tarp penktojo ir ketvirtojo amžiaus prieš Kristų po ilgų, griežtų religinių ir kultūrinių nesutarimų. Manoma, kad schizmos metu samariečiai pagal tuomet buvusį Šventraštį parengė savąjį, peržiūrėtą Penkiaknygės tekstą. Samariečių Penkiaknygė nėra nauja versija tikrąja prasme, o tikėtina to paties hebrajiško rankraščio teksto dalis. Joje yra penkios Mozės knygos, parašytos senoviniais hebrajų rašmenimis. Dalis senųjų biblinių Kumrano rankraščių taip pat parašyti tokiais rašmenimis, nes jie buvo vėl atgaivinti antrame amžiuje prieš Kristų per Makabiejų sukilimą prieš graikus. Teksto kritikas Frankas M. Crossas Jaunesnysis mano, kad samariečių Penkiaknygė pasirodė maždaug Makabiejų sukilimo laikotarpiu.

Atrodo, jog samariečių Penkiaknygės teksto forma buvo žinoma Bažnyčios tėvams Euzebijui Cezarėjiečiui (265-339 m.) ir Jeronimui (345-419 m.). Šiuolaikiniai Vakarų mokslininkai jos nebuvo matę iki 1616 metų, kai Pietro della Valle surado samariečių Penkiaknygę Damaske. Tarp Biblijos žinovų kilo didelis sujudimas. Jos tekstas buvo laikomas geresnis už masoretinį, kol 1815 metais Wilhelmas Geseniusas nusprendė, kad teksto nagrinėjimui ji yra praktiškai bevertė. Gerokai vėliau samariečių Penkiaknygės vertė vėl buvo „atgaivinta" tokių mokslininkų kaip A. Geigeris, Kahle ir Kenyonas.

Nė vienas išlikęs samariečių Penkiaknygės rankraštis nebuvo datuojamas ankstesniu nei vienuoliktuoju amžiumi. Samariečių bendruomenė skelbė, kad vieną ritinį parašė Abiša, didysis Mozės prosūnaitis, tryliktais metais po Kanaano užėmimo, bet ši autorystė tokia abejotina, jog tokį pareiškimą reikia atmesti. Seniausias samariečių Penkiaknygės kodeksas buvo nupirktas 1149-1150 metais, tačiau pats rankraštis yra gerokai senesnis. Vienas rankraštis buvo nurašytas 1204 metais. Kitas, datuojamas 1211-1212 metais, dabar saugomas Johno Rylandso bibliotekoje Mančesteryje. Dar kitas, datuojamas 1232 m., yra viešosios Niujorko bibliotekos fonduose.

Samariečių Penkiaknygėje yra apie šeši tūkstančiai skirtumų nuo masoretinio teksto. Dauguma jų laikomi nereikšmingi. Maždaug 1900 atvejų samarietiškasis tekstas sutinka su Septuaginta ir prieštarauja masoretiniam tekstui. Kai kuriuos skirtumus įvedė patys samariečiai, norėdami išsaugoti savo religines tradicijas ir dialektą. Masoretinis tekstas išlaiko judėjų tradicijas ir dialektą.

„Įdomu pažymėti, kad samariečių Penkiaknygė yra parašyta senesnės formos hebrajiškais rašmenimis nei masoretų Biblija ar visa žydų hebrajų literatūra apskritai. Maždaug 200 m. pr. Kr. šis senas „paleohebrajiškas" šriftas buvo žydų pakeistas į aramėjiškas arba „kampuotas" raides. Kai kuriuose senesniuose bibliniuose Kumrano rankraščiuose tai dar galima pamatyti. Iš esmės paleohebrajiškas šriftas yra toks pat kaip ir rastieji ant Moabo Akmens, Siloamo įraše bei Lachišo laiškuose, tačiau samariečių šriftas yra labiau ornamentuotas" (Bruce, BP, 120).

Apie samariečių Penkiaknygę Paulas Ennsas sako: „Ji yra vertinga liudytoja Senojo Testamento teksto patikimumo atžvilgiu" (Enns, MHT, 174). Joje yra Penkiaknygė, ir todėl galima nustatyti teksto variacijas. Bruce'as mano, kad „variacijos tarp samariečių Penkiaknygės ir masoretinės šių knygų redakcijos [916 m. po Kr.], palyginti su jų sutampančiomis dalimis, yra visai nereikšmingos" (Bruce, BP, 122).

Seras Fredericas Kenyonas teigia: kai LXX ir samariečių Penkiaknygė sutaria prieštaraudamos masoretiniam tekstui, „tada šios knygos atitinka originalų teksto variantą", bet kai tik LXX prieštarauja masoretiniam tekstui, gali būti, kad kartais teisingas yra vienas, o kartais - kitas; tačiau bet kuriuo atveju tai tik interpretacinis, o ne tekstinis skirtumas.

KITI LIUDIJIMAI APIE SENOJO TESTAMENTO TEKSTĄ

Aramėjiški targumai

Targumai (kopijos) rašytine forma pasirodė maždaug 500 m. po Kr.

Pagrindinė žodžio targum reikšmė - „interpretacija", „aiškinimas". Targumais yra vadinamos Senojo Testamento parafrazės aramėjų kalba.

Targumų kilmę Geisleris ir Nixas aiškina taip:

„Esama įrodymų, kad perrašinėtojai jau Ezros laikais (Neh 8,1-8) kurdavo hebrajų Šventraščio žodines parafrazes aramėjų kalba. Šios parafrazės nebuvo tiesioginis vertimas ir tik padėdavo suprasti archajiškas Toros kalbos formas. [...] Tokio supaprastinimo būtinybė iškilo dėl to, kad hebrajų, kaip šnekamoji paprastų žmonių kalba, buvo vartojama vis rečiau. Paskutinio amžiaus prieš Kristų pabaigoje šis laipsniškas procesas tęsėsi tol, kol kiekvienai Senojo Testamento knygai buvo sukurtos žodinės parafrazės, arba interpretacijos (targumai).

Pirmais amžiais po Kristaus šie targumai buvo užrašyti ir oficialus tekstas tapo studijuojamas, nes hebrajų kanonas - tekstas ir interpretacijos - buvo gerai įtvirtintas dar iki Rašto mokytojų rabinų diskusijų Jamnijoje (90 m. po Kr.) ir žydų išvarymo iš Palestinos (135 m. po Kr.). Pirmieji targumai, matyt, užrašyti Palestinos aramėjų kalba antrame amžiuje po Kristaus, tačiau esama duomenų ir apie aramėjiškus ikikrikščioniškojo laikotarpio targumus" (Geisler, GIB, 304-305).

Apie kai kuriuos svarbius targumus Geisleris ir Nixas pasako detaliau:

„Trečiame amžiuje po Kristaus Babilonijoje atsirado aramėjiškas Toros targumas. [...] Tradiciškai jis priskiriamas Onkelui. [...] Kitas aramėjiškas Babilonijos targumas su pranašų (ankstyvųjų ir vėlyvųjų) raštais yra žinomas kaip Jonatano ben Uzielio targumas. Jis datuojamas ketvirtuoju amžiumi po Kr. ir jo vertimas yra gerokai laisvesnis, su daugeliu parafrazių. Abu šie targumai buvo skaitomi sinagogose. [...] Kadangi Raštai sinagogose nebuvo skaitomi, tai nebuvo prasmės jiems sudarinėti oficialius targumus, nors pavieniai asmenys naudojosi neoficialiais jų nuorašais. Septintame mūsų eros amžiuje pasirodė Penkiaknygės targumas, kuris vadinosi Pseudojonatano targumu. [...] Maždaug 700 m. pasirodė ir Jeruzalės targumas, bet išliko tik jo fragmentai" (Geisler, GIB, 304-305).

Žydams pakliuvus į nelaisvę, hebrajų kalbą pakeitė chaldėjų kalba. Todėl žydams prireikė Šventraščio šnekamąja kalba.

F.F. Bruce'as pateikia daugiau įdomybių apie targumus:

„Paskutiniaisiais amžiais prieš Kristų buvo vis labiau praktikuojama Šventraštį viešai skaityti sinagogose, palydint aramėjų tarmės žodinėmis parafrazėmis. Kadangi hebrajų kalbą paprasti žmonės vis mažiau vartojo, natūralu, jog Šventraščio teksto interpretaciją prireikė jiems pateikti ta kalba, kurią jie mokėjo. Tada žmonės galėjo suprasti, kas buvo skaitoma. Patarnautojas, pateikdavęs minėtąsias žodines parafrazes, buvo vadinamas meturgemanu (vertėju arba interpretatoriumi), o pačios parafrazės pavadintos targumais.

Meturgemanui [...] buvo draudžiama skaityti savo interpretacijas iš ritinio, nes tada susirinkimas galėtų klaidingai pagalvoti, kad jis skaito Šventraščio originalą. Be abejo, atsižvelgiant į tikslumą, toliau buvo nustatyta, kad vienu metu negali būti verčiama daugiau kaip viena eilutė iš Penkiaknygės ir ne daugiau kaip trys eilutės iš Pranašų.

Dėl minėtų priežasčių tuos targumus buvo leista užrašyti" (Bruce, BP, 133).

J. Andersonas knygoje „Biblija - Dievo žodis" (The Bible, the Word of God) pastebėjo: „Didžiausiu pirmųjų targumų privalumu laikytina tai, kad jie apgynė hebrajiško teksto grynumą, įrodydami, kad jis buvo toks pat targumų sukūrimo metu, nė kiek nepakitęs išliko ir iki mūsų dienų" (Anderson, BWG, 17).

Geisleris ir Nixas teigia: „Nė vienas iš šių targumų nėra svarbus teksto nagrinėjimui, tačiau jie visi yra reikšmingi hermeneutikos studijoms, nes parodo, kaip Šventraštį interpretuodavo rabinų Rašto mokytojai" (Geisler, GIB, 305).

Mišna

Mišna (200 m.). „Mišna (pakartojimas, aiškinimas, mokymas) buvo baigta sudaryti maždaug 200-aisiais mūsų eros metais ir tai buvo visų, nuo pat Mozės laikų buvusių, sakytinių įstatymų rinkinys. Pirmuoju Įstatymu buvo laikoma Tora, o Antruoju - Mišna. Šis kūrinys parašytas hebrajų kalba ir į jį sudėtos visos sakytinio įstatymo tradicijos bei jų paaiškinimai" (Geisler, GIB, 502).

Šventraščio citatos labai artimos masoretiniam tekstui ir liudija jo patikimumą.

Gemara

Gemara (palestiniškoji - 200 m., babiloniškoji - 500 m.). „Gemara (papildyti, užbaigti, pamokyti) yra tiesiog išplėstas Mišnos paaiškinimas, parašytas aramėjiškai, o ne hebrajiškai. Ji mus pasiekė dviejų tradicijų pavidalu: Palestinos Gemara (200 m.) ir didesnė bei autoritetingesnė Babilono Gemara (500 m.)" (Geisler, GIB, 502).

Šie Mišnai parašyti komentarai (aramėjų kalba) buvo naudingi masoretinio teksto patikimumui patvirtinti.

Mišna drauge su Palestinos Gemara sudarė Palestinos Talmudą.

Mišna drauge su Babilono Gemara sudarė Babilono Talmudą.

Midrašas

Midrašas (100 m. pr. Kr. - 300 m.) buvo sudarytas iš doktrininių hebrajiško Senojo Testamento teksto studijų. Daugiausia Midraše cituojamas masoretinis tekstas.

Iš tiesų Midrašas (teksto nagrinėjimas, teksto aiškinimas) buvo oficialus mokomasis ir homiletinis hebrajiško Šventraščio, parašyto hebrajų ir aramėjų kalbomis, komentaras. Midrašą sudaro dvi pagrindinės dalys: Halacha (teisinė dalis) - toliau aiškinusi vien Torą, ir Hagada (skelbimas, aiškinimas) - komentavusi visą Senąjį Testamentą. Tos dalys buvo vadinamos midrašais. Midrašai (hebr. miderāšīm) buvo surinkti į vieną visumą tarp 100 m. pr. Kr. ir 300 m. po Kr. Šie midrašai nuo targumų skyrėsi tuo, kad pirmieji buvo tikri komentarai, o antrieji - parafrazės. Midrašuose buvo surašyti kai kurie seniausi išlikę Senojo Testamento paaiškinimai (homilijos), naudoti sinagogose, tarp kurių buvo ir patarlės bei alegorijos (Geisler, GIB, 306).

Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų



Il. Septuaginta


Biblijos unikalumas (XIII)